Paskelbta

Pinigų valdovai 9

Džeimsas P. Morganas

DŽ. P. Morganas ir 1907 metų krizė

Prasidėjus XX amžiui, centrinio privataus banko kūrimu susirūpino tokie žmonės kaip Dž. P. Morganas. Vos vienos finansinės krizės tetrūko, kad tautos dėmesys būtų sutelktas ties abejotina būtinybe įsteigti centrinį banką. Reikėjo įdiegti į žmonių sąmonę, kad tik centrinis bankas gali padėti išvengti masinių bankų bankrotų.

Morganas, be abejo, buvo pats įtakingiausias Amerikos bankininkas ir galimas Rotšildų agentas. Būtent jis finansavo Rokfelerio „Standart Oil” imperiją, Edriko Heremono geležinkelių monopoliją ir Endriaus Karnegio metalurgiją, o taip pat daugybę kitų firmų įvairiose pramonės srityse. Be to, jo tėvas Džiulijus Morganas buvo Amerikos finansinis tarpininkas Anglijoje. Po tėvo mirties Dž. P. Morganas pasiėmė pas save į darbą jo britų partnerį Edvardą Grinfelą, kuris ilgą laiką užėmė Anglijos Banko direktorių tarybos nario postą. Istorija liudija, kad po Morgano mirties, jo turtas buvo vertinamas vos keliais milijonais dolerių. O didžioji dalis vertybinių popierių, kurie, kaip daug kam atrodė, jam priklausė, buvo kitų asmenų nuosavybė.

1902 metais prezidentas Teodoras Ruzveltas, labai savalaikio antimonopolinio įstatymo pagalba pradėjo taip vadinamą Morgano ir jo draugų puolimą, siekdamas susmulkinti pramonins monopolijas. Realybėje jam prastai sekėsi užkirsti kelią bankininkų vykdomam Amerikos ekonomikos monopolizacijai. Ruzveltas lyg ir suskaldė monopoliją Standart Oil, tačiau iš tikrųjų niekas nepasikeitė – ji buvo padalinta į 7 korporacijas, kurioms kaip ir anksčiau vadovavo Rokfeleris. Visuomenė apie tai puikiai žinojo dėka Tomo Nesto politinių karikatūrų. Bankininkus jis vadino „pinigų trestu”.

1907, praėjus metams po Ruzvelto perrinkimo, Morganas nusprendė, kad atėjo laikas reanimuoti centrinio banko idėją. Suvieniję finansines pastangas, Morganas ir jo draugai buvo pajėgūs slapta išprovokuoti fondų rinkos griūtį. Tuo metu tūkstančiai nedidelių bankų visoje šalyje jautė didelį lėšų stygių – dėka darbo su daliniu padengiamumu, daugelio jų turimų rezervų suma sudarė mažiau kaip 1% išdalintų kreditų. Dėl to vos po kelių dienų nuo fondų krizės, žmonės visoje šalyje puolė atsiimti pinigų iš bankų. Šiuo momentu Morganas pasisakė visuomenei, pasiūlęs pagelbėti svyruojančiai Amerikos ekonomikai ir „ligotiems” bankams pinigais, kuriuos jis „sukurs iš nieko”. Tai buvo vienas siaubingiausių pasiūlymų- nepalyginamai blogesnis netgi už bankines operacijas su daliniu padengimu. Tačiau Kongresas jį palaikė. Morganas aprūpino tuo popieriumi ekonomiką, o dalį jo pasiuntė į savo filialus, kad būtų išduoti kreditai su procentais.

Planas pavyko. Greitai visuomenė vėl atgavo pasitikėjimą nacionaline valiuta, tačiau dėl visų šių operacijų pinigų valdžia susikoncentravo kelių stambių bankų rankose. 1908 krizė baigėsi. Dž. P. Morganą, kaip didvyrį, Prinstono universitete pagerbė pats prezidentas Vilsonas, sakydamas: „Visų mūsų problemų buvo galima išvengti, jei sukurtume specialų komitetą iš 6-7 valstybės vyrų, tokių kaip Dž. P. Morganas”.

Vėliau ekonomikos vadovėliai aiškins FRS įkūrimą kaip tiesioginę 1907 metų krizės pasekmę. Citata: „Po grėsmingos kreditinių įstaigų bankrotų epidemijos šalis kartą ir visiems laikams „pasisotino” nestabilių privačių bankų anarchija”. Tačiau Minesotos kongresmenas respublikonas Čarlzas Lindbergas vėliau kalbėjo, kad 1907 krizė iš tiesų buvo afera: „Tuos, kurie neįtiko lupikautojams, galima buvo išstumti iš verslo. Ir žmonės bijojo reikalauti bankų ir valiutos įstatymų pakeitimo, įstatymų, kuriuos „pinigų trestas” suformavo savo patogumui”.

Tokiu būdu, nuo įstatymo dėl bankų išleidimo 1863 metais momento, lupikautojai suorganizavo seriją ekonominių pakilimų ir smukimų. Šių veiksmų tikslas buvo ne tik atimti iš amerikiečių tautos nuosavybę, bet ir vėliau tvirtinti, kad nacionalinė bankų sistema yra tiek nestabili, kad reikalauja konsolidacijos. Kitaip sakant – reikia centrinio banko.

Džekilo sala

Iškart po 1907 krizės Teodoras Ruzveltas pasirašė nutarimą dėl naujo organo, pavadinto Nacionaline Pinigų Komisija, įsteigimo. Ji buvo įpareigota tirti situaciją bankų sistemoje ir sudaryti rekomendacijas Kongresui. Ir, žinoma, Komisija buvo sukomplektuota iš Morgano draugų bei kolegų. Pirmininku buvo paskirtas senatorius Nelsonas Oldridžas iš Rod Ailendo. Jis atstovavo turtingiausių Amerikos bankininkų šeimų, gyvenusių Rod Ailende, interesus. Jo dukra Meri buvo ištekėjusi už Džono Rokfelerio Jaunesniojo. Santuokoje jie susilaukė 5 sūnų – Džono, Nelsono, 1974 metais tapusio kompanijos viceprezidentu, Lourenso, Vitropo ir Deivido, būsimo Tarptautinių Santykių komisijos ir Chase Manhatan Bank valdybos pirmininko.

Kai tik buvo sukurta Nacionalinė Pinigų Komisija, senatorius Oldridžas iškeliavo į 2 metų trukmės turnė, kurio metu plačiai konsultavosi su Anglijos, Prancūzijos ir Vokietijos privačiais centriniais bankais. Jo vojažų išlaidos sudarė astronominę tiems laikams sumą – 300 000$. Jam sugrįžus, 1910 lapkričio 22 vakarą, tam tikri turtingi ir įtakingi Amerikos žmonės užsakė senatoriui specialų geležinkelio vagoną, kad slapta susitiktų Džekilo saloje, esančioje netoli nuo Džordžijos pakrantės. Kartu su grupe atvyko Polas Varburgas. Investicinė kompanija Kuhn Lobben Company paskyrė jam metinę 5000$ algą vien už tai, kad jis užsiimtų Amerikoje privataus centrinio banko lobistine veikla.

Varburgo partneris šiame biznyje buvo žmogus, vardu Džeikobas Šifas, proanūkis to Šifo, kuris kažkada kartu su Rotšildų šeima gyveno Frankfurte po vienu stogu. Šifas tuo metu kaip tik užsiėmė 20 mln dolerių, kuriuos jam perdavė rusų caro nuvertimui, „įsisavinimu”. Tačiau apie tai pakalbėsime paskui.

Būdinga, kad šios trys Europos bankininkų šeimos – Rotšildai, Varburgai ir Šifai – buvo kaip ir jų amerikietiški partneriai Morganai, Rokfeleriai ir Oldridžai nuo seno susiję tarpusavyje šeimyniniais ryšiais.

