Paskelbta

Pinigų valdovai 5

Pinigų valdovai, Money masters

Pirmojo JAV Banko žlugimas

1811 metais Kongresui svarstyti pateikiamas pasiūlymas pratęsti Jungtinių Valstijų Banko licenciją. Įsiplieskė aštri diskusija, ir deputatai iš Pensilvanijos ir Virdžinijos priėmė rezoliuciją su prašymu, kad Kongresas atšauktų licenciją. Tų laikų spauda atakavo banką, atvirai vadindama jį sukčiumi, maitvanagiu, vampyru ir kobra. Tokiu būdu, jeigu Amerikoje tuo metu ir buvo kažkas nepriklausomas, tai buvo spauda. Kongresmenas P. D. Porteris užsipuolė banką iš Kongreso tribūnos, pareiškęs, kad jei licencija bus pratęsta, tai Kongresas „sušildys ant savo krūtinės Konstitucijos palaimintą gyvatę, kuri anksčiau ar vėliau įkąs šiai šaliai į širdį ir atims iš jos išsikovotas laisves”.

Debesys virš banko tirštėjo. Dalis tyrinėtojų netgi tvirtina, kad Natanas Rotšildas pagrasino, kad jei licencija nebus pratęsta, tai JAV ištiks katastrofiškas savo pasekmėmis karas. Bet tai nepadėjo. Kai „nusėdo dulkės”, atnaujintas įstatymo projektas buvo „papjautas” Atstovų Rūmuose 1 balso dauguma ir buvo sustabdytas Senate.

Tuo metu Baltuosiuose Rūmuose valdė ketvirtasis prezidentas Džeimsas Medisonas. Kaip mes pamename, jis buvo aršus privataus centrinio banko priešininkas, dėl to jo viceprezidentui Džordžui Klintonui pasisekė perkirsti Gordijaus mazgą Senate ir išsiųsti banką į nebūtį.

Vos po 5 mėnesių Anglija užpuolė Ameriką ir prasidėjo 1812 metų karas. Tačiau anglai tuo pačiu metu kariavo su Napoleonu, todėl karas 1814 baigėsi lygiosiomis. Ir nors verteivos kuriam laikui patyrė pralaimėjimą, jie jautėsi dar pakankamai tvirtai. Jiems prireikė vos 2 metų, kad vėl reanimuotų savo banką, dar galingesnį ir įtakingesnį nei anksčiau.

Vaterlo mūšis

Grįžkime prie Napoleono, nes niekas taip akivaizdžiai nerodo Rotšildų išradingumo kaip Britų fondų rinkos užgrobimas po Vaterlo mūšio. 1815 metais, praėjus metams nuo karo Amerikoje pabaigos, Napoleonui pavyko pabėgti iš tremties ir sugrįžti į Paryžių. Jo areštuoti buvo pasiųsta prancūzų armija, tačiau šis žmogus turėjo tokią charizmą, kad kareiviai vėl susirinko po jo vėliavomis ir paskelbė jį imperatoriumi. 1815 kovo mėnesį Napoleonas surinko armiją, kurią britų hercogui Velingtonui pavyko sumušto po 19 dienų Vaterlo vietovėje.

Dalis tyrinėtojų mano, kad armijos perginklavimui Napoleonas pasiskolino iš Anglijos banko 5 mln svarų sterlingų. Tačiau iš tiesu pinigai atėjo iš Huberto banko Paryžiuje. Kaip ten bebūtų, būtent nuo šio privačių centrinių bankų istorijos momento tapo įprasta karo metu finansuoti abu vienas prieš kitą kovojančius priešus. Kam to reikia? Priežastis yra ta, kad karas – tai pats geriausias pasaulyje skolų generatorius. Kad laimėtų karą, valstybė pasirengusi pasiskolinti bet kokią sumą. Dėl to numatomam nevykėliui bus paskolinta lygiai tiek, kad būtų palaikoma viltis laimėti, o galimam nugalėtojui skolinama tiek, kiek reikia pergalei pasiekti. Be to, tokius kreditus paprastai lydi garantijos, kad nugalėtojas apmokės pralaimėjusios pusės skolas.

Vaterlo mūšio laukas yra maždaug už 200 mylių į šiaurės rytus nuo Paryžiaus, šiuolaikinėje Belgijoje. Čia 1815 metais Napoleonas patyrė galutinį pralaimėjimą, užmokėjęs tūkstančiais prancūzų ir anglų gyvybių. Būtent čia 1815 birželio 18 74 000 prancūzų armija susitiko su 67 000 britų ir kitų europiečių kareiviais. Mūšio baigtis iš pradžių atrodė nenuspėjama. Jei Napoleonas būtų smūgiavęs keliomis valandomis anksčiau, iki ateinant britų ekspediciniam korpusui, jis tikriausiai būtų laimėjęs šį mūšį. Tačiau nepriklausomai nuo spėjamos karinių veiksmų baigties, Natanas Rotšildas Londone toliau kūrė planus, kaip užgrobti anglų fondų rinką ir, esant galimybei, Anglijos Banką.

Jis įkurdino savo patikėtinį, vardu Rokvudas, šiaurinėje mūšio lauko dalyje, netoli Lamanšo sąsiaurio. Kai tik mūšio baigtis buvo aiški, Rokvudas perplaukė sąsiaurį ir pristatė Natanui šią naujieną 24 valandomis anksčiau negu Londoną pasiekė Velingtono hercogo kurjeris. Rotšildas iškart nuskubėjo į akcijų biržą ir užėmė savo įprastą vietą šalia senovinės kolonos. Visų žvilgsniai buvo nukreipti į jį – visi žinojo, kad Rotšildai turi nepranokstamą informatorių tinklą visame pasaulyje. Jeigu Velingtonas pralaimėtų, Anglijos finansinė situacija gerokai susvyruotų.

Rotšildas atrodė liūdnas. Jis stovėjo savo vietoje nejudėdamas, nudelbtomis akimis. Paskui netikėtai pradėjo pardavinėti. Tai pamatę, nervingi investuotojai galėjo pamanyti, kad mūšis pralaimėtas. Rinka staigiai smuko. Greitai visi pardavinėjo britų vyriausybės obligacijas, kurių kaina smarkiai krito, o Rotšildas per savo agentus ėmė slapta jas supirkinėti už nedidelę dalį tos kainos, kurią obligacijos turėjo dar prieš valandą.

„Och jau tie mitai ir legendos!” – pasakysite jūs. Tačiau po 100 metų laikraštis „New York Times” papasakojo, kaip Natano proanūkis mėgino išimti iš knygos apie fondų rinką skyrių su šia įdomia istorija. Rotšildų šeima pavadino šią istoriją melaginga, neįrodoma ir padavė į teismą, tačiau ieškinys buvo atmestas, taip pat buvo priteista Rotšildams apmokėti visas teismo išlaidas.

Visa eilė istorikų rašo, kad per kelias valandas po Vaterlo mūšio pabaigos Natanas Rotšildas ėmė kontroliuoti ne tik britų vyriausybinių obligacijų rinką, bet ir Anglijos Banką. Ar užgrobė Rotšildų šeima pirmą ir stambiausią pačios galingiausios to laiko valstybės centrinį banką, ar neužgrobė, bet vieną galima tikrai pasakyti – XIX amžiaus viduryje Rotšildai tapo turtingiausia pasaulio šeima. Jie valdė vyriausybinių skolos įsipareigojimų rinką, atidarinėjo visur bankų ir gamybinių įmonių filialus. Ne veltui likusį XIX amžiaus laikotarpį vadina „Rotšildų epocha”.

