Pinigų valdovai 2

Pinigų valdovai, Money masters

Pinigų keitėjai

Kas gi tie pinigų keitėjai, apie kuriuos kalbėjo prezidentas Džeimsas Medisonas? Pagal Bibliją, prieš 2000 metų Jėzus išvijo keitėjus iš šventyklos. Įdomu, kad tai buvo vienintelis atvejis jo žemiškame gyvenime, kai Jėzus panaudojo jėgą. Kai žydai ateidavo į Jeruzalę mokėti šventyklos mokestį, pinigų keitėjai šventykloje priimdavo mokestį tik specialia, tuomet kursavusia moneta – puse šekelio. Tai buvo pusė uncijos gryno sidabro ir, skirtingai nei kitos monetos, neturėjo Romos imperatoriaus atvaizdo. Dėl to žydams pusė šekelio buvo vienintele moneta, tinkama dievui. Tačiau šių monetų buvo nedaug. Pinigų keitėjai užgrobė šią rinką, o paskui užkėlė monetos kainas, kaip jos užkeliamos bet kokiai kitai prekei. Kitaip sakant, pinigų keitėjai darėsi fantastišką biznį, nes turėjo šimtaprocentinę monopoliją pinigams. Ir žydai buvo priversti mokėti jų nustatytą kainą. Jėzui tai pasirodė kaip grubus Dievo Namų šventumo pažeidimas.

Romos imperija

Tačiau keitėjų klika užgimė netgi ne Kristaus laikais. Dar prieš 200 metų iki Kristaus Romos imperija turėjo problemų su keitėjais. Du iš ankstyvųjų imperatorių bandė apriboti keitėjų valdžią įstatymais dėl lupikavimo ir žemių užstato apribojimo iki 500 akrų. Abu buvo nužudyti. 48 metais prieš mūsų erą imperatorius Cezaris atėmė pinigų kalimo teisę iš keitėjų ir leido pinigus, atsižvelgdamas į visuomenės interesus. Žymus pinigų masės padidėjimas leido realizuoti grandiozinius visuomeninius projektus. Visa eilė tyrinėtojų mano, kad būtent tai tapo svarbia prielaida jo nužudymui. Tikrai aišku tik viena – mirus Cezariui, pinigų gausai Romoje atėjo galas. Išaugo mokesčiai, o korupcija ir pinigų padirbinėjimas tapo greičiau taisykle negu išimtimi. Galiausiai pinigų masė Romoje sumažėjo 90%. Paprasta liaudis skurdo, prarasdavo žemes ir namus. Sumažėjus pinigų pasiūlai, Romos gyventojai prarado pasitikėjimą vyriausybe ir atsisakė ją palaikyti. Civilizuota Roma nugarmėjo į Viduramžių tamsą. Ir tas pats gali dabar nutikti Amerikai.

Juvelyrai

Po 100 metų nuo Kristaus mirties viduramžių Anglijoje aktyvizavosi pinigų keitėjai, kurie skolino pinigus ir nustatinėjo jų kiekį apyvartoje. Jie buvo tokie aktyvūs, kad drauge galėjo manipuliuoti visa britų ekonomika. Jie dar nebuvo bankininkai šiuolaikine prasme. Daugiausiai tai buvo juvelyrai, kurie ir tapo pirmaisiais bankininkais, imdami saugoti kitų žmonių brangenybes. O pirmaisiais popieriniais pinigais tapo kvitai auksui, kuris būdavo duodamas saugoti juvelyrui. Tokiu būdu prasidėjo popierinių pinigų vystymasis, jais naudotis buvo patogiau, negu tampytis su savimi didelį kiekį auksinių ir sidabrinių monetų. Galiausiai juvelyrai pastebėjo, kad tik labai nedaug indėlininkų turi įprotį ateiti pas juos ir reikalauti atiduoti savo vertybes atgal. Tuomet prasidėjo sukčiavimai. Juvelyrai suprato, kad galima išleisti daugiau popierinių pinigų, negu saugoma aukso ir niekas negalės demaskuoti jų apgaulės. O jie tuos nepadengtus pinigus gali skolinti ir imti už paskolas procentus. Šitaip užgimė bankinės operacijos su daliniu padengimu, kai skolinama daug kartų daugiau pinigų negu turima aktyvų depozite. Kitaip sakant, jeigu jūs duodate jiems saugoti 1000 dolerių, jie išduoda 10 000 kreditų popieriniais pinigais, padengtų jūsų tūkstančiu ir ima už kreditus procentus. Ir niekas negali atskleisti jų apgaulės. Šitaip juvelyrai sukaupdavo savo rankose vis daugiau popierinių pinigų vis didesniam kiekiui aukso supirkinėti. Šiandien praktika skolinti daugiau pinigų negu turima rezervų yra vadinama bankinėmis operacijomis su daliniu padengiamumu. Kiekvienas JAV bankas gali skolinti mažiausiai 10 kartų daugiau pinigų negu turi rezervų. Dėl to bankai lobsta, imdami, tarkim, 8% metinių už išduotą kreditą. Iš tikrųjų tai ne 8, bet ištisi 80% metinių. Neatsitiktinai bankų pastatai paprastai būna patys didžiausi mistuose.

