Rotšildų šeimos iškilimas
Frankfurtas. Vokietija. Praėjus 50 metų nuo Anglijos Banko įkūrimo savo dirbtuvę čia atidarė juvelyras, vardu Anchelis Mozė Baueris. Virš durų jis pasikabino emblemą – Romos erelis raudoname skyde. Dirbtuvė greitai tapo žinoma kaip „Raudonasis skydas”. Vokiškai – Rotschield. Kai dirbtuvę paveldėjo sūnus Mejeris Anchelis, jis nutarė pasikeisti pavardę į Rotšildą. Be to, sūnus suprato, kad kredituoti vyriausybes ir karalius yra nepalyginamai pelningiau negu privačius asmenis. Ne tik dėl to, kad tokiais atvejais skolinimaisi didesni, bet ir dėl to, kad paskolas garantuoja valstybiniai mokesčiai.
Mejeris Rotšildas turėjo 5 sūnus. Jis išmokė juos visus daryti pinigus ir išsiuntinėjo į pagrindines Europos sostines atidaryti šeimyninio banko filialų. Pirmasis sūnus Anchelis liko Frankfurte prižiūrėti motininio banko. Antrasis – Solomonas – buvo apsiųstas į Vieną. Trečiasis, protingiausias iš visų jų, Natanas – į Londoną. Ketvirtas sūnus, Karlas, išvažiavo į Neapolį. Penktasis, Jokūbas, atsidūrė Paryžiuje. 1785 metais Majerio Anchelio šeima Frankfurte žymiai pagerino savo gyvenimo sąlygas. Jie persikėlė į 5 aukštų namą, kurį dalijosi su Šifų šeima. Miestiečiai šį namą praminė „Žaliuoju skydu”. Įdomu tai, kad tolimesnėje finansinėje Europos ir Amerikos istorijoje Rotšildai ir Šifai vaidins pagrindinį vaidmenį.
Rotšildai pradėjo operacijas su Europos aktyvais Vilhelmshofe, turtingiausio Vokietijos žmogaus ir įtakingiausio Europos monarcho, princo Vilhelmo I Sakso rūmuose. Iš pradžių Rotšildai tik padėjo jam spekuliuoti monetomis iš brangiųjų metalų. Kai Napoleonas ištrėmė Vilhelmą, jis pasiuntė gigantišką tiems laikams sumą – 550 000 svarų sterlingų – Natanui Rotšildui į Londoną, kad tas nupirktų britų vyriausybinių obligacijų. Tačiau Rotšildas panaudojo pinigus savo nuožiūra. Juk kai Napoleonas išplėtė karinius veiksmus Europoje, atsirado išties beribės galimybės investuoti į karą. Kai Vilhelmas, prieš pat Vaterlo mūšį 1815, sugrįžo namo, jis pasikvietė Rotšildą ir pareikalavo gražinti pinigus. Rotšildai grąžino pinigus su procentais, kurie buvo lygūs pelnui, kuris būtų gautas, jei pinigai būtų įdėti į britų obligacijas. Tačiau pasisavino iš operacijų su Vilhelmo pinigais gautą pelną. Vėliau Natanas Rotšilds gyrėsi, kad per 17 metų, kuriuos jis praleido Anglijoje, pradinį 25 000 svarų kapitalą, kurį jam davė tėvas biznio Anglijoje „startui”, padidino 2500 kartų.
Šeimyninės kooperacijos dėka giminė nepaprastai praturtėjo. XVIII amžiaus viduryje Rotšildai virto stambiausiu Europos banku ir turtingiausia pasaulio šeima. Jie finansavo kimberlito apdorojimą, kas leido įvesti deimantų ir aukso telkinių Pietų Afrikoje monopoliją. Amerikoje jie finansavo geležinkelių statybą ir metalurgiją. Galiausiai šeima supirko Amerikoje nemažai laikraščių ir, šalia viso kito, Karnegių plieno lydymo įmones.
Istorikų duomenimis, per I Pasaulinį karą turtingiausių Amerikos žmogumi buvo laikomas Dž. P. Morganas. Tačiau po jo mirtis paaiškėjo, kad jis buvo viso labo Rotšildų parankinis. Kai tik Morgano testamentas buvo paviešintas, atsiskleidė, kad jis valdė tik 19% savo kompanijų. Prie to reikėtų pridurti, kad 1815 metais Džeimsas Rotšildas, prancūziškos šeimos šakos atstovas, „kainavo” 600 milijonų frankų, kas 150 milijonų frankų viršijo visų likusių Prancūzijos bankų, kartu paėmus, kapitalą. Jis pasistatė Paryžiuje dvarą, kurį pamatęs, Vilhelmas I-asis sušuko: „To net karaliai sau negali leisti! Tai gali priklausyti tik Rotšildui!” Kitas prancūzų XVIII amžiaus tyrinėtojas išsireiškė šitokiu būdu: „Europoje egzistuoja tik viena valdžia – Rotšildų valdžia”. Ir mūsų laikais nėra požymių, kad dominuojanti Rotšildų padėtis finansiniame pasaulyje būtų patyrusi kokius nors pokyčius.
