Tag Archives: krizė

Skola

Dauguma pinigų yra sukurti imant paskolas iš bankų. Vienintelis būdas padidinti pinigų kiekį ekonomikoje yra skolinimasis iš bankų, taip paliekant mus visus didžiulėje skolų ir užstatų duobėje.

1. Kol žmonės klimpsta į skolas, bankai kuria naujus pinigus.

Betkam imant paskolą, išleidžiami visiškai nauji pinigai. Kol skolinamasi, tol ekonomika plečiasi šviežia valiuta. Visi šie nauji pinigai ir padidėjęs vartojimas sudaro įvaizdį, kad sistema veikia puikiai, kas paskatina dar daugiau skolintis. Kol skola auga, tol didėja ir pinigų kiekis.

2. Kiekvienam išleistam pinigui yra toks pat kiekis skolos.

Jeigu jūsų banko sąskaitoje yra £100, kažkas kitas privalo turėti £100 skoloje. Apibendrinus, visoje ekonomikoje bus tiek pat skolos, kiek ir pinigų.

3. Jeigu norime daugiau pinigų, privalome skolintis.

Jeigu norime ekonomiką pagyvinti įliedami daugiau pinigų, pavyzdžiui recesijos laikotarpiu, privalome klimpti į skolas bankams. Štai kodėl krizės laikotarpiu vyriausybė yra bejėgė priversti bankus skolinti vėl. Jeigu ekonominė krizė kilo dėl per didelių skolų, kaip ją galima atgaivinti jei vienintelis būdas – vėl skolintis?

Bankų vergija

4. Jeigu atsikratome skolų – dingsta pinigai.

Išmokant skolas, pinigai nenuteka kam nors kitam – jie tiesiog išimami iš ekonomikos. Tai yra dėl to, nes paskolų grąžinimas yra atvirkštinis pinigų kūrimo procesas: bankai išleidžia pinigus suteikiant paskolas, taip pat juos panaikina paskoloms grįžus.

Taigi kai žmonės stengiasi išsimokėti paskolas, ištikrųjų jie kenkia ekonomikai, nes ištraukia iš jos pinigus. Rezultate sumažėjęs pinigų kiekis ir skolinimas nebeskatina vartojimo, ekonomika traukiasi, visi skurstame. Tai galima sulyginti su mašinos varikliu be tepalo – ilgainiui mašina išvis nebevažiuos ir viskas sustos.

Tai reiškia, kad neįmanoma sumažinti skolų nesukeliant recesijos. Ir jūs asmeniškai tegalite išmokėti skolas, tais pinigais, kuriuos kažkas kažkada pasiskolino. Tokia sistema sukuria spąstus, kai skola be perstojo privalo augti.

http://www.positivemoney.org/issues/debt/

Positive Money: Skolos | Demokratija | Nelygybė | Būstų kainos | Mokesčiai | Krizės ir Recesijos | Darbai ir Verslai

Demokratija

Kai visos TV kameros krypsta į seimą, galia spausdinti pinigus bankams suteikia didesnę valdžią nei politikams. Štai kodėl valstybės pinigų emisiją patikėti privatiems bankams yra nedemokratiška.

1. Mes suteikėme pinigų emisijos galią privatiems bankams be jokios atsakomybės.

Bankai sukuria naujus pinigus išduodami paskolas, kas reiškia, jog jie iš tikrųjų kontroliuoja kur tie nauji pinigai pasklis ekonomikoje. Tai reiškia, kad privatūs bankai turi galią formuoti ekonomiką.
Jie naudojasi šiomis teisėmis keldami būstų kainas, pūsdami spekuliacinius finansinius burbulus, taip marindami mažuosius verslus ir investicijas. Jie neprivalo ir neturi jokių legalių įsipareigojimų dirbti visuomenės labui, paprasti žmonės neturi jokių šansų priversti juos būti atsakingais.

2. Ši ypatinga galia koncentruota kelių didžiausių bankų rankose, kuriuos valdo tik keletas žmonių.

Šiandien, maždaug 85% UK pinigų egzistuoja tik penkiuose didžiausiuose bankuose. Šie penki bankai yra kontroliuojami tik 78 tarybos narių, kurie priima esminius sprendimus kiek pinigų bus sukurta ir kaip jie bus panaudoti.

Tai ypatingai didžiulė galia koncentruota keliose rankose, be jokios atsakomybės ir skaidrumo didžiajai visuomenės daliai. Vietoj to bankai suinteresuoti siekti kuo didesnio pelno, besaikio ir neatsakingo pinigų spausdinimo per kuo trumpesnį laiką.

Tai ypatingai pavojinga ir nedemokratiška palikti šitokias teises ir galias kelių žmonių rankose be jokios atsakomybės visuomenei – finansinių krizių pasekmės būtent tai ir įrodo.

3. Bankai turi daugiau ‘perkamosios galios’ nei šalies valdžia.

Praėjus 5 metams nuo finansų krizės pradžios UK, bendras bankų paskolų kiekis sudarė £2.9 trilijonus. Per tą patį laikotarpį valdžia išleido £2.1 trilijoną. Taigi, kol bankai gali kurti pinigus suteikdami paskolas, tol jie turės didesnę ‘perkamąją galią’ formuoti ir keisti ekonomika nei visa mūsų išrinktoji valdžia.

Perkamoji galia

80 privačių asmenų atsakingi už £2.9 trilijonus; 650 valdžios žmonių atsakingi už £2,1 trilijoną.