Bet ar tai reiškia, kad bankininkystė yra i pat pradžių kriminalinė? Nieko panašaus. Viduramžiais katalikų bažnyčia uždraudė imti procentus už paskolas. Ši koncepcija atitiko Tomo Akviniečio mokymą, kalbantį, kad pinigų tikslas yra pagelbėti prekių apyvartai tarp visuomenės narių. Palūkanos, Akviniečio pasekėjų manymu, trukdo šiam uždaviniui, kadangi užkrauna papildomą naštą naudojimuisi pinigais. Kitaip sakant, banko palūkanos prieštarauja sveikam protui ir teisingumui. Pagal šiuos postulatus viduramžiais specialus bažnytinis įstatymas draudė imti palūkanas už paskolas ir paskelbė tai nusikaltimu. Vėliau, vystantis prekybai ir atsirandant naujoms investavimo galimybėms, buvo pripažinta, kad kreditorius turi išlaidų, susijusių tiek su rizika, tiek su prarastomis verslo galimybėmis, dėl to buvo leisto tam tikros pajamos, bet ne procentai už kreditą. Tačiau visi moralistai, kad ir kokią religiją jie išpažintų, visada smerkė sukčiavimą, neturtėlių engimą ir neteisybę. Kai mes netrukus pamatysime, bankinės operacijos su daliniu padengiamumu yra pagrįstos sukčiavimu ir didina skurdą, mažina kiekvieno visuomenės nario turimų pinigų vertę.

Senovės juvelyrai atrado, kad viršpelnius galima gauti reguliuojant pinigų kiekį rinkoje tarp „lengvų pinigų“ ir „surištų pinigų“. Kai pinigų masė padidėja, kreditavimas tampa lengvesnis. Žmonės ima pinigus verslo plėtimui. O kai pinigų pasiūla sumažėja, kredito vertė išauga ir kreditavimas pasidaro sudėtingesnis.

Kas vyko anksčiau, tas vyksta ir dabar, o būtent – tam tikra skolininkų dalis nesugeba padengti paimtų paskolų ar padengti senas paskolas paimtomis naujomis. Dėl to jie bankrutuoja ir yra priversi parduoti turtą juvelyrams pusvelčiui. Tas pats vyksta ir šiandien. Tik mūsų laikais mes tai vadiname ekonomikos svyravimais pagal ciklus.

Matavimo liniuotės

Apie 1100 metus anglų karalius Henrikas, kaip ir Cezaris kitados, irgi nusprendė atsiimti teisę leisti pinigus iš juvelyrų. Jis išėmė iš apyvartos visus bendrosios vertės ženklus, cirkuliavusius skurdžiose provincijose, tokius kaip jūsų kriauklės, plunksnos ir pan. Taip pat jis išrado vieną keisčiausių piniginių sistemų istorijoje, pavadintą Matavimo liniuočių sistema. Ji išsilaikė 726 metus ir buvo panaikinta tik 1826 metais.

Sistema buvo įvesta tam, kad būtų išvengta juvelyrų manipuliacijų. Jos pagrindą sudarė medinės poliruotos liniuotės su įkirtimais iš vienos pusės, kurie reiškė nominalą. Paskui liniuotė buvo perskeliama išilgai per visą ilgį tokiu būdu, kad išliktų įkirtimai. Viena liniuotės dalis likdavo karaliui ir tarnavo kaip apsauga nuo padirbimo, o antroji eidavo į apyvartą. Anglijos Banko muziejuje šiandien saugomas liniuotės pavyzdys yra labai didelis ir atitinka 25 000 svarų. Įsivaizduokite, kad vienas pirmųjų Anglijos Banko akcininkų nusipirko sau akcijų galingiausioje ir turtingiausioje tų laikų pasaulio korporacijoje būtent šio medžio gabalėlio pagalba. Nenuostabu, kad po savo įsikūrimo 1694 metais, Anglijos Bankas ėmė puldinėti šitą, jo nekontroliuojam sistemą. O to, tiesą sakant, savo laiku ir siekė karalius Henrikas.