Saugumo užtikrinimo priemonės buvo tokios griežtos, kad netgi 7 pagrindiniai pasitarimo dalyviai buvo griežtai įspėti vartoti tik vardus, kad tarnai negalėtų atpažinti jų pagal pavardes. Gerokai vėliau vienas iš įvykių dalyvių, National Citibank of New York prezidentas ir Rokfelerių šeimos atstovas Frenkas Vanderlipas pasakė apie savo kelionę į salą laikraštyje Saturday Evening Post 1935 vasario 9: „Kaip tikras sąmokslininkas, aš veikiau slaptai. Mes supratome, kad paviešinimo būti negali, kitaip mūsų pastangos ir išeikvotas laikas nueis niekais. Jei mūsų susitikimas, skirtas sukurti įstatymo dėl bankų sukūrimui, būtų paviešintas, įstatymo projektas paprasčiausiai nebeturėtų šansų įveikti Kongresą”.

Misterijos dalyviai atvyko į Džekilo salą, kad rastų būdą savo pagrindinei problemai išspręsti – kaip įkurti nuosavą privatų centrinį banką. Tačiau buvo ir kitų klausimų, jie visų pirma buvo susiję su greitai mažėjančia stambių nacionalinių bankų dalimi Amerikos rinkoje.

Visų pirma, per pirmą XX amžiaus dešimtmetį bankų skaičius Amerikoje padvigubėjo, jų jau buvo 20 000. Tačiau 1913 metais tik 29% iš jų buvo nacionaliniai bankai, kurie saugojo 57% visų šalies depozitų. Vėliau straipsnyje žurnale Magazine senatorius Oldridžas pripažino: „Iki įstatymo dėl bankų ratifikavimo Niujorko bankininkai valdė tik šio miesto rezervus. Dabar mes sugebame kontroliuoti visos šalies rezervus.” Dėl to reikėjo kažko imtis, kad paimti savo kontrolėn visą bankų sistemą. Juk, kaip vaizdingai išsireiškė Džonas D. Rokfeleris, „Konkurencija – tai nuodėmė”.

Antra – šalies ekonomika tiek sutvirtėjo, kad korporacijos pradėjo finansuoti veiklos plėtimą iš nuosavų pelnų, vietoje to, kad imtų didžiulius kreditus stambiuose bankuose. Per pirmuosius naujojo šimtmečio 10 metų 70% korporacinio finansavimo buvo atlikta iš nuosavų korporacijų pelnų. Kitaip sakant, Amerikos ekonomika darėsi nepriklausoma nuo lupikautojų ir šitai tendencijai reikėjo padaryti galą.

Visi susitikimo dalyviai suvokė, kad prieš sprendžiant minėtas problemas, reikia išspręsti klausimą, susijusį su „ryšiais su visuomene”, t.y. sugalvoti naujos įstaigos pavadinimą. Diskutuojama apie tai buvo vienoje iš viešbučio, šiandien žinomo kaip Jekkyl Island Club Hotel konferencijų salėje. Oldridžas reikalavo, kad net žodžio „bankas” pavadinime neturėtų būti. Varburgas norėjo pavadinti naują įstatymą „Įstatymu dėl nacionalinio rezervo” arba „Įstatymu dėl Federalinio rezervo”. Prasmė buvo ne tik ta, kad būtų sudarytas įspūdis, jog naujasis centrinis bankas nekredituos bankų, bet ir ta, kad būtų nuslėptas jo monopolizmas.

Praėjus 9 debatų dienoms, buvo nutarta, kad naujasis centrinis bankas turi būti labai panašus į jau buvusius JAV istorijoje. Jis turėjo gauti monopolinę teisę valdyti JAV valiutą ir galėjo kurti pinigus „iš oro”. Kokiu būdu? Iš pradžių pakalbėkime apie obligacijas. Vyriausybės požiūriu, obligacijos – tai tiesiog mokėjimų įsipareigojimai. Žmonės perka obligacijas, kad užtikrintų sau fiksyuotas palūkanas už investuotas lėšas. Pasibaigus terminui, vyriausybė padengia obligacijos nominalą, išmoka palūkanas pagal rinkos kainas ir ši konkreti obligacijų laida liaujasi egzistavusi. Šiuo metu Amerikoje apyvartoje tokių obligacijų esama už maždaug 3,6 mlrd $.

O dabar pažvelkime, kaip vyksta pinigų „gamybos” procesas Federaliniame Rezerve.

1 etapas. JAV federalinis atviros rinkos komitetas duoda leidimą pirkti vyriausybines obligacijas atviroje rinkoje.

2 etapas. FRS superka obligacijas atviroje rinkoje iš visų, kas nori jas pasiūlyti.

3 etapas. FRS apmoka pirkinį elektroniniu pervedimu į pardavėjo banką. Šios lėšos sukuriamos „iš nieko”. Visa paslaptis tame, kad pinigai atsiranda kaip paprasčiausi įrašai sąskaitose.

4 etapas. Komerciniai bankai panaudoja tas lėšas kaip savo rezervus. Jie turi teisę išduoti jomis padengtus naujus kreditus sumai, daugiau kaip 10 kartų viršijančiai rezervų sumą, o taip pat imti už jų naudojimąsi palūkanas.

Tokiu būdu gaunasi, kad FRS nupirktos obligacijos, tarkim, už milijoną dolerių, pavirsta daugiau kaip 10 mln $ bankų sąskaitose. Kitaip sakant, FRS spausdina 10% visiškai naujų pinigų, o likusius 90% sukuria bankai. Kad sumažėtų pinigų masė nacionalinėje ekonomikoje, atliekama atvirkštinė manipuliacija – FRS parduoda obligacijas rinkoje ir pinigai keliauja atgal iš vietinių bankų sąskaitų į FRS. Kreditinių lėšų kiekis atitinkamai sumažėja suma, kuri yra 10 kartų didesnė už privačių asmenų nupirktų obligacijų sumą. Tokiu būdu obligacijų pardavimas už milijoną dolerių sumažina pinigų masę 10-čia milijonų dolerių.

Dabar pamėginkim susigaudyti kur slypi tikrasis bankininkų interesas, kieno atstovai surengė slaptą susitikimą Džekilo saloje.

1.Naujas įstatymas nukreipė bankų reformą absoliučiai klaidinga kryptimi.

2.Jis užkirto kelią vyriausybinių išlaidų finansavimo, neapsunkintais užsienio skolomis Linkolno „žaliaisiais doleriais” mechanizmo atkūrimą. Pagrįstas obligacijų leidimu biudžeto išlaidų finansavimo mechanizmas, įpirštas Linkolnui jau po „žaliųjų nugarėlių” sukūrimo, įgavo įstatymo galią.

3.Įstatymas suteikė bankininkams teisę sukurti 90% Amerikos pinigų, turinčių tik dalinį padengimą, kuriuos jie vėliau skolina už palūkanas, dar labiau padidindami rezervais nepadengtų pinigų masę.

4.Įstatymas sukoncentravo visos šalies pinigų masės valdymą saujelės išrinktųjų rankose.

5.Įstatymas sukūrė centrinį banką, kuris praktiškai nepavaldus efektyviai politinei kontrolei.

Neilgai trukus po FRS sukūrimo, būtent jos inicijuotas pinigų masės sumažinimas sukėlė Didžiają Depresiją. Nuo to laiko centrinio banko nepriklausomybė dar labiau išaugo dėka „Federalinio rezervo” išplėtimo poįstatyminiais aktais.

Kad visuomenei susidarytų įspūdis, kad valdžia kontroliuoja FRS, bankininkai numatė, kad sistemą valdys direktorių taryba, kurią paskirs prezidentas ir ratifikuos Senatas. Bankininkams liko tik užsitikrinti pagalbą žmonių, darančių įtaką paskyrimams į direktorių tarybą. Tai nesudėtinga, juk bankininkai valdo pinigus, o už pinigus galima nusipirkti politikų palankumą.