4. Niekada nebuvo jokio demokratinio sprendimo suteikti šią galią bankams.

Kai valdžia kalba apie sveikatos sektoriaus privatizavimą ir kitas socialinius klausimus, visuomenėje kyla didžiuliai debatai ir ginčai. Bet istorijoje dar niekada nebuvo jokios diskusijos ar galime leisti bankams spausdinti pinigus. Iš tikrųjų UK istorijoje atsitiko priešingai: 1844 parlamentas balsavo už popierinių pinigų emisijos teisės atėmimą iš privačių bankų, bet šis įstatymas nenumatė skaitmeninių ir kitų pinigų rūšių atsiradusių vėliau. Šiandien 97% visų pinigų yra skaitmeniniai t.y. skaičiukai bankų kompiuteriuose. Daugelis valdančiųjų nė nenutuokia, kad pinigų emisijos galia persikėlė į privačių bankų rankas.

Pinigų emisijos svarba liečia visus mūsų visuomenės aspektus, taigi verta nerimauti, kad ją perdavėme privatiems, neatsakingiems asmenims be jokių rinkimų ir žiniasklaidos dėmesio.

http://www.positivemoney.org/issues/democracy/

Positive Money: Skolos | Demokratija | Nelygybė | Būstų kainos | Mokesčiai | Krizės ir Recesijos | Darbai ir Verslai

Nelygybė

Kadangi beveik visi pinigai yra sukurti per bankų paskolas, kažkas už juos privalo mokėti palūkanas. Šios palūkanos perskirsto pinigus iš 90% gyventojų 10% -imčiai turtingųjų. Tuo tarpu, išpūstos būstų kainos ir finansinis nestabilumas veda prie didėjančio skirtumo tarp turtingųjų ir vargšų.

1. Sistema perkelia pinigus iš vargšų turtingiesiems.

Kadangi UK 97% pinigų yra sukurti privačių bankų paskolomis, mes visi šias paskolas privalome apmokėti. Didžioji dauguma gyventojų sumoka bankams daugiau palūkanų, nei kada nors gaus atgal, todėl tai sukelia turto nutekėjima iš 90% į 10% žmonių ratą. Visi kartu UK gyventojai privatiems bankams kiekvieną dieną sumoka £165 milijonus palūkanų, imant tik asmenines paskolas ir £213 milijardus per metus visų palūkanų.

Palūkanos

Pajamų grupės ir palūkanos sumokamos bankams.

2. Tokia sistema leidžia bankams išsiurbti realius ekonomikos pinigus.

Verslai kaip ir žmonės yra panašioje situacijoje. Realiai (ne finansinei), produktyviai ekonomikai funkcionuoti reikalingi pinigai, bet kadangi visi pinigai yra sukurti skolos principu, pastarasis sektorius privalo taip pat mokėti palūkanas privatiems bankams. Tai reiškia, kad reali ekonomika/verslai – parduotuvės, ofisai, fabrikai ir t.t. – neišvengiamai moka palūkanas bankų sektoriui. Kuo ekonomikoje didesnė privati skola, tuo daugiau pinigų yra išsiurbiama į bankų sektorių.

Palūkanos

Reali ekonomika subsidijuoja bankus.

3. Tai perkelia turtą iš visos šalies į sostinę.

Bankai apmoka savo personalą nuo gauto pelno, kurio didžioji dalis atkeliauja iš palūkanų. Kadangi dauguma geriausiai apmokamų darbuotojų gyvena sostinėje, tai padaro ją turtingiausia kitų miestų sąskaita, nes visos palūkanos plaukia būtent čia.

4. Sistemos sukeltas nestabilumas lemia, kad mažai apmokami darbai lieka nepatikimi.

Kai bankai sukelia finansų krizę, atėjusi recesija pakelia šalies nedarbingumą. Todėl mažai apmokami, laikinų kontraktų darbininkai yra pirmieji, kurie praranda darbus. Finansų krizė juos paliečia skaudžiausiai.

5. Didelės būstų kainos garantuoja nelygybę.

Kai bankų kuriami pinigai pumpuojami į būstų rinkas, kas sukelia jų išsipūtimą, žmonės su mažomis pajamomis nukenčia labiausiai, nes jiems neįmanoma gauti paskolos. Jauni žmonės taip pat pralaimi – pirma paskola perkant namą, praryja didžiają dalį jų atlyginimo. Tuo tarpu, tie kurie įstengia gauti paskolas, gali nusipirkti keletą namų ir iš to pasipelnyti. Pastarieji žmonės dažniausiai būna pagyvenę ir turtingi. Visa tai sukelia nelygybę tarp skirtingų pajamų klasių ir tarp senų ir jaunų žmonių.

http://www.positivemoney.org/issues/inequality/

Positive Money: Skolos | Demokratija | Nelygybė | Būstų kainos | Mokesčiai | Krizės ir Recesijos | Darbai ir Verslai

Mokesčiai

Kadangi patikime privatiems bankams emituoti valstybės pinigus, visi nuo to kenčiame mokėdami didesnius mokesčius. Tai yra dėl to, nes pinigų kūrimo mokestis, kitaip – palūkanos keliauja ne valstybės piliečiams, o privačių bankų savininkams. Paprastiems žmonėms taip pat tenka atsakyti ir už bankų sukeltas finansines krizes.

