Pinigų valdovai 9

DŽ. P. Morganas ir 1907 metų krizė

Prasidėjus XX amžiui, centrinio privataus banko kūrimu susirūpino tokie žmonės kaip Dž. P. Morganas. Vos vienos finansinės krizės tetrūko, kad tautos dėmesys būtų sutelktas ties abejotina būtinybe įsteigti centrinį banką. Reikėjo įdiegti į žmonių sąmonę, kad tik centrinis bankas gali padėti išvengti masinių bankų bankrotų.

Morganas, be abejo, buvo pats įtakingiausias Amerikos bankininkas ir galimas Rotšildų agentas. Būtent jis finansavo Rokfelerio „Standart Oil” imperiją, Edriko Heremono geležinkelių monopoliją ir Endriaus Karnegio metalurgiją, o taip pat daugybę kitų firmų įvairiose pramonės srityse. Be to, jo tėvas Džiulijus Morganas buvo Amerikos finansinis tarpininkas Anglijoje. Po tėvo mirties Dž. P. Morganas pasiėmė pas save į darbą jo britų partnerį Edvardą Grinfelą, kuris ilgą laiką užėmė Anglijos Banko direktorių tarybos nario postą. Istorija liudija, kad po Morgano mirties, jo turtas buvo vertinamas vos keliais milijonais dolerių. O didžioji dalis vertybinių popierių, kurie, kaip daug kam atrodė, jam priklausė, buvo kitų asmenų nuosavybė.

1902 metais prezidentas Teodoras Ruzveltas, labai savalaikio antimonopolinio įstatymo pagalba pradėjo taip vadinamą Morgano ir jo draugų puolimą, siekdamas susmulkinti pramonins monopolijas. Realybėje jam prastai sekėsi užkirsti kelią bankininkų vykdomam Amerikos ekonomikos monopolizacijai. Ruzveltas lyg ir suskaldė monopoliją Standart Oil, tačiau iš tikrųjų niekas nepasikeitė – ji buvo padalinta į 7 korporacijas, kurioms kaip ir anksčiau vadovavo Rokfeleris. Visuomenė apie tai puikiai žinojo dėka Tomo Nesto politinių karikatūrų. Bankininkus jis vadino „pinigų trestu”.

1907, praėjus metams po Ruzvelto perrinkimo, Morganas nusprendė, kad atėjo laikas reanimuoti centrinio banko idėją. Suvieniję finansines pastangas, Morganas ir jo draugai buvo pajėgūs slapta išprovokuoti fondų rinkos griūtį. Tuo metu tūkstančiai nedidelių bankų visoje šalyje jautė didelį lėšų stygių – dėka darbo su daliniu padengiamumu, daugelio jų turimų rezervų suma sudarė mažiau kaip 1% išdalintų kreditų. Dėl to vos po kelių dienų nuo fondų krizės, žmonės visoje šalyje puolė atsiimti pinigų iš bankų. Šiuo momentu Morganas pasisakė visuomenei, pasiūlęs pagelbėti svyruojančiai Amerikos ekonomikai ir „ligotiems” bankams pinigais, kuriuos jis „sukurs iš nieko”. Tai buvo vienas siaubingiausių pasiūlymų- nepalyginamai blogesnis netgi už bankines operacijas su daliniu padengimu. Tačiau Kongresas jį palaikė. Morganas aprūpino tuo popieriumi ekonomiką, o dalį jo pasiuntė į savo filialus, kad būtų išduoti kreditai su procentais.

Planas pavyko. Greitai visuomenė vėl atgavo pasitikėjimą nacionaline valiuta, tačiau dėl visų šių operacijų pinigų valdžia susikoncentravo kelių stambių bankų rankose. 1908 krizė baigėsi. Dž. P. Morganą, kaip didvyrį, Prinstono universitete pagerbė pats prezidentas Vilsonas, sakydamas: „Visų mūsų problemų buvo galima išvengti, jei sukurtume specialų komitetą iš 6-7 valstybės vyrų, tokių kaip Dž. P. Morganas”.

Vėliau ekonomikos vadovėliai aiškins FRS įkūrimą kaip tiesioginę 1907 metų krizės pasekmę. Citata: „Po grėsmingos kreditinių įstaigų bankrotų epidemijos šalis kartą ir visiems laikams „pasisotino” nestabilių privačių bankų anarchija”. Tačiau Minesotos kongresmenas respublikonas Čarlzas Lindbergas vėliau kalbėjo, kad 1907 krizė iš tiesų buvo afera: „Tuos, kurie neįtiko lupikautojams, galima buvo išstumti iš verslo. Ir žmonės bijojo reikalauti bankų ir valiutos įstatymų pakeitimo, įstatymų, kuriuos „pinigų trestas” suformavo savo patogumui”.

