Paskelbta

Iš kur NT burbulas?

Daugeliui iš mūsų kalama į galvą, kad aukštos būstų kainos laikosi dėl per didelės namų paklausos. Tai iš dalies tiesa, bet yra ir kita priežastis – tai milijardai šviežių bankų pinigų pripumpuotų į būstų sektorių dar prieš krizę.

1. Bankai emitavo šimtus milijardų svarų ir investavo juos į nekilnojamajį turtą.

Dešimt metų prieš įvykstant krizei namų kainos UK išaugo trigubai. Daugelis mano, kad tai įvyko dėl to, jog nebuvo pakankamai namų, bet tai tik dalis paveikslo. Pagrindinė priežastis buvo privačių bankų teisė emituoti pinigus suteikiant paskolas. Per tą patį laikotarpį, bankų naujų pinigų emitavimas ir investavimas į NT rinką išaugo keturgubai. Tai buvo pagrindinė masiškai išaugusių NT kainų priežastis.

UK būstų kainos 1997-2010
UK būstų kainos 1997-2010

2. Nekilnojamojo turto kainos augo greičiau nei atlyginimai.

Namų kainos augo daug greičiau nei atlyginimai, kas reiškia, jog įpirkti NT tapo vis sunkiau ir sunkiau. Betkas kas nespėjo nusipirkti būsto prieš krizę dabar privalės pakloti vis daugiau pinigų, kad papraščiausiai turėtų kur gyventi. Ir tai liečia ne tik NT pirkėjus – nuomos bei socialinių būstų kainos auga lygiagrečiai.

Šis kainų šuolis lėmė tai, kiek daugiau gyventojas privalės sumokėti iš savo atlyginimo paskolai. Pavyzdžiui, 1996 UK vidutinis gyventojas už būsto paskolą mokėjo 17.5% nuo algos, 2008 šis procentas pakilo iki 49.3%. Londone situacija dar sunkesnė, pakilimas buvo nuo 22.2% iki 66.6%.

Procentai iš atlyginimo mokami už būsto paskolą
Procentai iš atlyginimo mokami už būsto paskolą

3. NT rinkos burbulas nenaudingas beveik niekam.

Nekilnojamojo turto kainų augimas ir susijusi spekuliacija, lemia finansų krizes, kas sukelia lėtesnį augimą, aukštesnį bedarbystės lygį ir didesnes vyriausybės skolas. Aukštos NT kainos taip pat sukuria turto perskirstymo mechanizmą iš jaunų seniems arba iš tų kurie neturi būsto, tiems kurie turi. Vis dėlto mums visiems reikia kažkur gyventi, todėl tai bus nepelninga netgi tiems, kurie turi būstus – pardavę juos privalės mokėti tą pačią rinkos kainą už kurią pardavė. Realybėje pelnosi tik bankai: aukštos kainos reiškia tai, kad žmonės privalės imti didesnes ilgesnio termino paskolas, kas garantuos didesnes palūkanas.

Paskelbta

Pinigų valdovai 12

Teodoras Ruzveltas

Didžioji depresija

Po I Pasaulinio karo pradėjo aiškėti lupikautojų politinis kursas. Kadangi jie dabar kontroliavo atskirų šalių ekonomikas, sekantis dėsningas žingsnis turėjo būti – galutinė konsolidacijos forma – pasaulinė vyriausybė.

Pasiūlymas sukurti naują pasaulinę vyriausybę tapo pagrindiniu klausimu Taikos konferencijoje po I Pasaulinio karo. Buvo įkurta Nacijų Lyga, tačiau, Polo Varburgo ir Bernardo Barucho, atlydėjusių į konferenciją prezidentą Vilsoną, nepasitekinimui, pasaulis buvo dar nepasiruošęs atsisakyti nacionalinių sienų. Nacionalizmas vis dar buvo rimtas faktorius, užkertantis kelią globalizacijai.

Pavyzdžiui, lordas Kerzonas pavadino Tautų Lygą „puikiu pokštu”, tačiau naują organizaciją palaikė britų vyriausybė. JAV kongresas pažemino prezidentą Vilsoną, neratifikuodamas Amerikos įstojimo į Tautų Lygą. Nežiūrint į tai, kad į TL įstojo daug valstybių, be Amerikos iždo finansinė paramos i organizacija buvo pasmerkta.

Po karo amerikiečių visuomenė pavargo nuo demokrato Vilsono tarptautinių ambicijų, dėl to 1920 metų rinkimuose triuškinančią pergalę pasiekė respublikonas Vorenas Hardingas, surinkęs daugiau kaip 60% balsų. Hardingas buvo aršus tiek bolševizmo, tiek ir Tautų Lygos priešininkas. Jo išrinkimas pradėjo 20 metų trukusią respublikonų erą Baltuosiuose rūmuose, kuri žinoma kaip „kunkuliuojantys dvidešimtieji”.

Nepaisant to, kad karas atnešė Amerikai skolą, 20 kartų didesnę už tą, kuri buvo pasiekta Pilietinio karo metu, šalies ekonomika išgyveno pakilimą. Per karą į Ameriką didžiuliu srautu plūstelėjo užsienio auksas, ir ši tendencija išliko po karo. 3 dešimtmečio pradžioje Federal Reserve Bank of New York valdytojas Bendžaminas Strongas dažnai susitikinėjo su slaptu ir ekscentrišku Anglijos Banko valdytoju Montegiu Normanu. Pastarasis siekė sugrąžinti Anglijai auksą, perduotą JAV per karą ir tokiu būdu grąžinti Anglijos bankui jo ankstesnę dominuojančią padėtį tarptautiniame finansų pasaulyje. Be to, turėdama didelę aukso atsargą, Amerikos ekonomika galėjo vėl ištrūkti iš bankininkų kontrolės, kaip atsitiko po Pilietinio karo.

Per sekančius 8 metus, valdant Hardingui ir Kulidžui, per karą sukurta didžiulė federalinės vyriausybės skola buvo sumažinta 38% iki 16 mlrd$. Rekordinis JAV istorijoje įsiskolinimo sumažėjimas. Per 1920 metų rinkimus Hardingas ir Kulidžas bendrai kovojo prieš Džeimsą Koksą, Ohajo gubernatorių ir tuo metu mažai žinomą Frankliną Ruzveltą, prieš tai jau užėmusį Prezidento Vilsono padėjėjo jūrų laivyno reikalams postą.

Po inauguracijos Hardingas ėmėsi priemonių, kad oficialiai palaidotų Tautų Lygą, paskui suskubo sumažinti mokesčius beprecedentinio tarifų padidinimo sąskaita. Atrodė, kad pradeda įsikūnyti politika, apie kurią svajojo JAV tevai-įkūrėjai. Antrais savo valdymo metais Hardingas išvažiavo kelionėn į šalies vakarus ir netikėtai mirė. Nors jokio skrodimo nebuvo, mirties priežastimi buvo paskelbta pneumonija ir apsinuodijimas maistu.