Nežiūrint kolosalios galios, Rotšildai linkę laikytis šešėlyje. Nors šeima kontroliuoja prekybos tinklus, pramonės, prekybos, kalnakasybos ir turistines korporacijas, tik nedaugelis jų turi pavadinime Rotšildų pavardę. Ekspertų vertinimais, XIX amžiaus pabaigoje šeima valdė pusę pasaulio turtų. Tačiau kad ir kokie dideli būtų jų turtai, būtų protinga daryti prielaidą, kad nuo tų laikų jie dar padidėjo. Vis dėlto nuo XX amžiaus pradžios Rotšildai mėgina įkalti į visuomenės sąmonę mintį, kad nors jų turtai ir auga, bet įtaka mažėja.

Antrasis Amerikos Bankas

Tuo metu Vašingtone 1816 metais, praėjus vos metams nuo mūšio prie Vaterlo ir Rotšildų inicijuoto Anglijos banko užgrobimo, Amerikos kongresas patvirtino įstatymą dėl eilinio privataus centrinio banko, gavusio „Antrojo Jungtinių Valstijų Banko” pavadinimą. Naujo banko įstatai buvo tiksli ankstesnių bankų įstatų kopija – 20% akcijų teko valstybei ir federalinę dalį, suprantama, Iždas išmokėjo tiesiai į banko „aruodus”. Paskui, atlikus fokusą su daliniu padengimu, šie pinigai pavirto kreditais privatiems investoriams, už kuriuos pastarieji ir išpirko likusius 80% įstatinio kapitalo. Kaip ir anksčiau, pagrindinių akcininkų vardai liko paslaptyje. Tačiau žinoma, kad stambiausias akcijų paketas, maždaug trečdalis įstatinio kapitalo, buvo parduotas užsieniečiams. Kaip pasakė apie tai vienas įvykių amžininkas: „…neperlenksiu lazdos, pasakydamas, kas Jungtinių Valstijų Bankas turi tokį patį santykį su Anglija, kaip ir su Amerika”. Tokiu būdu 1816 metais Rotšildai užgrobė tiek Anglijos, tiek naują Amerikos bankus.

Paskelbta

Pinigų valdovai 4

Napoleonas

Konstitucinė konvencija

1878 metais kolonijos vadovai susirinko Filadelfijoje, kad pakeistų visus nebetenkinantį Konfederacijos Statutą. Kaip jau rašėme, Tomas Džefersonas ir Džeimsas Medisonas buvo nesutaikomi privataus centrinio banko priešininkai. Jie tapo liudininkais problemų, kurias sukėlė Anglijos Banko kišimasis ir nenorėjo, kad tai vėl pasikartotų. Kaip vėliau išsireiškė Džefersonas: „Jeigu Amerikos tauta leis privačiam bankui kontroliuoti savo valiutos emisiją, tai pastarasis iš pradžių infliacijos, paskui defliacijos, bankų ir aplink juos dygstančių korporacijų pagalba atims iš žmonių visą jų nuosavybę. Ir gali atsitikti taip, kad vieną rytą jų vaikai atsibus benamiais žemėje, kurią užkariavo jų tėvai”.

Aptariant būsimą pinigų sistemą, kitas iš tėvų-įkūrėjų, Hubertonas Morisas, taikliai apibūdino Šiaurės Amerikos banko savininkų motyvus. Jis vadovavo komitetui, kuris ruošė galutinį Konstitucijos projektą. Kartu su savo senu kolega ir viršininku Robertu Morisu, Hubertonas ir Aleksandras Hamiltonas buvo žmonės, kurie per paskutinius revoliucijos metus pristatė Kongresui Šiaurės Amerikos banko įkūrimo planą. Laiške Džeimsui Medisonui 1787 liepos 2 dieną Morisas nušvietė, kas vyksta iš tikrųjų: „Turtingieji pasistengs paimti viršų ir pavergti visus likusius. Jie visada taip elgėsi. Ir toliau taip darys… Jie pasieks savo tikslų čionai, kaip ir visur, jeigu mes vyriausybiniais svertais nesulaikysime jų šiandieninių jų įtakos sferų ribose”.

Nežiūrint į tai, kad Hubertonas Morisas neužėmė banke jokių pareigybių, Hamiltonas, Robertas Morisas ir Tomas Vajolinas nesiruošė pasiduoti. Jiems pasisekė įtikinti daugumą Konstitucinės Konvencijos delegatų perduoti jiems teisę leisti popierinius pinigus. Juolab, kad dauguma delegatų turėjo ne kokių prisiminimų apie popierinės valiutos nuvertėjimą revoliucijos laikais. Jie pamirši, kaip puikiai užsirekomendavo „kolonijiniai kvitai” anksčiau. Tačiau Anglijos Bankas nepamiršo. Verteivos negalėjo leisti Amerikai vėl spausdinti savo pinigus. Dėl to JAV konstitucijoje šiuo klausimu nieko nepasakyta. Ir ši liūdna klaida, kaip jie ir planavo, paliko lupikautojams puikią landą.

Jungtinių Valstijų bankas

1790 metais, mažiau kaip po trijų metų nuo Konstitucijos pasirašymo, lupikautojai vėl smogė. Tapęs Pirmuoju Iždo sekretoriumi, Aleksandras Hamiltonas pasiūlė svarstyti Kongrese įstatymo projektą apie naują privatų centrinį banką. Pagal keistą aplinkybių sutapimą, būtent tais pačiais metais Anchelis Rotšildas padarė tokį pareiškimą iš savo „flagmaninio” banko Frankfurte: „Suteikite man teisę leisti ir kontroliuoti šalies pinigus, ir man bus visiškai vis vien, kas leidžia įstatymus”.

Čarlzas Kolinzas, vienas iš šiuolaikinių kandidatų į prezidentus, pažymėjo: „Aleksandras Hamiltonas buvo įrankis tarptautinių bankininkų rankose. Jis norėjo paversti Amerikos bankų sistemą privačia, ir jam tai pavyko”. Įdomu, kad viena iš pirmųjų Hamiltono pareigybių po juridinės mokyklos baigimo 1782 metais, buvo Šiaurės Amerikos banko vadovo Roberto Moriso padėjėjas. Paaiškėjo, kad dar prieš metus iki to, Hamiltonas rašė Morisui laišką, kur buvo tokie žodžiai: „Jeigu nacionalinė skola ne per didelė, ji gali tapti nacionaliniu palaiminimu”. Palaiminimu kam?

Po metus trukusių audringų debatų, 1791 metais Kongresas pritarė įstatymo projektui ir išdavė 20 metų licenciją naujam bankui, pavadintam Pirmuoju Jungtinių Valstijų banku. Šiam bankui, kuris įsikūrė Filadelfijoje, buvo suteikta monopolija leisti Amerikos valiutą, nežiūrint į tai, kad 80% jo akcijų turėjo priklausyti privatiems investoriams, o 20% – vyriausybei. Svarbu buvo neprileisti vyriausybės prie banko valdymo. Vyriausybė turėjo tik suteikti 80-ies procentų įstatinio kapitalo savininkams startinį kapitalą. Kaip ir Šiaurės Amerikos banko bei Anglijos banko atveju, akcininkai taip ir neapmokėjo iki galo savo akcijų.

