Tag Archives: skola

Skola

Dauguma pinigų yra sukurti imant paskolas iš bankų. Vienintelis būdas padidinti pinigų kiekį ekonomikoje yra skolinimasis iš bankų, taip paliekant mus visus didžiulėje skolų ir užstatų duobėje.

1. Kol žmonės klimpsta į skolas, bankai kuria naujus pinigus.

Betkam imant paskolą, išleidžiami visiškai nauji pinigai. Kol skolinamasi, tol ekonomika plečiasi šviežia valiuta. Visi šie nauji pinigai ir padidėjęs vartojimas sudaro įvaizdį, kad sistema veikia puikiai, kas paskatina dar daugiau skolintis. Kol skola auga, tol didėja ir pinigų kiekis.

2. Kiekvienam išleistam pinigui yra toks pat kiekis skolos.

Jeigu jūsų banko sąskaitoje yra £100, kažkas kitas privalo turėti £100 skoloje. Apibendrinus, visoje ekonomikoje bus tiek pat skolos, kiek ir pinigų.

3. Jeigu norime daugiau pinigų, privalome skolintis.

Jeigu norime ekonomiką pagyvinti įliedami daugiau pinigų, pavyzdžiui recesijos laikotarpiu, privalome klimpti į skolas bankams. Štai kodėl krizės laikotarpiu vyriausybė yra bejėgė priversti bankus skolinti vėl. Jeigu ekonominė krizė kilo dėl per didelių skolų, kaip ją galima atgaivinti jei vienintelis būdas – vėl skolintis?

Bankų vergija

4. Jeigu atsikratome skolų – dingsta pinigai.

Išmokant skolas, pinigai nenuteka kam nors kitam – jie tiesiog išimami iš ekonomikos. Tai yra dėl to, nes paskolų grąžinimas yra atvirkštinis pinigų kūrimo procesas: bankai išleidžia pinigus suteikiant paskolas, taip pat juos panaikina paskoloms grįžus.

Taigi kai žmonės stengiasi išsimokėti paskolas, ištikrųjų jie kenkia ekonomikai, nes ištraukia iš jos pinigus. Rezultate sumažėjęs pinigų kiekis ir skolinimas nebeskatina vartojimo, ekonomika traukiasi, visi skurstame. Tai galima sulyginti su mašinos varikliu be tepalo – ilgainiui mašina išvis nebevažiuos ir viskas sustos.

Tai reiškia, kad neįmanoma sumažinti skolų nesukeliant recesijos. Ir jūs asmeniškai tegalite išmokėti skolas, tais pinigais, kuriuos kažkas kažkada pasiskolino. Tokia sistema sukuria spąstus, kai skola be perstojo privalo augti.

http://www.positivemoney.org/issues/debt/

Positive Money: Skolos | Demokratija | Nelygybė | Būstų kainos | Mokesčiai | Krizės ir Recesijos | Darbai ir Verslai

Demokratija

Kai visos TV kameros krypsta į seimą, galia spausdinti pinigus bankams suteikia didesnę valdžią nei politikams. Štai kodėl valstybės pinigų emisiją patikėti privatiems bankams yra nedemokratiška.

1. Mes suteikėme pinigų emisijos galią privatiems bankams be jokios atsakomybės.

Bankai sukuria naujus pinigus išduodami paskolas, kas reiškia, jog jie iš tikrųjų kontroliuoja kur tie nauji pinigai pasklis ekonomikoje. Tai reiškia, kad privatūs bankai turi galią formuoti ekonomiką.
Jie naudojasi šiomis teisėmis keldami būstų kainas, pūsdami spekuliacinius finansinius burbulus, taip marindami mažuosius verslus ir investicijas. Jie neprivalo ir neturi jokių legalių įsipareigojimų dirbti visuomenės labui, paprasti žmonės neturi jokių šansų priversti juos būti atsakingais.

2. Ši ypatinga galia koncentruota kelių didžiausių bankų rankose, kuriuos valdo tik keletas žmonių.

Šiandien, maždaug 85% UK pinigų egzistuoja tik penkiuose didžiausiuose bankuose. Šie penki bankai yra kontroliuojami tik 78 tarybos narių, kurie priima esminius sprendimus kiek pinigų bus sukurta ir kaip jie bus panaudoti.

Tai ypatingai didžiulė galia koncentruota keliose rankose, be jokios atsakomybės ir skaidrumo didžiajai visuomenės daliai. Vietoj to bankai suinteresuoti siekti kuo didesnio pelno, besaikio ir neatsakingo pinigų spausdinimo per kuo trumpesnį laiką.

Tai ypatingai pavojinga ir nedemokratiška palikti šitokias teises ir galias kelių žmonių rankose be jokios atsakomybės visuomenei – finansinių krizių pasekmės būtent tai ir įrodo.

3. Bankai turi daugiau ‘perkamosios galios’ nei šalies valdžia.

Praėjus 5 metams nuo finansų krizės pradžios UK, bendras bankų paskolų kiekis sudarė £2.9 trilijonus. Per tą patį laikotarpį valdžia išleido £2.1 trilijoną. Taigi, kol bankai gali kurti pinigus suteikdami paskolas, tol jie turės didesnę ‘perkamąją galią’ formuoti ir keisti ekonomika nei visa mūsų išrinktoji valdžia.

Perkamoji galia

80 privačių asmenų atsakingi už £2.9 trilijonus; 650 valdžios žmonių atsakingi už £2,1 trilijoną.

4. Niekada nebuvo jokio demokratinio sprendimo suteikti šią galią bankams.

Kai valdžia kalba apie sveikatos sektoriaus privatizavimą ir kitas socialinius klausimus, visuomenėje kyla didžiuliai debatai ir ginčai. Bet istorijoje dar niekada nebuvo jokios diskusijos ar galime leisti bankams spausdinti pinigus. Iš tikrųjų UK istorijoje atsitiko priešingai: 1844 parlamentas balsavo už popierinių pinigų emisijos teisės atėmimą iš privačių bankų, bet šis įstatymas nenumatė skaitmeninių ir kitų pinigų rūšių atsiradusių vėliau. Šiandien 97% visų pinigų yra skaitmeniniai t.y. skaičiukai bankų kompiuteriuose. Daugelis valdančiųjų nė nenutuokia, kad pinigų emisijos galia persikėlė į privačių bankų rankas.

Pinigų emisijos svarba liečia visus mūsų visuomenės aspektus, taigi verta nerimauti, kad ją perdavėme privatiems, neatsakingiems asmenims be jokių rinkimų ir žiniasklaidos dėmesio.

http://www.positivemoney.org/issues/democracy/

Positive Money: Skolos | Demokratija | Nelygybė | Būstų kainos | Mokesčiai | Krizės ir Recesijos | Darbai ir Verslai

Nelygybė

Kadangi beveik visi pinigai yra sukurti per bankų paskolas, kažkas už juos privalo mokėti palūkanas. Šios palūkanos perskirsto pinigus iš 90% gyventojų 10% -imčiai turtingųjų. Tuo tarpu, išpūstos būstų kainos ir finansinis nestabilumas veda prie didėjančio skirtumo tarp turtingųjų ir vargšų.

