Pinigų valdovai 6

Prezidentas Endrius Džeksonas

Dvylika metų manipuliacijų su Amerikos ekonomika, kurias darė Antrasis JAV Bankas parodė amerikiečiams, kas yra kas. Tuomet banko priešininkai iškėlė į kandidatus į prezidentus gerbtiną senatorių iš Tenesio, mūšio prie Naujojo Orleano didvyrį Endrių Džeksoną.

Iš pradžių Džeksonui niekas negarantavo šanso nugalėti. Juk bankas jau seniai išmoko valdyti politinį procesą pinigų pagalba. Tačiau lupikautojų nuostabai ir siaubui Džeksonas laimėjo 1828 metų rinkimus. Jis buvo pilnas ryžto nutraukti banko veiklą pasitaikius pirmai palankiai progai ir nesiliovė mėginęs realizuoti šią savo idėją. Tačiau bankui išduota licencija baigė galioti tik 1836 metais, t.y. paskutiniais antrosios Džeksono kadencijos metais, jeigu jam pavyktų būti išrinktam antrą kartą.

Per savo pirmą kadenciją Džeksonas milijonu dolerių apkarpė išlaidas valstybinio aparato išlaikymui. Jis atleido 2000 žmonių iš 11 000 federalinės vyriausybės tarnautojų.

1832 metais, artėjant naujiems rinkimams, bankas smogė pasitiktinį smūgį. Jis tikėjosi, kad Džeksonas nedrįs stori į atvirą kovą. Bankininkai įtikino Kongresą paankstinti (4 metais) banko licencijos pratęsimą. Kaip galima susiprotėti, Kongresas prašymą įvykdė ir perdavė įstatymo projektą pasirašyti prezidentui. Tačiau Nepalaužiamas Hikoris (taip jį praminė amerikiečiai – hikoris, tai Amerikoje augančio riešuto rūšis), nebūdamas baikštus, pasitiko bankininkų ataką apsiginklavęs ir vetavo įstatymą. Kreipimasis dėl veto į Kongresą iki šiol laikomas vienu svarbiausiu dokumentu Amerikos istorijoje. Jis aiškiai argumentuoja Amerikos vyriausybės atsakomybę prieš savo piliečius, tiek turtingus, tiek vargšus:

„Nuo vyriausybės dosnumo pelnosi ne tik mūsų piliečiai. Centrinio banko akcijos už daugiau kaip 8 mln $ priklauso ir užsieniečiams… Kas gali būti pavojingiau mūsų laisvei ir nepriklausomybei už banką, kuris savo kilme nesusijęs su mūsų šalimi?”

„Atiduoti bankui mūsų valiutą, šalies biudžeto tvarkymą ir laikyti tūkstančius mūsų piliečių priklausomybėje nuo jo… – tai gerokai didesnio masto iššūkis ir grėsmė, negu priešprieša su karine priešininko galia”.

„Jeigu vyriausybės politika susives iki vienodo visų piliečių gynimo koncepcijos, tai kaip lietus vienodai ant visų lyja, taip tolygus valstybinių dotacijų paskirstymas stipriesiems ir silpniesiems, turtingiems ir vargingiems, taps nesąžiningu gėriu. Įstatyme, kurį man pateikė, matosi platus ir nepateisinamas atsitraukimas nuo šių teisingų principų”.

Vėliau, 1832 liepos mėnesį, Kongresas nesugebėjo įveikti prezidento veto ir Džeksonas įgavo rimtą pagrindą būti perrinktas. Jis kreipėsi tiesiai į tautą. Pirmą kartą šalies istorijoje Džeksonas per rinkimų kampaniją ėmė važinėti po šalį, kai tuo tarpu anksčiau kandidatai likdavo namuose. Džeksono kampanijos lozungas buvo: „Džeksonas ir jokio centrinio banko!”

Kaip atsvarą jam respublikonai iškėlė kandidatu senatorių Henrį Kleiną. Nežiūrint į tai, kad bankininkai paaukojo Kleino kampanijai 4 mln $, Džeksonas gavo antrą kadenciją su didele balsų persvara. Tačiau pats jis puikiai suprato, kad kova dar tik prasideda ir suvokė, kad korupcijos hidra sužeista, bet gyva. Dėl to davė sao naujam Iždo sekretoriui Luji Makleinui nurodymą pervesti valstybines lėšas iš Antrojo JAV Banko sąskaitų į patikimesnes kreditines organizacijas. Makleinas atsisakė paklusti, Džeksonas jį atleido ir paskyrė jo vieton Viljamą Dveiną, kuris taipogi atsisakė paklusti ir taipogi buvo atleistas. Paskirtas Iždo sekretoriumi Rodžeris Teinis, pradedant 1833 spalio 1 diena pradėjo pervedinėti lėšas. Džeksonas džiūgavo: „Aš turiu grandinę, kuria surakinsiu visus besipriešinančius!” Tačiau bankas nemanė pasiduoti, jo pirmininkas Nikolas Bidlis spustelėjo Kongresą ir tasai užprotestavo Iždo sekretoriaus paskyrimą. Paskui, reto puikybės priepuolio metu, Bidlis pagrasino sukelti šalyje depresiją, jei licencija bankui nebus pratęsta: „Jeigu šitas gerbiamas prezidentas mano, kad po to, kai ėmė skalpus nuo indėnų galvų ir sodino į kalėjimus teisėjus, galima savavališkai elgtis su centriniu banku, jis klysta”.