JAV vyriausybė atliko pirminį 2 mln $ įnašą, dėl ko bankas, dėka stebuklingos operacijų su daliniu padengiu schemos, išdavė kitiems akcininkams kreditus likusių 80% įstatinio kapitalo išpirkimui, tokiu būdu užtikrinęs jiems absoliučiai nerizikingus kapitalinius įdėjimus. Kaip ir Anglijos Banko atveju, naujos įstaigos vardas buvo specialiai sukurtas toks, kad būtų paslėptas jos privatus pobūdis. Ir investorių vardai niekad nebuvo paviešinti. Tik po daugelio metų visuomenė sužinojo tą faktą, kad Pirmojo Jungtinių Valstijų banko idėją iškėlė Rotšildai.

Kongresui šita idėja buvo pateikta kaip būdas stabilizuoti bankų sistemą ir susidoroti su infliacija. Kas nutiko vėliau? Per sekančius 5 metus JAV vyriausybė pasiskolino iš JAV Banko 8,2 mln $. Per tą patį laiką kainų lygis išaugo 72%. Džefersonas, tuo metu išrinktas į Valstybės sekretoriaus postą, negalėjo tam sutrukdyti ir dėl to žvelgė į skolinimosi procesą su liūdesiu: „Jeigu tik būtų galima papildyti Konstituciją vienintele pataisa, atimančia iš vyriausybės teisę skolintis!”

Tą patį jausmą šiandien patiria milijonai amerikiečių. Jie bejėgiškai, su nusivylimu stebi, kai federalinė valdžia begalinėmis skolomis naikina ekonomiką. Tokiu būdu, jei antrasis JAV istorijoje privatus centrinis bankas buvo pavadintas Pirmuoju JAV Banku, tai čia buvo toli gražu ne pirmasis bandymas sukurti privatiems asmenims priklausantį centrinį banką. Kaip ir Anglijos Banko atveju, didžiąją dalį pinigų, reikalingų banko įkūrimui, paklojo vyriausybė, paskui bankininkai paprasčiausiai skolino vienas kitam, kad išpirktų likusias akcijas. Sąmokslo planas pasirodė esąs labai paprastas. Ir ilgai išlaikyti jį paslaptyje buvo praktiškai neįmanoma.

Tačiau grįžkime atgal į Europą, kad pažiūrėtume, kaip vienas vienintelis žmogus galėjo manipuliuoti visa britų ekonomika, anksčiau už kitus sužinojęs apie galutinį Napoleono pralaimėjimą.

Napoleonas

1800 metais Paryžiuje pagal Anglijos banko pavyzdį buvo organizuotas Prancūzijos bankas. Tačiau Napoleonas nepasitikėjo Prancūzijos banku ir nusprendė, kad |Prancūzija turi galutinai atsikratyti skolų. Jis pareiškė, kad jeigu vyriausybė finansiškai priklauso nuo bankininkų, tai šalį valdo ne vyriausybė, bet bankininkai. „Ranka, kuri duoda, visada tampa svarbesnė už imančią ranką. Pinigai neturi tėvynės. Finansininkai neturi patriotizmo ir sąžinės – jų vienintelis tikslas yra pelnas”.

Tuo metu Prancūzija gavo nelauktą pagalbą iš Amerikos banko. 1800 metais Tomas Džefersonas nugalėjo Džoną Adamsą ir tapo trečiuoju JAV prezidentu. 1803 Džefersonas ir Napoleonas sudarė sandėrį. JAV davė Napoleonui 3 mln $ mainais į didžiules prancūzams priklausiusias teritorijas į vakarus nuo Misisipės. Sandėris tapo žinomas kaip „Luizianos pirkimas”. Dėka šių pinigų Napoleonas greitai suformavo armiją ir ėmė plėsti savo įtaką visoje Europoje, grobdamas viską pakeliui.

Anglijos bankas tučtuojau nusprendė tam priešintis. Jis suteikė kreditus praktiškai visoms šalims, atsidūrusioms Napoleono priešų stovykloje ir užsidirbo iš karo fantastišką pelną. Prūsija, Austrija ir Rusija iki ausų įsiskolino anglams tik dėl to, kad būtų sustabdytas Napoleonas. Po 4 metų, kai Napoleono armijos branduolys buvo Rusijoje, 30-metis Natanas Rotšildas, šeimyninio Rotšildų banko Londono skyriaus vadovas, sugalvojo drąsų planą, kaip pristatyti į Prancūziją partiją aukso, reikalingo tam, kad būtų finansuojamas hercogo Velingtono puolimas prieš Napoleoną iš Ispanijos. Vėliau, per vienus dalykinius pietus Londone Natanas gyrėsi, kad tai buvo geriausias jo gyvenimo sandėris. Tačiau jis dar nežinojo, kad geriausia jo finansinė operacija laukia ateityje.

Napoleonas pralaimėjo ir atsisakė sosto karaliaus Liudviko XVIII naudai. Napoleonas buvo iki gyvos galvos ištremtas į nedidukę Albos salą, netoli Italijos krantų. O Amerika tuo metu irgi mėgino atsikratyti savo centrinio banko.

Paskelbta

Pinigų valdovai 3

Pinigų valdovai, Money masters

Rotšildų šeimos iškilimas

Frankfurtas. Vokietija. Praėjus 50 metų nuo Anglijos Banko įkūrimo savo dirbtuvę čia atidarė juvelyras, vardu Anchelis Mozė Baueris. Virš durų jis pasikabino emblemą – Romos erelis raudoname skyde. Dirbtuvė greitai tapo žinoma kaip „Raudonasis skydas”. Vokiškai – Rotschield. Kai dirbtuvę paveldėjo sūnus Mejeris Anchelis, jis nutarė pasikeisti pavardę į Rotšildą. Be to, sūnus suprato, kad kredituoti vyriausybes ir karalius yra nepalyginamai pelningiau negu privačius asmenis. Ne tik dėl to, kad tokiais atvejais skolinimaisi didesni, bet ir dėl to, kad paskolas garantuoja valstybiniai mokesčiai.

Mejeris Rotšildas turėjo 5 sūnus. Jis išmokė juos visus daryti pinigus ir išsiuntinėjo į pagrindines Europos sostines atidaryti šeimyninio banko filialų. Pirmasis sūnus Anchelis liko Frankfurte prižiūrėti motininio banko. Antrasis – Solomonas – buvo apsiųstas į Vieną. Trečiasis, protingiausias iš visų jų, Natanas – į Londoną. Ketvirtas sūnus, Karlas, išvažiavo į Neapolį. Penktasis, Jokūbas, atsidūrė Paryžiuje. 1785 metais Majerio Anchelio šeima Frankfurte žymiai pagerino savo gyvenimo sąlygas. Jie persikėlė į 5 aukštų namą, kurį dalijosi su Šifų šeima. Miestiečiai šį namą praminė „Žaliuoju skydu”. Įdomu tai, kad tolimesnėje finansinėje Europos ir Amerikos istorijoje Rotšildai ir Šifai vaidins pagrindinį vaidmenį.

