70 metų dominavusio dolerio saulėlydžio išvakarėse

Pabudome ir kelkimės

„Kad suprasti politikos ir galios žaidimą tereikia sekti pinigus. Ir pastaruosius 70 metų doleris valdė visą žaidimą.“
70 metų trukęs pasaulinis dolerio dominavimas eina į pabaigą… Mažiau nei per dešimtmetį doleris neteks pasaulinės rezervinės valiutos statuso?

1944 metų Breton Vudso konferencija. Doleris tampa rezervine valiuta

Ankstyvais 1944 liepą, 44 šalių delegatai susitinko Mount Washington viešbutyje Bretton Woods, New Hampshire (JAV). Jame vyko 3 savaites trukęs susitikimas, kurio metu buvo priimta nauja sistema, po Antrojo Pasaulinio karo, reguliuojanti tarptautinę pinigų ir finansinę tvarką.

JAV jau buvo pasaulio komercinis jėgos centras, užtemdžiusi Britų imperiją keletą dešimtmečių atgal. Amerika buvo viena iš „Europos konflikto“ nugalėtojų, nors jos ekonomikos karas didžiąja dalimi nepalietė. Bretton Woods dominavo JAV ir ten sudaryti susitarimai labiausiai atitiko jos interesus.

Šis lemtingas susitikimas baigėsi prieš 70 metų. Jo uždarymas baigėsi neabejotinu dolerio viršenybės užtikrinimu. Nuo tada, globali prekyba daugiausiai buvo vykdoma doleriais ir pirmaujančios ekonomikos žaliuosius pavertė rezervine valiuta.
Ši sistema lieka nepakitusi ir šiandien – liūto dalis visų komercinių sandorių pasaulyje atliekami JAV bankinės sistemos rėmuose – net jeigu pusės neturi nieko bendro su Valstijomis.
Dolerio viešpatystė toliau cementuojama, Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) ir Pasaulio Banko operacijomis. Įkurtos Bretton Woods, abi įsikūrė Vašingtone ir žinoma, yra kontroliuojamos Amerikos.
Šios sistemos privalumai JAV yra milžiniški. „ Rezervinės valiutos statusas“ sukuria didžiulę paklausą doleriams nuo vyriausybių iki kompanijų visame pasaulyje, nes ji reikalinga rezervams ir prekybai. Tai leido Amerikos administracijoms nuosekliai, iš metų į metus, leisti daugiau nei buvo uždirbama iš mokesčių ir eksporto pajamų.

1971 metais Amerika atriša dolerį nuo aukso

Vėlyvais septyniasdešimtaisiais, JAV ekonomikos dominavimas buvo toks užtikrintas, jog net po to, kai prezidentas Niksonas išsižadėjo anksčiau nepalaužiamo dolerio pririšimo prie aukso, kas sukėlė masinį įsipareigojimų nevykdymą, dolerio paklausa augo nesustojamai.

1971 metais, rugpjūčio 15 dieną, Niksonas paskelbė, kad doleris „atrišamas“ nuo aukso standarto, kitaip tariant, pinigai virto spausdinamu popieriumi.

Taigi Amerika nesirūpina dėl mokėjimo balansų krizės, kai už importuojamas prekes ji gali atsiskaityti doleriais, kuriuos Federalinis Rezervas (JAV Centrinis bankas) gali tiesiog atspausdinti.
Ši “besaikė privilegija” – kaip kartą pastebėjo prancūzų valstybininkas Valéry Giscard d’Estaing – buvo pamatinis pokarinės Amerikos hegemonijos akmuo.
Būtent dolerio statusas, virš visa kita, leido Vašingtonui viską spręsti savo būdu – su TVF spaudžiant finansinių įsipareigojimų negalinčias vykdyti šalis, tuo pačiu finansuojant karus užsienyje. Kad suprasti politikos ir galios žaidimą tereikia sekti pinigus. Ir pastaruosius 70 metų doleris valdė visą žaidimą.
Ir tai nepasikeis taip greitai. Tačiau kai kas įvyko, kas signalizuoja, kad doleris ilgai nelaikys rezervinės valiutos statuso ir gali būti stipriai susilpnintas.

BRICs – atsakas Vakarams

Praėjusią savaitę, praėjus 7 dešimtims metų po Bretton Woods susitikimo, Brazilija, Rusija, Indija ir Kinija Fortalez mieste Brazilijoje surengė konferenciją, kurioje buvo paskelbta apie naujo BRICs Plėtros Banko (NDB) įkūrimas, kurį kaip bebandytų diplomatiškai pristatyti, savo esme yra ketinimas sukurti alternatyvą TVF ir Pasaulio Bankui.

BRICs šalių vadovai. Foto: Roberto Stuckert Filho/PR

 

Jau seniai aišku, kad ateina BRICs. Bendra metinė šių 4 ekonomikų produkcijos suma vystėsi spiralės principu, kildama iki stulbinančių 29.6 trilijonų dolerių.

ES ir ES ekonomikos kartu generuoja 34.2 trilijonus dolerių. Taigi, visai nedidelis skirtumas.

JAV BVP, Pasaulio Banko skaičiais, siekė 16.8 trilijono, Kinijos – 16.2 trilijono dolerių – per plauką, nuo JAV. Pasaulinės ekonomikos galios balansas yra ant kritinės ribos. Rytojus yra beveik šiandiena.

Atsižvelkite į tai, kad BRICs kartu – 50pc pasaulinės valiutos rezervų, apima tris ketvirtadalius jeigu įtraukti besivystančias rinkas. G7 šalys kontroliuoja tik 20pc – ir mažiau nei 8pc jeigu neskaičiuotume Japonijos.

Remiantis tokiu balansu, mes matome institucinius pokyčius. Naujasis BRICs Plėtros Bankas, sukurtas TVF banko principu, turės 100 milijardų valiutos rezervą, kuris galės skolinti visame pasaulyje – „stresuojantiems skolininkams“ tapdami alternatyva „Vašingtono sutarimams.“

Ilgą laiką, BRICs mokėjo TVF, tačiau neturėjo įtakos tam, kas atsitinka su pinigais. Belgija, pavyzdžiui, turėjo daugiau balsų nei Brazilija, Kanada daugiau nei Kinija.

Institucijos reguliuojančios globalią ekonomiką nesugebėjo koja kojon žengti su realybe. Reformos, kurios didelėms augančioms ekonomikoms turėjo suteikti daugiau galių, su entuziazmu sutiktos 2007 ir dar kartą 2010, buvo vilkinamos Vašingtono įstatymų leidėjų.

Atėjo laikas ir BRICs sukūrė savo alternatyvią instituciją, įsikūrusią Šanchajuje.

 

Svarbiausia dolerio ateičiai yra naftos dolerio statusas – ar jis bus naudojamas naftos prekyboje ar kitoms populiariausioms prekėms. Čia taip pat vyksta pokyčiai.

Kinijos nepasotinamas apetitas energetikai ir Amerikos padidintas dėmesys vidaus produkcijai reiškia, kad doleriais įkainojamos energijos kainos dienos yra suskaičiuotos.