O dabar pažvelkime į tai, kokią įtaką Anglijos Bankas padarė šios šalies ekonomikai ir kokiu būdu tai galiausiai baigėsi Amerikos revoliucija.
Amerikos revoliucija
XVII amžiaus viduryje Britų imperija buvo vienintelė pasaulio supervalstybė. Tačiau nuo savo privataus centrinio banko sukūrimo šalis dalyvavo keturiuose brangiai kainuojančiuose karuose. Tokios politikos kaina buvo pernelyg didelė. Kad galėtų finansuoti karinius veiksmus, vyriausybė iki ausų įsiskolino Anglijos Bankui. Dėl to vidinė britų vyriausybės skola išaugo iki 140 mln svarų, astronominės tiems laikams sumos. Galiausiai, kad galėtų aptarnauti skolą bankui, vyriausybė ėmė didinti biudžeto pajamas apdėdama mokesčiais Amerikos kolonijas.
Iš kolonijų visai tai atrodė kitaip. Privataus centrinio banko godumo rekordas iki šiol dar niekieno nesumuštas. Tai – Independence Hall Filadelfijoje, kur buvo pasirašytos JAV Nepriklausomybės deklaracija ir Konstitucija. XVII amžiaus viduryje ikirevoliucinė Amerika buvo palyginti skurdi šalis. Katastrofiškai trūko monetų iš brangių metalų, kad būtų palaikoma prekyba. Dėl to pirmieji kolonistai buvo priversti eksperimentuoti su nuosavų popierinių pinigų leidimu. Kai kurie šių bandymų buvo gana sėkmingi.
B. Franklinas buvo savų pinigų, kuriuos leidžia kolonistai, šalininkas. 1757 metais jis pasiunčiamas į Londoną, kur jis pergyveno 17 metų, beveik iki Amerikos revoliucijos pradžios. Per tą laiką kolonistai ėmė leisti savo popierinius pinigus, pramintus „kolonijiniais kvitais”. Eksperimentas pavyko. Pinigai tapo patikima mainų priemone, o taip pat padėjo pasiekti kolonistų vienybę ir susitelkimą. Nereikia pamiršti, kad „kolonijiniai kvitai” buvo viso labo popieriniai pinigai, skolos įsipareigojimais, leidžiamais bendrų interesų labui ir nepadengtais auksu ir sidabru. Kitaip tariant, tai buvo tik „sąlyginė” valiuta.
Vieną gražią dieną Anglijos Banko vadovybė pasiteiravo B. Franklino, kaip jis gali paaiškinti neįtikėtiną kolonijos klestėjimą. Be jokių dvejonių jis atsakė: „Tai paprasta. Kolonijose mes leidžiame nuosavą valiutą. Ji vadinama „kolonijiniais kvitais”. Mes spausdiname ją taip, kad valiuta griežtai atitiktų prekybos ir pramonės poreikius, kad prekės lengvai patektų iš gamintojo pirkėjui. Tokiu būdu, leisdami sau popierinius pinigus, mes kontroliuojame jų perkamąją galią ir nesame suinteresuoti mokėti dar kam nors.”
Kas atrodė kaip sveikas protas Franklinui, tas buvo neįtikėtinas atradimas Anglijos Bankui. Amerika sužinojo pinigų paslaptį! Šitą džiną reikėjo kuo greičiau sugrūsti atgal į jo butelį… Dėl ko Britų parlamentas 1764 metais išleido „Valiutos įstatymą”, kuris draudė kolonijų administracijai leisti nuosavus pinigus ir įpareigojo ateityje mokėti visus mokesčius aukinėmis ir sidabrinėmis monetomis. Kitaip sakant, kolonijos buvo prievarta pervestos prie aukso standarto. Tiems, kas iki šiol tiki, kad šiuolaikinių Amerikos problemų sprendimas yra aukso standartas, pakanka pažvelgti į tai, kas nutiko su Amerika toliau.