Kodėl žmonės savo laiku laikė medžio gabaliuką pinigais? Tai geras klausimas. Per žmonijos istoriją prekiniams piniginiams mainams buvo naudojama viskas, ką žmonės susitardavo vertinti ir priimti kaip pinigus. Paslaptis tame ir yra, kad pinigai yra tai, ką žmonės susitaria naudoti kaip pinigus. O kas yra pinigai mūsų laikais? Viso labo popierius. Nors čia yra savų gudrybių – tas pats karalius Henrikas įsakė, kad liniuotės būtų naudojamos apmokėti karališkiems mokesčiams. Tai iškart privertė juos suktis rinkoje ir tapti vertingais. Iš tiesų dar nė viena piniginė sistema neveikė taip puikiai tokį ilgą laikotarpį. Prisiminkim, kad Britų imperija buvo sukurta „liniuočių“ sistemos pagrindu. Ši sistema laikėsi nepaisant to, kad lupikautojai pastoviai stengėsi ją sužlugdyti savo metalinėmis monetomis.

Metalinės monetos niekad nebuvo išimtos iš apyvartos. Kaip ir „liniuotės“, kurios buvo naudojamos mokesčiams mokėti. Galiausiai XV amžiuje karalius Henrikas VIII sušvelnino įstatymus dėl palūkininkavimo ir pinigų keitėjai greitai atstatė savo būtą įtaką. Keliems dešimtmečiams jie žymiai padidino auksinių ir sidabrinių monetų pasiūlą. Bet kai į valdžią atėjo karalienė Marija ir vėl sugriežtino įstatymus, pinigų keitėjai pradėjo slėpti monetas ir tuo sukėlė ekonomikos nuosmukį. Kai į sostą įžengė karalienės Marijos sesuo Elžbieta I, ji buvo pilna ryžto paimti į savo rankas angliškų pinigų leidimą. Pirmas sprendimas buvo – leisti kalti sidabrines ir auksines monetas Karališkame Ižde ir perduoti pinigų masės problemų sprendimą vyriausybei. Ir nors pinigų kontrolė buvo ne vienintele Anglijos revoliucijos priežastimi – religiniai prieštaravimai irgi įpylė alyvos į ugnį, bet pinigai tapo pirmine priežastimi. Palūkininkų pinigais paremtam Kromveliui pasisekė nuversti nuo sosto karalių Karolį I, paleisti parlamentą ir nukirsti valdovui galvą. Palūkininkams iš karto buvo leista konsoliduoti savo valdžią. Kaip pasekmė, per 50 sekančių metų jie įvėlė Angliją į virtinę rimtų ir brangiai kainavusių karų. Jie užgrobė kvadratinę mylią Londono nekilnojamo turto, žinomą kaip Sitis. Šis rajonas iki šiol yra vienas iš trijų pagrindinių pasaulio finansinių centrų. Konfliktas su Stiuartų dinastija privedė prie to, kad anglų lupikautojai, kartu su kolegomis iš Olandijos, finansavo Vilhelmo Oraniečio įsiveržimą į Angliją. Stiuartai buvo nuversti nuo sosto ir Oranietis 1688 metais užgrobė valdžią.