Susitarimai be dolerio

Pekinas turi daugybę susitarimų su Brazilija ir Indija, kuriuose apeinamas doleris. Kinija ir Rusija taip sudarė rublio- juanio apsikeitimus, kurie stumia Amerikos dolerį iš bendro paveikslo.
Tačiau jei Pekinas ir Maskva – pasaulio didžiausi energijos importuotojai ir gamintojai – nustos naudoti dolerines energijos kainas, Amerikos dolerio kaip rezervinės valiutos statusas gali baigti savo dienas.
Tai rimtai pakenktų JAV iždo rinkai ir rimtai komplikuotų Vašingtono galimybes finansuoti savo didžiulę ir greitai augančią 17,5 trilijonų dolerinę skolą.
Gegužę, Pekinas ir Maskva pasirašė 30 metų trukmės dujų tiekimo sutartį, šalia naftos kontrakto, pasirašyto 2009. Niekas nežino kokia dalis šio energetinio sandorio bus vykdoma rublio- juanio pagrindu – abi šalys to neatskleidžia. Šis klausimas, atrodytų nereikšmingas, yra vienas svarbiausių mūsų laikmečio diplomatinių klausimų.
Šiuo metu, nors Rusijos eksporto parneriai kartais atsiskaitinėja rubliais, dauguma Kinijos – Rusijos prekybos vis dar vyksta doleriais. Tačiau šio naujo dujų kontrakto ir Vakarų sankcijų kombinacija – gali paspartinti Maskvą ir Pekiną greičiau sureguliuoti atsiskaitymo ne doleriais klausimus.
Sankcijos Rusijai greičiausiai griežtės po tragiško Malaizijos lėktuvo numušimo Ukrainos teritorijoje, tačiau Pekinas atsakymą atidžiai tikrins ir reik tikėtis Kinija neskubės komentuoti, kol nebus tiksliai įvardinta kas numušė lėktuvą ir kodėl.
Nors dolerio rezervinės valiutos statusas nepasikeis per vieną naktį, globali mokėjimų sistema jau šiandien nenumaldomai juda link šio tikslo. JAV rezervinė valiuta, TVF skaičiavimais, sudarė tik 33pc visų užsienio valiutų atsargų 2013 metais, žemyn nuo 55pc 2001.
Per dešimtmetį, “rezervinės valiutos krepšelis” gali išaugti, centriniuose bankuose saugyklose turtus saugant doleriais, juaniais, rupijomis, realais ir rubliais, bei kitais brangiaisiais metalais.
Galbūt bus sukurtas koks nors sintetinis krepšelis, kurį gali sudaryti pirmaujančios pasaulinės valiutos, (po metų metais niekuo neparemto ir neriboto Vakarų pinigų spausdinimo) paremtos turtu ir kitomis materialinėmis vertybėms.
Aš tikiu, kad centriniai bankai į savo rezervus gali įtraukti kibernetines valiutas (tokias kaip bit coinai). Jeigu manote, kad tai beprotybė, žmonija ilgą laiką kovojo su trūkumų kaupdami turtą – ar tai būtų kriauklės, akmenys, metaliniai elementai.
Kadangi pinigų spausdinimo tabu jau buvo vieną kartą sulaužytas, kitai kartai taptų prasminga naudoti sudėtingus kompiuterinius algoritmus, siekiant užtikrinti, kad egzistuoti galėtų tik tam tikras konkretus piniginių vienetų skaičius.
Dolerio statusas yra didelis klausimas. Kaip viskas baigsis yra lengviau prognozuoti žvelgiant į žvaigždes, nei kliautis moksline ekonomika. Tačiau BRICs Plėtros banko įkūrimas sutampa su Bretton Woods metinėmis, kas yra įžūlus ir reikšmingas žingsnis.
Kylančios pasaulio milžinės dabar jau turi atsaką Vakarams.

Lietuva, TVF ir 90-ųjų šoko terapijos reformos – atgal į kapitalizmą.

Pabudome ir kelkimės

Atgal į 90-uosius. Kaip Lietuva „šoko terapijos“ pagalba iš socializmo perėjo į kapitalizmą.

„Lietuva – nuo „išsivysčiusios“ iki „besivystančios“… Darbininkų paradus pakeitė homoseksualų paradai. Nuoga tiesa tapo nuogu melu. Valstybės nuskurdintus vaikus ėmė gelbėti ne valstybė, bet privačių televizijų laidos „Gelbėkite vaikus!“, Vašingtono ir Briuselio vasalų įkurti „Maisto Bankai“.

„Pirmoji nepriklausomos Lietuvos K. Prunskienės vedama vyriausybė įgyvendindama TVF rekomenduojamą „šoko terapiją“ būtiną „laisvajai rinkai“ 1991 m. sausio 8 dieną pakėlė kainas 3,2 karto, t.y. 320 procentų – tam, kad gyventume geriau!“

1990 Kovo 11-oji – nuo socializmo prie kapitalizmo

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, kuriame rašoma, kad atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas, kad Lietuvos valstybės teritorijoje neveikia jokios kitos valstybės Konstitucija ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė.

Tačiau praėjus keliasdešimčiai metų po nepriklausomybės atstatymo Aukščiausiosios Tarybos paveldėtojui – dabartiniam LR Seimui tautos valia tapo nebesvarbi. Lietuvos valstybės nepriklausomybė ir valstybės suverenios galios buvo panaikintos paties Seimo, įvedus Lietuvos Konstitucijos pataisas, kurios įstatymų viršenybę teikia ES sutartims ir tarptautinės teisės normoms.

Nors vienas iš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo veiksnių buvo ekonominio savarankiškumo siekis su tikslu gyventi geriau, tačiau gavosi atvirkštinis procesas – daugelis Lietuvių gyvena santykinai blogiau. Lietuvoje nėra nei tikrosios žodžio laisvės, nei demokratijos, nei socialinio teisingumo. Lietuvoje įtvirtintas Vakarietiškas „demokratinis režimas“.

Kodėl taip įvyko?

Lietuvos nepriklausomybės ir kapitalizmo atstatymas

1990 kovo 11-sios Nepriklausomybės atstatymo aktas panaikino LTSR Konstitucijoje įtvirtiną socialistinę santvarką ir laikinai sugrąžino galioti 1938 metų A. Smetonos totalitarinę Konstituciją.

Taip Lietuvoje buvo restauruota kapitalistinė santvarka (be referendumo), kuri vėliau masinės propagandos ir referendumo būdu buvo įteisinta naujoje 1992 metų Lietuvos Konstitucijoje.

Lietuvos ekonominis modelis pagal Gorbačiovo planą: „Perestroika“

Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad Lietuvą į ekonominę krizę ir „nepriklausomybę“ vedė tuometinio TSRS generalinio sekretoriaus M. Gorbačiovo 1986 metais paskelbta „Perestroika“ (persitvarkymas). Gorbačiovo paskelbtos „Perestrojkos“ laikais davusios šiek tiek laisvės spekuliantams suklestėjo didelė spekuliacija, kuomet prekės buvo perkamos valstybine kaina, o parduodamos rinkos kaina.

Spekuliacija buvo įteisinta 1988 metų gegužės mėnesį TSRS Komunistinei nomenklatūra parengus ir Gorbačiovui priėmus „Kooperatyvų įstatymą“. Šis įstatymas leido kurtis privačioms komercinėms ir tarptautinėms bendrovėms, kurių savininkai buvo tie patys valstybinių įmonių vadovai.

Vėliau buvo leista valstybine kaina pirkti įmones, kurios buvo parduodamos jau rinkos kaina. Deja, ši „Perestroikos“ sistema palaikė tik korupciją, asmeninio praturtėjimo ir turgaus prekybos politiką, o ne tikrąjį verslą. Atidarius sienas, daugelis prekių buvo išvežamos pardavimui į Vakarų Europą. Dauguma jų išveždavo kaimyninės Lenkijos spekuliantai.

Prasidėjo prekių trūkumas. Vėliau ir TVF palaikė šią turgaus prekybos politiką tarnaujančią tik turtingiesiems.

Lietuvos ekonominis modelis pagal Vašingtono planą: „šoko terapiją“

Lietuva, kaip ir kitos atsiskyrusios naujos šalys buvo ekonomiškai pažeidžiamos, kaip ir tuometinė Rusija. Lietuvos ekonomikos atsinaujinimui reikėjo paskolų. O jų niekas nedavė. Pinigų nedavė nei JAV, nei tuometinės ES finansinės institucijos.

JAV pinigų duoda tik Izraeliui, (anksčiau davė dar ir Egiptui) daugiau niekam, net ir pačioms skurdžiausioms valstybėms. JAV duoda tik paskolas, kurias privalu gražinti privatiems bankams.

Tad po 1990-ųjų Kovo 11-os Tarptautinis Valiutos Fondas (TVF) ir Pasaulio Bankas nesunkiai galėjo priversti Lietuvą skolintis ir taip pertvarkyti Lietuvos ekonominę politiką – prie kiekvienos Lietuvai išduodamos paskolos sutarties buvo prisegamos taip vadinamos „sąlygos“, kurios atitiko bankų kreditorių interesus.

Prieš gaunant paskolą TVF nurodymu Lietuva privalėjo liberalizuoti prekių kainas, t. y. atsisakyti kainų ir nacionalinės valiutos valstybinio reguliavimo politikos, liberalizuoti prekybą, įsileisti užsienio kapitalo investitorius, sumažinti subsidijas socialinėms programoms ir viešajam sektoriui, privatizuoti visą šalies turtą ir valstybines įmones, įvesti demokratiją (daugiapartinę sistemą) ir kovoti su korupcija.

Vašingtonas paprasčiausiai reikalavo Lietuvoje įvesti neo-liberalųjį kapitalizmą.

1990 Kovo 11-ą paskelbus Lietuvos nepriklausomybės atstatymą Vytauto Landsbergio vyriausybė pirmoji pradėjo įgyvendinti Vašingtone įsikūrusio Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) pateiktas reformas reikalingas „laisvajai rinkai“, kurios oficialiai vadinasi Struktūrinio Pertvarkymo Programa (angl. Structural Adjustment Program).

Pirmoji nepriklausomos Lietuvos vyriausybė vadovaujama prof. Kazimiros Prunskienės (1990 m. kovo 17 d. – 1991 m. sausio 10 d.) pradėjo įgyvendinti TVF primestą „laisvosios rinkos“ politiką. Kaip savo knygose rašo prof. Prunskienė pirmoji Lietuvos vyriausybė turėjo atlikti „realius nepriklausomybės atkūrimo ir ekonomikos pertvarkymo darbus“.