Rotšildai pradėjo operacijas su Europos aktyvais Vilhelmshofe, turtingiausio Vokietijos žmogaus ir įtakingiausio Europos monarcho, princo Vilhelmo I Sakso rūmuose. Iš pradžių Rotšildai tik padėjo jam spekuliuoti monetomis iš brangiųjų metalų. Kai Napoleonas ištrėmė Vilhelmą, jis pasiuntė gigantišką tiems laikams sumą – 550 000 svarų sterlingų – Natanui Rotšildui į Londoną, kad tas nupirktų britų vyriausybinių obligacijų. Tačiau Rotšildas panaudojo pinigus savo nuožiūra. Juk kai Napoleonas išplėtė karinius veiksmus Europoje, atsirado išties beribės galimybės investuoti į karą. Kai Vilhelmas, prieš pat Vaterlo mūšį 1815, sugrįžo namo, jis pasikvietė Rotšildą ir pareikalavo gražinti pinigus. Rotšildai grąžino pinigus su procentais, kurie buvo lygūs pelnui, kuris būtų gautas, jei pinigai būtų įdėti į britų obligacijas. Tačiau pasisavino iš operacijų su Vilhelmo pinigais gautą pelną. Vėliau Natanas Rotšilds gyrėsi, kad per 17 metų, kuriuos jis praleido Anglijoje, pradinį 25 000 svarų kapitalą, kurį jam davė tėvas biznio Anglijoje „startui”, padidino 2500 kartų.

Šeimyninės kooperacijos dėka giminė nepaprastai praturtėjo. XVIII amžiaus viduryje Rotšildai virto stambiausiu Europos banku ir turtingiausia pasaulio šeima. Jie finansavo kimberlito apdorojimą, kas leido įvesti deimantų ir aukso telkinių Pietų Afrikoje monopoliją. Amerikoje jie finansavo geležinkelių statybą ir metalurgiją. Galiausiai šeima supirko Amerikoje nemažai laikraščių ir, šalia viso kito, Karnegių plieno lydymo įmones.

Istorikų duomenimis, per I Pasaulinį karą turtingiausių Amerikos žmogumi buvo laikomas Dž. P. Morganas. Tačiau po jo mirtis paaiškėjo, kad jis buvo viso labo Rotšildų parankinis. Kai tik Morgano testamentas buvo paviešintas, atsiskleidė, kad jis valdė tik 19% savo kompanijų. Prie to reikėtų pridurti, kad 1815 metais Džeimsas Rotšildas, prancūziškos šeimos šakos atstovas, „kainavo” 600 milijonų frankų, kas 150 milijonų frankų viršijo visų likusių Prancūzijos bankų, kartu paėmus, kapitalą. Jis pasistatė Paryžiuje dvarą, kurį pamatęs, Vilhelmas I-asis sušuko: „To net karaliai sau negali leisti! Tai gali priklausyti tik Rotšildui!” Kitas prancūzų XVIII amžiaus tyrinėtojas išsireiškė šitokiu būdu: „Europoje egzistuoja tik viena valdžia – Rotšildų valdžia”. Ir mūsų laikais nėra požymių, kad dominuojanti Rotšildų padėtis finansiniame pasaulyje būtų patyrusi kokius nors pokyčius.

O dabar pažvelkime į tai, kokią įtaką Anglijos Bankas padarė šios šalies ekonomikai ir kokiu būdu tai galiausiai baigėsi Amerikos revoliucija.

Amerikos revoliucija

XVII amžiaus viduryje Britų imperija buvo vienintelė pasaulio supervalstybė. Tačiau nuo savo privataus centrinio banko sukūrimo šalis dalyvavo keturiuose brangiai kainuojančiuose karuose. Tokios politikos kaina buvo pernelyg didelė. Kad galėtų finansuoti karinius veiksmus, vyriausybė iki ausų įsiskolino Anglijos Bankui. Dėl to vidinė britų vyriausybės skola išaugo iki 140 mln svarų, astronominės tiems laikams sumos. Galiausiai, kad galėtų aptarnauti skolą bankui, vyriausybė ėmė didinti biudžeto pajamas apdėdama mokesčiais Amerikos kolonijas.

Iš kolonijų visai tai atrodė kitaip. Privataus centrinio banko godumo rekordas iki šiol dar niekieno nesumuštas. Tai – Independence Hall Filadelfijoje, kur buvo pasirašytos JAV Nepriklausomybės deklaracija ir Konstitucija. XVII amžiaus viduryje ikirevoliucinė Amerika buvo palyginti skurdi šalis. Katastrofiškai trūko monetų iš brangių metalų, kad būtų palaikoma prekyba. Dėl to pirmieji kolonistai buvo priversti eksperimentuoti su nuosavų popierinių pinigų leidimu. Kai kurie šių bandymų buvo gana sėkmingi.

B. Franklinas buvo savų pinigų, kuriuos leidžia kolonistai, šalininkas. 1757 metais jis pasiunčiamas į Londoną, kur jis pergyveno 17 metų, beveik iki Amerikos revoliucijos pradžios. Per tą laiką kolonistai ėmė leisti savo popierinius pinigus, pramintus „kolonijiniais kvitais”. Eksperimentas pavyko. Pinigai tapo patikima mainų priemone, o taip pat padėjo pasiekti kolonistų vienybę ir susitelkimą. Nereikia pamiršti, kad „kolonijiniai kvitai” buvo viso labo popieriniai pinigai, skolos įsipareigojimais, leidžiamais bendrų interesų labui ir nepadengtais auksu ir sidabru. Kitaip tariant, tai buvo tik „sąlyginė” valiuta.

Vieną gražią dieną Anglijos Banko vadovybė pasiteiravo B. Franklino, kaip jis gali paaiškinti neįtikėtiną kolonijos klestėjimą. Be jokių dvejonių jis atsakė: „Tai paprasta. Kolonijose mes leidžiame nuosavą valiutą. Ji vadinama „kolonijiniais kvitais”. Mes spausdiname ją taip, kad valiuta griežtai atitiktų prekybos ir pramonės poreikius, kad prekės lengvai patektų iš gamintojo pirkėjui. Tokiu būdu, leisdami sau popierinius pinigus, mes kontroliuojame jų perkamąją galią ir nesame suinteresuoti mokėti dar kam nors.”

Kas atrodė kaip sveikas protas Franklinui, tas buvo neįtikėtinas atradimas Anglijos Bankui. Amerika sužinojo pinigų paslaptį! Šitą džiną reikėjo kuo greičiau sugrūsti atgal į jo butelį… Dėl ko Britų parlamentas 1764 metais išleido „Valiutos įstatymą”, kuris draudė kolonijų administracijai leisti nuosavus pinigus ir įpareigojo ateityje mokėti visus mokesčius aukinėmis ir sidabrinėmis monetomis. Kitaip sakant, kolonijos buvo prievarta pervestos prie aukso standarto. Tiems, kas iki šiol tiki, kad šiuolaikinių Amerikos problemų sprendimas yra aukso standartas, pakanka pažvelgti į tai, kas nutiko su Amerika toliau.

Savo autobiografijoje B. Franklinas rašė: „Vos per vienerius metus ekonominės sąlygos pablogėjo tiek, kad klestėjimo era pasibaigė. Užgriuvo tokia depresija, kad miestų gatvės užsipildė bedarbiais”. Franklinas tikina, kad tai buvo pagrindinė Amerikos revoliucijos priežastis. Arba, kaip sakoma jo autobiografijoje: „Kolonistai būtų iškentę nedidelį mokesčių už arbatą ir kitus daiktus padidinimą, jeigu Anglijos Bankas neatimtų iš kolonijų visų pinigų. Tai provokavo nedarbo ir liaudies nepasitenkinimo augimą. Kolonistų nesugebėjimas atsiimti atgal teisę leisti savo pinigus iš karaliaus Jurgio III ir tarptautinių bankininkų tapo Amerikos išsilaisvinimo karo pirmine priežastimi”.