Anglijos bankas

XVI amžiaus pabaigoje Anglija atsidūrė ant finansinio kracho slenksčio. 50 metų beveik nepaliaujamų karų su Prancūzija išsekino šalies ekonomiką. Tada vyriausybės valdininkai leidosi į derybas su lupikautojais, norėdami gauti kreditų, reikalingų tęsti ankstesnį politinį kursą. Lupikautojų pateikta kaina pasirodė esanti nepaprastai didelė. Su vyriausybės leidimu, tiesiog iš niekur atsirado privatus bankas, turintis teisę spausdinti pinigus. Taip atsirado pirmasis istorijoje privatus centrinis bankas – Anglijos bankas. Ir nors, klaidinant visuomenę, jis buvo pavadintas Anglijos banku, tikrovėje jis niekad nebuvo valstybinis. Kaip ir bet kuris privatus bankas, įkūrimo momentu jis išleido savo akcijas. Investoriai, kurių vardai niekad nebuvo atskleisti, turėjo pakloti 1,25 mln svarų auksu akcijų pirkimui. Iš tiesų buvo sumokėta 750 000. Nežiūrint į tai, Anglijos bankas buvo teisėtai užregistruotas 1694 metais ir pradėjo savo veiklą, išduodamas procentinius kreditus apimtimis, kelis kartus viršijančiomis sumą, kurią jis, kaip manoma, turėjo rezerve. Mainais į tai, bankas skolino anglų politikams tiek pinigų, kiek jiems norėjosi. Skolos padengimas buvo užtikrintas tiesioginiu britų piliečių apmokestinimu. Tokiu būdu Anglijos banko legalizacija privedė prie įstatymais sankcionuoto rezervais nepadengtos nacionalinės valiutos spausdinimo vardan privačių interesų.

Gaila, bet šiandien beveik kiekvienoje šalyje yra nuosavas privačių asmenų kontroliuojamas centrinis bankas, sukurtas pagal Anglijos banko pavyzdį. Privačių centrinių bankų galia tokia didelė, kad labai greitai jie ima visiškai kontroliuoti šalies ekonomiką. Tai atveda į valdžią plutokratiją, kurią kontroliuoja šio pasaulio galingieji. Įsivaizduokime, kad mes ėmėm ir perdavėm armijos kontrolę mafijai. Ar neiškiltų tuomet didžiulis tironijos pavojus?

Centriniai bankai reikalingi, bet jie neturi priklausyti privatiems asmenims. Privačių centrinių bankų klika realybėje yra ne kas kita, kaip užslėptas mokestis. Valstybė leidžia obligacijas ir parduoda jas centriniam bankui, kad gautų pinigų programoms, kurias finansuoti didinant mokesčius valdžiai nepakanka politinės valios. Tačiau obligacijos perkamos už pinigus, kuriuos centrinis bankas sukuria „iš oro“. Kuo didesnė pinigų masė apyvartoje, tuo mažesnė vertė tų pinigų, kuriuos turime savo kišenėje. Vyriausybė gauna tiek pinigų, kiek nori turėti, kad patenkintų savo politines ambicijas, o žmonės moka už tai infliacija. O didžiausias sumanymo grožis slypi tame, kad vargu ar bent vienas žmogus iš 10 000 apie tai susimąsto, nes tiesa slepiama po sudėtinga pseudoekonomistine pliurpalyne.

Įsikūrus Anglijos bankui, šalis išgyveno tikrą popierinių pinigų antplūdį. Kainos padvigubėjo. Daugybė kreditų buvo išduota pačių įvairiausių beprotiškų idėjų realizavimui. Pavyzdžiui, viena įmonė siūlė nusausinti Raudonają jūrą, kad galima būtų iškelti auksą, kurį, kaip spėjama, prarado Egipto armija, persekiojusi Mozės vedamus iš Egipto žydus. Iki 1698 metų valstybės skola išaugo nuo 1,25 mln svarų iki 16 milijonų. Kad skola būtų padengta, mokesčiai vis didėjo ir didėjo. Kadangi pinigų apyvartą griežtai kontroliavo lupikautojai, britų ekonomika ėmė svyruoti tarp krizių ir depresijų, kitaip sakant atsidūrė būsenoje, kuriai išvengti ir buvo tariamai sukurtas centrinis bankas.

Edis Džordžas, Anglijos banko valdytojas: „Yra du dalykai, kuriais užsiima ne tiek Anglijos bankas, kiek centrinis bankas kaipo toks. Pirmiausiai tai dalyvavimas pinigų politikos valdyme, turint tikslą pasiekti finansinį stabilumą…“ Tačiau nuo tų laikų, kai Anglijos bankas ėmė lemti Anglijos pinigų politiką, svaras labai retai kada būdavo stabilus.

Pinigų valdovai 1

Pinigų valdovai, Money masters

Amerikos Federalinio Rezervo būstinė įsikūrusi Vašingtone, Konstitucijos aveniu, tiesiai priešais Linkolno memorialą. Niekas nekelia klausimo, ar Amerikos FRS išties yra federalinis, t.y. dalis JAV vyriausybės. Mes norime jums parodyti, kad nieko federalinio šiame banke nėra, kaip nėra ir jokių rezervų. Tai apgavystė, sukurta dar 1913 metais, kai buvo išleistas Federalinio Rezervo įstatymas. Tai ne valstybinis bankas, dirbantis visos visuomenės labui. Tiesa yra ta, kad FRS yra privatus bankas, kurį privačių akcininkų vardu valdo direktorių taryba ir kurio tikslas – gauti privatų pelną.