Todėl Prunskienės vyriausybė įgyvendindama TVF rekomenduojamą „šoko terapiją“ būtiną „laisvajai rinkai“ 1991 m. sausio 8 dieną pakėlė kainas 3,2 karto, t.y. 320 procentų – tam, kad gyventume geriau!

JAV Prezidento G.Busho ir atkurtos nepriklausomos Lietuvos premjerės K.Prunskienės susitikimas Baltuosiuose rūmuose.

 

Ironiška, tačiau Prunskienė 2001 metais buvo išrinkta „Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos“ pirmininke – valstiečių, kurių kolūkius vėliau sunaikino pačios prof. Prunskienės pradėta įgyvendinti TVF „laisvosios rinkos“ ekonominė politika. 2010 metais Kazimira Prunskienė įregistravo naują „Lietuvos Liaudies Partiją“ (LLP).

TVF slaptasis tikslas buvo sunaikinti rublio zoną ir taip sužlugdyti prekybą tarp buvusių tarybinių respublikų, kad būtų sužlugdyta Rusijos ekonomika. 1992 metais ta pati TVF reformų programa buvo pradėta įgyvendinti ir Rusijoje, kurią jau valdė korumpuotas Jelcinas.

Lietuvoje, kaip ir Rusijoje prasidėjo staigi infliacija, todėl tais pačiais metais Tarptautiniam Valiutos Fondui (TVF) patariant ir techniškai padedant Lietuvoje buvo atsisakyta rublio ir įvesti laikinieji pinigai praminti ministro pirmininko Vagnoriaus vardu „Vagnorkėmis“, kurie buvo verčiami ir kaupiami JAV doleriais laikomais „patikimiausia“ valiuta.

Žmonės siekė įsigyti dolerius net ir pačia didžiausia kaina.

Miestuose paplito pilna valiutos keitimo kioskų (valiutos kursas yra pats svarbiausias makro-ekonominių reformų instrumentas). Taip „nepriklausomos“ Lietuvos konservatorių, vėliau ir socialdemokratų vyriausybės pradėjo įgyvendinti ekonominės ir politinės priklausomybės nuo Vašingtono, Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) ir Pasaulio Banko politiką.

Pirmieji treji Lietuvos ekonomikos metai (1990-1993) pasižymėjo išskirtine, kelis šimtus (1991 metais – 383 proc.) ir net daugiau nei tūkstantį (1992 metais – 1 163 proc.) per metus siekiančia infliacija ir didžiuliu ūkio nuosmūkiu. Pseudo-ekonomistai, iki galo nesuvokdami vykstančių reiškinių, nemokšiškai viską bandė suversti „tarybinės sistemos klaidomis, už kurias reikia mokėti“.

Lietuvos ekonomikos žlugdymas

Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) ir Pasaulio Banko nurodymu daugelis Lietuvos pramonės įmonių gaminusių produkciją vietinei rinkai buvo uždarytos arba priverstos paskelbti bankrotą. Kitos įmonės buvo priverstos parsiduoti užsienio kompanijoms ir gaminti prekes užsieniui.

To pasekoje didelės taptautinės kompanijos perėmė vietinę rinką, kartu ir vietinę pigią darbo jėgą. Nacionalinės valiutos nuvertėjimas, importo liberalizacija ir prekių dempingas sunakino lengvąją pramonę. Pvz. dėl liberalizuoto importo iš užsienio įvežami pigūs dėvėti drabužiai sunaikino daugelį rūbus gaminančių įmonių.

 

Nežiūrint tarybinių laikų ekonominės stagnacijos, naujai įgyvendinamas neo-liberalusis kapitalizmas griovė Lietuvos ekonomiką, o į Lietuvos rinką atėjusios užsienio bendrovės krovėsi turtus.

Tai buvo paprasčiausia užsienio korporacijų pasipelnymo ekspancija į Lietuvą! Šiai pasipelnymo ekspancijai Lietuvoje buvo įkurta tiesioginių užsienio investicijų plėtros agentūra „Investuok Lietuvoje“.

Didžiausių užsienio bendrovių ekspancija ir „pelningumas“ yra pagrįstas pigia darbo jėga ir didžiosios gyventojų dalies nuskurdinimu mokant minimalų darbo užmokestį.

Struktūrinis pertvarkymas sugriovė Lietuvos pramonę gaminusią produkciją vietinei rinkai, o pačią Lietuvą pavertė į eksporto pramonei reikalingos pigios darbo jėgos zoną. Taip Lietuvoje buvo sukurta eksporto pramonė ant kurios tik ir remiasi visa Lietuvos ekonomika.

Beje, eksporto ekonomika remiasi ir daugelis kitų šalių, todėl Lietuvos pramonė dėl konkurencijos priversta mažinti savo produkcijos kainas. Tad surenkamų į biudžetą mokesčių nepakanka užsienio skoloms gražinti.

Tarp kitko, Lietuvos pramonės decentralizacijai, kuri privedė prie Lietuvos pramonės sunaikinimo, dar 1989 metais birželio 17 d. tautinio atgimimo ir Sąjūdžio įtakoje buvo įkurta Lietuvos Pramonininkų Asociacija (LPA). 1990 m. rugsėjo 15 dieną antrojo LPA suvažiavimo metu, kurio prezidentu buvo gamybinio susivienijimo “Neringa” generalinis direktorius A. Matulevičius, suvažiavimas priėmė nutarimą, palaikantį Lietuvos Respublikos AT veiklos nuostatas pereinant prie rinkos ekonomikos, gamybos įmonių privatizacijos.

Ekonominis genocidas, pigi darbo jėga ir sekso vergės

TVF reikalavimu taikyta “šoko terapija“ buvo mirtinas smūgis Lietuvos ekonomikai.

„Laisvosios rinkos“ sistema panaikino valstybinį kainų reguliavimą ir įteisino privatizaciją, kurios rezultate privačios bendrovės perėmė beveik visą šalies infrastruktūrą – aptarnaujančių ūkį ir gyventojus kompleksus, inžinerinius elektros, vandens ir dujų tiekimo tinklus, susisiekimo komunikacijas, komunalinius, visuomeninius prekybos ir kitus gyventojų paslaugoms teikti reikalingus objektus.

Makro-ekonominės reformos įgalino dalinai privatizuoti svarbiausių viešojo sektoriaus tarnybų, kurių pasekoje daugelis žmonių sunkiai išgali susimokėti už komunalines, sveikatos apsaugos ar švietimo paslaugas. Gyventojams jau įvestas privalomas sveikatos draudimas.

Valstybės nuskurdintus vaikus ėmė gelbėti ne valstybė, bet privačių televizijų laidos „Gelbėkite vaikus!“, Vašingtono ir Briuslelio vasalų įkurti „Maisto Bankai“.

 

TVF tiesiog reikalavo Lietuvos pigiai parduoti pelningus valstybinius strateginės reikšmės objektus, kad būtų peržiūrėtos ankstesnių paskolų sąlygos. (Nepamirškime, kad pelningą Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą pirmoji pigiai įsigijo JAV bendrovė).

 

Mažeikių NPG statyba 1979 m.

 

„Laisvosios rinkos“ ekonomikos reformos Lietuvoje pasitarnavo neteisėtam turto įgijimui ir naujų nusikalstamų grupuočių susikūrimui. Pagal TVF ir Pasaulio Banko pateiktas privatizacijos programas Lietuvos nusikalstamos grupuotės (valstybiniame lygyje) pigiai įsigijo, arba tiesiog nusavino Lietuvos liaudies ūkio sukurtus turtus.

Žemės ūkio paskirties žemė buvo privatizuota taip pat TVF išduotų paskolų sąlygų pagrindu (angl. sectoral adjustment loans). TVF ir Pasaulio Banko žemės reformos būtent pasitarnavo ardant kolūkius Lietuvoje.

Nors reformų esmė buvo susijusi su žemės nuosavybės teisės grąžinimu žemdirbiams, tačiau iširus kolūkiams daugelis žmonių prarado darbo vietas, reforma leido žemę sukoncentruoti tik į nedaugelio asmenų rankas. Ši tendencija vedė link žemės praradimo, ir/ar žemės išnuomavimo smulkiems žemdirbiams ir sezoninių, bežemių darbininkų klasės formavimosi.

TVF ir Pasaulio Banko primestos makro-ekonominių reformų pasėkmės Lietuvai buvo tragiškos lyginant su tuo, kad Tarybų Lietuvoje 1980 – 1990 metais nebuvo bedarbystės, o kainos buvo sąlyginai stabilios.

Po 1990-ųjų Lietuvai įvedus „laisvosios rinkos“ ekonomiką staigiai pakilo infliacija, atlyginimai smuko (tuo metu iki 15 JAV dolerių per mėnesį), perkamoji galia stipriai sumažėjo, daugelis darbo vietų buvo sunaikinta, todėl smarkiai išaugo bedarbystė.