Po susitikimo Džekilo saloje, bankininkai rimtai ėmėsi „ryšių su visuomene”. Stambiausiu Niujorko bankininkai drauge įkūrė 5 mln $ dydžio fondą, kad „pagelbėtų” žinomų universitetų profesoriams teoriškai pagrįsti naujo banko sukūrimą. Vienas pirmųjų FRS šalininkų buvo pats prezidentas Vilsonas, pasakęs giriamą kalbą Prinstone. Tačiau bankininkų sumanymas nepavyko. Oldridžas netrukus buvo demaskuotas kaip bankininkų agentas. Įstatymo projektas buvo pripažintas naudingu tik „pinigų trestui”. Kongresmenas Lindbergas Kongrese šitaip išdėstė savo požiūrį: „Oldridžo planas sukurtas Volstrite. Jis reiškia, kad jei prireiks laikyti žmones baimėje, bus sukelta nauja krizė. Vyriausybė moka Oldridžui už tai, kad jis atstovautų tautos interesams. Vietoje to jis siūlo planą, ginantį pinigų monopolijų interesus”.

Akivaizdu, kad jeigu nebūtų įsitikinusi pergale Kongrese, respublikonų vadovybė nebūtų pateikusi įstatymo projekto balsavimui. Tuomet bankininkai ramiai ėmėsi plano Nr. 2 – analogiško pasiūlymo, kurį dabar pateikė demokratai. Jie ėmė finansuoti Vudrą Vilsoną kaip savo išrinktąjį demokratų stovykloje. Kaip aiškina žinomas istorikas Džeimasa Perfofas, lydėti Vilsoną buvo pristatytas Volstrito finansininkas Donaldas Baruchas. Jis atvedė Vilsoną į demokratų štabą Niujorke 1912 metas „kaip veršiuką ant grandinės”. „Vilsonas perėjo „indoktrinacijos” kursą, kurį jam pravedė ten susirinkę politiniai lyderiai…”

Dabar mizanscena būsimam spektakliui buvo paruošta, o lupikautojai vėl buvo pasirengę kurti savo privatų centrinį banką. Juk žala, padaryta prieš 76 metus Endriaus Džeksono veiksmais, buvo padengta Pilietinio karo laikais, priėmus įstatymą dėl nacionalinių bankų. Nuo to laiko dešimtmečius vyko nenuilstama kova už ankstesnių pozicijų atstatymą. Džeksono šalininkai, sveikinę „žaliąsias nugarėles”, turėjo tapti aršiais Viljamo Dženingso Brajeno sąjungininkais. Buvusieji lupikautojų priešininkai su Brajenu priešakyje, su Barucho pagalba buvo palenkti remti demokratą Vilsoną. Tačiau visus juos netrukus išdavė.

Paskelbta

Pinigų valdovai 8

Džeimsas Garfildas

Auksinio standarto sugrąžinimas

Kai tik pašalino Linkolną, sekantis lupikautojų tikslas buvo visiška Amerikos valiutos kontrolė. Tačiau tai padaryti buvo ne taip paprasta. Pradėjus įsisavinti Laukinius Vakarus, ten buvo atrasti didžiuliai sidabro telkiniai. Be to, Linkolno „žaliosios nugarėlės” buvo labai populiarios žmonėse. Nepaisant nesiliaujančių Europos centrinių bankų išpuolių, šie banknotai išliko apyvartoje. Iš tikrųjų jie buvo išimti iš apyvartos visai neseniai. Kaip rašo istorikas V. Kleonas Skauzenas: „Iškart po Pilietinio karo buvo daug kalbama apie Linkolno Konstitucinės pinigų sistemos sugrąžinimą. Jei ne Europos finansų magnatų įsikišimas, ji, be jokios abejonės, galiausiai būtų tapusi oficialiu institutu”.

Suprantama, kad pati mintis apie tai, kad Amerika galės spausdintis savo pinigus, nesupančiotus užsienio skolomis, sukėlė europiečiams bankininkams šoką. Jie su siaubu stebėjo, kaip Amerikoje auga „žaliųjų nugarėlių” masė. Galbūt jie užmušė Linkolną, tačiau ir po jo mirties jo pinigų sistemos populiarumas augo.

1866 balandžio 12, beveik po metų nuo Linkolno žūties, Kongresas susirinko į sesiją, kad prastumtų Europos centrinių bankų interesus. Buvo patvirtintas įstatymas dėl pinigų masės sumažinimo, kuris įpareigojo Iždo sekretorių pradėti dalinį „žaliųjų nugarėlių” išėmimą iš apyvartos. Savo klasikiniame ekonominiame veikale „Kariuomenė piniginėje” Teodoras Torenas ir Ričardas Vorneris paaiškino pinigų apyvartoje kiekio sumažinimą tokiu būdu: „Sunkmečio, kuris sekė po Pilietinio karo, galėjo ir nebūti, jei būtų tęsiama „žaliųjų nugarėlių” emisijos politika, kaip ją sumanė Linkolnas. Vietoje to prasidėjo finansinės krizės, kurias mes dabar vadiname smukimais. Jie paskatino Kongresą įvesti bankinei sistemai centralizuotą kontrolę. Viskas baigėsi 1913 metų lapkričio 23 išleistu įstatymu dėl Federalinio Rezervo Sistemos”.

Kitaip sakant, lupikautojai siekė dviejų tikslų – atnaujinti visiškai jų kontroliuojamo centrinio banko darbą ir įvesti aukso standartą. Paskutiniu atveju buvo naudojama dvejopa strategija. Pirmiausiai buvo sukelta serija finansinių krizių, kad tauta įsitikintų, kad tik centralizuotas pinigų masės valdymas gali užtikrinti ekonominį stabilumą. Antra – išimti iš apyvartos tiek pinigų, kad dauguma gyventojų tiek nuskurstų, kad jiems jau būtų vis vien arba jie pernelyg nusilptų, kad galėtų priešintis bankininkams.

1886 metais apyvartoje buvo 1,8 mlrd $ arba 50,46 $ žmogui. Tik 1867 iš apyvartos buvo išimta pusė milijardo. Po 10 metų JAV pinigų masės apimtis buvo sumažinta iki 0,6 mlrd arba iki 14,6 $ žmogui. Kitaip sakant, bankininkai išėmė iš apyvartos du trečdalius pinigų masės. O dar po 10 metų apyvartoje liko viso labo 0,4 mlrd $, arba 8,67 $ žmogui. Tai reiškia, kad per 20 metų perkamoji galia sumažėjo 760%! Šiandien ekonomistai bando įtikinti mus tuo, kad nuosmukiai ir krizės yra neišvengiama reiškinio, kurį jie vadina „verslo ciklu” dalimi. Realybė yra tokia, kas šalies pinigų mase ir toliau manipuliuojama, kaip buvo manipuliuojama pasibaigus Pilietiniam karui. Kas g atsitiko? Kodėl pinigų taip sumažėjo? Viskas paprasta. Buvo pareikalauta grąžinti bankų kreditus, o naujų paskolų neišdavinėjo. Be to, iš pinigų sistemos buvo išimtas sidabras.

1872 metais Anglijos bankas aprūpino žmogų, vardu Ernestas Seidas 100 000 svarų (apie 500 000 dolerių) ir pasiuntė jį į Ameriką papirkti įtakingų kongresmenų, kad tie padėtų išimti sidabrą iš apyvartos. Jam buvo pasakyta, kad jei šitų pinigų bus per mažai, tai gaus dar 100 000 svarų arba tiek, kiek prireiks.

Sekančiais 1873 metais Kongresas išleido įstatymą dėl monetų ir sidabrinių monetų kalimas nutrūko. Vėliau atstovų rūmų narys Semiuelis Huberis, pristatęs Kongresui šį įstatymo projektą, pripažino, kad su šiuo dokumentų išties susijęs misteris Seidas. Toliau – daugiau. 1874 metais pats Seidas prisipažino: „Man pavedė atvažiuoti į Ameriką 1872-1873 žiemą specialiai tam, kad prastumčiau Kongrese įstatymo projektą dėl sidabro apyvartos nutraukimo. Ta buvo padaryta asmenų, kuriuos aš atstovavau – Anglijos banko valdytojų – interesų labui. Dėl to 1873 metais vieninteliu AV apyvartoje esančiu metalu liko auksas”.