Kai Leksingtone, Masačiusetso valstijoje, 1775 balandžio 19 nuaidėjo pirmieji šio karo šūviai, britų mokesčių sistema visiškai išsiurbė iš kolonijos visas auksines ir sidabrines monetas. Dėl to kolonijos vyriausybė, karo finansavimui buvo priversta spausdinti popierinius pinigus. Revoliucijos pradžioje Amerikos pinigų masė sudarė 12 mln $. Revoliucijai baigiantis, ji pasiekė 500 mln $. Nacionalinė valiuta tapo praktiškai beverte. Už 5000 dolerių galima buvo nusipirkti tik porą batų.

„Kolonijiniai kvitai” puikiai veikė, nes jų buvo išleidžiama lygiai tiek, kiek buvo reikalinga prekybai užtikrinti. Dabar gi, kaip savo laiku skundėsi Džordžas Vašingtonas, už vežimą pinigų vargiai galima nusipirkti vežimą provizijos. Mūsų laikais auksu padengto nacionalinės valiutos šalininkai pateikia Revoliucijos laikotarpį kaip pavyzdį, įrodantį „sąlyginės” valiutos silpnumą. Tačiau nereikia pamiršti, kad ta pati valiuta taip puikiai save užsirekomendavo taikos metu, kad Anglijos Bankas privertė parlamentą paskelbti ją už įstatymo ribų.

Šiaurės Amerikos bankas

Baigiantis Amerikos revoliucijai, Kontinentiniam Kongresui, susirinkusiam Independence Hall, Filadelfijoje, labai reikėjo pinigų. Dėl to 1781 metais jis leido Robertui Morisui, atsakingam tais laikais už finansus, atidaryti privatų centrinį banką. Morisas buvo turtingas žmogus, tapęs dar turtingesniu per revoliuciją karinių tiekimų dėka. Nauja organizacija, pavadinta Šiaurės Amerikos banku, buvo įkurta pagal Anglijos Banko pavyzdį – jai irgi leido vykdyti bankines operacijas su daliniu padengimu. T.y. bankas galėjo skolinti pinigus, kurių jis neturėjo, o paskui imti už juos procentą. Jeigu taip darytumėte jūs ar aš, mus nuteistų už sukčiavimą.

Pagal banko statutą, privatūs investuotojai turėjo pakloti 400 000 dolerių indėlių į įstatinį kapitalą. Bet kai Morisas nesugebėjo surinkti šios sumos, jis nedelsdamas paleido į darbą savo politinę įtaką, kad paimtų kreditą auksu iš savo draugų bankininkų Europoje. Paskui jis paskolino tuos pinigus sau ir savo draugams, kad reinvestuotų juo į įstatinį kapitalą. Kaip ir Anglijos Bankas, naujasis bankas įgijo monopoliją leisti nacionalinę valiutą. Su tuo susiję pavojai neprivertė ilgai savęs laukti. Amerikos valiutos vertė toliau smuko. Dėl to 1785 metais, po 4 metų, banko licencija nebuvo pratęsta. Jėgų, siekusių atšaukti licenciją, priešakyje stojo senatorius Viljamas Lindlis iš Pensilvanjos. Jis paaiškino problemą tokiu būdu: „Ši organizacija neturi jokių principų, išskyrus savanaudiškumą ir niekad nepakeis savo požiūrio… į valstybės klestėjimą, valdžią ir įtaką”.

Tačiau už Šiaurės Amerikos banko projekto stovintys asmenys – Aleksandras Hamiltonas, Robertas Morisas ir banko prezidentas Tomas Vajolinas pasiduoti nesiruošė. Vos po 6 metų Hamiltonas, tapęs Iždo sekretoriumi, kartu su savo globėju Morisu prastūmė įstatymo projektą apie naują privatų banką per iš naujo išrinktą kongresą. Dabar įstaiga gavo pavadinimą Pirmasis Jungtinių Valstijų bankas ir Tomas Vajolinas vėl tapo jo prezidentu. Viskas liko po senovei, pasikeitė tik banko pavadinimas.

Paskelbta

Pinigų valdovai 2

Pinigų valdovai, Money masters

Pinigų keitėjai

Kas gi tie pinigų keitėjai, apie kuriuos kalbėjo prezidentas Džeimsas Medisonas? Pagal Bibliją, prieš 2000 metų Jėzus išvijo keitėjus iš šventyklos. Įdomu, kad tai buvo vienintelis atvejis jo žemiškame gyvenime, kai Jėzus panaudojo jėgą. Kai žydai ateidavo į Jeruzalę mokėti šventyklos mokestį, pinigų keitėjai šventykloje priimdavo mokestį tik specialia, tuomet kursavusia moneta – puse šekelio. Tai buvo pusė uncijos gryno sidabro ir, skirtingai nei kitos monetos, neturėjo Romos imperatoriaus atvaizdo. Dėl to žydams pusė šekelio buvo vienintele moneta, tinkama dievui. Tačiau šių monetų buvo nedaug. Pinigų keitėjai užgrobė šią rinką, o paskui užkėlė monetos kainas, kaip jos užkeliamos bet kokiai kitai prekei. Kitaip sakant, pinigų keitėjai darėsi fantastišką biznį, nes turėjo šimtaprocentinę monopoliją pinigams. Ir žydai buvo priversti mokėti jų nustatytą kainą. Jėzui tai pasirodė kaip grubus Dievo Namų šventumo pažeidimas.

Romos imperija

Tačiau keitėjų klika užgimė netgi ne Kristaus laikais. Dar prieš 200 metų iki Kristaus Romos imperija turėjo problemų su keitėjais. Du iš ankstyvųjų imperatorių bandė apriboti keitėjų valdžią įstatymais dėl lupikavimo ir žemių užstato apribojimo iki 500 akrų. Abu buvo nužudyti. 48 metais prieš mūsų erą imperatorius Cezaris atėmė pinigų kalimo teisę iš keitėjų ir leido pinigus, atsižvelgdamas į visuomenės interesus. Žymus pinigų masės padidėjimas leido realizuoti grandiozinius visuomeninius projektus. Visa eilė tyrinėtojų mano, kad būtent tai tapo svarbia prielaida jo nužudymui. Tikrai aišku tik viena – mirus Cezariui, pinigų gausai Romoje atėjo galas. Išaugo mokesčiai, o korupcija ir pinigų padirbinėjimas tapo greičiau taisykle negu išimtimi. Galiausiai pinigų masė Romoje sumažėjo 90%. Paprasta liaudis skurdo, prarasdavo žemes ir namus. Sumažėjus pinigų pasiūlai, Romos gyventojai prarado pasitikėjimą vyriausybe ir atsisakė ją palaikyti. Civilizuota Roma nugarmėjo į Viduramžių tamsą. Ir tas pats gali dabar nutikti Amerikai.

