Pinigų valdovai 10

1913 metų Federalinio rezervo įstatymas

Naujos prezidentinės kampanijos metu demokratai kruopščiai apsimetė Oldridžo pateikto įstatymo priešininkais. Kaip po 20 metų pasakė Atstovų rūmų narys Luji Makfedenas, pats demokratas ir buvęs Bankų ir valiutos komiteto pirmininkas: „Oldridžo įstatymo projektas buvo atmestas išrinkus prezidentu Vilsoną. Asmenys, vadovavę demokratų partijai, pažadėjo tautai, kad kol jie bus valdžioje, centrinio banko nebus. Po 13 (!) mėnesių pažadas buvo sulaužytas ir Vilsono administracija, aktyviai dalyvaujant pačioms grėsmingiausioms Volstrito figūroms, įsteigė mūsų laisvoje šalyje sutrūnijusios monarchijos laikų organizaciją, kad galėtų kontroliuoti visą šalį nuo viršaus iki apačios ir eksploatuoti mus nuo lopšio iki kapo duobės”.

Netrukus po Vilsono išrinkimo „Morganas Varburgas, Baruchas ir kompanija” pradėjo realizuoti kitą planą, kurį Varburgas pavadino „Federaline rezervų sistema”. Demokratų viršūnėlė sveikino naują įstatymo projektą, pavadintą Glass Owen Bill, kaip kažką, kas radikaliai skiriasi nuo Oldridžo projekto, nors abu dokumentai praktiškai buvo identiški. Demokratų pareiškimai buvo tokie kategoriški, kad Polas Varburgas, abiejų projektų gimdytojas, buvo priverstas kreiptis į savo nusipirktus draugus Kongrese, įtikinėdamas, kad abu dokumentai praktiškai vienodi: „Jei atmesime grynai išoriškus skirtumus, esančius paviršiuje, pamatysime, kad abiejų siūlomų sistemų „grūdai” yra labai panašūs ir logiškai tarpusavyje susiję”.

Šis prisipažinimas buvo skirtas tik privačioms ausims. Viešai „Pinigų trestas” senatoriaus Oldridžo ir Frenko Vanderlipo asmenyse pasisakė prieš FRS. Vis dėlto, praėjus ne vieniems metams, Vanderlipas prisipažino laikraščiui Saturday Evening Post, kad abu dokumentai vienas nuo kito nesiskyrė: „Nors įstatymo dėl Federalinio rezervo, pasiūlytas Oldridžo, buvo atmestas, visi jo svarbiausi momentai išliko galutinai patvirtintame variante”.

Kai Kongrese pagaliau prasidėjo balsavimas, konsultacijai buvo pakviestas specialistas iš Ohajo Alfredas Krouzeris. Jis aiškiai suvokė abiejų dokumentų giminingumą: „Šis įstatymo projektas… suteikia įstatyminę galią tam, ko 25 metus siekė Volstritas ir stambūs bankai – privačiai, bet ne visuomeninei nacionalinės valiutos kontrolei”. Kadangi Glass Owen Bill gali to pasiekti taip pat gerai, kaip ir Oldridžo įstatymas, tai abu dokumentai, jų realizavimo atveju, atima iš vyriausybės ir tautos bet kokius efektyvius mechanizmus kontroliuoti visuomeninius pinigus ir perduoda bankams išimtinę ir nepaprastai pavojingą teisę didinti arba mažinti nacionalinę pinigų masę”.

Parlamentinių svarstymų metu senatoriais skundėsi, kad bankai bando panaudoti savo finansinę valdžią, kad padarytų įtaką svarstymų rezultatui. „Šioje šalyje yra bankininkų – visuomenės gerovės priešų” – pasakė šia tema vienas senatorius. Nepaisant visų kaltinimų apgaule ir korupcija,įstatymas buvo galiausiai patvirtintas Senate 1913 gruodžio 22. Tai atsitiko netrukus po to, kai dauguma senatorių išsivažinėjo Kalėdų atostogoms, gavę savo politinės vadovybės užtikrinimus, kad visi sprendimai bus priimami tik po Naujųjų metų.

