Klausimai – atsakymai
1. Ar privatūs komerciniai bankai, tokie kaip Swedbank, SEB, DNB esantys Lietuvoje ir visame pasaulyje iš tikrųjų ‘spausdina’ pinigus?
Visiškai teisingai. Daugelis žmonių vis dar mano, kad didžioji pinigų masė yra sudaryta iš banknotų ir metalinių monetų. Bet tai netiesa. Lietuvoje grynieji sudaro 10 milijardų litų sumą, visi kiti pinigai yra tiesiog kompiuteriniai skaičiai bankų sistemose, naudojami debetinėms, kreditinėms kortelėms arba tarpbankiniams atsiskaitymams. Palyginimui, Lietuvoje grynieji sudaro mažiau nei dešimtadalį visų pinigų sumos. Pavyzdžiui Anglijoje grynųjų suma tesiekia 3%, visi kiti 97% yra el. pinigai.
Būtent šių el. pinigų ‘spausdinimo’ teisę turi komerciniai bankai. Kaip jie ‘spausdinami’, galite pamatyti čia. Keletas citatų:
„Reikia prisiminti pinigų emisijos mechanizmą šiuolaikinėje rinkos ekonomikoje, kurį atlieka 2 pakopų bankinė sistema: centrinis bankas ir komerciniai bankai. Centrinio banko į apyvartą išleisti pinigai, patekę į komercinius bankus, sukelia keleriopą indėlių šiuose bankuose, o tuo pačiu – ir bendro pinigų kiekio padidėjimą, vadinamą pinigų multiplikatoriumi. Lietuva čia nėra išimtis.“ – Sigitas Šiaudinis, Lietuvos bankas.
„By far the largest role in creating broad money is played by the banking sector… When banks make loans they create additional deposits for those that have borrowed the money (Didžiausia rolė kuriant pinigus, atitenka bankų sektoriui… Bankams suteikus paskolas, sukuriami papildomi indėliai tiems, kurie pasiskolino)“ – Anglijos bankas.
„When a commercial bank loan is extended, new commercial bank money is created. (Komerciniam bankui suteikus paskolą, sukuriami nauji komercinio banko pinigai)“ – Wikipedia
2. Ar komercinių bankų ‘spausdinami’ pinigai sukuriami iš oro?
Taip. Reikia prisiminti, kad visi komercinių bankų sukurti pinigai ne šiaip įliejami į ekonomiką, o yra paskolinami! Naujų pinigų ‘spausdinimas’ vyksta per paskolą. Žmogui ar įmonei imant paskolą, komercinis bankas visą skolinamą sumą sukuria iš oro. Skolininkui atidavus paskolą šie pinigai išimami iš apyvartos, t.y. vėl paverčiami ‘oru’.
„When a commercial bank loan is extended, new commercial bank money is created. As a loan is paid back, more commercial bank money disappears from existence. (Komerciniam bankui suteikus paskolą, sukuriami nauji komercinio banko pinigai. Kai paskola gražinama, komercinio banko pinigai nustoja egzistavę.“ – Wikipedia
„The essence of the contemporary monetary system is creation of money, out of nothing, by private banks’ often foolish lending. (Dabartinės ekonominės sistemos esmė yra ta, kad privatūs bankai pinigus gali kurti iš nieko, dažniausiai kvailu skolinimo būdu.)“ – Martin Wolf 2011, vyriausias Financial Times redaktorius, nepriklausomas ekonomistas.
3. Kas dar be Centrinio ir Komercinių bankų atlieka pinigų emisiją?
Lietuvoje pinigus kurti gali įvairios kredito įstaigos ir jų filialai, turintys minimalų nuosavą kapitalą, ne mažesnį kaip 350 tūkstančių eurų. Daugiau paskaityti galite 2012 Sausio 1 dieną išleistame įstatyme.