1. Pajamos emituojant pinigus.

Anglijos bankas vis dar spausdina popierinius pinigus (pvz. 10 svarų kupiūras). Pagaminti kupiūra kainuoja tik kelis pensus, todėl vyriausybė gauna pelną nuo kiekvienos kupiūros paleistos į apyvartą. Tarp 2000 ir 2009 šis pelnas siekė £18 milijardų – pakankamai apmokėti to laikotarpio visų 90 tūkst. seselių atlyginimus.

Bet Anglijos bankas pagrinde emituoja tik popierinius pinigus, o skaitmeninius palieka privatiems bankams, kuriuos naudojame taipogi kiekvieną dieną. Bankui emitavus skaitmeninius pinigus pelną pasiima bankas, o ne mokesčių mokėtojai.

Nuo 2002 iki 2009, privatūs bankai padidino pinigų kiekį £1 trilijonu. Kadangi šie pinigai buvo sukurti privačių bankų, visos palūkanos t.y. pelnas atiteko jiems.

Vietoj to, jei šiuos pinigus būtų emitavusi vyriausybė, o ne privatūs bankai UK piliečiams nereikėtų sumokėti £1 trilijono mokesčių. Tai maždaug £33 tūkst. kiekvienam mokesčių mokėtojui per 7 metus!

Emitacija

Pinigų emitacija: 2000-2009

2. Nacionalinės skolos palūkanos

Kadangi emisijos pelnas atitenka ne vyriausybei, o privatiems bankams, vyriausybė privalo skolintis daugiau pinigų, kad padengtų šias prarastas pajamas.
Mes, kaip mokesčių mokėtojai privalome apmokėti šias vyriausybės skolas. Šiuo metu UK piliečiai išleidžia daugiau nacionalinei skolai apmokėti (£51 milijardas per metus), nei švietimui, gynybai, policijai ar transportui. Šios palūkanos kainuoja £1,700 kiekvienam mokesčių mokėtojui per metus.

Palūkanos

Palūkanos skirtos apmokėti nacionalinę skolą

Kuo daugiau palūkanų privalome grąžinti, tuo mažiau pinigų liks viešosioms paslaugoms ir tuo daugiau mokesčių privalėsime sumokėti.

3. Deficitas: recesijos ir krizių kaina.

Prasidėjus 2008 krizei, šimtai tūkstančių žmonių prarado darbus, nustojo vartoti, o verslai žlugo. Visa tai reiškė, kad vyriausybė į biudžetą surinko ženkliai mažiau mokesčių.
Tuo pačiu metu, vis daugiau žmonių pasinaudojo nedarbingumo pašalpomis, kas lėmė stiprų vyriausybės išlaidų padidėjimą. Skirtumas tarp pajamų ir išlaidų padidėjo nuo £30 iki £180 milijardų. Šis skirtumas vadinasi ‘deficitu’ ir jį privaloma padengti skolinantis.
Be bankinės sistemos, kuri emituoja pinigus kiekieną kart išduodant paskolą, mes nebūtume patyrę krizių, o mokesčių mokėtojams nereikėtų gelbėti bankų į draudimo fondus suneštais pinigais.

http://www.positivemoney.org/issues/taxes/

Positive Money: Skolos | Demokratija | Nelygybė | Būstų kainos | Mokesčiai | Krizės ir Recesijos | Darbai ir Verslai

Būstų kainos

Daugeliui iš mūsų kalama į galvą, kad aukštos būstų kainos laikosi dėl per didelės namų paklausos. Tai iš dalies tiesa, bet yra ir kita priežastis – tai milijardai šviežių bankų pinigų pripumpuotų į būstų sektorių dar prieš krizę.

1. Bankai emitavo šimtus milijardų svarų ir investavo juos į nekilnojamajį turtą.

Dešimt metų prieš įvykstant krizei namų kainos UK išaugo trigubai. Daugelis mano, kad tai įvyko dėl to, jog nebuvo pakankamai namų, bet tai tik dalis paveikslo. Pagrindinė priežastis buvo privačių bankų teisė emituoti pinigus suteikiant paskolas. Per tą patį laikotarpį, bankų naujų pinigų emitavimas ir investavimas į NT rinką išaugo keturgubai. Tai buvo pagrindinė masiškai išaugusių NT kainų priežastis.

NT kainų šuolis

UK būstų kainos 1997-2010

2. Nekilnojamojo turto kainos augo greičiau nei atlyginimai.

Namų kainos augo daug greičiau nei atlyginimai, kas reiškia, jog įpirkti NT tapo vis sunkiau ir sunkiau. Betkas kas nespėjo nusipirkti būsto prieš krizę dabar privalės pakloti vis daugiau pinigų, kad papraščiausiai turėtų kur gyventi. Ir tai liečia ne tik NT pirkėjus – nuomos bei socialinių būstų kainos auga lygiagrečiai.

Šis kainų šuolis lėmė tai, kiek daugiau gyventojas privalės sumokėti iš savo atlyginimo paskolai. Pavyzdžiui, 1996 UK vidutinis gyventojas už būsto paskolą mokėjo 17.5% nuo algos, 2008 šis procentas pakilo iki 49.3%. Londone situacija dar sunkesnė, pakilimas buvo nuo 22.2% iki 66.6%.