Tačiau kova dėl Amerikos valiutos kontrolės buvo dar nebaigta. Vos po 3 metų, 1876, kai trečdalis darbingų gyventojų tapo bedarbiais, prasidėjo neramumai, žmonės pradėjo reikalauti grąžinti „žaliąsias nugarėles” arba sidabrines monetas. Bet ką, kad tik padidėtų pinigų kiekis apyvartoje. Kad ištirtų padėtį, tais pačiais metais Kongresas sukūrė komisiją sidabro klausimais. Jos ataskaita tiesiogiai susiejo ekonominius sunkumus su pinigų masės sumažinimu, kurį atliko nacionaliniai bankai. Šis pakankamai įdomus dokumentas palygina Amerikos pinigų masės sumažėjimą po Pilietinio karo su Romos imperijos žlugimu: „Romą sužlugdė pinigų apyvartoje sumažėjimas ir kainų kritimas… Be pinigų civilizacija egzistuoti negali. Sumažėjus pinigų pasiūlai, ji pradeda blėsti, ir jeigu jai nebus suteikta pagalba, ji galutinai žus”. „Pirmojo tūkstantmečio pradžioje metalinių pinigų visoje Romos imperijoje buvo maždaug už 1 milijardą dolerių. Baigiantis XV šimtmečiui visos Europos pinigų masę sudarė vos 200 mln dolerių… Istorija nežino kito tokio katastrofiško nuosmukio nuo civilizacijos į barbariškumą, kaip smuko Roma į tamsius Viduramžius”.

Nežiūrint į sidabro komisijos signalus, Kongresas nesiėmė jokių priemonių. 1877 metais Amerikoje, nuo Pitsburgo iki Čikagos, prasidėjo bado maištai. Alkanų vandalų fakelai suliepsnojo iki debesų. Šioje situacijoje bankininkai ilgai nedelsė priimti sprendimo – jie nutarė dar palaukti. Dabar, kai šalies pinigų sistema buvo iki tam tikro laipsnio jų rankose, skubėti nebuvo kur. Tais pačiais metais Amerikos Bankų Asociacijos susirinkime bankininkai parekomendavo visiems organizacijos nariams padaryti viską, kas įmanoma, kad žmonės ir galvoti pamirštų apie „žaliąsias nugarėles”. Organizacijos sekretorius Džeimsas Biuelis parašė visiems nariams laišką, kur su stebėtinu cinizmu raginama papirkti ne tik Kongresą, bet ir spaudą: „Pageidautina daryti viską, kad remtume autoritetingus kasdieninius ir savaitinius leidinius, ypač kaimiškus ir religinius, kurie pritestuos prieš popierinių pinigų atgimimą. O taip pat reikia padaryti viską, kad netektų jūsų globos leidiniai, nenorintys kovoti su vyriausybės požiūriu į popierinių pinigų leidimą” Dar: „…Triuko su banknotais ar vyriausybės nuosavų pinigų emisija pasikartojimas gali aprūpinti tautą pinigais ir tai rimtai pažeis mūsų pajamų bazę, tiek bankininkų, tiek kreditorių”. Ir dar: „Tuojau pat susisiekite su savo pažįstamais kongresmenais ir užsitikrinkite jų paramą, kad galėtume kontroliuoti įstatymų leidimo procesą”.

Kongresui pradėtas daryti politinis spaudimas, laikraščiuose prasidėjo ištisa dezinformacijos kampanija. Pavyzdžiui, laikraštis New York Tribune rašė 1878 sausio 10: „Mūsų šalyje pagaliau atsirado sostinė. Šiandien mes patikrinsime, ar sugebės Kongresas pasidarbuoti iki prakaito”. Tačiau bankininkų lūkesčiai nepasiteisino. 1878 vasario 28 Kongresas išleido Šumano įstatymą, leidusį kalti ribotą kiekį sidabrinių dolerių per sekančius 5 metus. T.y. visiško pinigų padengimo auksu dar nebuvo, kaip nebuvo ir laisvos sidabro apyvartos.

Įdomu, kad iki 1873 metų bet kuris asmuo, atvežęs sidabro į Amerikos monetų kalyklą, galėjo visiškai nemokamai išsikalti iš jo monetas. Šitie laikai baigėsi, ir vis dėlto, šiek tiek pinigų į ekonomiką visgi pateko. Kadangi jų viešpatavimui daugiau niekas negrėse, bankininkai palengvino kreditų gavimą ir depresija pagaliau baigėsi. Po 3 metų amerikiečiai išsirinko prezidentu Džeimsą Gardfildą., kuris gerai suprato, kas manipuliuoja ekonomika. Būdamas kongresmenu, jis užėmė bankų ir asignavimų komiteto pirmininko postą. Iškart po inauguracijos 1881 metais Gardfildas viešai apkaltino lupikautojus: „Tas, kas kontroliuoja pinigų masę bet kurioje šalyje, yra visiškas jos pramonės ir prekybos viešpats… O kada jūs suprasite, kaip paprastai visa ekonominė sistema gali būti vienaip ar kitaip kontroliuojama kelių įtakingų žmonių, jums nebereiks aiškinti, kokios yra depresijų ir infliacijos priežastys”. Praėjus kelioms savaitėms po šio pareiškimo, 1881 liepos 2 dieną, prezidentas Gardfildas buvo nužudytas.

Laisva sidabro apyvarta

Lupikautojai sparčiai didino savo galią. Jie pradėjo sistemingai, kaip patys išsireiškė, „kirpti avis”, sukurdami ekonominių bumų ir po jų sekančių depresijų sistemą. Tokiu būdu jie supirkdavo tūkstančius pastatų ir fermų kaina, kurią sudarydavo vos keli procentai tikrosios vertės. 1891 lupikautojai ėmė ruošti eilinę krizę. Jų motyvai ir metodai nedviprasmiškai pavaizduoti memorandume, kurį Amerikos Bankų Asociacija išsiuntinėjo visiems savo nariams. Šis raštas ragino bankininkus sukelti depresiją konkrečią dieną, po 3 metų! Štai ištrauka iš Kongreso protokolų: „Po 1864 rugsėjo 1-osios mes nebepratęsime kreditų. Mes pareikalausime savo pinigų atgal”. „Mes atimsim iš skolininkų teisę išpirkti užstatus ir tapsim jų savininkais. Mes galėsime priversti du trečdalius fermerių į pietvakarius ir tūkstančius fermerių į rytus nuo Misisipės parduoti savo fermas mūsų nurodyta kaina… Tada jie taps nuomininkais, kaip yra Anglijoje… (Amerikos bankų asociacijos memorandumas, atkurtas Kongreso protokoluose 1913 balandžio 29).

Depresijas galima buvo valdyti dėl aukso standarto. Kadangi aukso yra mažai, jis tampa preke, kuria lengviausia manipuliuoti. Gyventojai troško sidabrinių pinigų legalizavimo, nes tai galėjo padėti išvengti įtakos, kurią auksui turėjo lupikautojai. Žmonės nenorėjo grįžti prie 1873 įstatymo dėl monetų, tais laikais praminto „73 metų nusikaltimu”. 1896 metais klausimas dėl sidabrinių monetų tapo pagrindine rinkimų į prezidentus tema. Viljamas Brajenas, senatorius iš Nebraskos, bolotiravosi į prezidentus nuo demokratų su programa, leidžiančia laisvą sidabro apyvartą. Nacionaliniame demokratų partijos suvažiavime Čikagoje 1896 metais jis pasakė emocingą kalbą, kuri tapo žinoma kaip „Erškėčių vainikas ir aukso kryžius”. Dramatiškoje savo kalbos pabaigoje Brajenas pasakė: „Mes atsakysime į jų reikalavimą įvesti aukso standartą: „Jūs neuždėsite ant darbo galvos erškėčių vainiko, jūs nenukryžiuosite žmonijos ant aukso kryžiaus”.