4. Kas čia tokio jei bankai skolina iš oro sukurtus pinigus, kurie vėliau dings kaip ir atsirado?
Banko paskoloms t.y. iš oro sukurtiems pinigams užsidedamos palūkanos! Tai reiškia, kad atidavus paskolą negražinama palūkanų skola vis tiek liks. Kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų galime drąsiai teigti, kad bankai skolina nieką – už pinigus!
Daugiau apie šio mechanizmo pasekmes “Šiuolaikinės ekonomikos mechanika”.
5. Ar bankai skolina tik tai ką turi – indėlininkų pinigus?
Ne. Kaip supratote iš aukščiau atsakytų klausimų, bankai skolina visiškai naujai sukurtus pinigus. Daugelis „Frakcinį rezervų bankininkystės“ procesą vadina pinigų ‘perskolinimu’, bet tai klaidingas žodis, nes iš tikrųjų kiekviena ‘paskola’ yra visiškai nauji pinigai katik atsiradę apyvartoje ir nei vienas iš jų anksčiau neegzistavo. Pagal Lietuvos privalomųjų atsargų normą, vykstant pinigų multiplikacijai atsižvelgus į indėlininko sumą (paskola), privaloma atidėti 4% nuo visos indėlio sumos.
Tiesa, Moderni Monetarinė Teorija ir daugelis kitų ekonomistų teigia, jog Multiplikatoriaus ir centrinio banko rezervų apibrėžimas neatitinka realybės.
6. Ar mano pinigai banke saugiai laikomi ‘seife’ ir saugomi iki kol nuspręsiu juos atsiimti?
Visiškai ne. Pinigai bankuose tėra paprastas pažadas juos gražinti. Angliškai jis vadinasi IOU (I Owe You – Aš Tau Skolingas). Tai reiškia, kad laikydami pinigus banko sąskaitoje mes legaliai atiduodame juos banko malonei. Su mūsų pinigais bankas gali daryti ką tik nori, įskaitant lošimą rizikingomis ir neetiškomis investicijomis, pavyzdžiui spekuliavimu maisto kainomis vargingose šalyse, taip dar labiau padidinant maisto kainas sunkiai gyvenantiems žmonėms.
„Bankai visuose kraštuose užsiima vis įvairiapusiškesne veikla. Jie teikia ir taupomųjų bankų ir finansų patarėjų paslaugas. Šie bankai turi antrines draudimo, finansų maklerio, išperkamosios nuomos įmones.“ – Wikipedia
Kaip emituojami pinigai (techniškai)
Pinigų valdovai 1
Amerikos Federalinio Rezervo būstinė įsikūrusi Vašingtone, Konstitucijos aveniu, tiesiai priešais Linkolno memorialą. Niekas nekelia klausimo, ar Amerikos FRS išties yra federalinis, t.y. dalis JAV vyriausybės. Mes norime jums parodyti, kad nieko federalinio šiame banke nėra, kaip nėra ir jokių rezervų. Tai apgavystė, sukurta dar 1913 metais, kai buvo išleistas Federalinio Rezervo įstatymas. Tai ne valstybinis bankas, dirbantis visos visuomenės labui. Tiesa yra ta, kad FRS yra privatus bankas, kurį privačių akcininkų vardu valdo direktorių taryba ir kurio tikslas – gauti privatų pelną.
Henris Raskė – „FRS neturi jokio ryšio su nacionaliniais rezervais. Tai privati korporacija. Ir neegzistuoja jokie rezervai, kuriais būtų padengti čionai leidžiami piniginiai ženklai – mūsų nacionalinė valiuta”.
Laris Beitsas, ekonomistas – „FRS įkurtas 1913 gruodžio 23 kaip privati korporacija. Pagal „Senato žurnalo” informaciją, tai buvo saulėta diena, dauguma kongreso narių išsivažinėjo po namus Kalėdų atostogoms, dėl to pakako 3 Senato narių balsų, kad įstatymą priimtų vienbalsiai. Jei bent vienas jų balsuotų prieš ar susilaikytų, įstatymas niekad nebūtų priimtas”.