Kai valdžia atiteko Kulidžui, jis tęsė Hardingo vidaus politiką, nukreiptą į aukštus importo tarifus, mažinant pajamų mokesčius. Ekonomika ėmė augti didžiuliais tempais, grynosios nacionalinės pajamos didėjo. Ir tam tikrų sluoksnių nuomone, tai buvo neleistina. Dėl to, kaip ir anksčiau, lupikautojai nusprendė, kad atėjo laikas surengti Amerikos ekonomikai krizę. FRS ėmė pumpuoti į šalį pinigus. Pinigų masė buvo padidinta 62%. Pinigų buvo pakankamai, dėl to epocha ir gavo pavadinimą „kunkuliuojantys dvidešimtieji”.

Prieš mirtį 1910 metais buvęs prezidentas Teodoras Ruzveltas įspėjo amerikiečius apie tai, kas vyksta. Kaip rašė 1922 kovo 27 New York Times, Ruzveltas pasakė: „Tarptautiniai bankininkai ir lobistai, atstovaujantys Rokfelerių ir Standart Oil interesus kontroliuoja daugumą laikraščių tam tikslui, kad priverstų paklusti arba palikti valstybinę tarnybą tuos žmones, kurie atsisako klausyti galingos korumpuotos klikos, kuri yra mūsų neregima vyriausybė”.

Vos dieną prieš šią publikaciją Niujorko meras Džonas Hailenas citavo Ruzvelto žodžius ir demaskavo tuos, kurie, jo manymu, ima valdžią Amerikoje, užgrobia politinius šalies procesus ir spaudą:

„Teodoro Ruzvelto įspėjimas dabar atrodo labai savalaikis, kadangi tikra mūsų respublikos rykšte tampa neregima vyriausybė, tarsi gigantiškas aštuonkojis apraizgiusi savo čiuptuvais miestus, valstybę, visą šalį… Ji užgrobia mūsų vykdomuosius ir įstatymų leidybos organus, mokyklas, teismus, laikraščius ir bet kokią valstybinę žinybą, sukurtą ginti visuomeninei gerovei…”

„Vengiant pagrindo neturinčių apibendrinimų, reikia apsakyti, kad šiam aštuonkojui vadovauja galingiausi bankai. Apgailėtina saujelė tarptautinių bankininkų praktiškai valdo JAV vyriausybę savo egoistinių interesų labui”.

„Jie faktiškai kontroliuoja abi politines partijas, kuria joms platformas, naudojasi politiniais lyderiais, privačių organizacijų lyderiais ir imasi visokiausių priemonių, kad į aukštus postus būtų paskirti tik tie kandidatai, kurie paklūsta korumpuoto didžiojo biznio diktatui…”

„Šitie tarptautiniai bankininkai ir asmenys, atstovaujantys Rokfelerių ir Standart Oil interesus, kontroliuoja daugumą laikraščių ir žurnalų mūsų šalyje” (New York Times, 1922, kovo 26).

Tai kodėl žmonės neįsiklausė į tokius rimtus įspėjimus ir tuometiniame Kongrese nebuvo pasipriešinta 1913 metų įstatymui dėl FRS? Dėl to, kad, kaip pamename, tai buvo 3 dešimtmetis. Stabilus bankinio kreditavimo plėtimasis leido augti rinkai. T.y. klestėjimo laikotarpyje niekas nenori susimąstyti apie ekonomines problemas. Tačiau egzistavo ir kita šios gerovės pusė. Įmonių plėtimasis ir tvirtėjimas vyko išimtinai už skolintas lėšas. Besipučiančioje fondų rinkoje siautėjo spekuliacija. Ir nors viskas atrodė puiku, tai buvo rūmai, pastatyti iš smėlio.

Kai tik situacija „subrendo”, 1929 balandį FRS krikštatėvis Polas Varburgas išsiuntinėjo savo draugams slaptą cirkuliarą su įspėjimu apie būsimą krizę ir depresiją visoje šalyje. 1929 rugpjūtį FRS ėmė mažinti pinigų kiekį apyvartoje. Dėl to visai nėra sutapimas, kad visų tuometinių Volstrito verteivų – Džono Rokfelerio, Dž. P. Morgano, Džozefo Kenedžio, Bernardo Barucho ir kitų – biografijose užsimenama apie tai, kad jie spėjo nutraukti operacijas su vertybiniais popieriais iki rinkos žlugimo ir įdėjo visus aktyvus į grynus pinigus ir auksą.

1929 spalio 24 stambūs Niujorko bankininkai pradėjo teikti brokeriams kreditus tik iki pareikalavimo, su sąlyga, kad jie bus padengti per 24 valandas. Tai reiškė, kad ir fondų brokeriams, ir jų klientams teko atsikratyti savo akcijų rinkoje bet kokia kaina, kad galėtų grąžinti kreditus. Rinka žlugo. Ši diena įėjo į Amerikos istoriją kaip „Juodasis ketvirtadienis”.

Džono Keneto Helbtraito, Depresijos laikmečio tyrinėtojo, duomenimis, per patį nesulaikomų pardavimų biržoje įkarštį Bernardas Baruchas atsivedė į lankytojų galeriją Niujorko fondų biržoje Vinstoną Čerčilį. Jis norėjo parodyti Čerčiliui biržos paniką ir pasipuikuoti savo valdžia prekybos salėje įsisiautėjusiems įvykiams.

Kongresmenas Liuosas Makfedenas žinojo, kas dėl to kaltas. Jis apkaltino krizės organizavimu FRS ir tarptautinius bankininkus: „Tai ne atsitiktinumas, bet kruopščiai suplanuotas įvykis… Tarptautiniai bankininkai siekė sukurti tokios nevilties situaciją, kad taptų visų mūsų valdovais”. Makfedenas nuėjo dar toliau, jis atvirai apkaltino lupikautojus krizės organizavimu tuo tikslu, kad būtų pagrobtas Amerikai priklausantis auksas. 1931 vasarį, krizės įkarštyje, jis pasakė: „Manau, niekas nesiginčys, kad Europos valstybės veikėjai ir finansininkai pasiruošę viskam, kad greičia susigrąžintų auksą, perduotą Amerikai karo metu”.

Kertisas Delas, brokeris iš Lehman Brothers, buvo Niujorko biržoje, kai žlugo rinka. Savo 1970 metais išleistoje knygoje „Mano patėvis IDR” (IDR – tarptautinis depozitinis įsipareigojimas, leidžiantis prekiauti Amerikos rinkoje užsienietiškomis akcijomis) jis rašo, kad krizę išprovokavo suplanuotas staigus lėšų pasiūlos sumažinimas Niujorko pinigų rinkoje: „Iš tiesų tai buvo apgalvotas Amerikos visuomenės apiplėšimas, kurį įvykdė tarptautiniai finansiniai tūzai. Krizę sukėlė staigus kreditinių lėšų trūkumas Niujorko pinigų rinkoje”.