Bankininkai dosniai parėmė aukso standarto šalininką Viljamą Makinlį. Kampanija tapo viena iš aršiausių per visą Amerikos istoriją. Brajenas pasakė daugiau kaip 600 kalbų 17 valstijose, o Makinlio šalininkai vertė pramonininkus aiškinti savo darbininkams, kad jeigu Brajenas nugalės, jų fabrikai užsidarys ir darbo daugiau nebebus. Sukčiams pasisekė, Makinlis aplenkė Brajeną nedideliu balsų skirtumu. Vėliau Brajenas dalyvavo 1900 ir 1908 prezidento rinkimuose, bet kiekvieną kartą jam pritrūkdavo visai nedaug balsų. Demokratų suvažiavime 1912 metais jis buvo toji įtakinga figūra, kuri padėjo laimėti Vudrui Vilsonui. Tapęs prezidentu, Vilsonas paskyrė Brajeną Valstybės sekretoriumi. Tačiau tasai greitai nusivylė Vilsono administracija. Išbuvęs tarnyboje 2 metus, jis atsistatydino 1915 metais, po labai įtartino „Luzitanijos” paskandinimo, kuris tapo pretekstu Amerikai įsivelti į I Pasaulinį karą. Ir nors Brajenui nepavyko tapti prezidentu, jo pastangos atitolino lupikautojų planus įgyvendinti eilinį jų tikslą – sukurti naują privatų centrinį Amerikos banką – ištisiems septyniolikai metų.

Paskelbta

Pinigų valdovai 6

Endriu Džeksonas

Prezidentas Endrius Džeksonas

Dvylika metų manipuliacijų su Amerikos ekonomika, kurias darė Antrasis JAV Bankas parodė amerikiečiams, kas yra kas. Tuomet banko priešininkai iškėlė į kandidatus į prezidentus gerbtiną senatorių iš Tenesio, mūšio prie Naujojo Orleano didvyrį Endrių Džeksoną.

Iš pradžių Džeksonui niekas negarantavo šanso nugalėti. Juk bankas jau seniai išmoko valdyti politinį procesą pinigų pagalba. Tačiau lupikautojų nuostabai ir siaubui Džeksonas laimėjo 1828 metų rinkimus. Jis buvo pilnas ryžto nutraukti banko veiklą pasitaikius pirmai palankiai progai ir nesiliovė mėginęs realizuoti šią savo idėją. Tačiau bankui išduota licencija baigė galioti tik 1836 metais, t.y. paskutiniais antrosios Džeksono kadencijos metais, jeigu jam pavyktų būti išrinktam antrą kartą.

Per savo pirmą kadenciją Džeksonas milijonu dolerių apkarpė išlaidas valstybinio aparato išlaikymui. Jis atleido 2000 žmonių iš 11 000 federalinės vyriausybės tarnautojų.

1832 metais, artėjant naujiems rinkimams, bankas smogė pasitiktinį smūgį. Jis tikėjosi, kad Džeksonas nedrįs stori į atvirą kovą. Bankininkai įtikino Kongresą paankstinti (4 metais) banko licencijos pratęsimą. Kaip galima susiprotėti, Kongresas prašymą įvykdė ir perdavė įstatymo projektą pasirašyti prezidentui. Tačiau Nepalaužiamas Hikoris (taip jį praminė amerikiečiai – hikoris, tai Amerikoje augančio riešuto rūšis), nebūdamas baikštus, pasitiko bankininkų ataką apsiginklavęs ir vetavo įstatymą. Kreipimasis dėl veto į Kongresą iki šiol laikomas vienu svarbiausiu dokumentu Amerikos istorijoje. Jis aiškiai argumentuoja Amerikos vyriausybės atsakomybę prieš savo piliečius, tiek turtingus, tiek vargšus:

„Nuo vyriausybės dosnumo pelnosi ne tik mūsų piliečiai. Centrinio banko akcijos už daugiau kaip 8 mln $ priklauso ir užsieniečiams… Kas gali būti pavojingiau mūsų laisvei ir nepriklausomybei už banką, kuris savo kilme nesusijęs su mūsų šalimi?”

„Atiduoti bankui mūsų valiutą, šalies biudžeto tvarkymą ir laikyti tūkstančius mūsų piliečių priklausomybėje nuo jo… – tai gerokai didesnio masto iššūkis ir grėsmė, negu priešprieša su karine priešininko galia”.

„Jeigu vyriausybės politika susives iki vienodo visų piliečių gynimo koncepcijos, tai kaip lietus vienodai ant visų lyja, taip tolygus valstybinių dotacijų paskirstymas stipriesiems ir silpniesiems, turtingiems ir vargingiems, taps nesąžiningu gėriu. Įstatyme, kurį man pateikė, matosi platus ir nepateisinamas atsitraukimas nuo šių teisingų principų”.

Vėliau, 1832 liepos mėnesį, Kongresas nesugebėjo įveikti prezidento veto ir Džeksonas įgavo rimtą pagrindą būti perrinktas. Jis kreipėsi tiesiai į tautą. Pirmą kartą šalies istorijoje Džeksonas per rinkimų kampaniją ėmė važinėti po šalį, kai tuo tarpu anksčiau kandidatai likdavo namuose. Džeksono kampanijos lozungas buvo: „Džeksonas ir jokio centrinio banko!”

Kaip atsvarą jam respublikonai iškėlė kandidatu senatorių Henrį Kleiną. Nežiūrint į tai, kad bankininkai paaukojo Kleino kampanijai 4 mln $, Džeksonas gavo antrą kadenciją su didele balsų persvara. Tačiau pats jis puikiai suprato, kad kova dar tik prasideda ir suvokė, kad korupcijos hidra sužeista, bet gyva. Dėl to davė sao naujam Iždo sekretoriui Luji Makleinui nurodymą pervesti valstybines lėšas iš Antrojo JAV Banko sąskaitų į patikimesnes kreditines organizacijas. Makleinas atsisakė paklusti, Džeksonas jį atleido ir paskyrė jo vieton Viljamą Dveiną, kuris taipogi atsisakė paklusti ir taipogi buvo atleistas. Paskirtas Iždo sekretoriumi Rodžeris Teinis, pradedant 1833 spalio 1 diena pradėjo pervedinėti lėšas. Džeksonas džiūgavo: „Aš turiu grandinę, kuria surakinsiu visus besipriešinančius!” Tačiau bankas nemanė pasiduoti, jo pirmininkas Nikolas Bidlis spustelėjo Kongresą ir tasai užprotestavo Iždo sekretoriaus paskyrimą. Paskui, reto puikybės priepuolio metu, Bidlis pagrasino sukelti šalyje depresiją, jei licencija bankui nebus pratęsta: „Jeigu šitas gerbiamas prezidentas mano, kad po to, kai ėmė skalpus nuo indėnų galvų ir sodino į kalėjimus teisėjus, galima savavališkai elgtis su centriniu banku, jis klysta”.

Paskui, beprecedentinio centriniam bankininkui atvirumo priepuolio metu Bidlas pripažino, kad Bankas ruošiasi sumažinti pinigų masės apimtis, kad priverstų Kongresą atnaujinti jo darbą. „Niekas, išskyrus visos tautos nelaimę, nepadarys kongresui įspūdžio… Vienintelė mūsų saugumo garantija – griežtai vykdyti pinigų masės mažinimo programą… ir aš neabejoju, kad tai atnaujins nacionalinės valiutos cirkuliavimą ir užtikrins banko licencijos pratęsimą.” Koks nuostabus atvirumas! Štai čia ir atsiskleidė visa tiesa – Bidlis ruošėsi panaudoti banko teisę sumažinti pinigų masę tam , kad išlaikytų Ameriką depresijos būsenoje iki to laiko, kol ji nepasiduos. Mūsų nelaimei, tokie dalykai jau vyko šalies istorijoje ir gali pasikartoti šiandien.