Tokiu būdu, nuo įstatymo dėl bankų išleidimo 1863 metais momento, lupikautojai suorganizavo seriją ekonominių pakilimų ir smukimų. Šių veiksmų tikslas buvo ne tik atimti iš amerikiečių tautos nuosavybę, bet ir vėliau tvirtinti, kad nacionalinė bankų sistema yra tiek nestabili, kad reikalauja konsolidacijos. Kitaip sakant – reikia centrinio banko.

Džekilo sala

Iškart po 1907 krizės Teodoras Ruzveltas pasirašė nutarimą dėl naujo organo, pavadinto Nacionaline Pinigų Komisija, įsteigimo. Ji buvo įpareigota tirti situaciją bankų sistemoje ir sudaryti rekomendacijas Kongresui. Ir, žinoma, Komisija buvo sukomplektuota iš Morgano draugų bei kolegų. Pirmininku buvo paskirtas senatorius Nelsonas Oldridžas iš Rod Ailendo. Jis atstovavo turtingiausių Amerikos bankininkų šeimų, gyvenusių Rod Ailende, interesus. Jo dukra Meri buvo ištekėjusi už Džono Rokfelerio Jaunesniojo. Santuokoje jie susilaukė 5 sūnų – Džono, Nelsono, 1974 metais tapusio kompanijos viceprezidentu, Lourenso, Vitropo ir Deivido, būsimo Tarptautinių Santykių komisijos ir Chase Manhatan Bank valdybos pirmininko.

Kai tik buvo sukurta Nacionalinė Pinigų Komisija, senatorius Oldridžas iškeliavo į 2 metų trukmės turnė, kurio metu plačiai konsultavosi su Anglijos, Prancūzijos ir Vokietijos privačiais centriniais bankais. Jo vojažų išlaidos sudarė astronominę tiems laikams sumą – 300 000$. Jam sugrįžus, 1910 lapkričio 22 vakarą, tam tikri turtingi ir įtakingi Amerikos žmonės užsakė senatoriui specialų geležinkelio vagoną, kad slapta susitiktų Džekilo saloje, esančioje netoli nuo Džordžijos pakrantės. Kartu su grupe atvyko Polas Varburgas. Investicinė kompanija Kuhn Lobben Company paskyrė jam metinę 5000$ algą vien už tai, kad jis užsiimtų Amerikoje privataus centrinio banko lobistine veikla.

Varburgo partneris šiame biznyje buvo žmogus, vardu Džeikobas Šifas, proanūkis to Šifo, kuris kažkada kartu su Rotšildų šeima gyveno Frankfurte po vienu stogu. Šifas tuo metu kaip tik užsiėmė 20 mln dolerių, kuriuos jam perdavė rusų caro nuvertimui, „įsisavinimu”. Tačiau apie tai pakalbėsime paskui.

Būdinga, kad šios trys Europos bankininkų šeimos – Rotšildai, Varburgai ir Šifai – buvo kaip ir jų amerikietiški partneriai Morganai, Rokfeleriai ir Oldridžai nuo seno susiję tarpusavyje šeimyniniais ryšiais.

Saugumo užtikrinimo priemonės buvo tokios griežtos, kad netgi 7 pagrindiniai pasitarimo dalyviai buvo griežtai įspėti vartoti tik vardus, kad tarnai negalėtų atpažinti jų pagal pavardes. Gerokai vėliau vienas iš įvykių dalyvių, National Citibank of New York prezidentas ir Rokfelerių šeimos atstovas Frenkas Vanderlipas pasakė apie savo kelionę į salą laikraštyje Saturday Evening Post 1935 vasario 9: „Kaip tikras sąmokslininkas, aš veikiau slaptai. Mes supratome, kad paviešinimo būti negali, kitaip mūsų pastangos ir išeikvotas laikas nueis niekais. Jei mūsų susitikimas, skirtas sukurti įstatymo dėl bankų sukūrimui, būtų paviešintas, įstatymo projektas paprasčiausiai nebeturėtų šansų įveikti Kongresą”.

Misterijos dalyviai atvyko į Džekilo salą, kad rastų būdą savo pagrindinei problemai išspręsti – kaip įkurti nuosavą privatų centrinį banką. Tačiau buvo ir kitų klausimų, jie visų pirma buvo susiję su greitai mažėjančia stambių nacionalinių bankų dalimi Amerikos rinkoje.