1. Sistema perkelia pinigus iš vargšų turtingiesiems.

Kadangi UK 97% pinigų yra sukurti privačių bankų paskolomis, mes visi šias paskolas privalome apmokėti. Didžioji dauguma gyventojų sumoka bankams daugiau palūkanų, nei kada nors gaus atgal, todėl tai sukelia turto nutekėjima iš 90% į 10% žmonių ratą. Visi kartu UK gyventojai privatiems bankams kiekvieną dieną sumoka £165 milijonus palūkanų, imant tik asmenines paskolas ir £213 milijardus per metus visų palūkanų.

Palūkanos

Pajamų grupės ir palūkanos sumokamos bankams.

2. Tokia sistema leidžia bankams išsiurbti realius ekonomikos pinigus.

Verslai kaip ir žmonės yra panašioje situacijoje. Realiai (ne finansinei), produktyviai ekonomikai funkcionuoti reikalingi pinigai, bet kadangi visi pinigai yra sukurti skolos principu, pastarasis sektorius privalo taip pat mokėti palūkanas privatiems bankams. Tai reiškia, kad reali ekonomika/verslai – parduotuvės, ofisai, fabrikai ir t.t. – neišvengiamai moka palūkanas bankų sektoriui. Kuo ekonomikoje didesnė privati skola, tuo daugiau pinigų yra išsiurbiama į bankų sektorių.

Palūkanos

Reali ekonomika subsidijuoja bankus.

3. Tai perkelia turtą iš visos šalies į sostinę.

Bankai apmoka savo personalą nuo gauto pelno, kurio didžioji dalis atkeliauja iš palūkanų. Kadangi dauguma geriausiai apmokamų darbuotojų gyvena sostinėje, tai padaro ją turtingiausia kitų miestų sąskaita, nes visos palūkanos plaukia būtent čia.

4. Sistemos sukeltas nestabilumas lemia, kad mažai apmokami darbai lieka nepatikimi.

Kai bankai sukelia finansų krizę, atėjusi recesija pakelia šalies nedarbingumą. Todėl mažai apmokami, laikinų kontraktų darbininkai yra pirmieji, kurie praranda darbus. Finansų krizė juos paliečia skaudžiausiai.

5. Didelės būstų kainos garantuoja nelygybę.

Kai bankų kuriami pinigai pumpuojami į būstų rinkas, kas sukelia jų išsipūtimą, žmonės su mažomis pajamomis nukenčia labiausiai, nes jiems neįmanoma gauti paskolos. Jauni žmonės taip pat pralaimi – pirma paskola perkant namą, praryja didžiają dalį jų atlyginimo. Tuo tarpu, tie kurie įstengia gauti paskolas, gali nusipirkti keletą namų ir iš to pasipelnyti. Pastarieji žmonės dažniausiai būna pagyvenę ir turtingi. Visa tai sukelia nelygybę tarp skirtingų pajamų klasių ir tarp senų ir jaunų žmonių.

http://www.positivemoney.org/issues/inequality/

Positive Money: Skolos | Demokratija | Nelygybė | Būstų kainos | Mokesčiai | Krizės ir Recesijos | Darbai ir Verslai

Mokesčiai

Kadangi patikime privatiems bankams emituoti valstybės pinigus, visi nuo to kenčiame mokėdami didesnius mokesčius. Tai yra dėl to, nes pinigų kūrimo mokestis, kitaip – palūkanos keliauja ne valstybės piliečiams, o privačių bankų savininkams. Paprastiems žmonėms taip pat tenka atsakyti ir už bankų sukeltas finansines krizes.

1. Pajamos emituojant pinigus.

Anglijos bankas vis dar spausdina popierinius pinigus (pvz. 10 svarų kupiūras). Pagaminti kupiūra kainuoja tik kelis pensus, todėl vyriausybė gauna pelną nuo kiekvienos kupiūros paleistos į apyvartą. Tarp 2000 ir 2009 šis pelnas siekė £18 milijardų – pakankamai apmokėti to laikotarpio visų 90 tūkst. seselių atlyginimus.

Bet Anglijos bankas pagrinde emituoja tik popierinius pinigus, o skaitmeninius palieka privatiems bankams, kuriuos naudojame taipogi kiekvieną dieną. Bankui emitavus skaitmeninius pinigus pelną pasiima bankas, o ne mokesčių mokėtojai.

Nuo 2002 iki 2009, privatūs bankai padidino pinigų kiekį £1 trilijonu. Kadangi šie pinigai buvo sukurti privačių bankų, visos palūkanos t.y. pelnas atiteko jiems.

Vietoj to, jei šiuos pinigus būtų emitavusi vyriausybė, o ne privatūs bankai UK piliečiams nereikėtų sumokėti £1 trilijono mokesčių. Tai maždaug £33 tūkst. kiekvienam mokesčių mokėtojui per 7 metus!

Emitacija

Pinigų emitacija: 2000-2009

2. Nacionalinės skolos palūkanos

Kadangi emisijos pelnas atitenka ne vyriausybei, o privatiems bankams, vyriausybė privalo skolintis daugiau pinigų, kad padengtų šias prarastas pajamas.
Mes, kaip mokesčių mokėtojai privalome apmokėti šias vyriausybės skolas. Šiuo metu UK piliečiai išleidžia daugiau nacionalinei skolai apmokėti (£51 milijardas per metus), nei švietimui, gynybai, policijai ar transportui. Šios palūkanos kainuoja £1,700 kiekvienam mokesčių mokėtojui per metus.

Palūkanos

Palūkanos skirtos apmokėti nacionalinę skolą

Kuo daugiau palūkanų privalome grąžinti, tuo mažiau pinigų liks viešosioms paslaugoms ir tuo daugiau mokesčių privalėsime sumokėti.

3. Deficitas: recesijos ir krizių kaina.

Prasidėjus 2008 krizei, šimtai tūkstančių žmonių prarado darbus, nustojo vartoti, o verslai žlugo. Visa tai reiškė, kad vyriausybė į biudžetą surinko ženkliai mažiau mokesčių.
Tuo pačiu metu, vis daugiau žmonių pasinaudojo nedarbingumo pašalpomis, kas lėmė stiprų vyriausybės išlaidų padidėjimą. Skirtumas tarp pajamų ir išlaidų padidėjo nuo £30 iki £180 milijardų. Šis skirtumas vadinasi ‘deficitu’ ir jį privaloma padengti skolinantis.
Be bankinės sistemos, kuri emituoja pinigus kiekieną kart išduodant paskolą, mes nebūtume patyrę krizių, o mokesčių mokėtojams nereikėtų gelbėti bankų į draudimo fondus suneštais pinigais.

http://www.positivemoney.org/issues/taxes/

Positive Money: Skolos | Demokratija | Nelygybė | Būstų kainos | Mokesčiai | Krizės ir Recesijos | Darbai ir Verslai

Būstų kainos

Daugeliui iš mūsų kalama į galvą, kad aukštos būstų kainos laikosi dėl per didelės namų paklausos. Tai iš dalies tiesa, bet yra ir kita priežastis – tai milijardai šviežių bankų pinigų pripumpuotų į būstų sektorių dar prieš krizę.

1. Bankai emitavo šimtus milijardų svarų ir investavo juos į nekilnojamajį turtą.

Dešimt metų prieš įvykstant krizei namų kainos UK išaugo trigubai. Daugelis mano, kad tai įvyko dėl to, jog nebuvo pakankamai namų, bet tai tik dalis paveikslo. Pagrindinė priežastis buvo privačių bankų teisė emituoti pinigus suteikiant paskolas. Per tą patį laikotarpį, bankų naujų pinigų emitavimas ir investavimas į NT rinką išaugo keturgubai. Tai buvo pagrindinė masiškai išaugusių NT kainų priežastis.

