Kodėl didėja mokesčiai?

Kadangi patikime privatiems bankams emituoti valstybės pinigus, visi nuo to kenčiame mokėdami didesnius mokesčius. Tai yra dėl to, nes pinigų kūrimo mokestis, kitaip – palūkanos keliauja ne valstybės piliečiams, o privačių bankų savininkams. Paprastiems žmonėms taip pat tenka atsakyti ir už bankų sukeltas finansines krizes.

 

1. Pajamos emituojant pinigus.

Anglijos bankas vis dar spausdina popierinius pinigus (pvz. 10 svarų kupiūras). Pagaminti kupiūra kainuoja tik kelis pensus, todėl vyriausybė gauna pelną nuo kiekvienos kupiūros paleistos į apyvartą. Tarp 2000 ir 2009 šis pelnas siekė £18 milijardų – pakankamai apmokėti to laikotarpio visų 90 tūkst. seselių atlyginimus.

Bet Anglijos bankas pagrinde emituoja tik popierinius pinigus, o skaitmeninius palieka privatiems bankams, kuriuos naudojame taipogi kiekvieną dieną. Bankui emitavus skaitmeninius pinigus pelną pasiima bankas, o ne mokesčių mokėtojai.

Nuo 2002 iki 2009, privatūs bankai padidino pinigų kiekį £1 trilijonu. Kadangi šie pinigai buvo sukurti privačių bankų, visos palūkanos t.y. pelnas atiteko jiems.

Vietoj to, jei šiuos pinigus būtų emitavusi vyriausybė, o ne privatūs bankai UK piliečiams nereikėtų sumokėti £1 trilijono mokesčių. Tai maždaug £33 tūkst. kiekvienam mokesčių mokėtojui per 7 metus!

Pinigų emitacija: 2000-2009
Pinigų emitacija: 2000-2009

 

2. Nacionalinės skolos palūkanos

Kadangi emisijos pelnas atitenka ne vyriausybei, o privatiems bankams, vyriausybė privalo skolintis daugiau pinigų, kad padengtų šias prarastas pajamas.
Mes, kaip mokesčių mokėtojai privalome apmokėti šias vyriausybės skolas. Šiuo metu UK piliečiai išleidžia daugiau nacionalinei skolai apmokėti (£51 milijardas per metus), nei švietimui, gynybai, policijai ar transportui. Šios palūkanos kainuoja £1,700 kiekvienam mokesčių mokėtojui per metus.

Palūkanos skirtos apmokėti nacionalinę skolą
Palūkanos skirtos apmokėti nacionalinę skolą

Kuo daugiau palūkanų privalome grąžinti, tuo mažiau pinigų liks viešosioms paslaugoms ir tuo daugiau mokesčių privalėsime sumokėti.

 

3. Deficitas: recesijos ir krizių kaina.

Prasidėjus 2008 krizei, šimtai tūkstančių žmonių prarado darbus, nustojo vartoti, o verslai žlugo. Visa tai reiškė, kad vyriausybė į biudžetą surinko ženkliai mažiau mokesčių.
Tuo pačiu metu, vis daugiau žmonių pasinaudojo nedarbingumo pašalpomis, kas lėmė stiprų vyriausybės išlaidų padidėjimą. Skirtumas tarp pajamų ir išlaidų padidėjo nuo £30 iki £180 milijardų. Šis skirtumas vadinasi ‘deficitu’ ir jį privaloma padengti skolinantis.
Be bankinės sistemos, kuri emituoja pinigus kiekieną kart išduodant paskolą, mes nebūtume patyrę krizių, o mokesčių mokėtojams nereikėtų gelbėti bankų į draudimo fondus suneštais pinigais.