Smarkiai sumažintos išlaidos sveikatos apsaugai, švietimui, socialinėms programoms. Kaimuose ir miestuose buvo uždaryta daugelis darželių ir pradinių mokyklų. Įšaldyti atlyginimai švietimo įstaigų darbuotojams. Pati sveikatos apsaugos sistema buvo palaipsniui privatizuojama. Dėl padidėjusių kuro kainų smarkiai išaugo šildymo ir kitų paslaugų kainos. Žmones skurdino naujai įkurta prievartinė antstolio institucija. Dėl infliacijos sukaupti asmeniniai žmonių turtai toliau mažėjo. Visi pokariniai Lietuvos liaudies ūkio laimėjimai didžia dalimi buvo sunaikinti. Pradėjo smarkiai augti valstybės skola užsieniui.

Liberalizavus vietinę prekių rinką, kainos pakilo iki pasaulinio rinkos kainų lygio, tačiau atlyginimai taip ir nepasiekė pasaulinio lygio. Atlyginimus reguliavo TVF ir Pasaulio Bankas. Neo-liberalaus kapitalizmo reformos nustūmė Lietuvą į visišką skurdą.

Neo-liberalus kapitalizmas – „rinkos ekonomika“ – maitinasi iš žmonių skurdo. Todėl struktūrinis pertvarkymas reikalingas „laisvajai rinkai“, tai ekonominio genocido forma.

Lietuvos konservatorių ir socialdemokratų vyriausybių vykdoma ekonominio genocido politika dėl smukusio pragyvenimo lygio, nepritekliaus, bedarbystės privertė emigruoti iš Lietuvos šimtus tūkstančių lietuvių, kurių daugelis taip pat tapo pigia darbo jėga užsienio šalims.

Nemaža dalis moterų užsienyje pateko į sekso vergiją.

 

 

Ta pati neo-liberalaus kapitalizmo politika panašiu metu buvo pradėta įgyvendinti visame pasaulyje, todėl dar yra vadinama „Naujoji Pasaulio Tvarka“ (ang. New World Order).

„Naujoji Pasaulio Tvarka“ yra pagrįsta Vašingtono ir Wall Streeto apgaulingu sutarimu, kurie nustato „laisvąją rinkos“ sistemą, kaip vienintelį pasirinkimą kelyje į „klestinčią valstybės gerovę“. Todėl „laisvoji rinka“ iš tikrųjų nėra laisvosios rinkos sistema, bet Vašingtono remiama neo-liberalaus kapitalizmo – taip vadinamo struktūrinio pertvarkymo programa – intervencijos forma.

Lietuvoje Pasaulinio Banko ir TVF nurodytoms „laisvosios rinkos“ reformoms – pramonės, socialinės apsaugos privatizacijai, mokesčių reformoms, laisvosios rinkos politikai palaikyti, darbo kodekso normų liberalizacijai ir vėlesnei Lietuvos integracijai į Europos Sąjungą, 1990 metais buvo įkurtas “Laisvosios Rinkos Institutas” – laisvosios rinkos “idėjų kalvė“ (think tank).

Nors Institutas nėra politinė organizacija, tačiau jo “ekspertai” yra tapę politikais, kurie įgyvendino dalį ekonominio genocido – „laisvos rinkos“ – ekonomikos ir darbo rinkos idėjų. Pvz., buvę Instituto prezidentai R.Šimašius nuo 2008 metų gruodžio 9 iki 2012 metų vadovavo LR Teisingumo ministerijai, Rūta Vainienė buvo Vilniaus miesto tarybos narė ir mero patarėja, o Giedrius Kadziauskas – ūkio viceministras (2011-2012).

Dabar tokį patį neo-liberalųjį kapitalizmą Lietuvos vyriausybė eksportuoja į kitas buvusias tarybines respublikas duodama tų šalių vyriausybėms atlikti taip vadinamus „namų darbus“, t.y. įgyvendinti struktūrinio pertvarkymo programas.

Lietuvos ekonomika – nuo „išsivysčiusios“ iki „besivystančios“

Tarybinėje Lietuvoje pragyvenimo lygis niekada nebuvo aukštas, tačiau visi turėjo darbus ir galėjo tenkinti būtinuosius poreikius, o švietimas ir sveikatos apsauga buvo nemokama ir prieinama. Iki 1990-ųjų Tarybinė Lietuva buvo priskirta prie išsivysčiusių „šiaurės“ šalių, ypatingai sveikatos apsaugos ir švietimo srityse. Tačiau, po 1990-ųjų iki dabar TVF remiamų reformų dėka nualinta Lietuvos ekonomika vadovaujantis Pasaulio Banko kriterijais yra priskiriama prie „besivystančių“ šalių, greta su „mažas“ ir „vidutines pajamas“ gaunančiomis „Trečiojo pasaulio“ šalimis.

Be kita ko, Pasaulio Bankas remia „skurdo mažinimo“ tyrimus ir taip vadinamas „socialinio perskirstymo dimensijas“ (ang. social dimensions of adjustment), kurios tik suteikia „žmogiškąjį veidą“ „laisvosios rinkos“ institucijoms ir tariamą socialinių pokyčių vaizdą.

Demokratijos ir daugiapartinės sistemos iliuzija

Prie TVF ir Pasaulio Banko išduodamų paskolų sutarties „sąlygų“ buvo pridedami reikalavimai sukurti taip vadinamą „gerą valdžią“ ir surengti daugiapartinius rinkimus.„Laisvosios rinkos“ devizu tapo šalies „demokratizacija“.

Deja, pati ekonominių reformų prigimtis užkerta kelią tikrai demokratizacijai. Todėl naujoji „demokratija“ pirmiausia uždraudė Komunistų partiją, naikino Lenino, socializmo paminklus ir A. Smetonos režimo nusikaltimus menančius paminklus (pvz. Keturių komunarų, A. Šiaučiūnaitės ir kt.). Naujoji „demokratija“ perrašė visą istorijos vadovelį tik sau naudinga linkme. Komunistines dogmas pakeitė „demokratinės“, laukinio kapitalizmo dogmos. Lenino garbinimas pakeitė Bušo ir Obamos garbinimas.

Darbininkų paradus pakeitė homoseksualų paradai. Nuoga tiesa tapo nuogu melu

 

Papildomos TVF struktūrinio pertvarkymo programos sąlygos reikalavo „geros vyriausybės“ ir „demokratijos“. „Gera vyriausybė“ laikoma ta, kuri skelbia daugiapartinius rinkimus. Tačiau struktūrinis pertvarkymas skatina falsifikuotą parlamentinę demokratiją, kuri palaiko struktūrinio persitvarkymo ekonomiką, t.y. neo-liberalųjį kapitalizmą.

Liberalizmo virusas

1990 kovo 11-ąją atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Lietuvoje buvo įvesta daugiapartinė sistema. Tradiciškai laikoma, kad konservatoriai yra konservatyvių pažiūrų, o socialdemokratai liberalių pažiūrų. Gal pradžioje kažkurį laiką taip ir buvo. Tačiau Konservatoriai su Socialdemokratais iki šiol pjaunasi tarpusavyje, bet tarp šių partijų, bei jų surogatinių partijų – Darbo Partijos, Tvarkos ir Teisingumo partijos (liberal-demokratų), Liberalų, Liberal-centristų, Liberalų Sąjūdžio, Tautininkų ir kt., jokio fundamentalaus filosofinio ar ideologinio skirtumo nėra.

Visos šios partijos yra liberalių pažiūrų. (Ankstyvasis liberalizmas buvo kapitalizmą įteisinanti teoriją).

Buvęs Lietuvos liberalizmo „tėvas“ ir ideologas Algirdas Degutis pasakoja kas iš tikrųjų yra liberalizmas (VIDEO žemiau):

Konservatorius ir Socialdemokratus ir jų surogatines partijas vienija sutartinai priimta nuostata – neo-liberaliojo kapitalizmo ekonominė politika ir pro-Vakarietiška ES/NATO politika. Konservatoriai ir Socialdemokratai, bei jų surogatai aklai priima apgaulingą „laisvosios rinkos“ ir besąlygišką privatinės nuosavybės doktriną.

Todėl visų šių ir naujai vis dar besikuriančių partijų pažadai apie geresnį gyvenimą yra iliuzija.

Pavyzdžiui, visos valdančiosios partijos – Darbo Partija, Socialdemokratai, Konservatoriai, Tvarkos ir Teisingumo partija, Liberalai ir kitos mažesnės partijos vieningai palaikė Lietuvos stojimą į ES ir NATO, vieningai palaikė JAV/ES remiamą Ukrainos neo-fašistinį valstybinį perversmą, kuris nuvertė teisėtai demokratiniu būdu išrinktą Ukrainos prezidentą, vieningai sutaria didinti NATO reikalaujamas karines išlaidas tariamai Rusijos grėsmei, vieningai palaiko didesnę Lietuvos integracijos į ES idėja, kuri tiesiog naikina Lietuvą. Tarp kitko, šioms globalistinėms ir militaristinėms idėjoms pritaria ir Jaunosios Lietuvos partija, vadovaujama S. Buškevičiaus.