Įstatymo patvirtinimo dieną kongresmenas Lindbergas pasakė emocionalią kalbą, įspėdamas bendrapiliečius, kad „Šis įstatymas sukurs didžiausią pasaulyje monopoliją. Pasirašytas prezidento įstatymas legalizuos neregimą Pinigų valdžios vyriausybę. Žmonės gali iškart to nepastebėti, tačiau paskutinio teismo diena nutolinta tik keliems metams… Šiuo įstatymu realizuojamas sunkiausias Amerikos istorijoje įstatymų leidimo valdžios nusikaltimas”.

Vos keliomis savaitėmis anksčiau Kongresas patvirtino įstatymą dėl pajamų mokesčių. Prie ko čia mokesčiai? Reikalas tas, kad jis padėjo bankininkams sukurti sistemą, galinčią generuoti praktiškai neribotą federalinės vyriausybės skolą. Kaip mes pamename, privatus centrinis bankas sugeba sukurti skolas iš niekur.

Tais laikais federalinė vyriausybė buvo nedidelė. Iki priimant minėtą įstatymą vienintelis biudžeto pajamų šaltinis buvo tarifai ir akcizai. Dabar gi, kaip savo laiku vyko su Anglijos Banku, procentiniai mokėjimai buvo padengti tiesioginiu gyventojų apmokestinimu. Lupikautojai suprato, kad jeigu jiems teks pasikliauti tik valstijų įnašais, galiausiai valstijų įstatymų leidėjai ims maištauti ir arba atsisakys mokėti palūkanas už naudojimąsi nuosavais pinigais, arba pradės politinį spaudimą vyriausybei, kad būtų sumažinta skolos suma.

Įdomu, kad 1895 metais JAV Aukščiausiasis teismas pripažino tokį pajamų mokestį nekonstituciniu. Dėl tos pačios priežasties 1909 metais jis atmetė netgi įstatymą dėl korporacijų pelno apmokestinimo. Galiausiai senatorius Oldridžas paskubėjo pasiūlyti Senatui padaryti Konstitucijoje pataisą, kuri leistų ratifikuoti pajamų mokestį. Lupikautojai pamėgino įrašyti į Konstituciją taip vadinamą „16 pataisą”, kurios tekstas vėliau buvo pasiūlytas svarstyti valstijų įstatymų leidėjams. Pataisos kritikai tvirtina, kad ji taip ir nebuvo ratifikuota būtinu regioninių įstatymų leidėjų balsų skaičiumi.

Tačiau lupikautojai ir nesiruošė svarstyti galutinio varianto. 1913 spalį senatorius Oldridžas sugebėjo greitai prastumti įstatymą dėl pajamų mokesčių Kongrese. Be teisės tiesiogiai apmokestinti Amerikos piliečius, apeinant valstijų pozicijas, įstatymas dėl FRS būtų ne toks naudingas tiems, kas siekė įklampinti Ameriką į skolas.

Praėjus metams nuo įstatymo dėl FRS patvirtinimo, kongresmenas Lindbergas paaiškino, kokiu būdu ši organizacija kuria taip vadinamą „verslo ciklą” ir naudoja jį savo interesais: „Kad pakiltų kainos, viskas, ką reikia padaryti FRS, tai sumažinti palūkanų normą. Dėl šito į ekonomiką plūsteli kreditinės lėšos ir prasideda bumas fondų rinkoje. Paskui, kai verslininkai pripranta prie tokių sąlygų, FRS gali nutraukti įsivaizduojamą klestėjimą staigiu palūkanų normos padidinimu”. „Palūkanų normų politikos pagalba FRS gali siūbuoti rinką pirmyn atgal ar sukelti staigius pokyčius ekonomikoje staigiai padidinant palūkanų skirtumus. Bet kokiu atveju FRS turės vidinę informaciją apie artėjančius finansinės politikos pokyčius ir iš anksto žinos apie būsimus pasikeitimus, tiek pagerėjimus, tiek pablogėjimus”. „Tai privati organizacija, sukurta gauti maksimaliam pelnui iš pinigų, kurie priklauso kitiems”. „Jie iš anksto žino, kada naudingiausia skelti finansinę krizę. Jiems taip pat žinoma, kada ją reikia sustabdyti. Kaip infliacija, taip ir defliacija yra geri dalykai, kai kontroliuoji finansus”.