Jei abejojate dėl šios organizacijos statuso, žvilgtelkime į amerikietišką telefonų žinyną „Geltonieji puslapiai”. FRS skyriai patalpinti čia ne žydruose puslapiuose, kaip kitos valstybinės organizacijos, bet baltuose puslapiuose, kaip privati kompanija, šalia korporacijos Federal Express.
Amerikos teismams irgi karts nuo karto tenka skelbti verdiktus apie tai, kad FRS yra privati korporacija. Kodėl tyli Kongresas? Dauguma parlamento narių nesuvokia susiklosčiusios sistemos esmės, o tie, kurie supranta, bijo kalbėti. Tik vienas iš kongresmenų iš Čikagos sutiko pareikšti savo nuomonę apie tai, tačiau, atvykęs sutartu laiku į jo ofisą žurnalistas nieko nerado. Matyt, kongresmenas persigalvojo. Tiesa, kai kurie parlamentarai savo laiku buvo atviresni savo pasisakymuose. 1923 metais Čarlzas Lindbergas, respublikonas iš Minesotos, pasakė štai ką: „JAV finansų sistema perduota į FRS direktorių tarybos rankas. Tai privati korporacija, sukurta išimtinai tam, kad būtų išsunktas maksimalus pelnas iš naudojimosi svetimais pinigais”.
Vienas žymesnių FRS kritikų, respublikonas iš Pensilvanijos ir buvęs JAV Kongreso Bankų komiteto pirmininkas Didžiosios depresijos laikais Liuisas Makfedenas pažymėjo: „Šioje šalyje sukurta viena labiausiai korumpuotų pasaulyje organizacija. Turiu galvoje FRS… Ji paleido elgetomis Amerikos tautą ir praktiškai privedė prie bankroto vyriausybę. Prie tokių rezultatų privedė korumpuota pinigų maišų, kontroliuojančių FRS, politika”.
Senatorius Baris Goldvoteris, irgi dažnai kritikavęs FRS, išreiškė savo požiūrį tokiu būdu: „Dauguma amerikiečių neturi supratimo apie tai, kaip veikia tarptautinės kreditinės organizacijos. FRS sąskaitų niekada netikrino auditas. FRS nekontroliuoja Kongresas, ši organizacija manipuliuoja JAV finansais”.
Laris Beisas priduria: „FRS nėra JAV vyriausybės dalis, jis turi didesnę valdžią nei prezidentas, kongresas ir teismai kartu sudėti. Galbūt kas nors norės užginčyti mano požiūrį. Leiskite man jį pagrįsti. Šita organizacija nustato, koks turi būti juridinių ir fizinių asmenų, esančių JAV jurisdikcijoje, pelnas, tvarko šalies vidinius ir tarptautinius mokėjimus, yra didžiausias ir vienintelis valstybės kreditorius. O skolininkas paprastai šoka pagal kreditoriaus dūdelę”.
Nuo JAV konstitucijos priėmimo momento iš bankų veiklos pelnėsi tik tie, kuriuos anksčiau pusiau su panieka vadino „pinigų keitėjais”. Jie pastoviai kovoja už teisę spausdinti amerikietiškus pinigus. Kodėl ši teisė tokia svarbi? Įsivaizduokite, kad pinigai – tai irgi prekė. Jeigu turite monopoliją prekei, kuri reikalinga kiekvienam ir kurios visiems trūksta, atsiranda begalė būdų naudotis savo padėties pranašumu. Ir daryti milžinišką įtaką politikai. Štai dėl ko iš tikrųjų vyksta kova. Per visą Amerikos istoriją finansinė valdžia nuolat ėjo iš rankų į rankas, iš Kongreso ji atitekdavo kokiai nors privataus centrinio banko formai ir vėl sugrįždavo kongresui. Amerikos įkūrėjai numatė šį pavojų. Ne veltui toje pačioje Anglijoje XVII amžiuje privatus centrinis bankas privedė šalies finansinę sistemą iki tokios būsenos, kad Parlamentas buvo priverstas apdėti kolonijas grobikišku mokesčiu, kuris pastūmėjo Ameriką siekti nepriklausomybės. Bendžaminas Franklinas pavadino tai „tikrąja Amerikos revoliucijos priežastimi”.