NT kainų šuolis

UK būstų kainos 1997-2010

2. Nekilnojamojo turto kainos augo greičiau nei atlyginimai.

Namų kainos augo daug greičiau nei atlyginimai, kas reiškia, jog įpirkti NT tapo vis sunkiau ir sunkiau. Betkas kas nespėjo nusipirkti būsto prieš krizę dabar privalės pakloti vis daugiau pinigų, kad papraščiausiai turėtų kur gyventi. Ir tai liečia ne tik NT pirkėjus – nuomos bei socialinių būstų kainos auga lygiagrečiai.

Šis kainų šuolis lėmė tai, kiek daugiau gyventojas privalės sumokėti iš savo atlyginimo paskolai. Pavyzdžiui, 1996 UK vidutinis gyventojas už būsto paskolą mokėjo 17.5% nuo algos, 2008 šis procentas pakilo iki 49.3%. Londone situacija dar sunkesnė, pakilimas buvo nuo 22.2% iki 66.6%.

Palūkanos

Procentai iš atlyginimo mokami už būsto paskolą

3. NT rinkos burbulas nenaudingas beveik niekam.

Nekilnojamojo turto kainų augimas ir susijusi spekuliacija, lemia finansų krizes, kas sukelia lėtesnį augimą, aukštesnį bedarbystės lygį ir didesnes vyriausybės skolas. Aukštos NT kainos taip pat sukuria turto perskirstymo mechanizmą iš jaunų seniems arba iš tų kurie neturi būsto, tiems kurie turi. Vis dėlto mums visiems reikia kažkur gyventi, todėl tai bus nepelninga netgi tiems, kurie turi būstus – pardavę juos privalės mokėti tą pačią rinkos kainą už kurią pardavė. Realybėje pelnosi tik bankai: aukštos kainos reiškia tai, kad žmonės privalės imti didesnes ilgesnio termino paskolas, kas garantuos didesnes palūkanas.

http://www.positivemoney.org/issues/house-prices/

Positive Money: Skolos | Demokratija | Nelygybė | Būstų kainos | Mokesčiai | Krizės ir Recesijos | Darbai ir Verslai

Krizės ir Recesijos

Finansų krizė įvyko dėl bankų teisės masiškai spausdinti pinigus panaudojant juos nekilnojamojo turto burbulo pūtimui, bei finansinių rinkų spekuliacijoms.

1. Bankai sukūrė per daug pinigų…

Kiekvieną kartą bankui išdavus paskolą, sukuriami nauji pinigai. Taip, finansų krizės išvakarese bankai emitavo didžiules sumas naujų pinigų. Per 7 metus pinigų suma ir skola ekonomikoje padvigubėjo.

Pinigų emisija

Grynųjų ir bankų skaitmeninių pinigų emitacija

2. … Ir panaudojo šiuos pinigus NT burbulo pūtimui bei finansinių rinkų spekuliacijai.

Tik labai maža dalis iš trilijonų svarų, kuriuos sukūrė bankai 2000-2007 metais, atiteko verslams.

  • – Apie 31% visų pinigų atiteko NT būstų rinkai, kas leido iškilti namų kainoms greičiau nei atlyginimams.
  • – Sekantys 20% atiteko komerciniams pastatams (ofisai ir kita verslų nuosavybė).
  • – Apie 32% atiteko finansų sektoriui, kuris atėjus krizei žlugo.
  • – Bet tik 8% visų pinigų atiteko verslams, priklausantiems ne finansų sektoriui.
  • – Likusieji 8% atiteko kreditinėms kortelėms ir asmeninėms paskoloms.
Pinigų panaudojimas

Kur UK bankai panaudojo naujai sukurtus pinigus

3. Ilgainiui skolos tapo nebeišmokamos.

Didelių sumų skolinimas NT rinkai iškėlė būstų kainas kartu su asmeninėmis skolomis. Paskolų palūkanos privalo būti sumokėtos, todėl skoloms augant greičiau nei pajamoms, kai kurie žmonės tapo tiesiog nemokūs. Nuo to laiko jie nebesugebėjo grąžinti skolų, o bankai pastate save į bankrotinę situaciją.

4. Tai sukėlė finansų krizę.

Visas šis procesas virto į finansinę krizę. Iškart prasidėjus krizei, bankai apribojo naujų paskolų išdavimą verslams ir būsto įsigijimui. Paskolų išdavimo apribojimas sukėlė kainų šiose rinkose kritimą ir tai reiškė, kad visi spekuliantai buvo priversti parduoti savo turtus, kad išsimokėtų skolas. Būstų kainos krito, burbulas sprogo. Veiksmų eigoje, bankai pradėjo dar labiau panikuoti ir riboti paskolų išdavimą. Prasidėjo atvirkštinis procesas – viskas krito spirale žemyn ir ekonomiką ištiko recesija.

5. Po krizės, bankai atsisakė skolinti, todėl ekonomika smuko toliau.

Bankai skolina tik tada, kai žino, kad skolos bus grąžintos. Todėl ekonomikai merdėjant, bankai pasirenka skolinimo apribojimus. Vis dėlto, net ir sumažinus paskolų išdavimus, žmonės privalo kažkaip išsimokėti senas skolas.
Problema slypi tame, jog sugrąžinus skolas, tie pinigai yra tiesiog sunaikinami, kitaip sakant išimami iš apyvartos – ekonomikos. Kaip teigia Anglijos bankas:

„Lygiai taip pat, kai paskola išduodama – sukuriami pinigai, taip pat ir paskolai grįžus, šie pinigai sunaikinami. Paskolų išdavimas vartotojams ir jų grąžinimas bankams yra pats reikšmingiausias būdas pinigų emitavimui ir sunaikinimui šiuolaikinėje modernioje ekonomikoje.“

Taigi žmonėms grąžinant skolas greičiau, nei bankai jas išduoda, vyksta toks pat procesas, kai mašinos variklis netenka tepalų: ekonomika sustoja, kainos krenta. Rezultate ekonomika rizikuoja patekti į „skolų – defliacijos“ spiralę, kai atlyginimai ir kainos krenta, bet žmonių skolų vertė iš esmės nesikeičia, todėl realybėje tampa daug brangesnės grąžinimui. Nuo recesijos nukenčia visi – netgi tie, kurie neturėjo verslo ar asmeninių paskolų.

http://www.positivemoney.org/issues/recessions-crisis/

Positive Money: Skolos | Demokratija | Nelygybė | Būstų kainos | Mokesčiai | Krizės ir Recesijos | Darbai ir Verslai

Darbai ir verslai

Jei bankai emituoja pakankamai naujų pinigų ir pripumpuoja jais ekonomiką per asmenines paskolas bei kreditines korteles, tai gali sukelti ‘bumą’, kurio dėka sukuriamos darbo vietos bei plečiami verslai. Bet kadangi šie bumai veikia ne dėl didėjančių pajamų, bet dėl augančių skolų, ankščiau ar vėliau, prasidėjus recesijai visa tai sustoja – verslai bankrutuoja, žmonės praranda darbus. Dabartinė pinigų sistema nepalanki darbams bei verslams.