Bidlis įgyvendino savo grasinimus – netrukus bankas išties sumažino pinigų masę, pareikalavęs sugrąžinti visus kreditus ir atsisakęs išduoti naujus. Kilo panika finansų rinkoje ir prasidėjo gili ekonominė krizė. Suprantama, kad dėl jos Bidlis apkaltino prezidentą Džeksoną, pagrįsdamas kaltinimą tuo, kad krizės priežastis neva yra valstybinių lėšų išėmimas iš banko. Sumažėjo atlyginimai, pasipylė bankrotai. Žmonė pradėjo murmėti. Beveik kiekviename laikraščio vedamajame tų laikų redaktoriai keikė Džeksoną. Be to, Centrinis bankas pagrasino užšaldyti mokėjimus, skirtus palaikyti įvairias politines jėgas.

Dėl viso to po mėnesio Kongresas susirinko į sesiją, kuri buvo pavadinta „paniška”. Po 6 mėnesių nuo vyriausybės lėšų pervedimo iš centrinio banko sąskaitų, Džeksonui buvo surengta apkaltos procedūra, balsų santykiu 26:20. Tai buvo pirmas toks atvejis JAV Kongreso istorijoje. Džeksonas, savo ruožtu, užsipuolė banką: „Jūs – nuodingos gyvatės valstybės viduje! Aš ruošiausi jus iškapoti ir aš tai padarysiu!” Jeigu Kongresas surinktų pakankamai balsų prezidentinio veto įveikimui, bankas gautų dar 20 metų trukmės monopoliją tvarkyti nacionalinę valiutą. Pakankamas laikas tolimesniam ir taip jau didelės banko valdžios įtvirtinimui. Tačiau nutiko stebuklas – palaikydamas Džeksoną su rimta kritika banko adresu stojo Pensilvanijos gubernatorius. Dar daugiau – Bidlas buvo apkaltintas viešomis pagyromis apie tai, kaip bankas ruošiasi sugriauti ekonomiką. Tai iš karto pakeitė politinių jėgų santykį. 1834 balandžio 4 Atstovų Rūmai nubalsavo 134:82 prieš licencijos bankui pratęsimą. Dar įtikinamesnė balsų persvara buvo gauta tiriant banko kaltę dėl ekonominės krizės specialiojoje Senato komisijoje. Kai komisijos nariai atvyko į banko pastatą Filadelfijoje, Bidlis atsisakė pateikti jiems buhalterines knygas. Taip pat jis neleido atlikti inspekcijos sąskaitų, susijusių su kongresmenams išduotais kreditais ir avansais. Be to, jis atsisakė duoti parodymus Komisijai Vašingtone.

1835 sausio 8 Džeksonas padengė paskutinę valstybės skolos dalį. Tai tapo galima dėka leidimo bankams leisti valiutą išpirktų valstybinių obligacijų sumai, o ne šiaip leidžiant iždo įsipareigojimus, nepadengtus kreditais. Po kelių savaičių, 1835 sausio 20, žudikas, vardu Ričardas Lourensas šovė į Džeksoną iš dviejų pistoletų, tačiau abu kartus nepataikė. Vėliau teismas pripažino jį nepakaltinamu. Tačiau po savo išlaisvinimo jis gyrėsi, kad kažkokie galingi europiečiai užsakė jam žmogžudystę ir pažadėjo arešto atveju padėti.

Sekančiais metais, pasibaigus licencijai, Antrasis JAV Bankas liovėsi egzistavęs. Bidlis buvo areštuotas ir atiduotas į teismą dėl sukčiavimo. Teismas netrukus jį išteisino, tačiau jis išliko areštuotas dėl įtarimų smulkesniais nusikaltimais.

Pasibaigus antrai kadencijai, prezidentas Džeksonas atsistatydino ir praleido likusį gyvenimą savo dvare netoli Nešvilio. Čia jį iki šiol prisimena už ryžtingumą kovoje su centriniu banku. Ir iš tiesų jam pavyko taip puikiai „likviduoti” privatų centrinį banką, kad lupikautojams prireikė ištisų 77 metų, kad užsilaižytų žaizdas. Kai Džeksonui užduodavo klausimą, ką jis laiko svarbiausiu gyvenimo pasiekimu, jis atsakydavo: „Aš likvidavau banką”.

Paskelbta

Pinigų valdovai 5

Pinigų valdovai, Money masters

Pirmojo JAV Banko žlugimas

1811 metais Kongresui svarstyti pateikiamas pasiūlymas pratęsti Jungtinių Valstijų Banko licenciją. Įsiplieskė aštri diskusija, ir deputatai iš Pensilvanijos ir Virdžinijos priėmė rezoliuciją su prašymu, kad Kongresas atšauktų licenciją. Tų laikų spauda atakavo banką, atvirai vadindama jį sukčiumi, maitvanagiu, vampyru ir kobra. Tokiu būdu, jeigu Amerikoje tuo metu ir buvo kažkas nepriklausomas, tai buvo spauda. Kongresmenas P. D. Porteris užsipuolė banką iš Kongreso tribūnos, pareiškęs, kad jei licencija bus pratęsta, tai Kongresas „sušildys ant savo krūtinės Konstitucijos palaimintą gyvatę, kuri anksčiau ar vėliau įkąs šiai šaliai į širdį ir atims iš jos išsikovotas laisves”.

Debesys virš banko tirštėjo. Dalis tyrinėtojų netgi tvirtina, kad Natanas Rotšildas pagrasino, kad jei licencija nebus pratęsta, tai JAV ištiks katastrofiškas savo pasekmėmis karas. Bet tai nepadėjo. Kai „nusėdo dulkės”, atnaujintas įstatymo projektas buvo „papjautas” Atstovų Rūmuose 1 balso dauguma ir buvo sustabdytas Senate.

Tuo metu Baltuosiuose Rūmuose valdė ketvirtasis prezidentas Džeimsas Medisonas. Kaip mes pamename, jis buvo aršus privataus centrinio banko priešininkas, dėl to jo viceprezidentui Džordžui Klintonui pasisekė perkirsti Gordijaus mazgą Senate ir išsiųsti banką į nebūtį.

Vos po 5 mėnesių Anglija užpuolė Ameriką ir prasidėjo 1812 metų karas. Tačiau anglai tuo pačiu metu kariavo su Napoleonu, todėl karas 1814 baigėsi lygiosiomis. Ir nors verteivos kuriam laikui patyrė pralaimėjimą, jie jautėsi dar pakankamai tvirtai. Jiems prireikė vos 2 metų, kad vėl reanimuotų savo banką, dar galingesnį ir įtakingesnį nei anksčiau.

Vaterlo mūšis

Grįžkime prie Napoleono, nes niekas taip akivaizdžiai nerodo Rotšildų išradingumo kaip Britų fondų rinkos užgrobimas po Vaterlo mūšio. 1815 metais, praėjus metams nuo karo Amerikoje pabaigos, Napoleonui pavyko pabėgti iš tremties ir sugrįžti į Paryžių. Jo areštuoti buvo pasiųsta prancūzų armija, tačiau šis žmogus turėjo tokią charizmą, kad kareiviai vėl susirinko po jo vėliavomis ir paskelbė jį imperatoriumi. 1815 kovo mėnesį Napoleonas surinko armiją, kurią britų hercogui Velingtonui pavyko sumušto po 19 dienų Vaterlo vietovėje.

Dalis tyrinėtojų mano, kad armijos perginklavimui Napoleonas pasiskolino iš Anglijos banko 5 mln svarų sterlingų. Tačiau iš tiesu pinigai atėjo iš Huberto banko Paryžiuje. Kaip ten bebūtų, būtent nuo šio privačių centrinių bankų istorijos momento tapo įprasta karo metu finansuoti abu vienas prieš kitą kovojančius priešus. Kam to reikia? Priežastis yra ta, kad karas – tai pats geriausias pasaulyje skolų generatorius. Kad laimėtų karą, valstybė pasirengusi pasiskolinti bet kokią sumą. Dėl to numatomam nevykėliui bus paskolinta lygiai tiek, kad būtų palaikoma viltis laimėti, o galimam nugalėtojui skolinama tiek, kiek reikia pergalei pasiekti. Be to, tokius kreditus paprastai lydi garantijos, kad nugalėtojas apmokės pralaimėjusios pusės skolas.