Per kelias savaites rinka prarado 3 mlrd$. Per metus rinka sumažėjo 40-čia mlrd$. Bet ar pradingo tie pinigai? O gal jie susitelkė tam tikros grupės žmonių rankose? Tarkim, Džozefo Kenedžio turtas tuo metu išaugo nuo 4 mln$ 1929 iki 100 mln$ 1935 metais.

Įdomu, ko tuo metu ėmėsi FRS – vietoje to, kad gelbėtų ekonomiką, staigiai sumažindama palūkanų normą, FRS toliau atkakliai mažino pinigų masę, dar labiau gilindama depresiją. Dėl to tarp 1929 ir 1933 metų pinigų kiekis apyvartoje sumažėjo 33%.

Nors daugelis amerikiečių niekad negirdėjo, kad Didžiąją depresiją suorganizavo FRS, tai labai gerai žinoma stambių ekonomistų tarpe. Pavyzdžiui, Elifronas Fridmanas, Nobelio laureatas iš Stenfordo, pasakė per interviu Nacionalinei radijo draugijai 1996 sausį, kad FRS neabejotinai sukėlė depresiją, sumažinusi pinigų kiekį apyvartoje vienu trečdaliu.

Tačiau krizės metu prarasti amerikiečių pinigai niekur nedingo. Jie perėjo į rankas tiems, kurie iš anksto žinojo apie biržos krachą ir investavo pinigus į auksą prieš pat krizę. Auksas visuomet buvo patikimiausia lėšų išsaugojimo priemonė. Amerikos pinigai keliavo ir į užsienį. Neįtikėtina, bet tuo metu, kai prezidentas Huveris herojiškai mėgino gelbėti bankus ir gyvybiškai svarbias įmones, kai milijonai amerikiečių, depresijai gilėjant, vis labiau badavo, milijonai dolerių buvo išleista Vokietijos atkūrimui.

Prieš 8 metus iki Hitleriui okupuojant Lenkiją, kongresmenas Liuisas Makfedenas įspėjo Kongresą, kad mokesčių mokėtojai moka už Hitlerio įsitvirtinimą valdžioje: „Po Pasaulinio karo Vokietiją užgrobė tarptautiniai bankininkai. Jie privedė šalį iki katastrofiškos būklės, jie ją valdo, maitina, girdo ir melžia. Jie supirko jos pramonę, žemę, kontroliuoja gamybą ir visas komunalines tarnybas”. „Vokiečių tarptautiniai bankininkai finansuoja dabartinę vyriausybę. Jie padėjo Adolfui Hitleriui gauti dolerinį kreditą, kuris iki paskutinio cento buvo išleistas tam, kad Hitlerio ėjimas į valdžią sukurtų grėsmę Briuningo vyriausybei”. „Ir kadangi Briuningas atsisako dirbti nurodinėjamas vokiškų tarptautinių bankininkų, sudaromos sąlygos Hitleriui ateiti į valdžią, kad Vokietijos tauta būtų visiškai pavergta…” „FRS direktorių tarybos pagalba… į Vokietiją buvo perpumpuota daugiau kaip 10 mlrd$ amerikietiškų lėšų. Jūs visi girdėjote, kokie didžiuliai projektai šiuo metu realizuojami Vokietijoje… šiuolaikiškiausi pastatai ir didžiuliai planetariumai, sporto salės ir plaukymo baseinai, puikios valstybinės autostrados ir pažangiausi fabrikai. Visa tai daroma už mūsų pinigus, perduotus Vokietijai FRS direktorių tarybos sprendimu”. „FRS valdytojai pripumpavo į Vokietiją tiek milijardų dolerių, kad aš netgi droviuos ištarti tikrąją sumą”.

Paskutiniais savo prezidentavimo metais Huveris beviltiškai bandė realizuoti bankų sistemos gelbėjimo planą. Planas žlugo, nes jo priėmimui Kongrese reikėjo užsitikrinti demokratų daugumos paramą.

1932 metais prezidentu tapo Franklinas Delano Ruzveltas. Kai tik jis užėmė savo postą, buvo skubiai imtasi ypatingų priemonių išvesti bankų sistemą iš krizės. Tačiau jos baigėsi ne kuo kitu, kaip FRS kontrolės pinigų apyvartai sustiprėjimu. Tik tada FRS pradėjo „atverti piniginę” ir paremti naujais pinigais badaujančią Amerikos tautą.

Paskelbta

Pinigų valdovai 11

Pirmasis pasaulinis karas

Pirmasis pasaulinis karas

Po to, kai finansinė valdžia pasidarė žymia dalimi centralizuota, kilo prielaidos kilti išties dideliam karui. Ir, žinoma, centriniams bankams politinė karo prielaidos buvo žymiai mažiau reikšmingos už galimybę gauti pelną. Niekas nesukuria tokių skolų kaip karas. Geriausias to pavyzdys – Anglija. Per 190 metų, praėjusių nuo Anglijos Banko įkūrimo iki Napoleono pralaimėjimo, ji kariavo 56 metus! O didžiąją dalį likusio laiko buvo pasiruošimo karui būsenoje.

Per I Pasaulinį karą Rotšildai kreditavo Vokietiją, britiška šeimos dalis – Angliją, o prancūziškoji – Prancūziją. Amerikoje Dž. P. Morganas užsiėmė kariniais tiekimais prancūzams ir anglams. Po 6 mėnesių nuo karo pradžios verslas taip suklestėjo, kad Morganas tapo stambiausiu kariniu tiekėju pasaulyje, jo kariniai užpirkimai pasiekė 10 mln$ per dieną! Morgano ofise jo nuolatos laukė brokeriai ir prekybos agentai, pageidaujantys parduoti. Prieita iki to, kad bankas turėjo pastatyti sargybinius prie kiekvienų būstinės durų ir prie biznio partnerių namų.

Dauguma Niujorko bankininkų irgi neblogai pasipelnė iš karo. Ironiška, kad atsakingu už gynybinę sritį prezidentas paskyrė būtent Bernardą Baruchą. Kaip rašo istorikas Džeimsas Perlokas, Baruchas ir Rokfeleriai užsidirbo per karą apie 200 mln$. Tačiau pelnas nebuvo vienintelis karo tikslas. Ne paskutinėje vietoje buvo ir kerštas – lupikautojai negalėjo dovanoti rusų carams jų paramos Linkolnui Pilietinio karo laikais. Be to, Rusija liko paskutine stambia Europos valstybe, nepasidavusi pagundai įsteigti privatų centrinį banką.

Dar vykstant karui rusų revoliucija nuvertė carą ir įvedė komunizmą. Džeikobas Šifas, finansinio tresto Kuhn Loeb Company, mirties patale prisipažino, kad išleido 20 mln$ caro nuvertimo finansavimui. Pinigai rusų revoliucijai remti ėjo ir ir iš Anglijos. Kodėl turtingiausi pasaulio žmonės finansavo komunizmą – sistemą, atvirai raginančią sunaikinti kapitalizmą, kuris padarė juos turtuoliais?