Juvelyrai

Po 100 metų nuo Kristaus mirties viduramžių Anglijoje aktyvizavosi pinigų keitėjai, kurie skolino pinigus ir nustatinėjo jų kiekį apyvartoje. Jie buvo tokie aktyvūs, kad drauge galėjo manipuliuoti visa britų ekonomika. Jie dar nebuvo bankininkai šiuolaikine prasme. Daugiausiai tai buvo juvelyrai, kurie ir tapo pirmaisiais bankininkais, imdami saugoti kitų žmonių brangenybes. O pirmaisiais popieriniais pinigais tapo kvitai auksui, kuris būdavo duodamas saugoti juvelyrui. Tokiu būdu prasidėjo popierinių pinigų vystymasis, jais naudotis buvo patogiau, negu tampytis su savimi didelį kiekį auksinių ir sidabrinių monetų. Galiausiai juvelyrai pastebėjo, kad tik labai nedaug indėlininkų turi įprotį ateiti pas juos ir reikalauti atiduoti savo vertybes atgal. Tuomet prasidėjo sukčiavimai. Juvelyrai suprato, kad galima išleisti daugiau popierinių pinigų, negu saugoma aukso ir niekas negalės demaskuoti jų apgaulės. O jie tuos nepadengtus pinigus gali skolinti ir imti už paskolas procentus. Šitaip užgimė bankinės operacijos su daliniu padengimu, kai skolinama daug kartų daugiau pinigų negu turima aktyvų depozite. Kitaip sakant, jeigu jūs duodate jiems saugoti 1000 dolerių, jie išduoda 10 000 kreditų popieriniais pinigais, padengtų jūsų tūkstančiu ir ima už kreditus procentus. Ir niekas negali atskleisti jų apgaulės. Šitaip juvelyrai sukaupdavo savo rankose vis daugiau popierinių pinigų vis didesniam kiekiui aukso supirkinėti. Šiandien praktika skolinti daugiau pinigų negu turima rezervų yra vadinama bankinėmis operacijomis su daliniu padengiamumu. Kiekvienas JAV bankas gali skolinti mažiausiai 10 kartų daugiau pinigų negu turi rezervų. Dėl to bankai lobsta, imdami, tarkim, 8% metinių už išduotą kreditą. Iš tikrųjų tai ne 8, bet ištisi 80% metinių. Neatsitiktinai bankų pastatai paprastai būna patys didžiausi mistuose.

Bet ar tai reiškia, kad bankininkystė yra i pat pradžių kriminalinė? Nieko panašaus. Viduramžiais katalikų bažnyčia uždraudė imti procentus už paskolas. Ši koncepcija atitiko Tomo Akviniečio mokymą, kalbantį, kad pinigų tikslas yra pagelbėti prekių apyvartai tarp visuomenės narių. Palūkanos, Akviniečio pasekėjų manymu, trukdo šiam uždaviniui, kadangi užkrauna papildomą naštą naudojimuisi pinigais. Kitaip sakant, banko palūkanos prieštarauja sveikam protui ir teisingumui. Pagal šiuos postulatus viduramžiais specialus bažnytinis įstatymas draudė imti palūkanas už paskolas ir paskelbė tai nusikaltimu. Vėliau, vystantis prekybai ir atsirandant naujoms investavimo galimybėms, buvo pripažinta, kad kreditorius turi išlaidų, susijusių tiek su rizika, tiek su prarastomis verslo galimybėmis, dėl to buvo leisto tam tikros pajamos, bet ne procentai už kreditą. Tačiau visi moralistai, kad ir kokią religiją jie išpažintų, visada smerkė sukčiavimą, neturtėlių engimą ir neteisybę. Kai mes netrukus pamatysime, bankinės operacijos su daliniu padengiamumu yra pagrįstos sukčiavimu ir didina skurdą, mažina kiekvieno visuomenės nario turimų pinigų vertę.

Senovės juvelyrai atrado, kad viršpelnius galima gauti reguliuojant pinigų kiekį rinkoje tarp „lengvų pinigų” ir „surištų pinigų”. Kai pinigų masė padidėja, kreditavimas tampa lengvesnis. Žmonės ima pinigus verslo plėtimui. O kai pinigų pasiūla sumažėja, kredito vertė išauga ir kreditavimas pasidaro sudėtingesnis.

Kas vyko anksčiau, tas vyksta ir dabar, o būtent – tam tikra skolininkų dalis nesugeba padengti paimtų paskolų ar padengti senas paskolas paimtomis naujomis. Dėl to jie bankrutuoja ir yra priversi parduoti turtą juvelyrams pusvelčiui. Tas pats vyksta ir šiandien. Tik mūsų laikais mes tai vadiname ekonomikos svyravimais pagal ciklus.

Matavimo liniuotės

Apie 1100 metus anglų karalius Henrikas, kaip ir Cezaris kitados, irgi nusprendė atsiimti teisę leisti pinigus iš juvelyrų. Jis išėmė iš apyvartos visus bendrosios vertės ženklus, cirkuliavusius skurdžiose provincijose, tokius kaip jūsų kriauklės, plunksnos ir pan. Taip pat jis išrado vieną keisčiausių piniginių sistemų istorijoje, pavadintą Matavimo liniuočių sistema. Ji išsilaikė 726 metus ir buvo panaikinta tik 1826 metais.

Sistema buvo įvesta tam, kad būtų išvengta juvelyrų manipuliacijų. Jos pagrindą sudarė medinės poliruotos liniuotės su įkirtimais iš vienos pusės, kurie reiškė nominalą. Paskui liniuotė buvo perskeliama išilgai per visą ilgį tokiu būdu, kad išliktų įkirtimai. Viena liniuotės dalis likdavo karaliui ir tarnavo kaip apsauga nuo padirbimo, o antroji eidavo į apyvartą. Anglijos Banko muziejuje šiandien saugomas liniuotės pavyzdys yra labai didelis ir atitinka 25 000 svarų. Įsivaizduokite, kad vienas pirmųjų Anglijos Banko akcininkų nusipirko sau akcijų galingiausioje ir turtingiausioje tų laikų pasaulio korporacijoje būtent šio medžio gabalėlio pagalba. Nenuostabu, kad po savo įsikūrimo 1694 metais, Anglijos Bankas ėmė puldinėti šitą, jo nekontroliuojam sistemą. O to, tiesą sakant, savo laiku ir siekė karalius Henrikas.

Kodėl žmonės savo laiku laikė medžio gabaliuką pinigais? Tai geras klausimas. Per žmonijos istoriją prekiniams piniginiams mainams buvo naudojama viskas, ką žmonės susitardavo vertinti ir priimti kaip pinigus. Paslaptis tame ir yra, kad pinigai yra tai, ką žmonės susitaria naudoti kaip pinigus. O kas yra pinigai mūsų laikais? Viso labo popierius. Nors čia yra savų gudrybių – tas pats karalius Henrikas įsakė, kad liniuotės būtų naudojamos apmokėti karališkiems mokesčiams. Tai iškart privertė juos suktis rinkoje ir tapti vertingais. Iš tiesų dar nė viena piniginė sistema neveikė taip puikiai tokį ilgą laikotarpį. Prisiminkim, kad Britų imperija buvo sukurta „liniuočių” sistemos pagrindu. Ši sistema laikėsi nepaisant to, kad lupikautojai pastoviai stengėsi ją sužlugdyti savo metalinėmis monetomis.