Darbo birža

1. Bankinė pinigų emitacija sukelia dirbtinį bumą.

Ekonominiai bumai gali būti sukelti žmonių bei verslų imamomis paskolomis, kurių išdavos metu sukuriami visiškai nauji pinigai. Šiuo būdu per 10 metų iki finansų krizės bankai pinigų kiekį ekonomikoje padvigubino. Kai ekonomika pastoviai pumpuojama pinigų dozėmis, gali atrodyti, kad visi aplinkui turtėja – būstų kainos auga, kas rodo augantį turtą tarp namų savininkų. Tuo tarpu lengvas kredito gavimas skatina žmones naudotis pinigais, kurių jie neturi. Dėl šių priežasčių verslai plečiasi bei parduoda vis greičiau ir daugiau.

2. Ilgainiui įsiskolinimas tampa per didelis ir bumą pakeičia krizė.

Visi šie naujai sukurti ir paskolinti pinigai privalo būti grąžinti. Išlaidos ekonomikoje vis mažėja ir mažėja, nes vis daugiau pajamų tenka skirti skolų aptarnavimui – palūkanoms grąžinti. Bet tai dar ne viskas – kadangi pinigai buvo sukurti iš oro, jiems grįžus bankas juos išima iš apyvartos. Pinigai iš ekonomikos rato dingsta nebegrįžtamai. Jei bankai nebeišduoda naujų paskolų, kad pakeistų šiuos išimtus pinigus, ekonomika pradeda skęsti. Mažesnis pinigų kiekis ekonomikoje reiškia mažesnę paklausą prekėms ir paslaugoms, todėl sukeliama recesija.

3. Nestabilumas kenkia verslams.

Verslams klestėti sudėtinga, kadangi bankų sukeltos recesijos ištinka kas kelerius metus. Verslai, kurie atrodė gerai laikėsi, gali bankrutuoti vien dėl finansinių krizių ar recesijų. Kad vyktų nuoseklus augimas, daugumai verslų reikalinga stabili ekonominė sistema, nei skolomis pagrįsti bumai ir krizės.

http://www.positivemoney.org/issues/jobs-business/

Positive Money: Skolos | Demokratija | Nelygybė | Būstų kainos | Mokesčiai | Krizės ir Recesijos | Darbai ir Verslai

Pinigų valdovai 12

Didžioji depresija

Didžioji depresija

Po I Pasaulinio karo pradėjo aiškėti lupikautojų politinis kursas. Kadangi jie dabar kontroliavo atskirų šalių ekonomikas, sekantis dėsningas žingsnis turėjo būti – galutinė konsolidacijos forma – pasaulinė vyriausybė.

Pasiūlymas sukurti naują pasaulinę vyriausybę tapo pagrindiniu klausimu Taikos konferencijoje po I Pasaulinio karo. Buvo įkurta Nacijų Lyga, tačiau, Polo Varburgo ir Bernardo Barucho, atlydėjusių į konferenciją prezidentą Vilsoną, nepasitekinimui, pasaulis buvo dar nepasiruošęs atsisakyti nacionalinių sienų. Nacionalizmas vis dar buvo rimtas faktorius, užkertantis kelią globalizacijai.

Pavyzdžiui, lordas Kerzonas pavadino Tautų Lygą „puikiu pokštu“, tačiau naują organizaciją palaikė britų vyriausybė. JAV kongresas pažemino prezidentą Vilsoną, neratifikuodamas Amerikos įstojimo į Tautų Lygą. Nežiūrint į tai, kad į TL įstojo daug valstybių, be Amerikos iždo finansinė paramos i organizacija buvo pasmerkta.

Po karo amerikiečių visuomenė pavargo nuo demokrato Vilsono tarptautinių ambicijų, dėl to 1920 metų rinkimuose triuškinančią pergalę pasiekė respublikonas Vorenas Hardingas, surinkęs daugiau kaip 60% balsų. Hardingas buvo aršus tiek bolševizmo, tiek ir Tautų Lygos priešininkas. Jo išrinkimas pradėjo 20 metų trukusią respublikonų erą Baltuosiuose rūmuose, kuri žinoma kaip „kunkuliuojantys dvidešimtieji“.

Nepaisant to, kad karas atnešė Amerikai skolą, 20 kartų didesnę už tą, kuri buvo pasiekta Pilietinio karo metu, šalies ekonomika išgyveno pakilimą. Per karą į Ameriką didžiuliu srautu plūstelėjo užsienio auksas, ir ši tendencija išliko po karo. 3 dešimtmečio pradžioje Federal Reserve Bank of New York valdytojas Bendžaminas Strongas dažnai susitikinėjo su slaptu ir ekscentrišku Anglijos Banko valdytoju Montegiu Normanu. Pastarasis siekė sugrąžinti Anglijai auksą, perduotą JAV per karą ir tokiu būdu grąžinti Anglijos bankui jo ankstesnę dominuojančią padėtį tarptautiniame finansų pasaulyje. Be to, turėdama didelę aukso atsargą, Amerikos ekonomika galėjo vėl ištrūkti iš bankininkų kontrolės, kaip atsitiko po Pilietinio karo.

Per sekančius 8 metus, valdant Hardingui ir Kulidžui, per karą sukurta didžiulė federalinės vyriausybės skola buvo sumažinta 38% iki 16 mlrd$. Rekordinis JAV istorijoje įsiskolinimo sumažėjimas. Per 1920 metų rinkimus Hardingas ir Kulidžas bendrai kovojo prieš Džeimsą Koksą, Ohajo gubernatorių ir tuo metu mažai žinomą Frankliną Ruzveltą, prieš tai jau užėmusį Prezidento Vilsono padėjėjo jūrų laivyno reikalams postą.

Po inauguracijos Hardingas ėmėsi priemonių, kad oficialiai palaidotų Tautų Lygą, paskui suskubo sumažinti mokesčius beprecedentinio tarifų padidinimo sąskaita. Atrodė, kad pradeda įsikūnyti politika, apie kurią svajojo JAV tevai-įkūrėjai. Antrais savo valdymo metais Hardingas išvažiavo kelionėn į šalies vakarus ir netikėtai mirė. Nors jokio skrodimo nebuvo, mirties priežastimi buvo paskelbta pneumonija ir apsinuodijimas maistu.

Kai valdžia atiteko Kulidžui, jis tęsė Hardingo vidaus politiką, nukreiptą į aukštus importo tarifus, mažinant pajamų mokesčius. Ekonomika ėmė augti didžiuliais tempais, grynosios nacionalinės pajamos didėjo. Ir tam tikrų sluoksnių nuomone, tai buvo neleistina. Dėl to, kaip ir anksčiau, lupikautojai nusprendė, kad atėjo laikas surengti Amerikos ekonomikai krizę. FRS ėmė pumpuoti į šalį pinigus. Pinigų masė buvo padidinta 62%. Pinigų buvo pakankamai, dėl to epocha ir gavo pavadinimą „kunkuliuojantys dvidešimtieji“.

Prieš mirtį 1910 metais buvęs prezidentas Teodoras Ruzveltas įspėjo amerikiečius apie tai, kas vyksta. Kaip rašė 1922 kovo 27 New York Times, Ruzveltas pasakė: „Tarptautiniai bankininkai ir lobistai, atstovaujantys Rokfelerių ir Standart Oil interesus kontroliuoja daugumą laikraščių tam tikslui, kad priverstų paklusti arba palikti valstybinę tarnybą tuos žmones, kurie atsisako klausyti galingos korumpuotos klikos, kuri yra mūsų neregima vyriausybė“.