Palūkanos

Procentai iš atlyginimo mokami už būsto paskolą

3. NT rinkos burbulas nenaudingas beveik niekam.

Nekilnojamojo turto kainų augimas ir susijusi spekuliacija, lemia finansų krizes, kas sukelia lėtesnį augimą, aukštesnį bedarbystės lygį ir didesnes vyriausybės skolas. Aukštos NT kainos taip pat sukuria turto perskirstymo mechanizmą iš jaunų seniems arba iš tų kurie neturi būsto, tiems kurie turi. Vis dėlto mums visiems reikia kažkur gyventi, todėl tai bus nepelninga netgi tiems, kurie turi būstus – pardavę juos privalės mokėti tą pačią rinkos kainą už kurią pardavė. Realybėje pelnosi tik bankai: aukštos kainos reiškia tai, kad žmonės privalės imti didesnes ilgesnio termino paskolas, kas garantuos didesnes palūkanas.

http://www.positivemoney.org/issues/house-prices/

Positive Money: Skolos | Demokratija | Nelygybė | Būstų kainos | Mokesčiai | Krizės ir Recesijos | Darbai ir Verslai

Krizės ir Recesijos

Finansų krizė įvyko dėl bankų teisės masiškai spausdinti pinigus panaudojant juos nekilnojamojo turto burbulo pūtimui, bei finansinių rinkų spekuliacijoms.

1. Bankai sukūrė per daug pinigų…

Kiekvieną kartą bankui išdavus paskolą, sukuriami nauji pinigai. Taip, finansų krizės išvakarese bankai emitavo didžiules sumas naujų pinigų. Per 7 metus pinigų suma ir skola ekonomikoje padvigubėjo.

Pinigų emisija

Grynųjų ir bankų skaitmeninių pinigų emitacija

2. … Ir panaudojo šiuos pinigus NT burbulo pūtimui bei finansinių rinkų spekuliacijai.

Tik labai maža dalis iš trilijonų svarų, kuriuos sukūrė bankai 2000-2007 metais, atiteko verslams.

  • – Apie 31% visų pinigų atiteko NT būstų rinkai, kas leido iškilti namų kainoms greičiau nei atlyginimams.
  • – Sekantys 20% atiteko komerciniams pastatams (ofisai ir kita verslų nuosavybė).
  • – Apie 32% atiteko finansų sektoriui, kuris atėjus krizei žlugo.
  • – Bet tik 8% visų pinigų atiteko verslams, priklausantiems ne finansų sektoriui.
  • – Likusieji 8% atiteko kreditinėms kortelėms ir asmeninėms paskoloms.
Pinigų panaudojimas

Kur UK bankai panaudojo naujai sukurtus pinigus

3. Ilgainiui skolos tapo nebeišmokamos.

Didelių sumų skolinimas NT rinkai iškėlė būstų kainas kartu su asmeninėmis skolomis. Paskolų palūkanos privalo būti sumokėtos, todėl skoloms augant greičiau nei pajamoms, kai kurie žmonės tapo tiesiog nemokūs. Nuo to laiko jie nebesugebėjo grąžinti skolų, o bankai pastate save į bankrotinę situaciją.

4. Tai sukėlė finansų krizę.

Visas šis procesas virto į finansinę krizę. Iškart prasidėjus krizei, bankai apribojo naujų paskolų išdavimą verslams ir būsto įsigijimui. Paskolų išdavimo apribojimas sukėlė kainų šiose rinkose kritimą ir tai reiškė, kad visi spekuliantai buvo priversti parduoti savo turtus, kad išsimokėtų skolas. Būstų kainos krito, burbulas sprogo. Veiksmų eigoje, bankai pradėjo dar labiau panikuoti ir riboti paskolų išdavimą. Prasidėjo atvirkštinis procesas – viskas krito spirale žemyn ir ekonomiką ištiko recesija.

5. Po krizės, bankai atsisakė skolinti, todėl ekonomika smuko toliau.

Bankai skolina tik tada, kai žino, kad skolos bus grąžintos. Todėl ekonomikai merdėjant, bankai pasirenka skolinimo apribojimus. Vis dėlto, net ir sumažinus paskolų išdavimus, žmonės privalo kažkaip išsimokėti senas skolas.
Problema slypi tame, jog sugrąžinus skolas, tie pinigai yra tiesiog sunaikinami, kitaip sakant išimami iš apyvartos – ekonomikos. Kaip teigia Anglijos bankas:

„Lygiai taip pat, kai paskola išduodama – sukuriami pinigai, taip pat ir paskolai grįžus, šie pinigai sunaikinami. Paskolų išdavimas vartotojams ir jų grąžinimas bankams yra pats reikšmingiausias būdas pinigų emitavimui ir sunaikinimui šiuolaikinėje modernioje ekonomikoje.“

Taigi žmonėms grąžinant skolas greičiau, nei bankai jas išduoda, vyksta toks pat procesas, kai mašinos variklis netenka tepalų: ekonomika sustoja, kainos krenta. Rezultate ekonomika rizikuoja patekti į „skolų – defliacijos“ spiralę, kai atlyginimai ir kainos krenta, bet žmonių skolų vertė iš esmės nesikeičia, todėl realybėje tampa daug brangesnės grąžinimui. Nuo recesijos nukenčia visi – netgi tie, kurie neturėjo verslo ar asmeninių paskolų.

http://www.positivemoney.org/issues/recessions-crisis/

Positive Money: Skolos | Demokratija | Nelygybė | Būstų kainos | Mokesčiai | Krizės ir Recesijos | Darbai ir Verslai

Darbai ir verslai

Jei bankai emituoja pakankamai naujų pinigų ir pripumpuoja jais ekonomiką per asmenines paskolas bei kreditines korteles, tai gali sukelti ‘bumą’, kurio dėka sukuriamos darbo vietos bei plečiami verslai. Bet kadangi šie bumai veikia ne dėl didėjančių pajamų, bet dėl augančių skolų, ankščiau ar vėliau, prasidėjus recesijai visa tai sustoja – verslai bankrutuoja, žmonės praranda darbus. Dabartinė pinigų sistema nepalanki darbams bei verslams.