Vaterlo mūšio laukas yra maždaug už 200 mylių į šiaurės rytus nuo Paryžiaus, šiuolaikinėje Belgijoje. Čia 1815 metais Napoleonas patyrė galutinį pralaimėjimą, užmokėjęs tūkstančiais prancūzų ir anglų gyvybių. Būtent čia 1815 birželio 18 74 000 prancūzų armija susitiko su 67 000 britų ir kitų europiečių kareiviais. Mūšio baigtis iš pradžių atrodė nenuspėjama. Jei Napoleonas būtų smūgiavęs keliomis valandomis anksčiau, iki ateinant britų ekspediciniam korpusui, jis tikriausiai būtų laimėjęs šį mūšį. Tačiau nepriklausomai nuo spėjamos karinių veiksmų baigties, Natanas Rotšildas Londone toliau kūrė planus, kaip užgrobti anglų fondų rinką ir, esant galimybei, Anglijos Banką.

Jis įkurdino savo patikėtinį, vardu Rokvudas, šiaurinėje mūšio lauko dalyje, netoli Lamanšo sąsiaurio. Kai tik mūšio baigtis buvo aiški, Rokvudas perplaukė sąsiaurį ir pristatė Natanui šią naujieną 24 valandomis anksčiau negu Londoną pasiekė Velingtono hercogo kurjeris. Rotšildas iškart nuskubėjo į akcijų biržą ir užėmė savo įprastą vietą šalia senovinės kolonos. Visų žvilgsniai buvo nukreipti į jį – visi žinojo, kad Rotšildai turi nepranokstamą informatorių tinklą visame pasaulyje. Jeigu Velingtonas pralaimėtų, Anglijos finansinė situacija gerokai susvyruotų.

Rotšildas atrodė liūdnas. Jis stovėjo savo vietoje nejudėdamas, nudelbtomis akimis. Paskui netikėtai pradėjo pardavinėti. Tai pamatę, nervingi investuotojai galėjo pamanyti, kad mūšis pralaimėtas. Rinka staigiai smuko. Greitai visi pardavinėjo britų vyriausybės obligacijas, kurių kaina smarkiai krito, o Rotšildas per savo agentus ėmė slapta jas supirkinėti už nedidelę dalį tos kainos, kurią obligacijos turėjo dar prieš valandą.

„Och jau tie mitai ir legendos!” – pasakysite jūs. Tačiau po 100 metų laikraštis „New York Times” papasakojo, kaip Natano proanūkis mėgino išimti iš knygos apie fondų rinką skyrių su šia įdomia istorija. Rotšildų šeima pavadino šią istoriją melaginga, neįrodoma ir padavė į teismą, tačiau ieškinys buvo atmestas, taip pat buvo priteista Rotšildams apmokėti visas teismo išlaidas.

Visa eilė istorikų rašo, kad per kelias valandas po Vaterlo mūšio pabaigos Natanas Rotšildas ėmė kontroliuoti ne tik britų vyriausybinių obligacijų rinką, bet ir Anglijos Banką. Ar užgrobė Rotšildų šeima pirmą ir stambiausią pačios galingiausios to laiko valstybės centrinį banką, ar neužgrobė, bet vieną galima tikrai pasakyti – XIX amžiaus viduryje Rotšildai tapo turtingiausia pasaulio šeima. Jie valdė vyriausybinių skolos įsipareigojimų rinką, atidarinėjo visur bankų ir gamybinių įmonių filialus. Ne veltui likusį XIX amžiaus laikotarpį vadina „Rotšildų epocha”.

Nežiūrint kolosalios galios, Rotšildai linkę laikytis šešėlyje. Nors šeima kontroliuoja prekybos tinklus, pramonės, prekybos, kalnakasybos ir turistines korporacijas, tik nedaugelis jų turi pavadinime Rotšildų pavardę. Ekspertų vertinimais, XIX amžiaus pabaigoje šeima valdė pusę pasaulio turtų. Tačiau kad ir kokie dideli būtų jų turtai, būtų protinga daryti prielaidą, kad nuo tų laikų jie dar padidėjo. Vis dėlto nuo XX amžiaus pradžios Rotšildai mėgina įkalti į visuomenės sąmonę mintį, kad nors jų turtai ir auga, bet įtaka mažėja.

Antrasis Amerikos Bankas

Tuo metu Vašingtone 1816 metais, praėjus vos metams nuo mūšio prie Vaterlo ir Rotšildų inicijuoto Anglijos banko užgrobimo, Amerikos kongresas patvirtino įstatymą dėl eilinio privataus centrinio banko, gavusio „Antrojo Jungtinių Valstijų Banko” pavadinimą. Naujo banko įstatai buvo tiksli ankstesnių bankų įstatų kopija – 20% akcijų teko valstybei ir federalinę dalį, suprantama, Iždas išmokėjo tiesiai į banko „aruodus”. Paskui, atlikus fokusą su daliniu padengimu, šie pinigai pavirto kreditais privatiems investoriams, už kuriuos pastarieji ir išpirko likusius 80% įstatinio kapitalo. Kaip ir anksčiau, pagrindinių akcininkų vardai liko paslaptyje. Tačiau žinoma, kad stambiausias akcijų paketas, maždaug trečdalis įstatinio kapitalo, buvo parduotas užsieniečiams. Kaip pasakė apie tai vienas įvykių amžininkas: „…neperlenksiu lazdos, pasakydamas, kas Jungtinių Valstijų Bankas turi tokį patį santykį su Anglija, kaip ir su Amerika”. Tokiu būdu 1816 metais Rotšildai užgrobė tiek Anglijos, tiek naują Amerikos bankus.

Paskelbta

Pinigų valdovai 4

Napoleonas

Konstitucinė konvencija

1878 metais kolonijos vadovai susirinko Filadelfijoje, kad pakeistų visus nebetenkinantį Konfederacijos Statutą. Kaip jau rašėme, Tomas Džefersonas ir Džeimsas Medisonas buvo nesutaikomi privataus centrinio banko priešininkai. Jie tapo liudininkais problemų, kurias sukėlė Anglijos Banko kišimasis ir nenorėjo, kad tai vėl pasikartotų. Kaip vėliau išsireiškė Džefersonas: „Jeigu Amerikos tauta leis privačiam bankui kontroliuoti savo valiutos emisiją, tai pastarasis iš pradžių infliacijos, paskui defliacijos, bankų ir aplink juos dygstančių korporacijų pagalba atims iš žmonių visą jų nuosavybę. Ir gali atsitikti taip, kad vieną rytą jų vaikai atsibus benamiais žemėje, kurią užkariavo jų tėvai”.

Aptariant būsimą pinigų sistemą, kitas iš tėvų-įkūrėjų, Hubertonas Morisas, taikliai apibūdino Šiaurės Amerikos banko savininkų motyvus. Jis vadovavo komitetui, kuris ruošė galutinį Konstitucijos projektą. Kartu su savo senu kolega ir viršininku Robertu Morisu, Hubertonas ir Aleksandras Hamiltonas buvo žmonės, kurie per paskutinius revoliucijos metus pristatė Kongresui Šiaurės Amerikos banko įkūrimo planą. Laiške Džeimsui Medisonui 1787 liepos 2 dieną Morisas nušvietė, kas vyksta iš tikrųjų: „Turtingieji pasistengs paimti viršų ir pavergti visus likusius. Jie visada taip elgėsi. Ir toliau taip darys… Jie pasieks savo tikslų čionai, kaip ir visur, jeigu mes vyriausybiniais svertais nesulaikysime jų šiandieninių jų įtakos sferų ribose”.