Tyrinėtojas Haris Alenas aiškina tai šitaip:

„Jei suvoksime, kad socializmas yra ne turtų išdalinimo visiems mechanizmas, o realus būdas konsoliduoti ir valdyti resursus, tai išoriškas paradoksas, kai superturtingi žmonės finansavo socializmą,liausis buvęs paradoksu. Tuomet tokia pagalba tampa labai logišku ir netgi tobulu įrankiu trokštantiems maksimalios valdžios maniakams”.

„Komunizmas, o jei tiksliau – socializmas, – tai ne vargingųjų masių, bet ekonomikos elito judėjimas”.

Istorikas Kleonas Skauzenas savo 1970 metais išleistoje knygoje „Tikrasis kapitalistas”, pasisakė šitaip:

„Bet kokia valdžia gimdo dar didesnės valdžios troškimą. Buvo beveik neišvengiama, kad superturtingieji vieną sykį panorės kontroliuoti ne tik nuosavus turtus, bet ir viso pasaulio turtus.

Geriausias būdas pasiekti šiam tikslui buvo patenkinti ambicijas valdžios trokštančių politinių sąmokslininkų, ketinančių nuversti visas įmanomas vyriausybes ir įvesti visuotinę pasaulinę diktatūrą”.

Tačiau revoliucionieriai tapo nekontroliuojami ir pamėgino perimti valdžią iš turtuolių. Pavyzdžiui, Mao Cze Dunas nuo 1938 metų vadovavosi devizu, kad politinė valdžia yra pagrįsta ginklu. Volstrito pinigų maišai atvėrė komunistams savo aruodus, mėgindami kontroliuoti revoliucinius judėjimus, teikdami jiems didžiulius kreditus su sąlyga, kad jie bus paklusnūs, arba mažindami paramą, ar net teikdami kreditus jų opozicijai, jei revoliucionieriai tapdavo nekontroliuojami.

Leninas irgi vieną kartą suprato, kad būdamas absoliučiu Rusijos diktatorium, finansinių svertų jis nevaldo. Juos neregimai kontroliuoja kažkas kitas. „Valstybė funkcionuoja ne taip, kaip norėtųsi. Šitas lokomotyvas mūsų neklauso. Atrodo, kad jį valdo žmogus, tačiau jis nevažiuoja reikiama kryptimi. Jis važiuoja ten, kur jį nukreipė neregima jėga”.

Kas gi buvo ta jėga? Kongreso narys Luji Makfedenas aiškino tai taip:

„Rusijos istoriniam keliui lemtingą įtaką padarė tarptautinių bankininkų veiksmai… Padedant FRS valdybai… per Chase Manhatan Bank sovietų vyriausybė gavo lėšų iš JAV Iždo. Anglija irgi gavo mūsų pinigus per Federalinio Rezervo skyrius, o paskui perdavė juos sovietams su didelėmis palūkanomis… Istorinė statyba – Dnepro HE – buvo finansuojama už pinigus, kuriuos iš Amerikos Iždo neteisėtai paėmė korumpuoti FRS bankininkai”.

Kitaip sakant, FRS ir Anglijos Bankas, juos kontroliuojančių tarptautinių bankininkų pavedimu sukūrė monstrą, kuris 70 metų platino komunistinį režimą, kėlė karinę įtampą ir, kas svarbiausia, klimpo į skolas.

Jeigu manote, kad lupikautojai turėjo šansą išsaugoti situacijos kontrolę, bet jį prarado, tai jūs smarkiai klystate. 1992 metais laikraštis The Washington Times rašė, kad Rusijos prezidentas Jelcinas buvo gerokai nuliūdintas fakto, kad visa į jo šalį keliaujanti pagalba „patenka atgal į Vakarų bankų skrynias tam, kad būtų aptarnaujama skola”.

Niekas, turėdamas sveiką protą, neims tvirtinti, kad toks didžiulis karas kaip I-asis Pasaulinis, turėjo vieną vienintelę priežastį. Karas- labai sudėtingas mechanizmas ir jį sukelia įvairių faktorių suma. Tačiau, iš kitos pusės, būtų taip pat kvaila ignoruoti vieną iš pagrindinių jo priežasčių – tuos, kuriems karas pelningas. Lupikautojų vaidmuo istorijoje – tai ne siaubingų sąmokslų teorija. Šie žmonės turi motyvų – tokių kaip trumpalaikis pelno troškimas ir ilgalaikiai planai sukurti proletarinę vyriausybę, kad paskui galima būtų finansuoti ir kontroliuoti jos politikus, kad ir kuo jie galiausiai pavirstų. Toliau mes pamatysime, ką paruošė lupikautojai visam pasauliui.

Paskelbta

Pinigų valdovai 10

Federalinis rezervas

1913 metų Federalinio rezervo įstatymas

Naujos prezidentinės kampanijos metu demokratai kruopščiai apsimetė Oldridžo pateikto įstatymo priešininkais. Kaip po 20 metų pasakė Atstovų rūmų narys Luji Makfedenas, pats demokratas ir buvęs Bankų ir valiutos komiteto pirmininkas: „Oldridžo įstatymo projektas buvo atmestas išrinkus prezidentu Vilsoną. Asmenys, vadovavę demokratų partijai, pažadėjo tautai, kad kol jie bus valdžioje, centrinio banko nebus. Po 13 (!) mėnesių pažadas buvo sulaužytas ir Vilsono administracija, aktyviai dalyvaujant pačioms grėsmingiausioms Volstrito figūroms, įsteigė mūsų laisvoje šalyje sutrūnijusios monarchijos laikų organizaciją, kad galėtų kontroliuoti visą šalį nuo viršaus iki apačios ir eksploatuoti mus nuo lopšio iki kapo duobės”.

Netrukus po Vilsono išrinkimo „Morganas Varburgas, Baruchas ir kompanija” pradėjo realizuoti kitą planą, kurį Varburgas pavadino „Federaline rezervų sistema”. Demokratų viršūnėlė sveikino naują įstatymo projektą, pavadintą Glass Owen Bill, kaip kažką, kas radikaliai skiriasi nuo Oldridžo projekto, nors abu dokumentai praktiškai buvo identiški. Demokratų pareiškimai buvo tokie kategoriški, kad Polas Varburgas, abiejų projektų gimdytojas, buvo priverstas kreiptis į savo nusipirktus draugus Kongrese, įtikinėdamas, kad abu dokumentai praktiškai vienodi: „Jei atmesime grynai išoriškus skirtumus, esančius paviršiuje, pamatysime, kad abiejų siūlomų sistemų „grūdai” yra labai panašūs ir logiškai tarpusavyje susiję”.

Šis prisipažinimas buvo skirtas tik privačioms ausims. Viešai „Pinigų trestas” senatoriaus Oldridžo ir Frenko Vanderlipo asmenyse pasisakė prieš FRS. Vis dėlto, praėjus ne vieniems metams, Vanderlipas prisipažino laikraščiui Saturday Evening Post, kad abu dokumentai vienas nuo kito nesiskyrė: „Nors įstatymo dėl Federalinio rezervo, pasiūlytas Oldridžo, buvo atmestas, visi jo svarbiausi momentai išliko galutinai patvirtintame variante”.