Metalinės monetos niekad nebuvo išimtos iš apyvartos. Kaip ir „liniuotės”, kurios buvo naudojamos mokesčiams mokėti. Galiausiai XV amžiuje karalius Henrikas VIII sušvelnino įstatymus dėl palūkininkavimo ir pinigų keitėjai greitai atstatė savo būtą įtaką. Keliems dešimtmečiams jie žymiai padidino auksinių ir sidabrinių monetų pasiūlą. Bet kai į valdžią atėjo karalienė Marija ir vėl sugriežtino įstatymus, pinigų keitėjai pradėjo slėpti monetas ir tuo sukėlė ekonomikos nuosmukį. Kai į sostą įžengė karalienės Marijos sesuo Elžbieta I, ji buvo pilna ryžto paimti į savo rankas angliškų pinigų leidimą. Pirmas sprendimas buvo – leisti kalti sidabrines ir auksines monetas Karališkame Ižde ir perduoti pinigų masės problemų sprendimą vyriausybei. Ir nors pinigų kontrolė buvo ne vienintele Anglijos revoliucijos priežastimi – religiniai prieštaravimai irgi įpylė alyvos į ugnį, bet pinigai tapo pirmine priežastimi. Palūkininkų pinigais paremtam Kromveliui pasisekė nuversti nuo sosto karalių Karolį I, paleisti parlamentą ir nukirsti valdovui galvą. Palūkininkams iš karto buvo leista konsoliduoti savo valdžią. Kaip pasekmė, per 50 sekančių metų jie įvėlė Angliją į virtinę rimtų ir brangiai kainavusių karų. Jie užgrobė kvadratinę mylią Londono nekilnojamo turto, žinomą kaip Sitis. Šis rajonas iki šiol yra vienas iš trijų pagrindinių pasaulio finansinių centrų. Konfliktas su Stiuartų dinastija privedė prie to, kad anglų lupikautojai, kartu su kolegomis iš Olandijos, finansavo Vilhelmo Oraniečio įsiveržimą į Angliją. Stiuartai buvo nuversti nuo sosto ir Oranietis 1688 metais užgrobė valdžią.

Anglijos bankas

XVI amžiaus pabaigoje Anglija atsidūrė ant finansinio kracho slenksčio. 50 metų beveik nepaliaujamų karų su Prancūzija išsekino šalies ekonomiką. Tada vyriausybės valdininkai leidosi į derybas su lupikautojais, norėdami gauti kreditų, reikalingų tęsti ankstesnį politinį kursą. Lupikautojų pateikta kaina pasirodė esanti nepaprastai didelė. Su vyriausybės leidimu, tiesiog iš niekur atsirado privatus bankas, turintis teisę spausdinti pinigus. Taip atsirado pirmasis istorijoje privatus centrinis bankas – Anglijos bankas. Ir nors, klaidinant visuomenę, jis buvo pavadintas Anglijos banku, tikrovėje jis niekad nebuvo valstybinis. Kaip ir bet kuris privatus bankas, įkūrimo momentu jis išleido savo akcijas. Investoriai, kurių vardai niekad nebuvo atskleisti, turėjo pakloti 1,25 mln svarų auksu akcijų pirkimui. Iš tiesų buvo sumokėta 750 000. Nežiūrint į tai, Anglijos bankas buvo teisėtai užregistruotas 1694 metais ir pradėjo savo veiklą, išduodamas procentinius kreditus apimtimis, kelis kartus viršijančiomis sumą, kurią jis, kaip manoma, turėjo rezerve. Mainais į tai, bankas skolino anglų politikams tiek pinigų, kiek jiems norėjosi. Skolos padengimas buvo užtikrintas tiesioginiu britų piliečių apmokestinimu. Tokiu būdu Anglijos banko legalizacija privedė prie įstatymais sankcionuoto rezervais nepadengtos nacionalinės valiutos spausdinimo vardan privačių interesų.

Gaila, bet šiandien beveik kiekvienoje šalyje yra nuosavas privačių asmenų kontroliuojamas centrinis bankas, sukurtas pagal Anglijos banko pavyzdį. Privačių centrinių bankų galia tokia didelė, kad labai greitai jie ima visiškai kontroliuoti šalies ekonomiką. Tai atveda į valdžią plutokratiją, kurią kontroliuoja šio pasaulio galingieji. Įsivaizduokime, kad mes ėmėm ir perdavėm armijos kontrolę mafijai. Ar neiškiltų tuomet didžiulis tironijos pavojus?

Centriniai bankai reikalingi, bet jie neturi priklausyti privatiems asmenims. Privačių centrinių bankų klika realybėje yra ne kas kita, kaip užslėptas mokestis. Valstybė leidžia obligacijas ir parduoda jas centriniam bankui, kad gautų pinigų programoms, kurias finansuoti didinant mokesčius valdžiai nepakanka politinės valios. Tačiau obligacijos perkamos už pinigus, kuriuos centrinis bankas sukuria „iš oro”. Kuo didesnė pinigų masė apyvartoje, tuo mažesnė vertė tų pinigų, kuriuos turime savo kišenėje. Vyriausybė gauna tiek pinigų, kiek nori turėti, kad patenkintų savo politines ambicijas, o žmonės moka už tai infliacija. O didžiausias sumanymo grožis slypi tame, kad vargu ar bent vienas žmogus iš 10 000 apie tai susimąsto, nes tiesa slepiama po sudėtinga pseudoekonomistine pliurpalyne.

Įsikūrus Anglijos bankui, šalis išgyveno tikrą popierinių pinigų antplūdį. Kainos padvigubėjo. Daugybė kreditų buvo išduota pačių įvairiausių beprotiškų idėjų realizavimui. Pavyzdžiui, viena įmonė siūlė nusausinti Raudonają jūrą, kad galima būtų iškelti auksą, kurį, kaip spėjama, prarado Egipto armija, persekiojusi Mozės vedamus iš Egipto žydus. Iki 1698 metų valstybės skola išaugo nuo 1,25 mln svarų iki 16 milijonų. Kad skola būtų padengta, mokesčiai vis didėjo ir didėjo. Kadangi pinigų apyvartą griežtai kontroliavo lupikautojai, britų ekonomika ėmė svyruoti tarp krizių ir depresijų, kitaip sakant atsidūrė būsenoje, kuriai išvengti ir buvo tariamai sukurtas centrinis bankas.

Edis Džordžas, Anglijos banko valdytojas: „Yra du dalykai, kuriais užsiima ne tiek Anglijos bankas, kiek centrinis bankas kaipo toks. Pirmiausiai tai dalyvavimas pinigų politikos valdyme, turint tikslą pasiekti finansinį stabilumą…” Tačiau nuo tų laikų, kai Anglijos bankas ėmė lemti Anglijos pinigų politiką, svaras labai retai kada būdavo stabilus.

Paskelbta

Pinigų valdovai 1

Pinigų valdovai, Money masters

Amerikos Federalinio Rezervo būstinė įsikūrusi Vašingtone, Konstitucijos aveniu, tiesiai priešais Linkolno memorialą. Niekas nekelia klausimo, ar Amerikos FRS išties yra federalinis, t.y. dalis JAV vyriausybės. Mes norime jums parodyti, kad nieko federalinio šiame banke nėra, kaip nėra ir jokių rezervų. Tai apgavystė, sukurta dar 1913 metais, kai buvo išleistas Federalinio Rezervo įstatymas. Tai ne valstybinis bankas, dirbantis visos visuomenės labui. Tiesa yra ta, kad FRS yra privatus bankas, kurį privačių akcininkų vardu valdo direktorių taryba ir kurio tikslas – gauti privatų pelną.

Henris Raskė – „FRS neturi jokio ryšio su nacionaliniais rezervais. Tai privati korporacija. Ir neegzistuoja jokie rezervai, kuriais būtų padengti čionai leidžiami piniginiai ženklai – mūsų nacionalinė valiuta”.

Laris Beitsas, ekonomistas – „FRS įkurtas 1913 gruodžio 23 kaip privati korporacija. Pagal „Senato žurnalo” informaciją, tai buvo saulėta diena, dauguma kongreso narių išsivažinėjo po namus Kalėdų atostogoms, dėl to pakako 3 Senato narių balsų, kad įstatymą priimtų vienbalsiai. Jei bent vienas jų balsuotų prieš ar susilaikytų, įstatymas niekad nebūtų priimtas”.