Darbo birža

1. Bankinė pinigų emitacija sukelia dirbtinį bumą.

Ekonominiai bumai gali būti sukelti žmonių bei verslų imamomis paskolomis, kurių išdavos metu sukuriami visiškai nauji pinigai. Šiuo būdu per 10 metų iki finansų krizės bankai pinigų kiekį ekonomikoje padvigubino. Kai ekonomika pastoviai pumpuojama pinigų dozėmis, gali atrodyti, kad visi aplinkui turtėja – būstų kainos auga, kas rodo augantį turtą tarp namų savininkų. Tuo tarpu lengvas kredito gavimas skatina žmones naudotis pinigais, kurių jie neturi. Dėl šių priežasčių verslai plečiasi bei parduoda vis greičiau ir daugiau.

2. Ilgainiui įsiskolinimas tampa per didelis ir bumą pakeičia krizė.

Visi šie naujai sukurti ir paskolinti pinigai privalo būti grąžinti. Išlaidos ekonomikoje vis mažėja ir mažėja, nes vis daugiau pajamų tenka skirti skolų aptarnavimui – palūkanoms grąžinti. Bet tai dar ne viskas – kadangi pinigai buvo sukurti iš oro, jiems grįžus bankas juos išima iš apyvartos. Pinigai iš ekonomikos rato dingsta nebegrįžtamai. Jei bankai nebeišduoda naujų paskolų, kad pakeistų šiuos išimtus pinigus, ekonomika pradeda skęsti. Mažesnis pinigų kiekis ekonomikoje reiškia mažesnę paklausą prekėms ir paslaugoms, todėl sukeliama recesija.

3. Nestabilumas kenkia verslams.

Verslams klestėti sudėtinga, kadangi bankų sukeltos recesijos ištinka kas kelerius metus. Verslai, kurie atrodė gerai laikėsi, gali bankrutuoti vien dėl finansinių krizių ar recesijų. Kad vyktų nuoseklus augimas, daugumai verslų reikalinga stabili ekonominė sistema, nei skolomis pagrįsti bumai ir krizės.

http://www.positivemoney.org/issues/jobs-business/

Positive Money: Skolos | Demokratija | Nelygybė | Būstų kainos | Mokesčiai | Krizės ir Recesijos | Darbai ir Verslai

Ukrainos krizė

Be monetarinės politikos suvokimo, suprasti Ukrainą ir adekvačiai įvertinti viso pasaulio situaciją nepavyks. Todėl rekomenduojame išstudijuoti svetainėje pateiktą informaciją.

Ukrainos krizė

V. Anelausko straipsnis – JAV žūtbūtinai kovos, kad prekyba nafta vyktų tik JAV doleriais

Kodėl iš Rusijos daromas priešas?

Viena pagrindinių priežasčių yra tai, kad Rusijos ir Kinijos sąjunga kelia grėsmę dolerio, kaip pasaulinės rezervinės valiutos, viešpatavimui, o tai reiškia Amerikos, kaip stipriausios pasaulio imperijos, pabaigą.

Mes esame didžiausios mūsų amžiuje vykusios kovos liudininkais – tai kova už dolerio viešpatystės išlaikymą – JAV ekonominio, karinio ir politinio dominavimo pasaulyje garantą – ir šis mūšis artėja į pabaigą. Nepaisant daugelio puikių pasiekimų įvairiose srityse, JAV santykis su likusiu pasauliu yra išskirtinai parazitinio pobūdžio.

Taip susiklostė todėl, kad ji kuria (spausdina) pinigus ir skolos instrumentus iš nieko, tai nereikalauja jokių pastangų, tada tuščius, auksu nepadengtus „popierėlius“ (atrišti nuo aukso standarto 1971) su kitomis šalimis keičia į prekes ir paslaugas.

Kadangi JAV doleris yra globali rezervinė valiuta, ji gali atlaikyti astronominius deficitus, kurie suriestų į ožio ragą, bet kurią kitą pasaulio šalį. JAV skolos yra pasiekę tokį lygį, jog jeigu JAV doleris staiga prarastų rezervinės valiutos statusą, Jungtinių Valstijų ekonomika sprogtų ir kristų iki bananų respublikos statuso.

Kai doleris praras rezervinės valiutos statusą, visas smūgis („nesuvartoti pinigai“) „grįš į namus“ ir infliacijos lygis pasieks neįsivaizduojamą mastą.“

Bet kuri valstybė, kuri bando atsisakyti dolerio kaip mainų priemonės, jeigu prireiks, paprastai priversta tai daryti prievarta.

Taktika yra trejopa:

1) EKONOMINĖ BLOKADA (SANKCIJOS);

2) VIDINIŲ („SPALVOTŲ“) REVOLIUCIJŲ šalyje organizavimas, vykdomas JAV specialiųjų tarnybų pagalba;

3) KARINĖ INVAZIJA.

Jeigu nors kiek gaudotės šachmatuose, bus labai lengva suprasti galios žaidimus ir kas už ko stovi. JAV nori „sutvarkyti Rusiją“, kuri padarė pirmuosius žingsnius išsilaisvinimo link ir pajudėjo už dolerio pagrįstų prekybos sistemos ribų.