Nors Lietuvoje formaliai yra „demokratija“, tačiau valdančiosios politinės partijos neatstovauja žmonėms, o stambiojo verslo, valdininkų ir politinių grupuočių interesams.

Socialdemokratai tapo netgi labiau gudresnis ir paklusnesni kapitalizmo ir globalistinių finansinių institucijų tarnai. Socialdemokratai kartu su Darbo Partija remia euro įvedimą Lietuvoje, žemės pardavimą užsieniečiams, palaiko NATO ir ES plėtimosi į Rytus politiką, bei naujus mokesčius.

Įvedus „demokratiją“ didžiausią neribotą taip vadinamą „žodžio laisvę“ gavo tik globalistų valdoma Lietuvos propagandinė žiniasklaida. Ankstesnė JAV CŽV finansuota „Amerikos Balso“ ir Vakarų „Laisvosios Europos“ radijo propaganda po 1990 Kovo 11-os legalizavosi.

Lietuvos propagandinė žiniasklaida atliko labai svarbų vaidmenį agituojant žmones balsuoti referendume dėl stojimo į ES. Dabar propagandinė Lietuvos žiniasklaida, propaguoja euro įvedimą Lietuvoje, žemių pardavimą užsieniečiams, aktyviai dalyvauja NATO šalių informaciniame kare prieš Rusiją. Netgi Lietuvos nacionalinis transliuotojas visuomeninė televizija LRT viešai ragina Valstybės Saugumo Departamentą susidoroti su žiniasklaida kritikuojančia vyriausybės ydingą politiką.

Tuo tarpu pati LRT sąmoningai skleidžia klaidinančią infomaciją apie tariamą Rusijos grėsmę ir kursto karines nuotaikas. O Lietuvos prezidentė kovo mėnesio pabaigoje paragino stiprinti nacionalinį transliuotoją LRT, kad jis galėtų „užtikrinti kokybišką visuomenės informavimą Rusijos informacinio karo akivaizdoje.“, t. y. kad LRT toliau kariautų NATO informacinį karą prieš Rusiją.

Nors Lietuvoje atsiradusi nauja žiniasklaida skelbiasi “nepriklausoma ir laisva”, deja, jų perduodamos informacijos turinys ateina iš gerai finansuojamų JAV ir Vakarų propagandinių žiniasklaidos korporacijų. O tai reiškia, kad ši žiniasklaida nėra laisva ir nepriklausoma ir tarnauja JAV/ES/NATO karinės industrijos žiniasklaidos imperijai.

NATO ir „laisvosios rinkos“ tikslas – kolonizuoti šalį

Militarizacija palaiko “laisvąją rinką” ir atvirkščiai – “laisvoji rinka” palaiko militarizaciją.

 

JAV CŽV prižiūri savo antrinę įmonę “Nacionalinį Demokratijos Paramos Fondą” (NED).

Finansinių donorų bendruomenė, įskaitant ir Vašingtone įkurtos “laisvąją rinką” propaguojančios Brettono Woodso institucijos, bendradarbiauja su ES, NATO, bei JAV Valstybės departamentu.

Makro-ekonominių ir prekybos reformų įvedimo tikslai prižiūrint TVF, Pasaulio Bankui ir Pasaulinei Prekybos Organizacijai (PPO) – „taikiai“ kolonizuoti šalis per sąmoningą rinkos poveikio manipuliaciją. Nors negailestingos priverstinės ekonomikos reformos nereikalauja atviro jėgos naudojimo, nepaisant to‚ „laisvosios rinkos“ refomų padariniai prilygsta karo formai.

Toms šalims, kurios atsisako „laisvosios rinkos“ ekonomikos, kurios atsisako įsileisti užsienio bankus ir užsienio kapitalo bendroves, kaip to reikalauja PPO, padidėja realaus karo grėsmė.

Vakarų karinė žvalgyba reguliariai bendradarbiauja su finansinėmis institucijomis TVF, PB ir PPO, taip pat bendradarbiauja su NATO aljansu jo įvairiuose „taikdariškose“ misijose.

Karas ir „laisvoji rinka“ eina išvien kartu

Karas fiziškai sunaikina tai, kas nebuvo sunaikinta panaikinus valstybinį kainų reguliavimą, privatizaciją ir įvestas „laisvosios rinkos“ reformas.

NATO karinis aljansas atvirai paskelbė savo kolonijinę politiką kontroliuoti pasaulio gamtiniais ištekliais turtingus regionus Azijoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje, kurių šalies vyriausybės nepaklūsta JAV hegemonijai.

Oficiali tarptautinė NATO „saugumo užtikrinimo“ politika yra paprasčiausia viuomenės manipuliacija reikalinga JAV/ES imperijos kolonizuotose šalyse pramonininkų-bankinio elito saugumo užtikrinimui.

Nors Lietuvos valdžia iki šiol smerkia Rusijos imperialistinę politiką vykdytą prieš Lietuvą, tačiau dabartinė „nepriklausomos“ Lietuvos kariuomenė NATO sudėtyje dalyvauja Vašingtono karinėse okupacinėse-kolonijinėse misijose po „humanitarinių, taikdariškų“ misijų priedanga.

15 didžiausių karinių biudžetų pasaulyje, 2013

 

 

Vienas iš JAV/NATO tikslų buvusiose tarybinėse respublikose – užtikrinti TVF primestą makro-ekonomikos programą “laisvąją rinką”. Todėl Lietuvoje JAV siekia pastatyti tokią valdžią, kuri būtų tvirta JAV/NATO sąjungininkė,

Tarp kitko, 2004 m. kovo 11 d. Šiaurės Atlanto sutarties ratifikavimo įstatymą ir prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties dokumentą pasirašė Lietuvos prezidentas Rolandas Paksas.

ES referendumas už skalbimo miltelius ir alų

2004 metų gegužės 1 dieną per masinės žiniasklaidos propagandos surengta referendumą Lietuva buvo inkorporuota į Europos Sąjunga. Lietuvos stojimas galutinai panaikino Lietuvos suverenitetą.

Antrą balsavimo dieną, netikėtai į pagalbą buvo pasitelkta „Maxima“ ir jai priklausantys tinklai „T Market“.

 

2003m. gegužės 10 ir 11 d. vyko referendumas dėl įstojimo į Europos Sąjungą. Jame dalyvavo 63.37% rinkimų teisę turinčių gyventojų. 91,07% dalyvavusių pasisakė už narystę ES. Beveik pusantro milijono balsavo už stojimą į Europos Sąjungą. Balsavimas vyko dvi paras. Tai buvo vienintelis Lietuvos Valstybės istorijoje referendumas, kuris vyko ne vieną dieną, o dvi, kadangi pirmąją referendumo dieną žmonių aktyvumas tesiekė 17-25%. Balsuoti galėjo ir tie, kurie neturėjo paso, o tik rinkėjo pažymėjimą. “Balsavimo punktai” buvo atidaryti prekybos centruose. Antrą balsavimo dieną, netikėtai į pagalbą buvo pasitelkta „Maxima“ ir jai priklausantys tinklai „T Market“. Per radiją ir televiziją buvo paskelbta, jog atėjusiems balsuoti rinkimų apygardose bus dalijami lipdukai, su kuriais „Maxima” ir „T Market” prekybos centruose už 1 centą bus suteikta teisė nusipirkti alaus butelį, šokoladuką ar skalbimo miltelių.

Deja, ES yra pramoninio-bankinio elito sąjunga, todėl gyvenimas Lietuvoje iš esmės nepagerėjo. Tik valdantysis politinis elitas ir maža viduriniosios klasės dalis pelnosi iš ES narystės.

Stodama į ES Lietuva prisijungė prie Mastrichto sutarties, pagal kurią Lietuva ES įsipareigojo sukurti bendrąja rinką ir pinigų sąjungą, bendrą žemės ūkio politiką, rūpintis bendra užsienio ir saugumo politika, taip pat bendradarbiauti teisingumo ir vidaus reikalų srityse.

ES politinės ir ekonominės restruktūrizacijos procesas vis daugiau ir daugiau rūpinasi dominuojančių finansinių interesų naudai kitų, naujų ES šalių visuomenės sąskaita. Lietuvos valdžia sąmoningai pritarė privataus stambiojo kapitalo monopolio progresui. Europos Sąjungos deklaruojami „laisvosios prekybos“ ir ekonominės integracijos principai suteikė puikią užsienio „verslo judėjimo laisvės“ galimybę stambiajam kapitalui Lietuvoje. Lietuvos vyriausybės rengiamas Euro įvedimas panaikins dar vieną – nacionalinės valiutos emisijos suvereniteto teisę.