Jei abejojate dėl šios organizacijos statuso, žvilgtelkime į amerikietišką telefonų žinyną „Geltonieji puslapiai”. FRS skyriai patalpinti čia ne žydruose puslapiuose, kaip kitos valstybinės organizacijos, bet baltuose puslapiuose, kaip privati kompanija, šalia korporacijos Federal Express.

Amerikos teismams irgi karts nuo karto tenka skelbti verdiktus apie tai, kad FRS yra privati korporacija. Kodėl tyli Kongresas? Dauguma parlamento narių nesuvokia susiklosčiusios sistemos esmės, o tie, kurie supranta, bijo kalbėti. Tik vienas iš kongresmenų iš Čikagos sutiko pareikšti savo nuomonę apie tai, tačiau, atvykęs sutartu laiku į jo ofisą žurnalistas nieko nerado. Matyt, kongresmenas persigalvojo. Tiesa, kai kurie parlamentarai savo laiku buvo atviresni savo pasisakymuose. 1923 metais Čarlzas Lindbergas, respublikonas iš Minesotos, pasakė štai ką: „JAV finansų sistema perduota į FRS direktorių tarybos rankas. Tai privati korporacija, sukurta išimtinai tam, kad būtų išsunktas maksimalus pelnas iš naudojimosi svetimais pinigais”.

Vienas žymesnių FRS kritikų, respublikonas iš Pensilvanijos ir buvęs JAV Kongreso Bankų komiteto pirmininkas Didžiosios depresijos laikais Liuisas Makfedenas pažymėjo: „Šioje šalyje sukurta viena labiausiai korumpuotų pasaulyje organizacija. Turiu galvoje FRS… Ji paleido elgetomis Amerikos tautą ir praktiškai privedė prie bankroto vyriausybę. Prie tokių rezultatų privedė korumpuota pinigų maišų, kontroliuojančių FRS, politika”.

Senatorius Baris Goldvoteris, irgi dažnai kritikavęs FRS, išreiškė savo požiūrį tokiu būdu: „Dauguma amerikiečių neturi supratimo apie tai, kaip veikia tarptautinės kreditinės organizacijos. FRS sąskaitų niekada netikrino auditas. FRS nekontroliuoja Kongresas, ši organizacija manipuliuoja JAV finansais”.

Laris Beisas priduria: „FRS nėra JAV vyriausybės dalis, jis turi didesnę valdžią nei prezidentas, kongresas ir teismai kartu sudėti. Galbūt kas nors norės užginčyti mano požiūrį. Leiskite man jį pagrįsti. Šita organizacija nustato, koks turi būti juridinių ir fizinių asmenų, esančių JAV jurisdikcijoje, pelnas, tvarko šalies vidinius ir tarptautinius mokėjimus, yra didžiausias ir vienintelis valstybės kreditorius. O skolininkas paprastai šoka pagal kreditoriaus dūdelę”.

Nuo JAV konstitucijos priėmimo momento iš bankų veiklos pelnėsi tik tie, kuriuos anksčiau pusiau su panieka vadino „pinigų keitėjais”. Jie pastoviai kovoja už teisę spausdinti amerikietiškus pinigus. Kodėl ši teisė tokia svarbi? Įsivaizduokite, kad pinigai – tai irgi prekė. Jeigu turite monopoliją prekei, kuri reikalinga kiekvienam ir kurios visiems trūksta, atsiranda begalė būdų naudotis savo padėties pranašumu. Ir daryti milžinišką įtaką politikai. Štai dėl ko iš tikrųjų vyksta kova. Per visą Amerikos istoriją finansinė valdžia nuolat ėjo iš rankų į rankas, iš Kongreso ji atitekdavo kokiai nors privataus centrinio banko formai ir vėl sugrįždavo kongresui. Amerikos įkūrėjai numatė šį pavojų. Ne veltui toje pačioje Anglijoje XVII amžiuje privatus centrinis bankas privedė šalies finansinę sistemą iki tokios būsenos, kad Parlamentas buvo priverstas apdėti kolonijas grobikišku mokesčiu, kuris pastūmėjo Ameriką siekti nepriklausomybės. Bendžaminas Franklinas pavadino tai „tikrąja Amerikos revoliucijos priežastimi”.

Negalima sakyti, kad Amerikos demokratijos „tėvai” nematė grėsmės, kurią kelia bankų sistema. Jie suvokė turto ir valdžios koncentracijos bankų rankose pavojų. Tomas Džefersonas paaiškino tai šitaip: „Aš nuoširdžiai tikiu, kad bankų organizacijos kelia didesnį pavojų nei priešų armijos. Teisė į pinigų emisiją turi būti atimta iš bankų ir perduota tautai, kuriai ši nuosavybė teisėtai priklauso”. Ši citata yra receptas, kaip išspręsti šiuolaikines Amerikos ekonomines problemas. Džeimsas Medisonas, JAV konstitucijos autorius, vadinęs bankininkus „pinigų keitėjais”, rimtai kritikavo jų veiklą: „Istorija rodo, kad pinigų keitėjai naudojasi bet kokiais piktnaudžiavimo, suokalbių ir prievartos metodais, kad išlaikytų vyriausybės kontrolę savo rankose, valdydami šalies pinigų srautus ir pinigų emisiją…”

Kova už teisę emituoti pinigus vyko per visą Amerikos istoriją. Dėl to buvo kariaujama, dėl teisės gauti šią teisę buvo organizuojamos krizės. Tačiau po I Pasaulinio karo šis klausimas buvo sumaniai nutylimas laikraščiuose ir istorijos knygose. Kodėl? Todėl, kad iki I Pasaulinio karo pinigų keitėjai pinigų dėka užgrobė didžiąją dalį nacionalinės spaudos. Teisė leisti pinigus ėjo iš rankų į rankas 8 kartus nuo Konstitucijos paskelbimo 1764 metais. Šis faktas lieka nežinomas visuomenei jau tris žmonių kartas dėl dūmų uždangos, kurią FRS paleido žiniasklaidoje.

Jei liausimės kalbėti apie biudžeto deficitą ir vyriausybės išlaidas ir pamąstysime, kas nustato, kiek pinigų mes turime turėti, mums atsiskleis tiesa, kad visa tai tėra didelis lošimas, absoliuti ir atvira apgavystė. Nepagelbės netgi „geležinė” pataisa konstitucijoje, kuri subalansuotų šalies biudžetą. Situacija prastės tol, kol mes neatskirsime priežasties nuo pasekmės.

Kokį mes matome JAV nacionalinės problemos sprendimą? Pirmiausiai reikia informuoti gyventojus. Antra – reikia kažką daryti, reikia atsiimti atgal teisę leisti mūsų pinigus. Nors ir tai nebus kardinalus problemos sprendimas. Šį būdą jau ne kartą naudojo įvairiais JAV istorijos laikotarpiais tokie prezidentai kaip Bendžaminas Franklinas, Tomas Džefersonas, Endrius Džeksonas ir Abraomas Linkolnas. Tačiau, galiausiai, 1913 metais Kongresas suteikė nepriklausomam centriniam bankui, apgaulingai pasivadinusiam FRS, monopoliją spausdinti amerikietiškus pinigus. Ir skola, kurią generuoja ši privati korporacija, palaipsniui žudo Amerikos ekonomiką.

Nors FRS šiandien yra pats galingiausias pasaulio centrinis bankas, jis buvo ne pirmas toks istorijoje. Kokiu būdu užgimė ši idėja? Kad suvoktume problemos mastą, turime padaryti trumpą ekskursiją į Europos istoriją.