Jeigu ji galėtų pulti ar subombarduoti, kaip jau ji yra padariusi su eile kitų mažų valstybių, ji taip ir padarytų, bet Rusija yra galinga šalis su nuosava didžiule armija ir branduoliniu ginklu, tad tai nėra išeitis.

Pastangos nuversti Rusijos vyriausybę iš vidaus ar inicijuoti „spalvotą revoliuciją“ irgi nelabai veikia, nes Rusijos specialiosios tarnybos veikia puikiai ir profesionaliai, kas užkerta kelius įvairaus plauko subversijoms. Tai palieka vienintelį būdą, ekonominę blokadą – sankcijas, su tikslu izoliuoti ir negrįžtamai susilpninti Rusijos ekonomiką, ir kaip mes žinome sankcijos jau yra įvestos.

Kai suvoksite tai, suprasite KODĖL Rusija yra taip demonizuojama.”

O dabar įveskite į šią lygtį Ukrainą.

Pinigų valdovai 12

Didžioji depresija

Didžioji depresija

Po I Pasaulinio karo pradėjo aiškėti lupikautojų politinis kursas. Kadangi jie dabar kontroliavo atskirų šalių ekonomikas, sekantis dėsningas žingsnis turėjo būti – galutinė konsolidacijos forma – pasaulinė vyriausybė.

Pasiūlymas sukurti naują pasaulinę vyriausybę tapo pagrindiniu klausimu Taikos konferencijoje po I Pasaulinio karo. Buvo įkurta Nacijų Lyga, tačiau, Polo Varburgo ir Bernardo Barucho, atlydėjusių į konferenciją prezidentą Vilsoną, nepasitekinimui, pasaulis buvo dar nepasiruošęs atsisakyti nacionalinių sienų. Nacionalizmas vis dar buvo rimtas faktorius, užkertantis kelią globalizacijai.

Pavyzdžiui, lordas Kerzonas pavadino Tautų Lygą „puikiu pokštu“, tačiau naują organizaciją palaikė britų vyriausybė. JAV kongresas pažemino prezidentą Vilsoną, neratifikuodamas Amerikos įstojimo į Tautų Lygą. Nežiūrint į tai, kad į TL įstojo daug valstybių, be Amerikos iždo finansinė paramos i organizacija buvo pasmerkta.

Po karo amerikiečių visuomenė pavargo nuo demokrato Vilsono tarptautinių ambicijų, dėl to 1920 metų rinkimuose triuškinančią pergalę pasiekė respublikonas Vorenas Hardingas, surinkęs daugiau kaip 60% balsų. Hardingas buvo aršus tiek bolševizmo, tiek ir Tautų Lygos priešininkas. Jo išrinkimas pradėjo 20 metų trukusią respublikonų erą Baltuosiuose rūmuose, kuri žinoma kaip „kunkuliuojantys dvidešimtieji“.

Nepaisant to, kad karas atnešė Amerikai skolą, 20 kartų didesnę už tą, kuri buvo pasiekta Pilietinio karo metu, šalies ekonomika išgyveno pakilimą. Per karą į Ameriką didžiuliu srautu plūstelėjo užsienio auksas, ir ši tendencija išliko po karo. 3 dešimtmečio pradžioje Federal Reserve Bank of New York valdytojas Bendžaminas Strongas dažnai susitikinėjo su slaptu ir ekscentrišku Anglijos Banko valdytoju Montegiu Normanu. Pastarasis siekė sugrąžinti Anglijai auksą, perduotą JAV per karą ir tokiu būdu grąžinti Anglijos bankui jo ankstesnę dominuojančią padėtį tarptautiniame finansų pasaulyje. Be to, turėdama didelę aukso atsargą, Amerikos ekonomika galėjo vėl ištrūkti iš bankininkų kontrolės, kaip atsitiko po Pilietinio karo.

Per sekančius 8 metus, valdant Hardingui ir Kulidžui, per karą sukurta didžiulė federalinės vyriausybės skola buvo sumažinta 38% iki 16 mlrd$. Rekordinis JAV istorijoje įsiskolinimo sumažėjimas. Per 1920 metų rinkimus Hardingas ir Kulidžas bendrai kovojo prieš Džeimsą Koksą, Ohajo gubernatorių ir tuo metu mažai žinomą Frankliną Ruzveltą, prieš tai jau užėmusį Prezidento Vilsono padėjėjo jūrų laivyno reikalams postą.

Po inauguracijos Hardingas ėmėsi priemonių, kad oficialiai palaidotų Tautų Lygą, paskui suskubo sumažinti mokesčius beprecedentinio tarifų padidinimo sąskaita. Atrodė, kad pradeda įsikūnyti politika, apie kurią svajojo JAV tevai-įkūrėjai. Antrais savo valdymo metais Hardingas išvažiavo kelionėn į šalies vakarus ir netikėtai mirė. Nors jokio skrodimo nebuvo, mirties priežastimi buvo paskelbta pneumonija ir apsinuodijimas maistu.

Kai valdžia atiteko Kulidžui, jis tęsė Hardingo vidaus politiką, nukreiptą į aukštus importo tarifus, mažinant pajamų mokesčius. Ekonomika ėmė augti didžiuliais tempais, grynosios nacionalinės pajamos didėjo. Ir tam tikrų sluoksnių nuomone, tai buvo neleistina. Dėl to, kaip ir anksčiau, lupikautojai nusprendė, kad atėjo laikas surengti Amerikos ekonomikai krizę. FRS ėmė pumpuoti į šalį pinigus. Pinigų masė buvo padidinta 62%. Pinigų buvo pakankamai, dėl to epocha ir gavo pavadinimą „kunkuliuojantys dvidešimtieji“.