Nežiūrint į tai, kad Hubertonas Morisas neužėmė banke jokių pareigybių, Hamiltonas, Robertas Morisas ir Tomas Vajolinas nesiruošė pasiduoti. Jiems pasisekė įtikinti daugumą Konstitucinės Konvencijos delegatų perduoti jiems teisę leisti popierinius pinigus. Juolab, kad dauguma delegatų turėjo ne kokių prisiminimų apie popierinės valiutos nuvertėjimą revoliucijos laikais. Jie pamirši, kaip puikiai užsirekomendavo „kolonijiniai kvitai” anksčiau. Tačiau Anglijos Bankas nepamiršo. Verteivos negalėjo leisti Amerikai vėl spausdinti savo pinigus. Dėl to JAV konstitucijoje šiuo klausimu nieko nepasakyta. Ir ši liūdna klaida, kaip jie ir planavo, paliko lupikautojams puikią landą.

Jungtinių Valstijų bankas

1790 metais, mažiau kaip po trijų metų nuo Konstitucijos pasirašymo, lupikautojai vėl smogė. Tapęs Pirmuoju Iždo sekretoriumi, Aleksandras Hamiltonas pasiūlė svarstyti Kongrese įstatymo projektą apie naują privatų centrinį banką. Pagal keistą aplinkybių sutapimą, būtent tais pačiais metais Anchelis Rotšildas padarė tokį pareiškimą iš savo „flagmaninio” banko Frankfurte: „Suteikite man teisę leisti ir kontroliuoti šalies pinigus, ir man bus visiškai vis vien, kas leidžia įstatymus”.

Čarlzas Kolinzas, vienas iš šiuolaikinių kandidatų į prezidentus, pažymėjo: „Aleksandras Hamiltonas buvo įrankis tarptautinių bankininkų rankose. Jis norėjo paversti Amerikos bankų sistemą privačia, ir jam tai pavyko”. Įdomu, kad viena iš pirmųjų Hamiltono pareigybių po juridinės mokyklos baigimo 1782 metais, buvo Šiaurės Amerikos banko vadovo Roberto Moriso padėjėjas. Paaiškėjo, kad dar prieš metus iki to, Hamiltonas rašė Morisui laišką, kur buvo tokie žodžiai: „Jeigu nacionalinė skola ne per didelė, ji gali tapti nacionaliniu palaiminimu”. Palaiminimu kam?

Po metus trukusių audringų debatų, 1791 metais Kongresas pritarė įstatymo projektui ir išdavė 20 metų licenciją naujam bankui, pavadintam Pirmuoju Jungtinių Valstijų banku. Šiam bankui, kuris įsikūrė Filadelfijoje, buvo suteikta monopolija leisti Amerikos valiutą, nežiūrint į tai, kad 80% jo akcijų turėjo priklausyti privatiems investoriams, o 20% – vyriausybei. Svarbu buvo neprileisti vyriausybės prie banko valdymo. Vyriausybė turėjo tik suteikti 80-ies procentų įstatinio kapitalo savininkams startinį kapitalą. Kaip ir Šiaurės Amerikos banko bei Anglijos banko atveju, akcininkai taip ir neapmokėjo iki galo savo akcijų.

JAV vyriausybė atliko pirminį 2 mln $ įnašą, dėl ko bankas, dėka stebuklingos operacijų su daliniu padengiu schemos, išdavė kitiems akcininkams kreditus likusių 80% įstatinio kapitalo išpirkimui, tokiu būdu užtikrinęs jiems absoliučiai nerizikingus kapitalinius įdėjimus. Kaip ir Anglijos Banko atveju, naujos įstaigos vardas buvo specialiai sukurtas toks, kad būtų paslėptas jos privatus pobūdis. Ir investorių vardai niekad nebuvo paviešinti. Tik po daugelio metų visuomenė sužinojo tą faktą, kad Pirmojo Jungtinių Valstijų banko idėją iškėlė Rotšildai.

Kongresui šita idėja buvo pateikta kaip būdas stabilizuoti bankų sistemą ir susidoroti su infliacija. Kas nutiko vėliau? Per sekančius 5 metus JAV vyriausybė pasiskolino iš JAV Banko 8,2 mln $. Per tą patį laiką kainų lygis išaugo 72%. Džefersonas, tuo metu išrinktas į Valstybės sekretoriaus postą, negalėjo tam sutrukdyti ir dėl to žvelgė į skolinimosi procesą su liūdesiu: „Jeigu tik būtų galima papildyti Konstituciją vienintele pataisa, atimančia iš vyriausybės teisę skolintis!”

Tą patį jausmą šiandien patiria milijonai amerikiečių. Jie bejėgiškai, su nusivylimu stebi, kai federalinė valdžia begalinėmis skolomis naikina ekonomiką. Tokiu būdu, jei antrasis JAV istorijoje privatus centrinis bankas buvo pavadintas Pirmuoju JAV Banku, tai čia buvo toli gražu ne pirmasis bandymas sukurti privatiems asmenims priklausantį centrinį banką. Kaip ir Anglijos Banko atveju, didžiąją dalį pinigų, reikalingų banko įkūrimui, paklojo vyriausybė, paskui bankininkai paprasčiausiai skolino vienas kitam, kad išpirktų likusias akcijas. Sąmokslo planas pasirodė esąs labai paprastas. Ir ilgai išlaikyti jį paslaptyje buvo praktiškai neįmanoma.

Tačiau grįžkime atgal į Europą, kad pažiūrėtume, kaip vienas vienintelis žmogus galėjo manipuliuoti visa britų ekonomika, anksčiau už kitus sužinojęs apie galutinį Napoleono pralaimėjimą.

Napoleonas

1800 metais Paryžiuje pagal Anglijos banko pavyzdį buvo organizuotas Prancūzijos bankas. Tačiau Napoleonas nepasitikėjo Prancūzijos banku ir nusprendė, kad |Prancūzija turi galutinai atsikratyti skolų. Jis pareiškė, kad jeigu vyriausybė finansiškai priklauso nuo bankininkų, tai šalį valdo ne vyriausybė, bet bankininkai. „Ranka, kuri duoda, visada tampa svarbesnė už imančią ranką. Pinigai neturi tėvynės. Finansininkai neturi patriotizmo ir sąžinės – jų vienintelis tikslas yra pelnas”.

Tuo metu Prancūzija gavo nelauktą pagalbą iš Amerikos banko. 1800 metais Tomas Džefersonas nugalėjo Džoną Adamsą ir tapo trečiuoju JAV prezidentu. 1803 Džefersonas ir Napoleonas sudarė sandėrį. JAV davė Napoleonui 3 mln $ mainais į didžiules prancūzams priklausiusias teritorijas į vakarus nuo Misisipės. Sandėris tapo žinomas kaip „Luizianos pirkimas”. Dėka šių pinigų Napoleonas greitai suformavo armiją ir ėmė plėsti savo įtaką visoje Europoje, grobdamas viską pakeliui.

Anglijos bankas tučtuojau nusprendė tam priešintis. Jis suteikė kreditus praktiškai visoms šalims, atsidūrusioms Napoleono priešų stovykloje ir užsidirbo iš karo fantastišką pelną. Prūsija, Austrija ir Rusija iki ausų įsiskolino anglams tik dėl to, kad būtų sustabdytas Napoleonas. Po 4 metų, kai Napoleono armijos branduolys buvo Rusijoje, 30-metis Natanas Rotšildas, šeimyninio Rotšildų banko Londono skyriaus vadovas, sugalvojo drąsų planą, kaip pristatyti į Prancūziją partiją aukso, reikalingo tam, kad būtų finansuojamas hercogo Velingtono puolimas prieš Napoleoną iš Ispanijos. Vėliau, per vienus dalykinius pietus Londone Natanas gyrėsi, kad tai buvo geriausias jo gyvenimo sandėris. Tačiau jis dar nežinojo, kad geriausia jo finansinė operacija laukia ateityje.

Napoleonas pralaimėjo ir atsisakė sosto karaliaus Liudviko XVIII naudai. Napoleonas buvo iki gyvos galvos ištremtas į nedidukę Albos salą, netoli Italijos krantų. O Amerika tuo metu irgi mėgino atsikratyti savo centrinio banko.