Lindbergas pasirodė esąs teisus pagal visus punktus. Jis tik nesuprato, kad dauguma Europos tautų jau tapo savo centrinių bankininkų aukomis prieš dešimtis ar net šimtus metų. Tačiau jam pavyko pastebėti įdomų faktą – vos po vienerių metų FRS užgrobė aukso rinką. Tačiau Lindbergas buvo ne vienintelis FRS kritikas. Luji Makfedenas, buvęs 1920-1931 Bankų ir Valiutos komiteto pirmininku, pasakė apie FRS: „…FRS sukūrė viršvalstybę, kurią valdo bankininkai ir pramonininkai, susivieniję tam, kad pavergtų pasaulį nuosavo pasipelnymo labui”.

Raitas Patmanas iš Teksaso, kitas Bankų ir valiutos komiteto pirmininkas (7 dešimtmetis) pasakė: „Šiuolaikinėje Amerikoje iš tiesų yra dvi vyriausybės. Yra įstatymų numatyta valdžia, ir yra nepriklausoma, vyriausybės nekontroliuojama ir nekoordinuojama Federalinė Rezervų Sistema, susigrobusi valdžią pinigams, kurią Konstitucija suteikia Kongresui”.

Netgi išradėjas Tomas Edisonas buvo solidarus su FRS kritikais: „Jeigu mūsų valstybė gali emituoti obligacijų už 1 dolerį, tai ji gali išleisti ir analogiška banknotą. Faktorius, darantis patrauklia obligaciją, daro patraukliu ir banknotą. Skirtumas tarp obligacijos ir banknoto tame, kad obligacija leidžia finansiniams brokeriams uždirbti dvigubai daugiau nei verta obligacija ir dar 20% viršaus, kai tuo tarpu naudojant valiutą, pelną atneša tik tiesioginės investicijos į naudingą verslą”. Ir dar: „Būtų absurdiška teigti, kad mūsų šalis gali išleisti obligacijų už 30 mln$ ir negali išleisti banknotų už tą pačią sumą. Abu finansiniai instrumentai yra mokėjimo įsipareigojimai, tačiau vienas jų naudingas lupikautojams, o kitas padeda žmonėms”.

Praėjus 3 metams po įstatymo dėl FRS patvirtinimo, jau ir pats prezidentas Vilsonas susigaudė, kokį džiną jis paleido į laisvę:

„Mes gavome vieną labiausiai nevaldomą ir priklausomą vyriausybę civilizuotame pasaulyje. Tai daugiau ne nuomonių reiškimo laisvės vyriausybė, ne vyriausybė, išreiškianti daugumos valią, bet vyriausybė, peršanti mums saujelės „šio pasaulio galingųjų” sprendimus”.

„Kai kurie įtakingiausi Amerikos komersantai ir pramonininkai kažko būgštauja. Jie jaučia, kad esama kažkokios valdžios, tokios organizuotos, tokios visur esančios ir visaapimančios, kad, jeigu net jie jai prieštarauja, tai yra linkę laikyti savo mintis prie savęs”.

Prieš savo mirtį 1924 metais Vilsonas suvokė, kokią žalą padarė Amerikai; „Aš nenorėdamas sugrioviau savo vyriausybę”.

Lupikautojai, kurie pelnosi iš manipuliacijų apyvartoje esančių pinigų kiekiais, gavo savo privatų centrinį banką Amerikoje. Stambiausi laikraščiai, kurie taip pat priklausė jiems, sveikino įstatymo dėl FRS pasirašymą. Jie aiškino publikai, kad „Dabar depresijų galima bus moksliškai išvengti!”

Realybėje, kai kas gavo galimybę depresijas moksliškai kurti.