Visų pirma, per pirmą XX amžiaus dešimtmetį bankų skaičius Amerikoje padvigubėjo, jų jau buvo 20 000. Tačiau 1913 metais tik 29% iš jų buvo nacionaliniai bankai, kurie saugojo 57% visų šalies depozitų. Vėliau straipsnyje žurnale Magazine senatorius Oldridžas pripažino: „Iki įstatymo dėl bankų ratifikavimo Niujorko bankininkai valdė tik šio miesto rezervus. Dabar mes sugebame kontroliuoti visos šalies rezervus.” Dėl to reikėjo kažko imtis, kad paimti savo kontrolėn visą bankų sistemą. Juk, kaip vaizdingai išsireiškė Džonas D. Rokfeleris, „Konkurencija – tai nuodėmė”.

Antra – šalies ekonomika tiek sutvirtėjo, kad korporacijos pradėjo finansuoti veiklos plėtimą iš nuosavų pelnų, vietoje to, kad imtų didžiulius kreditus stambiuose bankuose. Per pirmuosius naujojo šimtmečio 10 metų 70% korporacinio finansavimo buvo atlikta iš nuosavų korporacijų pelnų. Kitaip sakant, Amerikos ekonomika darėsi nepriklausoma nuo lupikautojų ir šitai tendencijai reikėjo padaryti galą.

Visi susitikimo dalyviai suvokė, kad prieš sprendžiant minėtas problemas, reikia išspręsti klausimą, susijusį su „ryšiais su visuomene”, t.y. sugalvoti naujos įstaigos pavadinimą. Diskutuojama apie tai buvo vienoje iš viešbučio, šiandien žinomo kaip Jekkyl Island Club Hotel konferencijų salėje. Oldridžas reikalavo, kad net žodžio „bankas” pavadinime neturėtų būti. Varburgas norėjo pavadinti naują įstatymą „Įstatymu dėl nacionalinio rezervo” arba „Įstatymu dėl Federalinio rezervo”. Prasmė buvo ne tik ta, kad būtų sudarytas įspūdis, jog naujasis centrinis bankas nekredituos bankų, bet ir ta, kad būtų nuslėptas jo monopolizmas.

Praėjus 9 debatų dienoms, buvo nutarta, kad naujasis centrinis bankas turi būti labai panašus į jau buvusius JAV istorijoje. Jis turėjo gauti monopolinę teisę valdyti JAV valiutą ir galėjo kurti pinigus „iš oro”. Kokiu būdu? Iš pradžių pakalbėkime apie obligacijas. Vyriausybės požiūriu, obligacijos – tai tiesiog mokėjimų įsipareigojimai. Žmonės perka obligacijas, kad užtikrintų sau fiksyuotas palūkanas už investuotas lėšas. Pasibaigus terminui, vyriausybė padengia obligacijos nominalą, išmoka palūkanas pagal rinkos kainas ir ši konkreti obligacijų laida liaujasi egzistavusi. Šiuo metu Amerikoje apyvartoje tokių obligacijų esama už maždaug 3,6 mlrd $.

O dabar pažvelkime, kaip vyksta pinigų „gamybos” procesas Federaliniame Rezerve.

1 etapas. JAV federalinis atviros rinkos komitetas duoda leidimą pirkti vyriausybines obligacijas atviroje rinkoje.

2 etapas. FRS superka obligacijas atviroje rinkoje iš visų, kas nori jas pasiūlyti.

3 etapas. FRS apmoka pirkinį elektroniniu pervedimu į pardavėjo banką. Šios lėšos sukuriamos „iš nieko”. Visa paslaptis tame, kad pinigai atsiranda kaip paprasčiausi įrašai sąskaitose.

4 etapas. Komerciniai bankai panaudoja tas lėšas kaip savo rezervus. Jie turi teisę išduoti jomis padengtus naujus kreditus sumai, daugiau kaip 10 kartų viršijančiai rezervų sumą, o taip pat imti už jų naudojimąsi palūkanas.

Tokiu būdu gaunasi, kad FRS nupirktos obligacijos, tarkim, už milijoną dolerių, pavirsta daugiau kaip 10 mln $ bankų sąskaitose. Kitaip sakant, FRS spausdina 10% visiškai naujų pinigų, o likusius 90% sukuria bankai. Kad sumažėtų pinigų masė nacionalinėje ekonomikoje, atliekama atvirkštinė manipuliacija – FRS parduoda obligacijas rinkoje ir pinigai keliauja atgal iš vietinių bankų sąskaitų į FRS. Kreditinių lėšų kiekis atitinkamai sumažėja suma, kuri yra 10 kartų didesnė už privačių asmenų nupirktų obligacijų sumą. Tokiu būdu obligacijų pardavimas už milijoną dolerių sumažina pinigų masę 10-čia milijonų dolerių.