Vos dieną prieš šią publikaciją Niujorko meras Džonas Hailenas citavo Ruzvelto žodžius ir demaskavo tuos, kurie, jo manymu, ima valdžią Amerikoje, užgrobia politinius šalies procesus ir spaudą:

„Teodoro Ruzvelto įspėjimas dabar atrodo labai savalaikis, kadangi tikra mūsų respublikos rykšte tampa neregima vyriausybė, tarsi gigantiškas aštuonkojis apraizgiusi savo čiuptuvais miestus, valstybę, visą šalį… Ji užgrobia mūsų vykdomuosius ir įstatymų leidybos organus, mokyklas, teismus, laikraščius ir bet kokią valstybinę žinybą, sukurtą ginti visuomeninei gerovei…“

„Vengiant pagrindo neturinčių apibendrinimų, reikia apsakyti, kad šiam aštuonkojui vadovauja galingiausi bankai. Apgailėtina saujelė tarptautinių bankininkų praktiškai valdo JAV vyriausybę savo egoistinių interesų labui“.

„Jie faktiškai kontroliuoja abi politines partijas, kuria joms platformas, naudojasi politiniais lyderiais, privačių organizacijų lyderiais ir imasi visokiausių priemonių, kad į aukštus postus būtų paskirti tik tie kandidatai, kurie paklūsta korumpuoto didžiojo biznio diktatui…“

„Šitie tarptautiniai bankininkai ir asmenys, atstovaujantys Rokfelerių ir Standart Oil interesus, kontroliuoja daugumą laikraščių ir žurnalų mūsų šalyje“ (New York Times, 1922, kovo 26).

Tai kodėl žmonės neįsiklausė į tokius rimtus įspėjimus ir tuometiniame Kongrese nebuvo pasipriešinta 1913 metų įstatymui dėl FRS? Dėl to, kad, kaip pamename, tai buvo 3 dešimtmetis. Stabilus bankinio kreditavimo plėtimasis leido augti rinkai. T.y. klestėjimo laikotarpyje niekas nenori susimąstyti apie ekonomines problemas. Tačiau egzistavo ir kita šios gerovės pusė. Įmonių plėtimasis ir tvirtėjimas vyko išimtinai už skolintas lėšas. Besipučiančioje fondų rinkoje siautėjo spekuliacija. Ir nors viskas atrodė puiku, tai buvo rūmai, pastatyti iš smėlio.

Kai tik situacija „subrendo“, 1929 balandį FRS krikštatėvis Polas Varburgas išsiuntinėjo savo draugams slaptą cirkuliarą su įspėjimu apie būsimą krizę ir depresiją visoje šalyje. 1929 rugpjūtį FRS ėmė mažinti pinigų kiekį apyvartoje. Dėl to visai nėra sutapimas, kad visų tuometinių Volstrito verteivų – Džono Rokfelerio, Dž. P. Morgano, Džozefo Kenedžio, Bernardo Barucho ir kitų – biografijose užsimenama apie tai, kad jie spėjo nutraukti operacijas su vertybiniais popieriais iki rinkos žlugimo ir įdėjo visus aktyvus į grynus pinigus ir auksą.

1929 spalio 24 stambūs Niujorko bankininkai pradėjo teikti brokeriams kreditus tik iki pareikalavimo, su sąlyga, kad jie bus padengti per 24 valandas. Tai reiškė, kad ir fondų brokeriams, ir jų klientams teko atsikratyti savo akcijų rinkoje bet kokia kaina, kad galėtų grąžinti kreditus. Rinka žlugo. Ši diena įėjo į Amerikos istoriją kaip „Juodasis ketvirtadienis“.

Džono Keneto Helbtraito, Depresijos laikmečio tyrinėtojo, duomenimis, per patį nesulaikomų pardavimų biržoje įkarštį Bernardas Baruchas atsivedė į lankytojų galeriją Niujorko fondų biržoje Vinstoną Čerčilį. Jis norėjo parodyti Čerčiliui biržos paniką ir pasipuikuoti savo valdžia prekybos salėje įsisiautėjusiems įvykiams.

Kongresmenas Liuosas Makfedenas žinojo, kas dėl to kaltas. Jis apkaltino krizės organizavimu FRS ir tarptautinius bankininkus: „Tai ne atsitiktinumas, bet kruopščiai suplanuotas įvykis… Tarptautiniai bankininkai siekė sukurti tokios nevilties situaciją, kad taptų visų mūsų valdovais“. Makfedenas nuėjo dar toliau, jis atvirai apkaltino lupikautojus krizės organizavimu tuo tikslu, kad būtų pagrobtas Amerikai priklausantis auksas. 1931 vasarį, krizės įkarštyje, jis pasakė: „Manau, niekas nesiginčys, kad Europos valstybės veikėjai ir finansininkai pasiruošę viskam, kad greičia susigrąžintų auksą, perduotą Amerikai karo metu“.

Kertisas Delas, brokeris iš Lehman Brothers, buvo Niujorko biržoje, kai žlugo rinka. Savo 1970 metais išleistoje knygoje „Mano patėvis IDR“ (IDR – tarptautinis depozitinis įsipareigojimas, leidžiantis prekiauti Amerikos rinkoje užsienietiškomis akcijomis) jis rašo, kad krizę išprovokavo suplanuotas staigus lėšų pasiūlos sumažinimas Niujorko pinigų rinkoje: „Iš tiesų tai buvo apgalvotas Amerikos visuomenės apiplėšimas, kurį įvykdė tarptautiniai finansiniai tūzai. Krizę sukėlė staigus kreditinių lėšų trūkumas Niujorko pinigų rinkoje“.

Per kelias savaites rinka prarado 3 mlrd$. Per metus rinka sumažėjo 40-čia mlrd$. Bet ar pradingo tie pinigai? O gal jie susitelkė tam tikros grupės žmonių rankose? Tarkim, Džozefo Kenedžio turtas tuo metu išaugo nuo 4 mln$ 1929 iki 100 mln$ 1935 metais.

Įdomu, ko tuo metu ėmėsi FRS – vietoje to, kad gelbėtų ekonomiką, staigiai sumažindama palūkanų normą, FRS toliau atkakliai mažino pinigų masę, dar labiau gilindama depresiją. Dėl to tarp 1929 ir 1933 metų pinigų kiekis apyvartoje sumažėjo 33%.

Nors daugelis amerikiečių niekad negirdėjo, kad Didžiąją depresiją suorganizavo FRS, tai labai gerai žinoma stambių ekonomistų tarpe. Pavyzdžiui, Elifronas Fridmanas, Nobelio laureatas iš Stenfordo, pasakė per interviu Nacionalinei radijo draugijai 1996 sausį, kad FRS neabejotinai sukėlė depresiją, sumažinusi pinigų kiekį apyvartoje vienu trečdaliu.

Tačiau krizės metu prarasti amerikiečių pinigai niekur nedingo. Jie perėjo į rankas tiems, kurie iš anksto žinojo apie biržos krachą ir investavo pinigus į auksą prieš pat krizę. Auksas visuomet buvo patikimiausia lėšų išsaugojimo priemonė. Amerikos pinigai keliavo ir į užsienį. Neįtikėtina, bet tuo metu, kai prezidentas Huveris herojiškai mėgino gelbėti bankus ir gyvybiškai svarbias įmones, kai milijonai amerikiečių, depresijai gilėjant, vis labiau badavo, milijonai dolerių buvo išleista Vokietijos atkūrimui.