Prieš mirtį 1910 metais buvęs prezidentas Teodoras Ruzveltas įspėjo amerikiečius apie tai, kas vyksta. Kaip rašė 1922 kovo 27 New York Times, Ruzveltas pasakė: „Tarptautiniai bankininkai ir lobistai, atstovaujantys Rokfelerių ir Standart Oil interesus kontroliuoja daugumą laikraščių tam tikslui, kad priverstų paklusti arba palikti valstybinę tarnybą tuos žmones, kurie atsisako klausyti galingos korumpuotos klikos, kuri yra mūsų neregima vyriausybė“.

Vos dieną prieš šią publikaciją Niujorko meras Džonas Hailenas citavo Ruzvelto žodžius ir demaskavo tuos, kurie, jo manymu, ima valdžią Amerikoje, užgrobia politinius šalies procesus ir spaudą:

„Teodoro Ruzvelto įspėjimas dabar atrodo labai savalaikis, kadangi tikra mūsų respublikos rykšte tampa neregima vyriausybė, tarsi gigantiškas aštuonkojis apraizgiusi savo čiuptuvais miestus, valstybę, visą šalį… Ji užgrobia mūsų vykdomuosius ir įstatymų leidybos organus, mokyklas, teismus, laikraščius ir bet kokią valstybinę žinybą, sukurtą ginti visuomeninei gerovei…“

„Vengiant pagrindo neturinčių apibendrinimų, reikia apsakyti, kad šiam aštuonkojui vadovauja galingiausi bankai. Apgailėtina saujelė tarptautinių bankininkų praktiškai valdo JAV vyriausybę savo egoistinių interesų labui“.

„Jie faktiškai kontroliuoja abi politines partijas, kuria joms platformas, naudojasi politiniais lyderiais, privačių organizacijų lyderiais ir imasi visokiausių priemonių, kad į aukštus postus būtų paskirti tik tie kandidatai, kurie paklūsta korumpuoto didžiojo biznio diktatui…“

„Šitie tarptautiniai bankininkai ir asmenys, atstovaujantys Rokfelerių ir Standart Oil interesus, kontroliuoja daugumą laikraščių ir žurnalų mūsų šalyje“ (New York Times, 1922, kovo 26).

Tai kodėl žmonės neįsiklausė į tokius rimtus įspėjimus ir tuometiniame Kongrese nebuvo pasipriešinta 1913 metų įstatymui dėl FRS? Dėl to, kad, kaip pamename, tai buvo 3 dešimtmetis. Stabilus bankinio kreditavimo plėtimasis leido augti rinkai. T.y. klestėjimo laikotarpyje niekas nenori susimąstyti apie ekonomines problemas. Tačiau egzistavo ir kita šios gerovės pusė. Įmonių plėtimasis ir tvirtėjimas vyko išimtinai už skolintas lėšas. Besipučiančioje fondų rinkoje siautėjo spekuliacija. Ir nors viskas atrodė puiku, tai buvo rūmai, pastatyti iš smėlio.

Kai tik situacija „subrendo“, 1929 balandį FRS krikštatėvis Polas Varburgas išsiuntinėjo savo draugams slaptą cirkuliarą su įspėjimu apie būsimą krizę ir depresiją visoje šalyje. 1929 rugpjūtį FRS ėmė mažinti pinigų kiekį apyvartoje. Dėl to visai nėra sutapimas, kad visų tuometinių Volstrito verteivų – Džono Rokfelerio, Dž. P. Morgano, Džozefo Kenedžio, Bernardo Barucho ir kitų – biografijose užsimenama apie tai, kad jie spėjo nutraukti operacijas su vertybiniais popieriais iki rinkos žlugimo ir įdėjo visus aktyvus į grynus pinigus ir auksą.

1929 spalio 24 stambūs Niujorko bankininkai pradėjo teikti brokeriams kreditus tik iki pareikalavimo, su sąlyga, kad jie bus padengti per 24 valandas. Tai reiškė, kad ir fondų brokeriams, ir jų klientams teko atsikratyti savo akcijų rinkoje bet kokia kaina, kad galėtų grąžinti kreditus. Rinka žlugo. Ši diena įėjo į Amerikos istoriją kaip „Juodasis ketvirtadienis“.

Džono Keneto Helbtraito, Depresijos laikmečio tyrinėtojo, duomenimis, per patį nesulaikomų pardavimų biržoje įkarštį Bernardas Baruchas atsivedė į lankytojų galeriją Niujorko fondų biržoje Vinstoną Čerčilį. Jis norėjo parodyti Čerčiliui biržos paniką ir pasipuikuoti savo valdžia prekybos salėje įsisiautėjusiems įvykiams.

Kongresmenas Liuosas Makfedenas žinojo, kas dėl to kaltas. Jis apkaltino krizės organizavimu FRS ir tarptautinius bankininkus: „Tai ne atsitiktinumas, bet kruopščiai suplanuotas įvykis… Tarptautiniai bankininkai siekė sukurti tokios nevilties situaciją, kad taptų visų mūsų valdovais“. Makfedenas nuėjo dar toliau, jis atvirai apkaltino lupikautojus krizės organizavimu tuo tikslu, kad būtų pagrobtas Amerikai priklausantis auksas. 1931 vasarį, krizės įkarštyje, jis pasakė: „Manau, niekas nesiginčys, kad Europos valstybės veikėjai ir finansininkai pasiruošę viskam, kad greičia susigrąžintų auksą, perduotą Amerikai karo metu“.