Dabar pamėginkim susigaudyti kur slypi tikrasis bankininkų interesas, kieno atstovai surengė slaptą susitikimą Džekilo saloje.

1.Naujas įstatymas nukreipė bankų reformą absoliučiai klaidinga kryptimi.

2.Jis užkirto kelią vyriausybinių išlaidų finansavimo, neapsunkintais užsienio skolomis Linkolno „žaliaisiais doleriais” mechanizmo atkūrimą. Pagrįstas obligacijų leidimu biudžeto išlaidų finansavimo mechanizmas, įpirštas Linkolnui jau po „žaliųjų nugarėlių” sukūrimo, įgavo įstatymo galią.

3.Įstatymas suteikė bankininkams teisę sukurti 90% Amerikos pinigų, turinčių tik dalinį padengimą, kuriuos jie vėliau skolina už palūkanas, dar labiau padidindami rezervais nepadengtų pinigų masę.

4.Įstatymas sukoncentravo visos šalies pinigų masės valdymą saujelės išrinktųjų rankose.

5.Įstatymas sukūrė centrinį banką, kuris praktiškai nepavaldus efektyviai politinei kontrolei.

Neilgai trukus po FRS sukūrimo, būtent jos inicijuotas pinigų masės sumažinimas sukėlė Didžiają Depresiją. Nuo to laiko centrinio banko nepriklausomybė dar labiau išaugo dėka „Federalinio rezervo” išplėtimo poįstatyminiais aktais.

Kad visuomenei susidarytų įspūdis, kad valdžia kontroliuoja FRS, bankininkai numatė, kad sistemą valdys direktorių taryba, kurią paskirs prezidentas ir ratifikuos Senatas. Bankininkams liko tik užsitikrinti pagalbą žmonių, darančių įtaką paskyrimams į direktorių tarybą. Tai nesudėtinga, juk bankininkai valdo pinigus, o už pinigus galima nusipirkti politikų palankumą.

Po susitikimo Džekilo saloje, bankininkai rimtai ėmėsi „ryšių su visuomene”. Stambiausiu Niujorko bankininkai drauge įkūrė 5 mln $ dydžio fondą, kad „pagelbėtų” žinomų universitetų profesoriams teoriškai pagrįsti naujo banko sukūrimą. Vienas pirmųjų FRS šalininkų buvo pats prezidentas Vilsonas, pasakęs giriamą kalbą Prinstone. Tačiau bankininkų sumanymas nepavyko. Oldridžas netrukus buvo demaskuotas kaip bankininkų agentas. Įstatymo projektas buvo pripažintas naudingu tik „pinigų trestui”. Kongresmenas Lindbergas Kongrese šitaip išdėstė savo požiūrį: „Oldridžo planas sukurtas Volstrite. Jis reiškia, kad jei prireiks laikyti žmones baimėje, bus sukelta nauja krizė. Vyriausybė moka Oldridžui už tai, kad jis atstovautų tautos interesams. Vietoje to jis siūlo planą, ginantį pinigų monopolijų interesus”.

Akivaizdu, kad jeigu nebūtų įsitikinusi pergale Kongrese, respublikonų vadovybė nebūtų pateikusi įstatymo projekto balsavimui. Tuomet bankininkai ramiai ėmėsi plano Nr. 2 – analogiško pasiūlymo, kurį dabar pateikė demokratai. Jie ėmė finansuoti Vudrą Vilsoną kaip savo išrinktąjį demokratų stovykloje. Kaip aiškina žinomas istorikas Džeimasa Perfofas, lydėti Vilsoną buvo pristatytas Volstrito finansininkas Donaldas Baruchas. Jis atvedė Vilsoną į demokratų štabą Niujorke 1912 metas „kaip veršiuką ant grandinės”. „Vilsonas perėjo „indoktrinacijos” kursą, kurį jam pravedė ten susirinkę politiniai lyderiai…”

Dabar mizanscena būsimam spektakliui buvo paruošta, o lupikautojai vėl buvo pasirengę kurti savo privatų centrinį banką. Juk žala, padaryta prieš 76 metus Endriaus Džeksono veiksmais, buvo padengta Pilietinio karo laikais, priėmus įstatymą dėl nacionalinių bankų. Nuo to laiko dešimtmečius vyko nenuilstama kova už ankstesnių pozicijų atstatymą. Džeksono šalininkai, sveikinę „žaliąsias nugarėles”, turėjo tapti aršiais Viljamo Dženingso Brajeno sąjungininkais. Buvusieji lupikautojų priešininkai su Brajenu priešakyje, su Barucho pagalba buvo palenkti remti demokratą Vilsoną. Tačiau visus juos netrukus išdavė.