Prieš 8 metus iki Hitleriui okupuojant Lenkiją, kongresmenas Liuisas Makfedenas įspėjo Kongresą, kad mokesčių mokėtojai moka už Hitlerio įsitvirtinimą valdžioje: „Po Pasaulinio karo Vokietiją užgrobė tarptautiniai bankininkai. Jie privedė šalį iki katastrofiškos būklės, jie ją valdo, maitina, girdo ir melžia. Jie supirko jos pramonę, žemę, kontroliuoja gamybą ir visas komunalines tarnybas“. „Vokiečių tarptautiniai bankininkai finansuoja dabartinę vyriausybę. Jie padėjo Adolfui Hitleriui gauti dolerinį kreditą, kuris iki paskutinio cento buvo išleistas tam, kad Hitlerio ėjimas į valdžią sukurtų grėsmę Briuningo vyriausybei“. „Ir kadangi Briuningas atsisako dirbti nurodinėjamas vokiškų tarptautinių bankininkų, sudaromos sąlygos Hitleriui ateiti į valdžią, kad Vokietijos tauta būtų visiškai pavergta…“ „FRS direktorių tarybos pagalba… į Vokietiją buvo perpumpuota daugiau kaip 10 mlrd$ amerikietiškų lėšų. Jūs visi girdėjote, kokie didžiuliai projektai šiuo metu realizuojami Vokietijoje… šiuolaikiškiausi pastatai ir didžiuliai planetariumai, sporto salės ir plaukymo baseinai, puikios valstybinės autostrados ir pažangiausi fabrikai. Visa tai daroma už mūsų pinigus, perduotus Vokietijai FRS direktorių tarybos sprendimu“. „FRS valdytojai pripumpavo į Vokietiją tiek milijardų dolerių, kad aš netgi droviuos ištarti tikrąją sumą“.

Paskutiniais savo prezidentavimo metais Huveris beviltiškai bandė realizuoti bankų sistemos gelbėjimo planą. Planas žlugo, nes jo priėmimui Kongrese reikėjo užsitikrinti demokratų daugumos paramą.

1932 metais prezidentu tapo Franklinas Delano Ruzveltas. Kai tik jis užėmė savo postą, buvo skubiai imtasi ypatingų priemonių išvesti bankų sistemą iš krizės. Tačiau jos baigėsi ne kuo kitu, kaip FRS kontrolės pinigų apyvartai sustiprėjimu. Tik tada FRS pradėjo „atverti piniginę“ ir paremti naujais pinigais badaujančią Amerikos tautą.

Filmas

Pinigų valdovai 11

Pirmasis pasaulinis karas

Pirmasis pasaulinis karas

Po to, kai finansinė valdžia pasidarė žymia dalimi centralizuota, kilo prielaidos kilti išties dideliam karui. Ir, žinoma, centriniams bankams politinė karo prielaidos buvo žymiai mažiau reikšmingos už galimybę gauti pelną. Niekas nesukuria tokių skolų kaip karas. Geriausias to pavyzdys – Anglija. Per 190 metų, praėjusių nuo Anglijos Banko įkūrimo iki Napoleono pralaimėjimo, ji kariavo 56 metus! O didžiąją dalį likusio laiko buvo pasiruošimo karui būsenoje.

Per I Pasaulinį karą Rotšildai kreditavo Vokietiją, britiška šeimos dalis – Angliją, o prancūziškoji – Prancūziją. Amerikoje Dž. P. Morganas užsiėmė kariniais tiekimais prancūzams ir anglams. Po 6 mėnesių nuo karo pradžios verslas taip suklestėjo, kad Morganas tapo stambiausiu kariniu tiekėju pasaulyje, jo kariniai užpirkimai pasiekė 10 mln$ per dieną! Morgano ofise jo nuolatos laukė brokeriai ir prekybos agentai, pageidaujantys parduoti. Prieita iki to, kad bankas turėjo pastatyti sargybinius prie kiekvienų būstinės durų ir prie biznio partnerių namų.

Dauguma Niujorko bankininkų irgi neblogai pasipelnė iš karo. Ironiška, kad atsakingu už gynybinę sritį prezidentas paskyrė būtent Bernardą Baruchą. Kaip rašo istorikas Džeimsas Perlokas, Baruchas ir Rokfeleriai užsidirbo per karą apie 200 mln$. Tačiau pelnas nebuvo vienintelis karo tikslas. Ne paskutinėje vietoje buvo ir kerštas – lupikautojai negalėjo dovanoti rusų carams jų paramos Linkolnui Pilietinio karo laikais. Be to, Rusija liko paskutine stambia Europos valstybe, nepasidavusi pagundai įsteigti privatų centrinį banką.

Dar vykstant karui rusų revoliucija nuvertė carą ir įvedė komunizmą. Džeikobas Šifas, finansinio tresto Kuhn Loeb Company, mirties patale prisipažino, kad išleido 20 mln$ caro nuvertimo finansavimui. Pinigai rusų revoliucijai remti ėjo ir ir iš Anglijos. Kodėl turtingiausi pasaulio žmonės finansavo komunizmą – sistemą, atvirai raginančią sunaikinti kapitalizmą, kuris padarė juos turtuoliais?

Tyrinėtojas Haris Alenas aiškina tai šitaip:

„Jei suvoksime, kad socializmas yra ne turtų išdalinimo visiems mechanizmas, o realus būdas konsoliduoti ir valdyti resursus, tai išoriškas paradoksas, kai superturtingi žmonės finansavo socializmą,liausis buvęs paradoksu. Tuomet tokia pagalba tampa labai logišku ir netgi tobulu įrankiu trokštantiems maksimalios valdžios maniakams“.

„Komunizmas, o jei tiksliau – socializmas, – tai ne vargingųjų masių, bet ekonomikos elito judėjimas“.

Istorikas Kleonas Skauzenas savo 1970 metais išleistoje knygoje „Tikrasis kapitalistas“, pasisakė šitaip:

„Bet kokia valdžia gimdo dar didesnės valdžios troškimą. Buvo beveik neišvengiama, kad superturtingieji vieną sykį panorės kontroliuoti ne tik nuosavus turtus, bet ir viso pasaulio turtus.

Geriausias būdas pasiekti šiam tikslui buvo patenkinti ambicijas valdžios trokštančių politinių sąmokslininkų, ketinančių nuversti visas įmanomas vyriausybes ir įvesti visuotinę pasaulinę diktatūrą“.

Tačiau revoliucionieriai tapo nekontroliuojami ir pamėgino perimti valdžią iš turtuolių. Pavyzdžiui, Mao Cze Dunas nuo 1938 metų vadovavosi devizu, kad politinė valdžia yra pagrįsta ginklu. Volstrito pinigų maišai atvėrė komunistams savo aruodus, mėgindami kontroliuoti revoliucinius judėjimus, teikdami jiems didžiulius kreditus su sąlyga, kad jie bus paklusnūs, arba mažindami paramą, ar net teikdami kreditus jų opozicijai, jei revoliucionieriai tapdavo nekontroliuojami.