Kai Kongrese pagaliau prasidėjo balsavimas, konsultacijai buvo pakviestas specialistas iš Ohajo Alfredas Krouzeris. Jis aiškiai suvokė abiejų dokumentų giminingumą: „Šis įstatymo projektas… suteikia įstatyminę galią tam, ko 25 metus siekė Volstritas ir stambūs bankai – privačiai, bet ne visuomeninei nacionalinės valiutos kontrolei”. Kadangi Glass Owen Bill gali to pasiekti taip pat gerai, kaip ir Oldridžo įstatymas, tai abu dokumentai, jų realizavimo atveju, atima iš vyriausybės ir tautos bet kokius efektyvius mechanizmus kontroliuoti visuomeninius pinigus ir perduoda bankams išimtinę ir nepaprastai pavojingą teisę didinti arba mažinti nacionalinę pinigų masę”.

Parlamentinių svarstymų metu senatoriais skundėsi, kad bankai bando panaudoti savo finansinę valdžią, kad padarytų įtaką svarstymų rezultatui. „Šioje šalyje yra bankininkų – visuomenės gerovės priešų” – pasakė šia tema vienas senatorius. Nepaisant visų kaltinimų apgaule ir korupcija,įstatymas buvo galiausiai patvirtintas Senate 1913 gruodžio 22. Tai atsitiko netrukus po to, kai dauguma senatorių išsivažinėjo Kalėdų atostogoms, gavę savo politinės vadovybės užtikrinimus, kad visi sprendimai bus priimami tik po Naujųjų metų.

Įstatymo patvirtinimo dieną kongresmenas Lindbergas pasakė emocionalią kalbą, įspėdamas bendrapiliečius, kad „Šis įstatymas sukurs didžiausią pasaulyje monopoliją. Pasirašytas prezidento įstatymas legalizuos neregimą Pinigų valdžios vyriausybę. Žmonės gali iškart to nepastebėti, tačiau paskutinio teismo diena nutolinta tik keliems metams… Šiuo įstatymu realizuojamas sunkiausias Amerikos istorijoje įstatymų leidimo valdžios nusikaltimas”.

Vos keliomis savaitėmis anksčiau Kongresas patvirtino įstatymą dėl pajamų mokesčių. Prie ko čia mokesčiai? Reikalas tas, kad jis padėjo bankininkams sukurti sistemą, galinčią generuoti praktiškai neribotą federalinės vyriausybės skolą. Kaip mes pamename, privatus centrinis bankas sugeba sukurti skolas iš niekur.

Tais laikais federalinė vyriausybė buvo nedidelė. Iki priimant minėtą įstatymą vienintelis biudžeto pajamų šaltinis buvo tarifai ir akcizai. Dabar gi, kaip savo laiku vyko su Anglijos Banku, procentiniai mokėjimai buvo padengti tiesioginiu gyventojų apmokestinimu. Lupikautojai suprato, kad jeigu jiems teks pasikliauti tik valstijų įnašais, galiausiai valstijų įstatymų leidėjai ims maištauti ir arba atsisakys mokėti palūkanas už naudojimąsi nuosavais pinigais, arba pradės politinį spaudimą vyriausybei, kad būtų sumažinta skolos suma.

Įdomu, kad 1895 metais JAV Aukščiausiasis teismas pripažino tokį pajamų mokestį nekonstituciniu. Dėl tos pačios priežasties 1909 metais jis atmetė netgi įstatymą dėl korporacijų pelno apmokestinimo. Galiausiai senatorius Oldridžas paskubėjo pasiūlyti Senatui padaryti Konstitucijoje pataisą, kuri leistų ratifikuoti pajamų mokestį. Lupikautojai pamėgino įrašyti į Konstituciją taip vadinamą „16 pataisą”, kurios tekstas vėliau buvo pasiūlytas svarstyti valstijų įstatymų leidėjams. Pataisos kritikai tvirtina, kad ji taip ir nebuvo ratifikuota būtinu regioninių įstatymų leidėjų balsų skaičiumi.

Tačiau lupikautojai ir nesiruošė svarstyti galutinio varianto. 1913 spalį senatorius Oldridžas sugebėjo greitai prastumti įstatymą dėl pajamų mokesčių Kongrese. Be teisės tiesiogiai apmokestinti Amerikos piliečius, apeinant valstijų pozicijas, įstatymas dėl FRS būtų ne toks naudingas tiems, kas siekė įklampinti Ameriką į skolas.

Praėjus metams nuo įstatymo dėl FRS patvirtinimo, kongresmenas Lindbergas paaiškino, kokiu būdu ši organizacija kuria taip vadinamą „verslo ciklą” ir naudoja jį savo interesais: „Kad pakiltų kainos, viskas, ką reikia padaryti FRS, tai sumažinti palūkanų normą. Dėl šito į ekonomiką plūsteli kreditinės lėšos ir prasideda bumas fondų rinkoje. Paskui, kai verslininkai pripranta prie tokių sąlygų, FRS gali nutraukti įsivaizduojamą klestėjimą staigiu palūkanų normos padidinimu”. „Palūkanų normų politikos pagalba FRS gali siūbuoti rinką pirmyn atgal ar sukelti staigius pokyčius ekonomikoje staigiai padidinant palūkanų skirtumus. Bet kokiu atveju FRS turės vidinę informaciją apie artėjančius finansinės politikos pokyčius ir iš anksto žinos apie būsimus pasikeitimus, tiek pagerėjimus, tiek pablogėjimus”. „Tai privati organizacija, sukurta gauti maksimaliam pelnui iš pinigų, kurie priklauso kitiems”. „Jie iš anksto žino, kada naudingiausia skelti finansinę krizę. Jiems taip pat žinoma, kada ją reikia sustabdyti. Kaip infliacija, taip ir defliacija yra geri dalykai, kai kontroliuoji finansus”.

Lindbergas pasirodė esąs teisus pagal visus punktus. Jis tik nesuprato, kad dauguma Europos tautų jau tapo savo centrinių bankininkų aukomis prieš dešimtis ar net šimtus metų. Tačiau jam pavyko pastebėti įdomų faktą – vos po vienerių metų FRS užgrobė aukso rinką. Tačiau Lindbergas buvo ne vienintelis FRS kritikas. Luji Makfedenas, buvęs 1920-1931 Bankų ir Valiutos komiteto pirmininku, pasakė apie FRS: „…FRS sukūrė viršvalstybę, kurią valdo bankininkai ir pramonininkai, susivieniję tam, kad pavergtų pasaulį nuosavo pasipelnymo labui”.

Raitas Patmanas iš Teksaso, kitas Bankų ir valiutos komiteto pirmininkas (7 dešimtmetis) pasakė: „Šiuolaikinėje Amerikoje iš tiesų yra dvi vyriausybės. Yra įstatymų numatyta valdžia, ir yra nepriklausoma, vyriausybės nekontroliuojama ir nekoordinuojama Federalinė Rezervų Sistema, susigrobusi valdžią pinigams, kurią Konstitucija suteikia Kongresui”.