Savo autobiografijoje B. Franklinas rašė: „Vos per vienerius metus ekonominės sąlygos pablogėjo tiek, kad klestėjimo era pasibaigė. Užgriuvo tokia depresija, kad miestų gatvės užsipildė bedarbiais”. Franklinas tikina, kad tai buvo pagrindinė Amerikos revoliucijos priežastis. Arba, kaip sakoma jo autobiografijoje: „Kolonistai būtų iškentę nedidelį mokesčių už arbatą ir kitus daiktus padidinimą, jeigu Anglijos Bankas neatimtų iš kolonijų visų pinigų. Tai provokavo nedarbo ir liaudies nepasitenkinimo augimą. Kolonistų nesugebėjimas atsiimti atgal teisę leisti savo pinigus iš karaliaus Jurgio III ir tarptautinių bankininkų tapo Amerikos išsilaisvinimo karo pirmine priežastimi”.
Kai Leksingtone, Masačiusetso valstijoje, 1775 balandžio 19 nuaidėjo pirmieji šio karo šūviai, britų mokesčių sistema visiškai išsiurbė iš kolonijos visas auksines ir sidabrines monetas. Dėl to kolonijos vyriausybė, karo finansavimui buvo priversta spausdinti popierinius pinigus. Revoliucijos pradžioje Amerikos pinigų masė sudarė 12 mln $. Revoliucijai baigiantis, ji pasiekė 500 mln $. Nacionalinė valiuta tapo praktiškai beverte. Už 5000 dolerių galima buvo nusipirkti tik porą batų.
„Kolonijiniai kvitai” puikiai veikė, nes jų buvo išleidžiama lygiai tiek, kiek buvo reikalinga prekybai užtikrinti. Dabar gi, kaip savo laiku skundėsi Džordžas Vašingtonas, už vežimą pinigų vargiai galima nusipirkti vežimą provizijos. Mūsų laikais auksu padengto nacionalinės valiutos šalininkai pateikia Revoliucijos laikotarpį kaip pavyzdį, įrodantį „sąlyginės” valiutos silpnumą. Tačiau nereikia pamiršti, kad ta pati valiuta taip puikiai save užsirekomendavo taikos metu, kad Anglijos Bankas privertė parlamentą paskelbti ją už įstatymo ribų.
Šiaurės Amerikos bankas
Baigiantis Amerikos revoliucijai, Kontinentiniam Kongresui, susirinkusiam Independence Hall, Filadelfijoje, labai reikėjo pinigų. Dėl to 1781 metais jis leido Robertui Morisui, atsakingam tais laikais už finansus, atidaryti privatų centrinį banką. Morisas buvo turtingas žmogus, tapęs dar turtingesniu per revoliuciją karinių tiekimų dėka. Nauja organizacija, pavadinta Šiaurės Amerikos banku, buvo įkurta pagal Anglijos Banko pavyzdį – jai irgi leido vykdyti bankines operacijas su daliniu padengimu. T.y. bankas galėjo skolinti pinigus, kurių jis neturėjo, o paskui imti už juos procentą. Jeigu taip darytumėte jūs ar aš, mus nuteistų už sukčiavimą.
Pagal banko statutą, privatūs investuotojai turėjo pakloti 400 000 dolerių indėlių į įstatinį kapitalą. Bet kai Morisas nesugebėjo surinkti šios sumos, jis nedelsdamas paleido į darbą savo politinę įtaką, kad paimtų kreditą auksu iš savo draugų bankininkų Europoje. Paskui jis paskolino tuos pinigus sau ir savo draugams, kad reinvestuotų juo į įstatinį kapitalą. Kaip ir Anglijos Bankas, naujasis bankas įgijo monopoliją leisti nacionalinę valiutą. Su tuo susiję pavojai neprivertė ilgai savęs laukti. Amerikos valiutos vertė toliau smuko. Dėl to 1785 metais, po 4 metų, banko licencija nebuvo pratęsta. Jėgų, siekusių atšaukti licenciją, priešakyje stojo senatorius Viljamas Lindlis iš Pensilvanjos. Jis paaiškino problemą tokiu būdu: „Ši organizacija neturi jokių principų, išskyrus savanaudiškumą ir niekad nepakeis savo požiūrio… į valstybės klestėjimą, valdžią ir įtaką”.
Tačiau už Šiaurės Amerikos banko projekto stovintys asmenys – Aleksandras Hamiltonas, Robertas Morisas ir banko prezidentas Tomas Vajolinas pasiduoti nesiruošė. Vos po 6 metų Hamiltonas, tapęs Iždo sekretoriumi, kartu su savo globėju Morisu prastūmė įstatymo projektą apie naują privatų banką per iš naujo išrinktą kongresą. Dabar įstaiga gavo pavadinimą Pirmasis Jungtinių Valstijų bankas ir Tomas Vajolinas vėl tapo jo prezidentu. Viskas liko po senovei, pasikeitė tik banko pavadinimas.