Henris Raskė – „FRS neturi jokio ryšio su nacionaliniais rezervais. Tai privati korporacija. Ir neegzistuoja jokie rezervai, kuriais būtų padengti čionai leidžiami piniginiai ženklai – mūsų nacionalinė valiuta“.

Laris Beitsas, ekonomistas – „FRS įkurtas 1913 gruodžio 23 kaip privati korporacija. Pagal „Senato žurnalo“ informaciją, tai buvo saulėta diena, dauguma kongreso narių išsivažinėjo po namus Kalėdų atostogoms, dėl to pakako 3 Senato narių balsų, kad įstatymą priimtų vienbalsiai. Jei bent vienas jų balsuotų prieš ar susilaikytų, įstatymas niekad nebūtų priimtas“.

Jei abejojate dėl šios organizacijos statuso, žvilgtelkime į amerikietišką telefonų žinyną „Geltonieji puslapiai“. FRS skyriai patalpinti čia ne žydruose puslapiuose, kaip kitos valstybinės organizacijos, bet baltuose puslapiuose, kaip privati kompanija, šalia korporacijos Federal Express.

Amerikos teismams irgi karts nuo karto tenka skelbti verdiktus apie tai, kad FRS yra privati korporacija. Kodėl tyli Kongresas? Dauguma parlamento narių nesuvokia susiklosčiusios sistemos esmės, o tie, kurie supranta, bijo kalbėti. Tik vienas iš kongresmenų iš Čikagos sutiko pareikšti savo nuomonę apie tai, tačiau, atvykęs sutartu laiku į jo ofisą žurnalistas nieko nerado. Matyt, kongresmenas persigalvojo. Tiesa, kai kurie parlamentarai savo laiku buvo atviresni savo pasisakymuose. 1923 metais Čarlzas Lindbergas, respublikonas iš Minesotos, pasakė štai ką: „JAV finansų sistema perduota į FRS direktorių tarybos rankas. Tai privati korporacija, sukurta išimtinai tam, kad būtų išsunktas maksimalus pelnas iš naudojimosi svetimais pinigais“.

Vienas žymesnių FRS kritikų, respublikonas iš Pensilvanijos ir buvęs JAV Kongreso Bankų komiteto pirmininkas Didžiosios depresijos laikais Liuisas Makfedenas pažymėjo: „Šioje šalyje sukurta viena labiausiai korumpuotų pasaulyje organizacija. Turiu galvoje FRS… Ji paleido elgetomis Amerikos tautą ir praktiškai privedė prie bankroto vyriausybę. Prie tokių rezultatų privedė korumpuota pinigų maišų, kontroliuojančių FRS, politika“.

Senatorius Baris Goldvoteris, irgi dažnai kritikavęs FRS, išreiškė savo požiūrį tokiu būdu: „Dauguma amerikiečių neturi supratimo apie tai, kaip veikia tarptautinės kreditinės organizacijos. FRS sąskaitų niekada netikrino auditas. FRS nekontroliuoja Kongresas, ši organizacija manipuliuoja JAV finansais“.

Laris Beisas priduria: „FRS nėra JAV vyriausybės dalis, jis turi didesnę valdžią nei prezidentas, kongresas ir teismai kartu sudėti. Galbūt kas nors norės užginčyti mano požiūrį. Leiskite man jį pagrįsti. Šita organizacija nustato, koks turi būti juridinių ir fizinių asmenų, esančių JAV jurisdikcijoje, pelnas, tvarko šalies vidinius ir tarptautinius mokėjimus, yra didžiausias ir vienintelis valstybės kreditorius. O skolininkas paprastai šoka pagal kreditoriaus dūdelę“.