Netgi išradėjas Tomas Edisonas buvo solidarus su FRS kritikais: „Jeigu mūsų valstybė gali emituoti obligacijų už 1 dolerį, tai ji gali išleisti ir analogiška banknotą. Faktorius, darantis patrauklia obligaciją, daro patraukliu ir banknotą. Skirtumas tarp obligacijos ir banknoto tame, kad obligacija leidžia finansiniams brokeriams uždirbti dvigubai daugiau nei verta obligacija ir dar 20% viršaus, kai tuo tarpu naudojant valiutą, pelną atneša tik tiesioginės investicijos į naudingą verslą”. Ir dar: „Būtų absurdiška teigti, kad mūsų šalis gali išleisti obligacijų už 30 mln$ ir negali išleisti banknotų už tą pačią sumą. Abu finansiniai instrumentai yra mokėjimo įsipareigojimai, tačiau vienas jų naudingas lupikautojams, o kitas padeda žmonėms”.

Praėjus 3 metams po įstatymo dėl FRS patvirtinimo, jau ir pats prezidentas Vilsonas susigaudė, kokį džiną jis paleido į laisvę:

„Mes gavome vieną labiausiai nevaldomą ir priklausomą vyriausybę civilizuotame pasaulyje. Tai daugiau ne nuomonių reiškimo laisvės vyriausybė, ne vyriausybė, išreiškianti daugumos valią, bet vyriausybė, peršanti mums saujelės „šio pasaulio galingųjų” sprendimus”.

„Kai kurie įtakingiausi Amerikos komersantai ir pramonininkai kažko būgštauja. Jie jaučia, kad esama kažkokios valdžios, tokios organizuotos, tokios visur esančios ir visaapimančios, kad, jeigu net jie jai prieštarauja, tai yra linkę laikyti savo mintis prie savęs”.

Prieš savo mirtį 1924 metais Vilsonas suvokė, kokią žalą padarė Amerikai; „Aš nenorėdamas sugrioviau savo vyriausybę”.

Lupikautojai, kurie pelnosi iš manipuliacijų apyvartoje esančių pinigų kiekiais, gavo savo privatų centrinį banką Amerikoje. Stambiausi laikraščiai, kurie taip pat priklausė jiems, sveikino įstatymo dėl FRS pasirašymą. Jie aiškino publikai, kad „Dabar depresijų galima bus moksliškai išvengti!”

Realybėje, kai kas gavo galimybę depresijas moksliškai kurti.

Paskelbta

Pinigų valdovai 9

Džeimsas P. Morganas

DŽ. P. Morganas ir 1907 metų krizė

Prasidėjus XX amžiui, centrinio privataus banko kūrimu susirūpino tokie žmonės kaip Dž. P. Morganas. Vos vienos finansinės krizės tetrūko, kad tautos dėmesys būtų sutelktas ties abejotina būtinybe įsteigti centrinį banką. Reikėjo įdiegti į žmonių sąmonę, kad tik centrinis bankas gali padėti išvengti masinių bankų bankrotų.

Morganas, be abejo, buvo pats įtakingiausias Amerikos bankininkas ir galimas Rotšildų agentas. Būtent jis finansavo Rokfelerio „Standart Oil” imperiją, Edriko Heremono geležinkelių monopoliją ir Endriaus Karnegio metalurgiją, o taip pat daugybę kitų firmų įvairiose pramonės srityse. Be to, jo tėvas Džiulijus Morganas buvo Amerikos finansinis tarpininkas Anglijoje. Po tėvo mirties Dž. P. Morganas pasiėmė pas save į darbą jo britų partnerį Edvardą Grinfelą, kuris ilgą laiką užėmė Anglijos Banko direktorių tarybos nario postą. Istorija liudija, kad po Morgano mirties, jo turtas buvo vertinamas vos keliais milijonais dolerių. O didžioji dalis vertybinių popierių, kurie, kaip daug kam atrodė, jam priklausė, buvo kitų asmenų nuosavybė.

1902 metais prezidentas Teodoras Ruzveltas, labai savalaikio antimonopolinio įstatymo pagalba pradėjo taip vadinamą Morgano ir jo draugų puolimą, siekdamas susmulkinti pramonins monopolijas. Realybėje jam prastai sekėsi užkirsti kelią bankininkų vykdomam Amerikos ekonomikos monopolizacijai. Ruzveltas lyg ir suskaldė monopoliją Standart Oil, tačiau iš tikrųjų niekas nepasikeitė – ji buvo padalinta į 7 korporacijas, kurioms kaip ir anksčiau vadovavo Rokfeleris. Visuomenė apie tai puikiai žinojo dėka Tomo Nesto politinių karikatūrų. Bankininkus jis vadino „pinigų trestu”.

1907, praėjus metams po Ruzvelto perrinkimo, Morganas nusprendė, kad atėjo laikas reanimuoti centrinio banko idėją. Suvieniję finansines pastangas, Morganas ir jo draugai buvo pajėgūs slapta išprovokuoti fondų rinkos griūtį. Tuo metu tūkstančiai nedidelių bankų visoje šalyje jautė didelį lėšų stygių – dėka darbo su daliniu padengiamumu, daugelio jų turimų rezervų suma sudarė mažiau kaip 1% išdalintų kreditų. Dėl to vos po kelių dienų nuo fondų krizės, žmonės visoje šalyje puolė atsiimti pinigų iš bankų. Šiuo momentu Morganas pasisakė visuomenei, pasiūlęs pagelbėti svyruojančiai Amerikos ekonomikai ir „ligotiems” bankams pinigais, kuriuos jis „sukurs iš nieko”. Tai buvo vienas siaubingiausių pasiūlymų- nepalyginamai blogesnis netgi už bankines operacijas su daliniu padengimu. Tačiau Kongresas jį palaikė. Morganas aprūpino tuo popieriumi ekonomiką, o dalį jo pasiuntė į savo filialus, kad būtų išduoti kreditai su procentais.

Planas pavyko. Greitai visuomenė vėl atgavo pasitikėjimą nacionaline valiuta, tačiau dėl visų šių operacijų pinigų valdžia susikoncentravo kelių stambių bankų rankose. 1908 krizė baigėsi. Dž. P. Morganą, kaip didvyrį, Prinstono universitete pagerbė pats prezidentas Vilsonas, sakydamas: „Visų mūsų problemų buvo galima išvengti, jei sukurtume specialų komitetą iš 6-7 valstybės vyrų, tokių kaip Dž. P. Morganas”.

Vėliau ekonomikos vadovėliai aiškins FRS įkūrimą kaip tiesioginę 1907 metų krizės pasekmę. Citata: „Po grėsmingos kreditinių įstaigų bankrotų epidemijos šalis kartą ir visiems laikams „pasisotino” nestabilių privačių bankų anarchija”. Tačiau Minesotos kongresmenas respublikonas Čarlzas Lindbergas vėliau kalbėjo, kad 1907 krizė iš tiesų buvo afera: „Tuos, kurie neįtiko lupikautojams, galima buvo išstumti iš verslo. Ir žmonės bijojo reikalauti bankų ir valiutos įstatymų pakeitimo, įstatymų, kuriuos „pinigų trestas” suformavo savo patogumui”.