Europos Sąjunga yra ne tik ekonominis, politinis, bet ir karinis projektas. Visos ES šalys yra NATO šalys.

Išvados

1990 Kovo 11 – oji – tai lūžio taškas, kuomet Lietuva perėjo iš socializmo į neo-liberalųjį kapitalizmą. Naujoji kapitalistinė santvarka buvo įteisinta 1992 metų LR Konstitucijoje. JAV Lietuvos Nepriklausomybę pripažino tik tada, kai Lietuva pradėjo įgyvendinti neo-liberalųjį kapitalizmą – „laisvosios rinkos“ ekonomiką.

TVF ekonominio stabilizavimo pasiūlymų paketo tikslas buvo padėti Lietuvai pertvarkyti savo ekonomiką taip, kad būtų sukurtas teigiamas (perteklinis) prekybos balansas, kuris leistų grąžinti skolas ir inicijuotų ekonominio atsigavimo procesą. Tačiau įvyko priešingas rezultatas: kreditorių primesta „diržų suveržimo“ politika sugriovė Lietuvos ekonomikos atsigavimą ir sugebėjimą grąžinti skolas.

„Naujoji Pasaulio Tvarka“ neo-liberalusis kapitalizmas sugriovė Lietuvos ekonomiką, suverenitetą ir piliečių teises. Lietuva ne tik prarado nepriklausomybę, bet ir pateko į tarptautinių finansinių institucijų vergiją. Didelė Lietuvos skola užsieniui finansiniam bankiniam elitui leidžia daryti įtaką – šalies vyriausybei diktuoti ekonominę, socialinę ir užsienio politiką.

Lietuvos nepriklausomybės atstatymo paskelbimas buvo tik priedanga perimti valdžią ir perduoti ją iš Rytų į Vakarus, kurie mainais Lietuvos valdančiajam elitui suteikė politinę paramą ir nekontroliuojamą despotiją šalies viduje prisidengiant falsifikuota „demokratijos“ valdymo forma.

TVF ir Pasaulio Banko makro-ekonominės struktūrinio pertvarkymo programos reformos sugriovė Lietuvos ekonomiką be karo. Šios reformos visiškai nebuvo skirtos atkurti ar pagerinti Lietuvos ekonomiką ar įvesti tikrą Vakarietišką rinkos ekonomiką, ar socialinę demokratiją, tačiau reformos buvo skirtos neutralizuoti buvusių tarybinių respublikų ekonomiką, kad tuo pačiu būtų sužlugdyta didžiausio JAV priešininko būsima kapitalistinė Rusijos ekonomika.

Panašiai vyksta ir dabar. Lietuvos politikai ir šalies vadovai, vykdydami JAV/NATO ir ES politiką, siekia energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos bei ragina įvesti ekonomines sankcijas Rusijai, kad būtų sužlugdyta Rusijos ekonomika.

Tačiau sankcijos Rusijai yra didelis smūgis Lietuvos ekonomikai, kuri remiasi tik eksporto ekonomika.

Kas yra Tarptautinis Valiutos Fondas (TVF) ir kokie jo tikslai?

Pabudome ir kelkimės

TVF - Tarptautinis valiutos fondas

Lietuva po TVF reformų: vakar – pramoninė valstybė, šiandien tik vakariečių eksporto rinka?

Prieš dvidešimt metų Lietuva buvo pramoninė valstybė, o dabar įvykdžius visas demokratines ir liberalias reformas tapo bedarbių šalimi. Gamyklos beveik visos sunaikintos, sugriautos, paverstos importinio šlamšto sandėliais.

Visur vien importas.

O reformos sumanytos ne Lietuvoje – jų autorystė priklauso Tarptautiniam Valiutos Fondui (TVF), Briuseliui ir Vašingtonui. Primenu. Tokios pat reformos pagal investicinius čekius (vaučerius) buvo daromos Rusijoje ir kitose pokomunistinėse šalyse.

Iš kur tokia vienybė? Vienybė yra todėl, kad centras iš kur jos buvo paleistos yra vienas!!!

„Liberalių ar minimalių vyriausybių pagrindinė užduotis yra nesikišti į ekonomiką, nebandyti reguliuoti rinkos. Jos privalo savo šalyje įvesti „laisvąją rinką“, t.y. į rinkos ir prekybos santykius visiškai nesikišti ir leisti vakariečiams dempinguoti, o po to leisti vakariečiams turėti visokiausius monopolius, kokių tik jie nori.“

Įvykdžius reformas visur, ne tik Lietuvoje, vien tik suirutė ir ūkio griovimas. Kam tokios reformos tuomet reikalingos? Kartoju – reformų sumanytojai TVF, Briuselis ir Vašingtonas.

TVF veikloje dalyvauja daug valstybių. Visos turi po tam tikrą kiekį akcijų, panašiai kaip akcinėje bendrovėje. Tačiau liūto dalį akcijų turi JAV vyriausybė, nes akcijos skirstomos tokia proporcija kiek kas yra pinigų įdėjęs, o JAV indėlis didžiausias. Taigi balsuojant ir priimant sprendimus TVF visada lemiamą svorį turi JAV vyriausybės balsas.

Faktiškai TVF yra JAV vyriausybės įrankis. Tai kodėl tuomet JAV tiesiai nesako, kad to ar kito reikalauja būtent JAV, o ne kažkoks beasmenis TVF? Todėl, kad jankiai veidmainiauja ir slepiasi už TVF, t.y. už tarptautinės organizacijos ir bendruomenės pečių.

Kas yra Briuselis ir ES?

Pravartu priminti, kad beveik visi ES nariai yra ir NATO nariai ir jų žemėje stovi JAV kariuomenė – taigi jie yra JAV sąjungininkai, t.y. vasalai. Štai viskas ir susiveda – visos reformos eina iš Vašingtono.

Kam tokios reformos reikalingos ir kam jos naudingos? Kodėl jos būtent tokios, o ne kitokios? Reformos didžiulę naudą duoda visų pirma JAV ir jų vasalui ES, nes sunaikinus gamybą visoje buvusioje socialistinėje Rytų Europoje ir buvusioje TSRS visoms Vakarų pramoninėms valstybėms, t.y. JAV ir jos vasalui ES, visas buvęs socialistinis lageris tapo eksporto rinka.

Jie iš reformų laimėjo daug, nes dabar įsigijo didžiulę rinką savo prekių eksportui, ir neturi šioje rinkoje jokios konkurencijos.

Seniau dėl eksporto rinkų kariavo, grobė kolonijas ir taip kūrė savo prekėms rinkas. O dabar apsiėjo be karo – privertė įvykdyti reformas tokias kokių jiems reikėjo.

Maždaug prieš penkiolika metų visi kas važinėjo į Vokietiją parvažiavę visada sakydavo, kad tos pačios prekės Vokietijoje markėmis kainuoja tiek pat kaip pas mus litais. O viena markė tuomet kainavo beveik tris litus. Kodėl taip pigiai, beveik tris kartus pigiau negu pas save, vakariečiai savo prekes pas mus pardavinėjo? Iš kur toks kapitalistų dosnumas? Taip buvo daroma, kad mūsų gamintojai negalėtų parduoti savo prekių ir bankrutuotų, nes vakarietiškos tokios pačios prekės buvo pardavinėjamos pigiau negu lietuviškų prekių savikaina (pavyzdžiui „Akmenės cementas“ negalėjo savo produkcijos parduoti nes cementą žymiai pigiau ir netgi pigiau nei Akmenės savikaina pardavinėjo „Skansen“).

Tuomet mūsų politikai, visi be išimties, kalbėjo, kad lietuviai nemoka gaminti, nemoka dirbti, todėl ir prekės mūsų brangesnės už vakarietiškas. Bet juk prekės gaminamos iš tų pačių žaliavų ir pas mus ir Vakaruose. Mūsų darbininkai už tokį patį darbą gaudavo dešimtis kartų mažesnius atlyginimus, o vakariečių prekės vis tiek tris kartus pigesnės.

O kaip yra dabar?

Dabar jau seniai visos gamyklos bankrutavusios, visa jų įranga parduota į metalo laužą, o patalpos paverstos vakarietiško šlamšto sandėliais ir parduotuvėmis. Tai dabar tos pačios vakarietiškos prekės pas mus kainuoja porą kartų brangiau negu Vakaruose.

Kodėl taip yra?

Todėl, kad pas mus nieko negamina ir mes dabar esame priversti viską pirkti iš vakariečių. Mes tapome vakariečių eksporto rinka. Reformos pasiekė tą, ką ir turėjo pasiekti.