Nuo JAV konstitucijos priėmimo momento iš bankų veiklos pelnėsi tik tie, kuriuos anksčiau pusiau su panieka vadino „pinigų keitėjais“. Jie pastoviai kovoja už teisę spausdinti amerikietiškus pinigus. Kodėl ši teisė tokia svarbi? Įsivaizduokite, kad pinigai – tai irgi prekė. Jeigu turite monopoliją prekei, kuri reikalinga kiekvienam ir kurios visiems trūksta, atsiranda begalė būdų naudotis savo padėties pranašumu. Ir daryti milžinišką įtaką politikai. Štai dėl ko iš tikrųjų vyksta kova. Per visą Amerikos istoriją finansinė valdžia nuolat ėjo iš rankų į rankas, iš Kongreso ji atitekdavo kokiai nors privataus centrinio banko formai ir vėl sugrįždavo kongresui. Amerikos įkūrėjai numatė šį pavojų. Ne veltui toje pačioje Anglijoje XVII amžiuje privatus centrinis bankas privedė šalies finansinę sistemą iki tokios būsenos, kad Parlamentas buvo priverstas apdėti kolonijas grobikišku mokesčiu, kuris pastūmėjo Ameriką siekti nepriklausomybės. Bendžaminas Franklinas pavadino tai „tikrąja Amerikos revoliucijos priežastimi“.

Negalima sakyti, kad Amerikos demokratijos „tėvai“ nematė grėsmės, kurią kelia bankų sistema. Jie suvokė turto ir valdžios koncentracijos bankų rankose pavojų. Tomas Džefersonas paaiškino tai šitaip: „Aš nuoširdžiai tikiu, kad bankų organizacijos kelia didesnį pavojų nei priešų armijos. Teisė į pinigų emisiją turi būti atimta iš bankų ir perduota tautai, kuriai ši nuosavybė teisėtai priklauso“. Ši citata yra receptas, kaip išspręsti šiuolaikines Amerikos ekonomines problemas. Džeimsas Medisonas, JAV konstitucijos autorius, vadinęs bankininkus „pinigų keitėjais“, rimtai kritikavo jų veiklą: „Istorija rodo, kad pinigų keitėjai naudojasi bet kokiais piktnaudžiavimo, suokalbių ir prievartos metodais, kad išlaikytų vyriausybės kontrolę savo rankose, valdydami šalies pinigų srautus ir pinigų emisiją…“

Kova už teisę emituoti pinigus vyko per visą Amerikos istoriją. Dėl to buvo kariaujama, dėl teisės gauti šią teisę buvo organizuojamos krizės. Tačiau po I Pasaulinio karo šis klausimas buvo sumaniai nutylimas laikraščiuose ir istorijos knygose. Kodėl? Todėl, kad iki I Pasaulinio karo pinigų keitėjai pinigų dėka užgrobė didžiąją dalį nacionalinės spaudos. Teisė leisti pinigus ėjo iš rankų į rankas 8 kartus nuo Konstitucijos paskelbimo 1764 metais. Šis faktas lieka nežinomas visuomenei jau tris žmonių kartas dėl dūmų uždangos, kurią FRS paleido žiniasklaidoje.

Jei liausimės kalbėti apie biudžeto deficitą ir vyriausybės išlaidas ir pamąstysime, kas nustato, kiek pinigų mes turime turėti, mums atsiskleis tiesa, kad visa tai tėra didelis lošimas, absoliuti ir atvira apgavystė. Nepagelbės netgi „geležinė“ pataisa konstitucijoje, kuri subalansuotų šalies biudžetą. Situacija prastės tol, kol mes neatskirsime priežasties nuo pasekmės.

Kokį mes matome JAV nacionalinės problemos sprendimą? Pirmiausiai reikia informuoti gyventojus. Antra – reikia kažką daryti, reikia atsiimti atgal teisę leisti mūsų pinigus. Nors ir tai nebus kardinalus problemos sprendimas. Šį būdą jau ne kartą naudojo įvairiais JAV istorijos laikotarpiais tokie prezidentai kaip Bendžaminas Franklinas, Tomas Džefersonas, Endrius Džeksonas ir Abraomas Linkolnas. Tačiau, galiausiai, 1913 metais Kongresas suteikė nepriklausomam centriniam bankui, apgaulingai pasivadinusiam FRS, monopoliją spausdinti amerikietiškus pinigus. Ir skola, kurią generuoja ši privati korporacija, palaipsniui žudo Amerikos ekonomiką.

Nors FRS šiandien yra pats galingiausias pasaulio centrinis bankas, jis buvo ne pirmas toks istorijoje. Kokiu būdu užgimė ši idėja? Kad suvoktume problemos mastą, turime padaryti trumpą ekskursiją į Europos istoriją.