Viskas apie pinigus (seminaras)

Lietuviški filmukai

1 dalis: PROBLEMOS

-Trys lemtingos bankininkystės sistemos klaidos:
1.Bankai gali skolinti jūsų pinigus be atsiklausimo.
Kodėl tai atsiliepia mokesčių mokėtojams.
2.Bankai neprivalo jums pranešti, kur jūsų pinigus jie investuos/skolins/spekuliuos
Kaip jūsų pinigai gali būti naudojami bombų gaminimui, vargingų šeimų marinimui, ar netgi jūsų pačių pinigų ar būsimos pensijos nuvertėjimui.
3.Bankai gali spausdinti pinigus beveik iš nieko, skolinimo būdu.

-Ką pinigai reiškia šiandien?
-Kodėl valstybė privalo didinti mokesčius ir taupyti mūsų sąskaita?
-Kodėl visos šalys tūno skolose ir kodėl iš jų neįmanoma išlipti? Kodėl jos augs amžinai?
-Kaip pinigai tapo skaitmeniniai?
-Kiek pinigų bankai sukūrė visoje UK?
-Įrodymas iš pirmų šaltinių, kad bankai gali kurti pinigus.
-Kodėl iš tikrųjų NĖRA jokių pinigų mūsų banko sąskaitose, nepaisant to ką galvojate ar yra parašyta.
-Kaip pinigai, kuriuos padėjote į banką tampa legalia banko nuosavybe – nuo to laiko, jie nebe jūsų.
-Kodėl daugelis bankų iš esmės yra nemokūs?
-Pinigų taisyklės į kurias daugelis politikų ir ekonomistų pražiūri pro pirštus. Kodėl tai atneša pražūtingus rezultatus?
-Kaip veikia bankomatai: jūs iš tikrųjų neišsiimate grynųjų iš banko, jūs juos nuperkate iš banko iškeisdami juos į skaitmeninius.
-Kodėl jūs galite išlipti iš skolos tik nugramzdindamas kitą giliau?
-Kodėl mes neišvengiamai tapome priklausomi nuo skolos?
-Kodėl bankai neprideda vertės ir nepadeda augti ekonomikai?
-Kaip bankai IŠ TIKRŲJŲ prisideda prie ekonomikos?
-Kodėl vargšai dar labiau vargsta, o turtingi turtėja?

2 dalis: SPRENDIMAI

-Trys paprasti sprendimai bankininkystės sistemai, kuri ir yra atsakinga už visas šias problemas.
-Kaip veiktų sistema įvykdžius šias reformas?
-Kodėl ši reforma suteiktų mums mažėjantį skurdimą, mažesnes skolas, geresnę gyvenimo gerovę, krizių ir kainų burbulų nebuvimą?
-Kodėl pilno-rezervo sistema reikštų, kad mums niekada nebereiktų gelbėti bankų dėl bankroto?
-Kodėl pilno-rezervo sistema uždraustų bankams naudotis žalinga spekuliacija?
-Kodėl šios reformos nėra nauja idėja – jos jau buvo kažkada įgyvendintos?
-Kas iš tikrųjų nuspręstų, kiek pinigų bus sukurta?
-Kaip ši reforma paremtų švarią ir atsinaujinančią energiją, aplinkos taršą?
-Kodėl perėjimas prie šių reformų yra naudingesnis, nei senos sistemos taisymas?
-Ką Anglijos Banko valdytojas Mervyn King mano apie šias reformas?

Pinigų valdovai 11

Money masters

Pirmasis pasaulinis karas

Pirmasis pasaulinis karas

Po to, kai finansinė valdžia pasidarė žymia dalimi centralizuota, kilo prielaidos kilti išties dideliam karui. Ir, žinoma, centriniams bankams politinė karo prielaidos buvo žymiai mažiau reikšmingos už galimybę gauti pelną. Niekas nesukuria tokių skolų kaip karas. Geriausias to pavyzdys – Anglija. Per 190 metų, praėjusių nuo Anglijos Banko įkūrimo iki Napoleono pralaimėjimo, ji kariavo 56 metus! O didžiąją dalį likusio laiko buvo pasiruošimo karui būsenoje.

Per I Pasaulinį karą Rotšildai kreditavo Vokietiją, britiška šeimos dalis – Angliją, o prancūziškoji – Prancūziją. Amerikoje Dž. P. Morganas užsiėmė kariniais tiekimais prancūzams ir anglams. Po 6 mėnesių nuo karo pradžios verslas taip suklestėjo, kad Morganas tapo stambiausiu kariniu tiekėju pasaulyje, jo kariniai užpirkimai pasiekė 10 mln$ per dieną! Morgano ofise jo nuolatos laukė brokeriai ir prekybos agentai, pageidaujantys parduoti. Prieita iki to, kad bankas turėjo pastatyti sargybinius prie kiekvienų būstinės durų ir prie biznio partnerių namų.

Dauguma Niujorko bankininkų irgi neblogai pasipelnė iš karo. Ironiška, kad atsakingu už gynybinę sritį prezidentas paskyrė būtent Bernardą Baruchą. Kaip rašo istorikas Džeimsas Perlokas, Baruchas ir Rokfeleriai užsidirbo per karą apie 200 mln$. Tačiau pelnas nebuvo vienintelis karo tikslas. Ne paskutinėje vietoje buvo ir kerštas – lupikautojai negalėjo dovanoti rusų carams jų paramos Linkolnui Pilietinio karo laikais. Be to, Rusija liko paskutine stambia Europos valstybe, nepasidavusi pagundai įsteigti privatų centrinį banką.