Akivaizdu, kad tada vakariečiai masiškai dempingavo. Dempingas (angliškai numetimas) yra ekonominė sąvoka. Dempingas aiškinamas taip:

„Dempingas – tai prekių pardavimas užsienio rinkose mažesnėmis už vidaus rinkos kainas, mažesnėmis už gamybos kaštus. Užsienio rinkose dempinguojama visada siekiant sugriauti, sunaikinti vietos gamintojus, o juos sunaikinus įgyti tame krašte monopolį ir tada įgijus monopolį kainas padidinti kelis ar keliasdešimt kartų“.

Va tuomet, užkėlus kainas, gaunamas milžiniškas pelnas.

Dempingas yra apiplėšinėjimo būdas

Lordas Broghemas 18 amžiuje Anglijos parlamentui pasiūlė, kad pradedant prekių eksportą į kokią nors šalį pradžioje labai apsimokėtų prekių kainas nuleisti tiek, kad jos būtų mažesnės už tų prekių gamybos savikainą toje šalyje. O kad Anglijos gamintojai dėl tokios prekybos nenukentėtų ir jiems apsimokėtų gaminti pasiūlė, kad vyriausybė eksportuotojams nuostolius atlygintų. Taip atsirado dotacijos. Anglijos parlamentas pritarė Broghemo projektui ir Anglija pradėjo kituose kraštuose dempinguoti, t.y. plėšikauti. Kai JAV iškovojo nepriklausomybę, Anglija pradėjo masiškai dempinguoti JAV vidaus rinkoje.

Kai JAV šitą pastebėjo ir pradėjo dempingą drausti, Anglija pradėjo organizuoti savo prekių kontrabandą į JAV. Prieidavo iki ginkluotų susidūrimų, bet JAV niekaip negalėjo įveikti Anglijos dempingo. JAV atsigavo ir nugalėjo Anglijos dempingą tik kai Europoje kilo Napoleono karai. Tuomet Anglija buvo ne juokais išsigandusi ir visas jėgas skyrė karams Europoje. JAV per tą laiką spėjo susitvarkyti taip, kad po karo anglai jau neįstengė nei dempinguoti, nei kontrabandos įvežti į Ameriką.

Tuomet prasidėjo didelis pramonės augimas Amerikoje. Anglai dempingavo ne tik Amerikoje, bet ir visame pasaulyje ir iš to susikrovė didžiulius turtus.

Dabar šiais laikais dempingą naudoja visos pramoninės šalys prieš taip vadinamą trečiąjį pasaulį arba dar kitaip sakoma prieš besivystančias šalis. Vienu žodžiu prieš buvusias kolonijas. Prisiminkime eksporto dotacijas. Kai Lietuva tapo nepriklausoma ES dotavo visas eksportuojamas į Lietuvą prekes. Taigi, griuvus komunizmui Vakarų pramoninės šalys dempingą panaudojo ir prieš buvusias socialistines ir komunistines šalis. Prieš Lietuvą irgi.

Kai Lietuvoje buvo sunaikinta gamyba, uždarytos ir sugriautos gamyklos, nereikalingi tapo ir darbininkai. Dėl to kilo masinis nedarbas ir skurdas. Žmonės priversti gelbėtis nuo bado mirties masiškai pradėjo važiuoti ieškotis pragyvenimo šaltinio į Vakarų Europos pramonines šalis. Emigracijos mastai tiesiog katastrofiški.

Kas bus kai visas jaunimas išvažiuos, o seniai išmirs?

Ne veltui jau dabar kai kas pranašauja, kad iki 2050-jų lietuvių neliks. Šitaip Lietuva nebuvo sugriauta, sunaikinta per jokius karus, o demokratai ir liberalai sugebėjo sugriauti ir be karo.

Bet kodėl tokios reformos yra įmanomos įvykdyti? Kodėl vyriausybės (ne tik Lietuvos, bet ir visų buvusių socialistinių ir komunistinių šalių) leidžia tokiems dalykams vykti? Ar jie visi akli ir nieko nemato?

Atsakymas į šiuos klausimus yra labai paprastas. Londono ekonomikos mokykla teigia, kad liberalios vyriausybės reikalingos ne Didžiajai Britanijai ir ne kitoms ES pramoninėms valstybėms ir ne JAV, o toms šalims, kurias pramoninės valstybės nori apiplėšti. D.Britanijoje, JAV ir kitose pramoninėse valstybėse vyriausybės yra stiprios – jų pareiga ir vienas pagrindinių rūpesčių yra rinkos reguliavimas. Pas juos nėra jokių laisvųjų rinkų – rinkos yra reguliuojamos, o už dempingą ir monopolio siekimą labai griežtai baudžiama.

Neseniai Amerikoje „Mikrosoft“ kompanija už antimonopolinių įstatymų pažeidimą sumokėjo kelis milijardus dolerių baudą ir buvo priversta suskaidyti įmonę į kelias nepriklausomas dalis taip, kad tos dalys negalėtų turėti monopolio ar į jį pretenduoti.

Pavyzdys kaip buvo dempinguojami Meksikos fermeriai, JAV- Meksikos prekybos metu. 1997-2005 metais, Meksika buvo užversta žemės ūkio produktais, kainomis žemesnėmis nei vietinių fermerių kaštai. Šiame tyrime, 8 studijuoti produktai: kukurūzai, sojų pupelės, kviečiai, medvilnė, ryžiai, jautiena, kiauliena ir paukštiena. Visų produktų eksportas pastebimai išaugo – nuo žemiausio 159% (soja) iki 707% (kiaulienos)

Dažnai girdime, kad JAV vyriausybė uždraudė savo šalies gamintojams pardavinėti savo gaminius vienai ar kitai šaliai, kad uždraudė savo šalies bankams skolinti pinigus kokios nors valstybės įmonėms ar piliečiams, kad uždraudė kokios nors šalies prekes pardavinėti Amerikoje. Už draudimų nepaisymą labai griežtai baudžiama.

Kas tai yra? Ar tai „laisvoji rinka“?

Ir aklas gali matyti, kad rinka Amerikoje yra griežtai vyriausybės reguliuojama. Taip pat yra ir Europos Sąjungoje. Londono ekonomikos mokykla teigia, kad D.Britanija ir kitos pramoninės valstybės žūt būt privalo besivystančiose ir kitose trečiojo pasaulio valstybėse į valdžią atvesti liberalias vyriausybes, kurias jie dar vadina minimaliomis vyriausybėmis.

Liberalių ar minimalių vyriausybių pagrindinė užduotis yra nesikišti į ekonomiką, nebandyti reguliuoti rinkos.

Jos privalo savo šalyje įvesti laisvąją rinką, t.y. į rinkos ir prekybos santykius visiškai nesikišti ir leisti vakariečiams dempinguoti, o po to leisti vakariečiams turėti visokiausius monopolius, kokių tik jie nori.

Štai kodėl ponas M.Makfolas labai kategoriškai reikalauja, kad JAV vyriausybė bet kokiomis priemonėmis siektų liberalizuoti visų pasaulio valstybių vyriausybes ir, kad prieš nenorinčius liberalizuotis, naudotų karinę jėgą arba žudytų vyriausybių narius, politinius ir visuomenės veikėjus vien tik dėl to, kad jie nenori leisti, kad jų tėvynė būtų apiplėšta. Tai ir liberalizavo Rytų Europą. Ir visur išplatino skurdą.

O Lietuvoje kuo toliau tuo liberalesnės vyriausybės stojasi prie valdžios vairo. Ekonomika rieda žemyn. Žmonės masiškai palieka tėvynę.

Buvęs Lietuvos liberalizmo “tėvas” ir ideologas Algirdas Degutis pasakoja kas iš tikrųjų yra liberalizmas (VIDEO žemiau)

Kaip dabar vykdomas dempingas prieš Lietuvą?

Visoje Europos Sąjungoje žemdirbiai gauna išmokas už pasėlius. Žemdirbių pajamos susideda iš dviejų dalių – vieną dalį gauna pardavę produkciją, kita dalis yra ES mokamos išmokos už pasėlius.

Lietuvos žemdirbiai gauna 3 kartus mažesnes išmokas, o produkciją parduoda panašiomis ar mažesnėmis kainomis nei jų kolegos iš senosios ES (tos kuri buvo iki jai išsiplečiant į Rytų Europą).

Lietuviai gauna mažesnes pajamas už tą patį darbą, tai ir naujos našios technikos nelabai įperka ir samdomiems darbininkams yra priversti mokėti daug kartų mažesnius atlyginimus.

Mūsų žemdirbiai gauna mažesnes pajamas, o produkciją visi ES nariai gali pardavinėti be jokių kliūčių visoje ES. Mūsų žemdirbiai pastatyti į žymiai blogesnes sąlygas. Atsilikimas garantuotas.

O kodėl taip yra? Kodėl Lietuvos žemdirbiai pastatyti į tokias nelygias sąlygas?