Tokiu būdu, nuo įstatymo dėl bankų išleidimo 1863 metais momento, lupikautojai suorganizavo seriją ekonominių pakilimų ir smukimų. Šių veiksmų tikslas buvo ne tik atimti iš amerikiečių tautos nuosavybę, bet ir vėliau tvirtinti, kad nacionalinė bankų sistema yra tiek nestabili, kad reikalauja konsolidacijos. Kitaip sakant – reikia centrinio banko.

Džekilo sala

Iškart po 1907 krizės Teodoras Ruzveltas pasirašė nutarimą dėl naujo organo, pavadinto Nacionaline Pinigų Komisija, įsteigimo. Ji buvo įpareigota tirti situaciją bankų sistemoje ir sudaryti rekomendacijas Kongresui. Ir, žinoma, Komisija buvo sukomplektuota iš Morgano draugų bei kolegų. Pirmininku buvo paskirtas senatorius Nelsonas Oldridžas iš Rod Ailendo. Jis atstovavo turtingiausių Amerikos bankininkų šeimų, gyvenusių Rod Ailende, interesus. Jo dukra Meri buvo ištekėjusi už Džono Rokfelerio Jaunesniojo. Santuokoje jie susilaukė 5 sūnų – Džono, Nelsono, 1974 metais tapusio kompanijos viceprezidentu, Lourenso, Vitropo ir Deivido, būsimo Tarptautinių Santykių komisijos ir Chase Manhatan Bank valdybos pirmininko.

Kai tik buvo sukurta Nacionalinė Pinigų Komisija, senatorius Oldridžas iškeliavo į 2 metų trukmės turnė, kurio metu plačiai konsultavosi su Anglijos, Prancūzijos ir Vokietijos privačiais centriniais bankais. Jo vojažų išlaidos sudarė astronominę tiems laikams sumą – 300 000$. Jam sugrįžus, 1910 lapkričio 22 vakarą, tam tikri turtingi ir įtakingi Amerikos žmonės užsakė senatoriui specialų geležinkelio vagoną, kad slapta susitiktų Džekilo saloje, esančioje netoli nuo Džordžijos pakrantės. Kartu su grupe atvyko Polas Varburgas. Investicinė kompanija Kuhn Lobben Company paskyrė jam metinę 5000$ algą vien už tai, kad jis užsiimtų Amerikoje privataus centrinio banko lobistine veikla.

Varburgo partneris šiame biznyje buvo žmogus, vardu Džeikobas Šifas, proanūkis to Šifo, kuris kažkada kartu su Rotšildų šeima gyveno Frankfurte po vienu stogu. Šifas tuo metu kaip tik užsiėmė 20 mln dolerių, kuriuos jam perdavė rusų caro nuvertimui, „įsisavinimu”. Tačiau apie tai pakalbėsime paskui.

Būdinga, kad šios trys Europos bankininkų šeimos – Rotšildai, Varburgai ir Šifai – buvo kaip ir jų amerikietiški partneriai Morganai, Rokfeleriai ir Oldridžai nuo seno susiję tarpusavyje šeimyniniais ryšiais.

Saugumo užtikrinimo priemonės buvo tokios griežtos, kad netgi 7 pagrindiniai pasitarimo dalyviai buvo griežtai įspėti vartoti tik vardus, kad tarnai negalėtų atpažinti jų pagal pavardes. Gerokai vėliau vienas iš įvykių dalyvių, National Citibank of New York prezidentas ir Rokfelerių šeimos atstovas Frenkas Vanderlipas pasakė apie savo kelionę į salą laikraštyje Saturday Evening Post 1935 vasario 9: „Kaip tikras sąmokslininkas, aš veikiau slaptai. Mes supratome, kad paviešinimo būti negali, kitaip mūsų pastangos ir išeikvotas laikas nueis niekais. Jei mūsų susitikimas, skirtas sukurti įstatymo dėl bankų sukūrimui, būtų paviešintas, įstatymo projektas paprasčiausiai nebeturėtų šansų įveikti Kongresą”.

Misterijos dalyviai atvyko į Džekilo salą, kad rastų būdą savo pagrindinei problemai išspręsti – kaip įkurti nuosavą privatų centrinį banką. Tačiau buvo ir kitų klausimų, jie visų pirma buvo susiję su greitai mažėjančia stambių nacionalinių bankų dalimi Amerikos rinkoje.

Visų pirma, per pirmą XX amžiaus dešimtmetį bankų skaičius Amerikoje padvigubėjo, jų jau buvo 20 000. Tačiau 1913 metais tik 29% iš jų buvo nacionaliniai bankai, kurie saugojo 57% visų šalies depozitų. Vėliau straipsnyje žurnale Magazine senatorius Oldridžas pripažino: „Iki įstatymo dėl bankų ratifikavimo Niujorko bankininkai valdė tik šio miesto rezervus. Dabar mes sugebame kontroliuoti visos šalies rezervus.” Dėl to reikėjo kažko imtis, kad paimti savo kontrolėn visą bankų sistemą. Juk, kaip vaizdingai išsireiškė Džonas D. Rokfeleris, „Konkurencija – tai nuodėmė”.

Antra – šalies ekonomika tiek sutvirtėjo, kad korporacijos pradėjo finansuoti veiklos plėtimą iš nuosavų pelnų, vietoje to, kad imtų didžiulius kreditus stambiuose bankuose. Per pirmuosius naujojo šimtmečio 10 metų 70% korporacinio finansavimo buvo atlikta iš nuosavų korporacijų pelnų. Kitaip sakant, Amerikos ekonomika darėsi nepriklausoma nuo lupikautojų ir šitai tendencijai reikėjo padaryti galą.

Visi susitikimo dalyviai suvokė, kad prieš sprendžiant minėtas problemas, reikia išspręsti klausimą, susijusį su „ryšiais su visuomene”, t.y. sugalvoti naujos įstaigos pavadinimą. Diskutuojama apie tai buvo vienoje iš viešbučio, šiandien žinomo kaip Jekkyl Island Club Hotel konferencijų salėje. Oldridžas reikalavo, kad net žodžio „bankas” pavadinime neturėtų būti. Varburgas norėjo pavadinti naują įstatymą „Įstatymu dėl nacionalinio rezervo” arba „Įstatymu dėl Federalinio rezervo”. Prasmė buvo ne tik ta, kad būtų sudarytas įspūdis, jog naujasis centrinis bankas nekredituos bankų, bet ir ta, kad būtų nuslėptas jo monopolizmas.