Leninas irgi vieną kartą suprato, kad būdamas absoliučiu Rusijos diktatorium, finansinių svertų jis nevaldo. Juos neregimai kontroliuoja kažkas kitas. „Valstybė funkcionuoja ne taip, kaip norėtųsi. Šitas lokomotyvas mūsų neklauso. Atrodo, kad jį valdo žmogus, tačiau jis nevažiuoja reikiama kryptimi. Jis važiuoja ten, kur jį nukreipė neregima jėga“.

Kas gi buvo ta jėga? Kongreso narys Luji Makfedenas aiškino tai taip:

„Rusijos istoriniam keliui lemtingą įtaką padarė tarptautinių bankininkų veiksmai… Padedant FRS valdybai… per Chase Manhatan Bank sovietų vyriausybė gavo lėšų iš JAV Iždo. Anglija irgi gavo mūsų pinigus per Federalinio Rezervo skyrius, o paskui perdavė juos sovietams su didelėmis palūkanomis… Istorinė statyba – Dnepro HE – buvo finansuojama už pinigus, kuriuos iš Amerikos Iždo neteisėtai paėmė korumpuoti FRS bankininkai“.

Kitaip sakant, FRS ir Anglijos Bankas, juos kontroliuojančių tarptautinių bankininkų pavedimu sukūrė monstrą, kuris 70 metų platino komunistinį režimą, kėlė karinę įtampą ir, kas svarbiausia, klimpo į skolas.

Jeigu manote, kad lupikautojai turėjo šansą išsaugoti situacijos kontrolę, bet jį prarado, tai jūs smarkiai klystate. 1992 metais laikraštis The Washington Times rašė, kad Rusijos prezidentas Jelcinas buvo gerokai nuliūdintas fakto, kad visa į jo šalį keliaujanti pagalba „patenka atgal į Vakarų bankų skrynias tam, kad būtų aptarnaujama skola“.

Niekas, turėdamas sveiką protą, neims tvirtinti, kad toks didžiulis karas kaip I-asis Pasaulinis, turėjo vieną vienintelę priežastį. Karas- labai sudėtingas mechanizmas ir jį sukelia įvairių faktorių suma. Tačiau, iš kitos pusės, būtų taip pat kvaila ignoruoti vieną iš pagrindinių jo priežasčių – tuos, kuriems karas pelningas. Lupikautojų vaidmuo istorijoje – tai ne siaubingų sąmokslų teorija. Šie žmonės turi motyvų – tokių kaip trumpalaikis pelno troškimas ir ilgalaikiai planai sukurti proletarinę vyriausybę, kad paskui galima būtų finansuoti ir kontroliuoti jos politikus, kad ir kuo jie galiausiai pavirstų. Toliau mes pamatysime, ką paruošė lupikautojai visam pasauliui.

Filmas

Pinigų valdovai 10

FRS

1913 metų Federalinio rezervo įstatymas

Naujos prezidentinės kampanijos metu demokratai kruopščiai apsimetė Oldridžo pateikto įstatymo priešininkais. Kaip po 20 metų pasakė Atstovų rūmų narys Luji Makfedenas, pats demokratas ir buvęs Bankų ir valiutos komiteto pirmininkas: „Oldridžo įstatymo projektas buvo atmestas išrinkus prezidentu Vilsoną. Asmenys, vadovavę demokratų partijai, pažadėjo tautai, kad kol jie bus valdžioje, centrinio banko nebus. Po 13 (!) mėnesių pažadas buvo sulaužytas ir Vilsono administracija, aktyviai dalyvaujant pačioms grėsmingiausioms Volstrito figūroms, įsteigė mūsų laisvoje šalyje sutrūnijusios monarchijos laikų organizaciją, kad galėtų kontroliuoti visą šalį nuo viršaus iki apačios ir eksploatuoti mus nuo lopšio iki kapo duobės“.

Netrukus po Vilsono išrinkimo „Morganas Varburgas, Baruchas ir kompanija“ pradėjo realizuoti kitą planą, kurį Varburgas pavadino „Federaline rezervų sistema“. Demokratų viršūnėlė sveikino naują įstatymo projektą, pavadintą Glass Owen Bill, kaip kažką, kas radikaliai skiriasi nuo Oldridžo projekto, nors abu dokumentai praktiškai buvo identiški. Demokratų pareiškimai buvo tokie kategoriški, kad Polas Varburgas, abiejų projektų gimdytojas, buvo priverstas kreiptis į savo nusipirktus draugus Kongrese, įtikinėdamas, kad abu dokumentai praktiškai vienodi: „Jei atmesime grynai išoriškus skirtumus, esančius paviršiuje, pamatysime, kad abiejų siūlomų sistemų „grūdai“ yra labai panašūs ir logiškai tarpusavyje susiję“.

Šis prisipažinimas buvo skirtas tik privačioms ausims. Viešai „Pinigų trestas“ senatoriaus Oldridžo ir Frenko Vanderlipo asmenyse pasisakė prieš FRS. Vis dėlto, praėjus ne vieniems metams, Vanderlipas prisipažino laikraščiui Saturday Evening Post, kad abu dokumentai vienas nuo kito nesiskyrė: „Nors įstatymo dėl Federalinio rezervo, pasiūlytas Oldridžo, buvo atmestas, visi jo svarbiausi momentai išliko galutinai patvirtintame variante“.

Kai Kongrese pagaliau prasidėjo balsavimas, konsultacijai buvo pakviestas specialistas iš Ohajo Alfredas Krouzeris. Jis aiškiai suvokė abiejų dokumentų giminingumą: „Šis įstatymo projektas… suteikia įstatyminę galią tam, ko 25 metus siekė Volstritas ir stambūs bankai – privačiai, bet ne visuomeninei nacionalinės valiutos kontrolei“. Kadangi Glass Owen Bill gali to pasiekti taip pat gerai, kaip ir Oldridžo įstatymas, tai abu dokumentai, jų realizavimo atveju, atima iš vyriausybės ir tautos bet kokius efektyvius mechanizmus kontroliuoti visuomeninius pinigus ir perduoda bankams išimtinę ir nepaprastai pavojingą teisę didinti arba mažinti nacionalinę pinigų masę“.

Parlamentinių svarstymų metu senatoriais skundėsi, kad bankai bando panaudoti savo finansinę valdžią, kad padarytų įtaką svarstymų rezultatui. „Šioje šalyje yra bankininkų – visuomenės gerovės priešų“ – pasakė šia tema vienas senatorius. Nepaisant visų kaltinimų apgaule ir korupcija,įstatymas buvo galiausiai patvirtintas Senate 1913 gruodžio 22. Tai atsitiko netrukus po to, kai dauguma senatorių išsivažinėjo Kalėdų atostogoms, gavę savo politinės vadovybės užtikrinimus, kad visi sprendimai bus priimami tik po Naujųjų metų.

Įstatymo patvirtinimo dieną kongresmenas Lindbergas pasakė emocionalią kalbą, įspėdamas bendrapiliečius, kad „Šis įstatymas sukurs didžiausią pasaulyje monopoliją. Pasirašytas prezidento įstatymas legalizuos neregimą Pinigų valdžios vyriausybę. Žmonės gali iškart to nepastebėti, tačiau paskutinio teismo diena nutolinta tik keliems metams… Šiuo įstatymu realizuojamas sunkiausias Amerikos istorijoje įstatymų leidimo valdžios nusikaltimas“.