Kertisas Delas, brokeris iš Lehman Brothers, buvo Niujorko biržoje, kai žlugo rinka. Savo 1970 metais išleistoje knygoje „Mano patėvis IDR“ (IDR – tarptautinis depozitinis įsipareigojimas, leidžiantis prekiauti Amerikos rinkoje užsienietiškomis akcijomis) jis rašo, kad krizę išprovokavo suplanuotas staigus lėšų pasiūlos sumažinimas Niujorko pinigų rinkoje: „Iš tiesų tai buvo apgalvotas Amerikos visuomenės apiplėšimas, kurį įvykdė tarptautiniai finansiniai tūzai. Krizę sukėlė staigus kreditinių lėšų trūkumas Niujorko pinigų rinkoje“.

Per kelias savaites rinka prarado 3 mlrd$. Per metus rinka sumažėjo 40-čia mlrd$. Bet ar pradingo tie pinigai? O gal jie susitelkė tam tikros grupės žmonių rankose? Tarkim, Džozefo Kenedžio turtas tuo metu išaugo nuo 4 mln$ 1929 iki 100 mln$ 1935 metais.

Įdomu, ko tuo metu ėmėsi FRS – vietoje to, kad gelbėtų ekonomiką, staigiai sumažindama palūkanų normą, FRS toliau atkakliai mažino pinigų masę, dar labiau gilindama depresiją. Dėl to tarp 1929 ir 1933 metų pinigų kiekis apyvartoje sumažėjo 33%.

Nors daugelis amerikiečių niekad negirdėjo, kad Didžiąją depresiją suorganizavo FRS, tai labai gerai žinoma stambių ekonomistų tarpe. Pavyzdžiui, Elifronas Fridmanas, Nobelio laureatas iš Stenfordo, pasakė per interviu Nacionalinei radijo draugijai 1996 sausį, kad FRS neabejotinai sukėlė depresiją, sumažinusi pinigų kiekį apyvartoje vienu trečdaliu.

Tačiau krizės metu prarasti amerikiečių pinigai niekur nedingo. Jie perėjo į rankas tiems, kurie iš anksto žinojo apie biržos krachą ir investavo pinigus į auksą prieš pat krizę. Auksas visuomet buvo patikimiausia lėšų išsaugojimo priemonė. Amerikos pinigai keliavo ir į užsienį. Neįtikėtina, bet tuo metu, kai prezidentas Huveris herojiškai mėgino gelbėti bankus ir gyvybiškai svarbias įmones, kai milijonai amerikiečių, depresijai gilėjant, vis labiau badavo, milijonai dolerių buvo išleista Vokietijos atkūrimui.

Prieš 8 metus iki Hitleriui okupuojant Lenkiją, kongresmenas Liuisas Makfedenas įspėjo Kongresą, kad mokesčių mokėtojai moka už Hitlerio įsitvirtinimą valdžioje: „Po Pasaulinio karo Vokietiją užgrobė tarptautiniai bankininkai. Jie privedė šalį iki katastrofiškos būklės, jie ją valdo, maitina, girdo ir melžia. Jie supirko jos pramonę, žemę, kontroliuoja gamybą ir visas komunalines tarnybas“. „Vokiečių tarptautiniai bankininkai finansuoja dabartinę vyriausybę. Jie padėjo Adolfui Hitleriui gauti dolerinį kreditą, kuris iki paskutinio cento buvo išleistas tam, kad Hitlerio ėjimas į valdžią sukurtų grėsmę Briuningo vyriausybei“. „Ir kadangi Briuningas atsisako dirbti nurodinėjamas vokiškų tarptautinių bankininkų, sudaromos sąlygos Hitleriui ateiti į valdžią, kad Vokietijos tauta būtų visiškai pavergta…“ „FRS direktorių tarybos pagalba… į Vokietiją buvo perpumpuota daugiau kaip 10 mlrd$ amerikietiškų lėšų. Jūs visi girdėjote, kokie didžiuliai projektai šiuo metu realizuojami Vokietijoje… šiuolaikiškiausi pastatai ir didžiuliai planetariumai, sporto salės ir plaukymo baseinai, puikios valstybinės autostrados ir pažangiausi fabrikai. Visa tai daroma už mūsų pinigus, perduotus Vokietijai FRS direktorių tarybos sprendimu“. „FRS valdytojai pripumpavo į Vokietiją tiek milijardų dolerių, kad aš netgi droviuos ištarti tikrąją sumą“.

Paskutiniais savo prezidentavimo metais Huveris beviltiškai bandė realizuoti bankų sistemos gelbėjimo planą. Planas žlugo, nes jo priėmimui Kongrese reikėjo užsitikrinti demokratų daugumos paramą.

1932 metais prezidentu tapo Franklinas Delano Ruzveltas. Kai tik jis užėmė savo postą, buvo skubiai imtasi ypatingų priemonių išvesti bankų sistemą iš krizės. Tačiau jos baigėsi ne kuo kitu, kaip FRS kontrolės pinigų apyvartai sustiprėjimu. Tik tada FRS pradėjo „atverti piniginę“ ir paremti naujais pinigais badaujančią Amerikos tautą.

Filmas