Praėjus 9 debatų dienoms, buvo nutarta, kad naujasis centrinis bankas turi būti labai panašus į jau buvusius JAV istorijoje. Jis turėjo gauti monopolinę teisę valdyti JAV valiutą ir galėjo kurti pinigus „iš oro”. Kokiu būdu? Iš pradžių pakalbėkime apie obligacijas. Vyriausybės požiūriu, obligacijos – tai tiesiog mokėjimų įsipareigojimai. Žmonės perka obligacijas, kad užtikrintų sau fiksyuotas palūkanas už investuotas lėšas. Pasibaigus terminui, vyriausybė padengia obligacijos nominalą, išmoka palūkanas pagal rinkos kainas ir ši konkreti obligacijų laida liaujasi egzistavusi. Šiuo metu Amerikoje apyvartoje tokių obligacijų esama už maždaug 3,6 mlrd $.

O dabar pažvelkime, kaip vyksta pinigų „gamybos” procesas Federaliniame Rezerve.

1 etapas. JAV federalinis atviros rinkos komitetas duoda leidimą pirkti vyriausybines obligacijas atviroje rinkoje.

2 etapas. FRS superka obligacijas atviroje rinkoje iš visų, kas nori jas pasiūlyti.

3 etapas. FRS apmoka pirkinį elektroniniu pervedimu į pardavėjo banką. Šios lėšos sukuriamos „iš nieko”. Visa paslaptis tame, kad pinigai atsiranda kaip paprasčiausi įrašai sąskaitose.

4 etapas. Komerciniai bankai panaudoja tas lėšas kaip savo rezervus. Jie turi teisę išduoti jomis padengtus naujus kreditus sumai, daugiau kaip 10 kartų viršijančiai rezervų sumą, o taip pat imti už jų naudojimąsi palūkanas.

Tokiu būdu gaunasi, kad FRS nupirktos obligacijos, tarkim, už milijoną dolerių, pavirsta daugiau kaip 10 mln $ bankų sąskaitose. Kitaip sakant, FRS spausdina 10% visiškai naujų pinigų, o likusius 90% sukuria bankai. Kad sumažėtų pinigų masė nacionalinėje ekonomikoje, atliekama atvirkštinė manipuliacija – FRS parduoda obligacijas rinkoje ir pinigai keliauja atgal iš vietinių bankų sąskaitų į FRS. Kreditinių lėšų kiekis atitinkamai sumažėja suma, kuri yra 10 kartų didesnė už privačių asmenų nupirktų obligacijų sumą. Tokiu būdu obligacijų pardavimas už milijoną dolerių sumažina pinigų masę 10-čia milijonų dolerių.

Dabar pamėginkim susigaudyti kur slypi tikrasis bankininkų interesas, kieno atstovai surengė slaptą susitikimą Džekilo saloje.

1.Naujas įstatymas nukreipė bankų reformą absoliučiai klaidinga kryptimi.

2.Jis užkirto kelią vyriausybinių išlaidų finansavimo, neapsunkintais užsienio skolomis Linkolno „žaliaisiais doleriais” mechanizmo atkūrimą. Pagrįstas obligacijų leidimu biudžeto išlaidų finansavimo mechanizmas, įpirštas Linkolnui jau po „žaliųjų nugarėlių” sukūrimo, įgavo įstatymo galią.

3.Įstatymas suteikė bankininkams teisę sukurti 90% Amerikos pinigų, turinčių tik dalinį padengimą, kuriuos jie vėliau skolina už palūkanas, dar labiau padidindami rezervais nepadengtų pinigų masę.

4.Įstatymas sukoncentravo visos šalies pinigų masės valdymą saujelės išrinktųjų rankose.

5.Įstatymas sukūrė centrinį banką, kuris praktiškai nepavaldus efektyviai politinei kontrolei.

Neilgai trukus po FRS sukūrimo, būtent jos inicijuotas pinigų masės sumažinimas sukėlė Didžiają Depresiją. Nuo to laiko centrinio banko nepriklausomybė dar labiau išaugo dėka „Federalinio rezervo” išplėtimo poįstatyminiais aktais.

Kad visuomenei susidarytų įspūdis, kad valdžia kontroliuoja FRS, bankininkai numatė, kad sistemą valdys direktorių taryba, kurią paskirs prezidentas ir ratifikuos Senatas. Bankininkams liko tik užsitikrinti pagalbą žmonių, darančių įtaką paskyrimams į direktorių tarybą. Tai nesudėtinga, juk bankininkai valdo pinigus, o už pinigus galima nusipirkti politikų palankumą.

Po susitikimo Džekilo saloje, bankininkai rimtai ėmėsi „ryšių su visuomene”. Stambiausiu Niujorko bankininkai drauge įkūrė 5 mln $ dydžio fondą, kad „pagelbėtų” žinomų universitetų profesoriams teoriškai pagrįsti naujo banko sukūrimą. Vienas pirmųjų FRS šalininkų buvo pats prezidentas Vilsonas, pasakęs giriamą kalbą Prinstone. Tačiau bankininkų sumanymas nepavyko. Oldridžas netrukus buvo demaskuotas kaip bankininkų agentas. Įstatymo projektas buvo pripažintas naudingu tik „pinigų trestui”. Kongresmenas Lindbergas Kongrese šitaip išdėstė savo požiūrį: „Oldridžo planas sukurtas Volstrite. Jis reiškia, kad jei prireiks laikyti žmones baimėje, bus sukelta nauja krizė. Vyriausybė moka Oldridžui už tai, kad jis atstovautų tautos interesams. Vietoje to jis siūlo planą, ginantį pinigų monopolijų interesus”.

Akivaizdu, kad jeigu nebūtų įsitikinusi pergale Kongrese, respublikonų vadovybė nebūtų pateikusi įstatymo projekto balsavimui. Tuomet bankininkai ramiai ėmėsi plano Nr. 2 – analogiško pasiūlymo, kurį dabar pateikė demokratai. Jie ėmė finansuoti Vudrą Vilsoną kaip savo išrinktąjį demokratų stovykloje. Kaip aiškina žinomas istorikas Džeimasa Perfofas, lydėti Vilsoną buvo pristatytas Volstrito finansininkas Donaldas Baruchas. Jis atvedė Vilsoną į demokratų štabą Niujorke 1912 metas „kaip veršiuką ant grandinės”. „Vilsonas perėjo „indoktrinacijos” kursą, kurį jam pravedė ten susirinkę politiniai lyderiai…”

Dabar mizanscena būsimam spektakliui buvo paruošta, o lupikautojai vėl buvo pasirengę kurti savo privatų centrinį banką. Juk žala, padaryta prieš 76 metus Endriaus Džeksono veiksmais, buvo padengta Pilietinio karo laikais, priėmus įstatymą dėl nacionalinių bankų. Nuo to laiko dešimtmečius vyko nenuilstama kova už ankstesnių pozicijų atstatymą. Džeksono šalininkai, sveikinę „žaliąsias nugarėles”, turėjo tapti aršiais Viljamo Dženingso Brajeno sąjungininkais. Buvusieji lupikautojų priešininkai su Brajenu priešakyje, su Barucho pagalba buvo palenkti remti demokratą Vilsoną. Tačiau visus juos netrukus išdavė.