Negalima sakyti, kad Amerikos demokratijos „tėvai” nematė grėsmės, kurią kelia bankų sistema. Jie suvokė turto ir valdžios koncentracijos bankų rankose pavojų. Tomas Džefersonas paaiškino tai šitaip: „Aš nuoširdžiai tikiu, kad bankų organizacijos kelia didesnį pavojų nei priešų armijos. Teisė į pinigų emisiją turi būti atimta iš bankų ir perduota tautai, kuriai ši nuosavybė teisėtai priklauso”. Ši citata yra receptas, kaip išspręsti šiuolaikines Amerikos ekonomines problemas. Džeimsas Medisonas, JAV konstitucijos autorius, vadinęs bankininkus „pinigų keitėjais”, rimtai kritikavo jų veiklą: „Istorija rodo, kad pinigų keitėjai naudojasi bet kokiais piktnaudžiavimo, suokalbių ir prievartos metodais, kad išlaikytų vyriausybės kontrolę savo rankose, valdydami šalies pinigų srautus ir pinigų emisiją…”
Kova už teisę emituoti pinigus vyko per visą Amerikos istoriją. Dėl to buvo kariaujama, dėl teisės gauti šią teisę buvo organizuojamos krizės. Tačiau po I Pasaulinio karo šis klausimas buvo sumaniai nutylimas laikraščiuose ir istorijos knygose. Kodėl? Todėl, kad iki I Pasaulinio karo pinigų keitėjai pinigų dėka užgrobė didžiąją dalį nacionalinės spaudos. Teisė leisti pinigus ėjo iš rankų į rankas 8 kartus nuo Konstitucijos paskelbimo 1764 metais. Šis faktas lieka nežinomas visuomenei jau tris žmonių kartas dėl dūmų uždangos, kurią FRS paleido žiniasklaidoje.
Jei liausimės kalbėti apie biudžeto deficitą ir vyriausybės išlaidas ir pamąstysime, kas nustato, kiek pinigų mes turime turėti, mums atsiskleis tiesa, kad visa tai tėra didelis lošimas, absoliuti ir atvira apgavystė. Nepagelbės netgi „geležinė” pataisa konstitucijoje, kuri subalansuotų šalies biudžetą. Situacija prastės tol, kol mes neatskirsime priežasties nuo pasekmės.
Kokį mes matome JAV nacionalinės problemos sprendimą? Pirmiausiai reikia informuoti gyventojus. Antra – reikia kažką daryti, reikia atsiimti atgal teisę leisti mūsų pinigus. Nors ir tai nebus kardinalus problemos sprendimas. Šį būdą jau ne kartą naudojo įvairiais JAV istorijos laikotarpiais tokie prezidentai kaip Bendžaminas Franklinas, Tomas Džefersonas, Endrius Džeksonas ir Abraomas Linkolnas. Tačiau, galiausiai, 1913 metais Kongresas suteikė nepriklausomam centriniam bankui, apgaulingai pasivadinusiam FRS, monopoliją spausdinti amerikietiškus pinigus. Ir skola, kurią generuoja ši privati korporacija, palaipsniui žudo Amerikos ekonomiką.
Nors FRS šiandien yra pats galingiausias pasaulio centrinis bankas, jis buvo ne pirmas toks istorijoje. Kokiu būdu užgimė ši idėja? Kad suvoktume problemos mastą, turime padaryti trumpą ekskursiją į Europos istoriją.