Vos keliomis savaitėmis anksčiau Kongresas patvirtino įstatymą dėl pajamų mokesčių. Prie ko čia mokesčiai? Reikalas tas, kad jis padėjo bankininkams sukurti sistemą, galinčią generuoti praktiškai neribotą federalinės vyriausybės skolą. Kaip mes pamename, privatus centrinis bankas sugeba sukurti skolas iš niekur.

Tais laikais federalinė vyriausybė buvo nedidelė. Iki priimant minėtą įstatymą vienintelis biudžeto pajamų šaltinis buvo tarifai ir akcizai. Dabar gi, kaip savo laiku vyko su Anglijos Banku, procentiniai mokėjimai buvo padengti tiesioginiu gyventojų apmokestinimu. Lupikautojai suprato, kad jeigu jiems teks pasikliauti tik valstijų įnašais, galiausiai valstijų įstatymų leidėjai ims maištauti ir arba atsisakys mokėti palūkanas už naudojimąsi nuosavais pinigais, arba pradės politinį spaudimą vyriausybei, kad būtų sumažinta skolos suma.

Įdomu, kad 1895 metais JAV Aukščiausiasis teismas pripažino tokį pajamų mokestį nekonstituciniu. Dėl tos pačios priežasties 1909 metais jis atmetė netgi įstatymą dėl korporacijų pelno apmokestinimo. Galiausiai senatorius Oldridžas paskubėjo pasiūlyti Senatui padaryti Konstitucijoje pataisą, kuri leistų ratifikuoti pajamų mokestį. Lupikautojai pamėgino įrašyti į Konstituciją taip vadinamą „16 pataisą“, kurios tekstas vėliau buvo pasiūlytas svarstyti valstijų įstatymų leidėjams. Pataisos kritikai tvirtina, kad ji taip ir nebuvo ratifikuota būtinu regioninių įstatymų leidėjų balsų skaičiumi.

Tačiau lupikautojai ir nesiruošė svarstyti galutinio varianto. 1913 spalį senatorius Oldridžas sugebėjo greitai prastumti įstatymą dėl pajamų mokesčių Kongrese. Be teisės tiesiogiai apmokestinti Amerikos piliečius, apeinant valstijų pozicijas, įstatymas dėl FRS būtų ne toks naudingas tiems, kas siekė įklampinti Ameriką į skolas.

Praėjus metams nuo įstatymo dėl FRS patvirtinimo, kongresmenas Lindbergas paaiškino, kokiu būdu ši organizacija kuria taip vadinamą „verslo ciklą“ ir naudoja jį savo interesais: „Kad pakiltų kainos, viskas, ką reikia padaryti FRS, tai sumažinti palūkanų normą. Dėl šito į ekonomiką plūsteli kreditinės lėšos ir prasideda bumas fondų rinkoje. Paskui, kai verslininkai pripranta prie tokių sąlygų, FRS gali nutraukti įsivaizduojamą klestėjimą staigiu palūkanų normos padidinimu“. „Palūkanų normų politikos pagalba FRS gali siūbuoti rinką pirmyn atgal ar sukelti staigius pokyčius ekonomikoje staigiai padidinant palūkanų skirtumus. Bet kokiu atveju FRS turės vidinę informaciją apie artėjančius finansinės politikos pokyčius ir iš anksto žinos apie būsimus pasikeitimus, tiek pagerėjimus, tiek pablogėjimus“. „Tai privati organizacija, sukurta gauti maksimaliam pelnui iš pinigų, kurie priklauso kitiems“. „Jie iš anksto žino, kada naudingiausia skelti finansinę krizę. Jiems taip pat žinoma, kada ją reikia sustabdyti. Kaip infliacija, taip ir defliacija yra geri dalykai, kai kontroliuoji finansus“.

Lindbergas pasirodė esąs teisus pagal visus punktus. Jis tik nesuprato, kad dauguma Europos tautų jau tapo savo centrinių bankininkų aukomis prieš dešimtis ar net šimtus metų. Tačiau jam pavyko pastebėti įdomų faktą – vos po vienerių metų FRS užgrobė aukso rinką. Tačiau Lindbergas buvo ne vienintelis FRS kritikas. Luji Makfedenas, buvęs 1920-1931 Bankų ir Valiutos komiteto pirmininku, pasakė apie FRS: „…FRS sukūrė viršvalstybę, kurią valdo bankininkai ir pramonininkai, susivieniję tam, kad pavergtų pasaulį nuosavo pasipelnymo labui“.

Raitas Patmanas iš Teksaso, kitas Bankų ir valiutos komiteto pirmininkas (7 dešimtmetis) pasakė: „Šiuolaikinėje Amerikoje iš tiesų yra dvi vyriausybės. Yra įstatymų numatyta valdžia, ir yra nepriklausoma, vyriausybės nekontroliuojama ir nekoordinuojama Federalinė Rezervų Sistema, susigrobusi valdžią pinigams, kurią Konstitucija suteikia Kongresui“.

Netgi išradėjas Tomas Edisonas buvo solidarus su FRS kritikais: „Jeigu mūsų valstybė gali emituoti obligacijų už 1 dolerį, tai ji gali išleisti ir analogiška banknotą. Faktorius, darantis patrauklia obligaciją, daro patraukliu ir banknotą. Skirtumas tarp obligacijos ir banknoto tame, kad obligacija leidžia finansiniams brokeriams uždirbti dvigubai daugiau nei verta obligacija ir dar 20% viršaus, kai tuo tarpu naudojant valiutą, pelną atneša tik tiesioginės investicijos į naudingą verslą“. Ir dar: „Būtų absurdiška teigti, kad mūsų šalis gali išleisti obligacijų už 30 mln$ ir negali išleisti banknotų už tą pačią sumą. Abu finansiniai instrumentai yra mokėjimo įsipareigojimai, tačiau vienas jų naudingas lupikautojams, o kitas padeda žmonėms“.

Praėjus 3 metams po įstatymo dėl FRS patvirtinimo, jau ir pats prezidentas Vilsonas susigaudė, kokį džiną jis paleido į laisvę:

„Mes gavome vieną labiausiai nevaldomą ir priklausomą vyriausybę civilizuotame pasaulyje. Tai daugiau ne nuomonių reiškimo laisvės vyriausybė, ne vyriausybė, išreiškianti daugumos valią, bet vyriausybė, peršanti mums saujelės „šio pasaulio galingųjų“ sprendimus“.

„Kai kurie įtakingiausi Amerikos komersantai ir pramonininkai kažko būgštauja. Jie jaučia, kad esama kažkokios valdžios, tokios organizuotos, tokios visur esančios ir visaapimančios, kad, jeigu net jie jai prieštarauja, tai yra linkę laikyti savo mintis prie savęs“.

Prieš savo mirtį 1924 metais Vilsonas suvokė, kokią žalą padarė Amerikai; „Aš nenorėdamas sugrioviau savo vyriausybę“.

Lupikautojai, kurie pelnosi iš manipuliacijų apyvartoje esančių pinigų kiekiais, gavo savo privatų centrinį banką Amerikoje. Stambiausi laikraščiai, kurie taip pat priklausė jiems, sveikino įstatymo dėl FRS pasirašymą. Jie aiškino publikai, kad „Dabar depresijų galima bus moksliškai išvengti!“

Realybėje, kai kas gavo galimybę depresijas moksliškai kurti.

Filmas