Paskui, beprecedentinio centriniam bankininkui atvirumo priepuolio metu Bidlas pripažino, kad Bankas ruošiasi sumažinti pinigų masės apimtis, kad priverstų Kongresą atnaujinti jo darbą. „Niekas, išskyrus visos tautos nelaimę, nepadarys kongresui įspūdžio… Vienintelė mūsų saugumo garantija – griežtai vykdyti pinigų masės mažinimo programą… ir aš neabejoju, kad tai atnaujins nacionalinės valiutos cirkuliavimą ir užtikrins banko licencijos pratęsimą.” Koks nuostabus atvirumas! Štai čia ir atsiskleidė visa tiesa – Bidlis ruošėsi panaudoti banko teisę sumažinti pinigų masę tam , kad išlaikytų Ameriką depresijos būsenoje iki to laiko, kol ji nepasiduos. Mūsų nelaimei, tokie dalykai jau vyko šalies istorijoje ir gali pasikartoti šiandien.

Bidlis įgyvendino savo grasinimus – netrukus bankas išties sumažino pinigų masę, pareikalavęs sugrąžinti visus kreditus ir atsisakęs išduoti naujus. Kilo panika finansų rinkoje ir prasidėjo gili ekonominė krizė. Suprantama, kad dėl jos Bidlis apkaltino prezidentą Džeksoną, pagrįsdamas kaltinimą tuo, kad krizės priežastis neva yra valstybinių lėšų išėmimas iš banko. Sumažėjo atlyginimai, pasipylė bankrotai. Žmonė pradėjo murmėti. Beveik kiekviename laikraščio vedamajame tų laikų redaktoriai keikė Džeksoną. Be to, Centrinis bankas pagrasino užšaldyti mokėjimus, skirtus palaikyti įvairias politines jėgas.

Dėl viso to po mėnesio Kongresas susirinko į sesiją, kuri buvo pavadinta „paniška”. Po 6 mėnesių nuo vyriausybės lėšų pervedimo iš centrinio banko sąskaitų, Džeksonui buvo surengta apkaltos procedūra, balsų santykiu 26:20. Tai buvo pirmas toks atvejis JAV Kongreso istorijoje. Džeksonas, savo ruožtu, užsipuolė banką: „Jūs – nuodingos gyvatės valstybės viduje! Aš ruošiausi jus iškapoti ir aš tai padarysiu!” Jeigu Kongresas surinktų pakankamai balsų prezidentinio veto įveikimui, bankas gautų dar 20 metų trukmės monopoliją tvarkyti nacionalinę valiutą. Pakankamas laikas tolimesniam ir taip jau didelės banko valdžios įtvirtinimui. Tačiau nutiko stebuklas – palaikydamas Džeksoną su rimta kritika banko adresu stojo Pensilvanijos gubernatorius. Dar daugiau – Bidlas buvo apkaltintas viešomis pagyromis apie tai, kaip bankas ruošiasi sugriauti ekonomiką. Tai iš karto pakeitė politinių jėgų santykį. 1834 balandžio 4 Atstovų Rūmai nubalsavo 134:82 prieš licencijos bankui pratęsimą. Dar įtikinamesnė balsų persvara buvo gauta tiriant banko kaltę dėl ekonominės krizės specialiojoje Senato komisijoje. Kai komisijos nariai atvyko į banko pastatą Filadelfijoje, Bidlis atsisakė pateikti jiems buhalterines knygas. Taip pat jis neleido atlikti inspekcijos sąskaitų, susijusių su kongresmenams išduotais kreditais ir avansais. Be to, jis atsisakė duoti parodymus Komisijai Vašingtone.

1835 sausio 8 Džeksonas padengė paskutinę valstybės skolos dalį. Tai tapo galima dėka leidimo bankams leisti valiutą išpirktų valstybinių obligacijų sumai, o ne šiaip leidžiant iždo įsipareigojimus, nepadengtus kreditais. Po kelių savaičių, 1835 sausio 20, žudikas, vardu Ričardas Lourensas šovė į Džeksoną iš dviejų pistoletų, tačiau abu kartus nepataikė. Vėliau teismas pripažino jį nepakaltinamu. Tačiau po savo išlaisvinimo jis gyrėsi, kad kažkokie galingi europiečiai užsakė jam žmogžudystę ir pažadėjo arešto atveju padėti.

Sekančiais metais, pasibaigus licencijai, Antrasis JAV Bankas liovėsi egzistavęs. Bidlis buvo areštuotas ir atiduotas į teismą dėl sukčiavimo. Teismas netrukus jį išteisino, tačiau jis išliko areštuotas dėl įtarimų smulkesniais nusikaltimais.

Pasibaigus antrai kadencijai, prezidentas Džeksonas atsistatydino ir praleido likusį gyvenimą savo dvare netoli Nešvilio. Čia jį iki šiol prisimena už ryžtingumą kovoje su centriniu banku. Ir iš tiesų jam pavyko taip puikiai „likviduoti” privatų centrinį banką, kad lupikautojams prireikė ištisų 77 metų, kad užsilaižytų žaizdas. Kai Džeksonui užduodavo klausimą, ką jis laiko svarbiausiu gyvenimo pasiekimu, jis atsakydavo: „Aš likvidavau banką”.