„Šiuo metu Baltijos šalys gauna mažiausias tiesiogines išmokas ES, nors mūsų gamybos kaštai ir išlaidos yra tokie pat, o kai kuriais atvejais netgi didesni negu kitose ES šalyse. Vienodi ir aplinkosaugos, gyvūnų gerovės, maisto saugos ir kiti reikalavimai – kurie, beje, yra griežčiausi pasaulyje. Todėl Baltijos šalių žemdirbiams yra pernelyg sunku konkuruoti bendroje ES rinkoje“, – sako A. Stančikas.

Baltijos šalių žemdirbiai reikalauja stipraus ir sąžiningo Bendrosios žemės ūkio politikos biudžeto. 2013 vasario 4. // neurope.eu nuotr.

Todėl, kad tokią sutartį pasirašė Lietuvos vyriausybė, prezidentas ir ją patvirtino seimas. Tokia yra stojimo į ES sutartis – taip joje parašyta, kad lietuviai pinigų negaus.

O kas tą sutartį skaitė?

Tuo metu, kai vyriausybė ir prezidentas pasirašinėjo sutartį ir ją ratifikavo (patvirtino) seimas ji nebuvo išversta į lietuvių kalbą, buvo surašyta angliškai, o vyriausybės vadovas ir prezidentas anglų kalbos nemokėjo.

Visą sutarties tekstą sudaro kelios dešimtys tūkstančių puslapių. Tokios apimties teksto išversti nebuvo laiko, o angliškai nemokėjo. Pasirašė neskaitę. Seimo nariai irgi už ją balsavo jos neskaitę. Balsavo taip todėl, kad taip reikia. Tai ko dabar norėti?

Jei kas dabar pareikalautų sulyginti Lietuvos žemdirbiams mokamas išmokas su jų kolegų Vakaruose gaunamomis ir išlyginti ūkininkavimo sąlygas, vakariečiai iš karto pirštu durtų į sutartį ir sakytų – va patys taip pasirašėte, reikėjo tada sakyti. Turime – sutartyje įrašyta, kad vakariečiai turi teisę dempinguoti Lietuvos žemės ūkį.

Štai ką reiškia liberalios (anot Londono ekonomikos mokyklos „minimalios“) vyriausybės. Liberalai (visų veislių) ir visi „laisvosios rinkos“, kurios Vakaruose nė su žiburiu nerasi, gynėjai ir propaguotojai klusniai vykdo ir pasirašinėja viską ko tik pareikalauja jų šeimininkai ir viršininkai iš Vašingtono ir Briuselio.

Ne veltui juk jie parvažiavę iš Vakarų visada giriasi – „gavome namų užduočių“, „vykdome namų užduotis“.

Tokias kalbas iš mūsų politikų esame girdėję šimtus kartų. Tokias kalbas transliuoja radijas televizija, rašo laikraščiai. Mūsų politikai didžiuojasi, kad gauna namų užduotis, kad jas vykdo. Štai ir turime – užduotis įvykdė ir Lietuva tapo bedarbių šalimi.

Iš kitos pusės žiūrint, viršininkas yra ne tas kas vaidina viršininką nors ir vadintųsi premjeru, prezidentu ar seimo dauguma, o viršininkas yra tas, kurio įsakymai vykdomi. Taigi mūsiškiai tik vykdo namų užduotis, o jas jiems duoda Briuselis ir Vašingtonas. Kas yra viršininkas ir kas tarnas gerai matyti.

Zoknių karinė aviacijos bazė

Imkime Zoknių karinę aviacijos bazę. Šiaulių merija ir verslininkai daug kartų mėgino joje įrengti „laisvąją ekonomikos zoną“, krovininės aviacijos oro uostą ir dar įvairių projektų siūlė, tačiau nė viena vyriausybė neleido šiauliečiams ničnieko daryti, o kai „įstojome“ į NATO vyriausybė skyrė pinigų, suremontavo apgriuvusią bazę, įrengė viską ko reikalavo NATO ir atidavė nemokamai naudotis. Visi NATO nariai yra JAV vasalai, taigi faktiškai Zoknių aviacijos bazę nemokamai naudotis gavo JAV, t.y. taip, kaip ir sako Č.Frimenas.

Bazė buvo reikalinga Amerikai, todėl visos vyriausybės neleido šiauliečiams ką nors joje daryti, o paskui, kai atėjo laikas, mūsų vyriausybė už mūsų pinigus suremontavo, įrengė ir atidavė nemokamai naudotis ir dabar dar ją išlaiko. Kodėl taip vyriausybės darė ir daro? Jos vykdė ir vykdo namų užduotis.

Jei Amerikai prireiks, tai iš Zoknių kils lėktuvai ir skris bombarduoti kurį nors mūsų kaimyną. Kaimynai gali smogti atgal. Amerikos gal ir nepasieks kaimynų atsakas, o už ką žus lietuviai? Tai va toks yra NATO saugumas.

Zoknių karinė bazė

Komunalinių įmonių privatizacija

Va dabar TVF (suprask Vašingtonas) reikalauja, kad Lietuvoje būtų privatizuojamos komunalinės įmonės, t.y. vandentiekis, šilumos ūkis, šiukšlių išvežimas ir kitos.

Kokios bus pasekmės?

Pasekmės aiškios – kai Vilniuje A.Zuokas privatizavo šilumos ūkį, šiluma vilniečiams pabrango 2-3 kartus. Dabar už šildymą mokame brangiau nei mūsų šiaurės kaimynai švedai ir suomiai, nors pas juos žiemos šaltesnės. Švedai ir suomiai neprivatizuoja šilumos ūkio. Jį pas juos valdo savivaldybės. Privatizuos vandentiekį – bus ir su vandeniu tas pats.

Ar išsimokėsime, kai visą komunalinį ūkį perims privatininkai?

Dabar didelę dalį Lietuvos biudžeto sudaro ES pagalba ir sanglaudos fondo duodami pinigai. Ir tai biudžete labai trūksta pinigų, todėl didinami mokesčiai. Valdžios atstovai giriasi, kad ES mums labai padeda, duoda daug pinigų. Aišku sugriovė ūkį tai dabar duoda daug pinigų, kad valdininkai turėtų iš ko sau atlyginimus susimokėti ir nesistengtų ūkio kurti ir žmones įdarbinti. O kas bus kai pinigų neduos? O taip gali atsitikti. Tada mūsų liberali-minimali valdžia klaupsis ant kelių prieš Briuselį ir vykdys kiekvieną jo užgaidą.

Ir aklas gali matyti – visas valdymas eina per pinigus. Briuselis duoda pinigų ir taip nusiperka visą mūsų vyriausybę ir prezidentą, ir seimą. Visi nupirkti. Jie turi pinigų, yra viskuo patenkinti, o liaudis tegu eina po velnių. Ji reikalinga tik tam, kad per rinkimus pabalsuotų už jų partijas. Ar yra iš ko rinktis? Kol kas visos partijos kiek jų buvo pasirodo yra nupirktos. Mes savo kailiu esame patyrę komunizmą. O dabar mums kailį lupa liberalizmas. Ar ištversime?

Tai sąjungininkai jie (Briuselis ir Vašingtonas) mums ar ne sąjungininkai? Kartoju – dar nė karto per jokius karus Lietuva nebuvo taip sugriauta, sunaikinta kaip kad dabar sugriovė mūsų šalį Briuselio ir Vašingtono mums primestos reformos.

Stalinas trėmė lietuvius į Sibirą, bet nors ir labai žiauriai elgėsi, ištrėmė daug mažiau žmonių negu dabar išvijo iš Lietuvos mums primestų reformų vykdymas. Tai ar po to, kai mūsų tariami sąjungininkai taip pasidarbavo Lietuvoje, mes ir toliau juos dar vadinsime sąjungininkais?

Didžiausia kova pasaulyje šiais laikais vyksta ekonomikoje. Senosios pramoninės valstybės iš visų jėgų stengiasi buvusioms kolonijoms ir kitiems pramoninės gamybos neturintiems kraštams neleisti sukurti pramonės, nes gamyba sukuria viską ko žmonėms reikia, kad jie gerai, turtingai ir laisvai gyventų. Senosios pramoninės šalys nori išlaikyti gamybos monopolį. Dėl to jos veikia vieningai.

Prieš dvidešimt metų Lietuva buvo pramoninė valstybė. Dabar, įvykdžius reformas, pramonės beveik neliko. Jau dvidešimt metų kai pagrindinį mūšį mes kasdien pralaimime. Įmonės vis užsidarinėja ir užsidarinėja. Darbininkai į užsienį važiuoja ir važiuoja.

Šitoje kovoje išgyvens tik tie, kas sugebės susikurti pramonę, visi kiti anksčiau ar vėliau bus sunaikinti arba taps juodadarbiais pramoninėse šalyse. Kito kelio nėra.