Dar vykstant karui rusų revoliucija nuvertė carą ir įvedė komunizmą. Džeikobas Šifas, finansinio tresto Kuhn Loeb Company, mirties patale prisipažino, kad išleido 20 mln$ caro nuvertimo finansavimui. Pinigai rusų revoliucijai remti ėjo ir ir iš Anglijos. Kodėl turtingiausi pasaulio žmonės finansavo komunizmą – sistemą, atvirai raginančią sunaikinti kapitalizmą, kuris padarė juos turtuoliais?

Tyrinėtojas Haris Alenas aiškina tai šitaip:

„Jei suvoksime, kad socializmas yra ne turtų išdalinimo visiems mechanizmas, o realus būdas konsoliduoti ir valdyti resursus, tai išoriškas paradoksas, kai superturtingi žmonės finansavo socializmą,liausis buvęs paradoksu. Tuomet tokia pagalba tampa labai logišku ir netgi tobulu įrankiu trokštantiems maksimalios valdžios maniakams“.

„Komunizmas, o jei tiksliau – socializmas, – tai ne vargingųjų masių, bet ekonomikos elito judėjimas“.

Istorikas Kleonas Skauzenas savo 1970 metais išleistoje knygoje „Tikrasis kapitalistas“, pasisakė šitaip:

„Bet kokia valdžia gimdo dar didesnės valdžios troškimą. Buvo beveik neišvengiama, kad superturtingieji vieną sykį panorės kontroliuoti ne tik nuosavus turtus, bet ir viso pasaulio turtus.

Geriausias būdas pasiekti šiam tikslui buvo patenkinti ambicijas valdžios trokštančių politinių sąmokslininkų, ketinančių nuversti visas įmanomas vyriausybes ir įvesti visuotinę pasaulinę diktatūrą“.

Tačiau revoliucionieriai tapo nekontroliuojami ir pamėgino perimti valdžią iš turtuolių. Pavyzdžiui, Mao Cze Dunas nuo 1938 metų vadovavosi devizu, kad politinė valdžia yra pagrįsta ginklu. Volstrito pinigų maišai atvėrė komunistams savo aruodus, mėgindami kontroliuoti revoliucinius judėjimus, teikdami jiems didžiulius kreditus su sąlyga, kad jie bus paklusnūs, arba mažindami paramą, ar net teikdami kreditus jų opozicijai, jei revoliucionieriai tapdavo nekontroliuojami.

Leninas irgi vieną kartą suprato, kad būdamas absoliučiu Rusijos diktatorium, finansinių svertų jis nevaldo. Juos neregimai kontroliuoja kažkas kitas. „Valstybė funkcionuoja ne taip, kaip norėtųsi. Šitas lokomotyvas mūsų neklauso. Atrodo, kad jį valdo žmogus, tačiau jis nevažiuoja reikiama kryptimi. Jis važiuoja ten, kur jį nukreipė neregima jėga“.

Kas gi buvo ta jėga? Kongreso narys Luji Makfedenas aiškino tai taip:

„Rusijos istoriniam keliui lemtingą įtaką padarė tarptautinių bankininkų veiksmai… Padedant FRS valdybai… per Chase Manhatan Bank sovietų vyriausybė gavo lėšų iš JAV Iždo. Anglija irgi gavo mūsų pinigus per Federalinio Rezervo skyrius, o paskui perdavė juos sovietams su didelėmis palūkanomis… Istorinė statyba – Dnepro HE – buvo finansuojama už pinigus, kuriuos iš Amerikos Iždo neteisėtai paėmė korumpuoti FRS bankininkai“.

Kitaip sakant, FRS ir Anglijos Bankas, juos kontroliuojančių tarptautinių bankininkų pavedimu sukūrė monstrą, kuris 70 metų platino komunistinį režimą, kėlė karinę įtampą ir, kas svarbiausia, klimpo į skolas.

Jeigu manote, kad lupikautojai turėjo šansą išsaugoti situacijos kontrolę, bet jį prarado, tai jūs smarkiai klystate. 1992 metais laikraštis The Washington Times rašė, kad Rusijos prezidentas Jelcinas buvo gerokai nuliūdintas fakto, kad visa į jo šalį keliaujanti pagalba „patenka atgal į Vakarų bankų skrynias tam, kad būtų aptarnaujama skola“.

Niekas, turėdamas sveiką protą, neims tvirtinti, kad toks didžiulis karas kaip I-asis Pasaulinis, turėjo vieną vienintelę priežastį. Karas- labai sudėtingas mechanizmas ir jį sukelia įvairių faktorių suma. Tačiau, iš kitos pusės, būtų taip pat kvaila ignoruoti vieną iš pagrindinių jo priežasčių – tuos, kuriems karas pelningas. Lupikautojų vaidmuo istorijoje – tai ne siaubingų sąmokslų teorija. Šie žmonės turi motyvų – tokių kaip trumpalaikis pelno troškimas ir ilgalaikiai planai sukurti proletarinę vyriausybę, kad paskui galima būtų finansuoti ir kontroliuoti jos politikus, kad ir kuo jie galiausiai pavirstų. Toliau mes pamatysime, ką paruošė lupikautojai visam pasauliui.

Pinigų valdovai 5

Money masters

Vaterlo mūšis

Pirmojo JAV Banko žlugimas

1811 metais Kongresui svarstyti pateikiamas pasiūlymas pratęsti Jungtinių Valstijų Banko licenciją. Įsiplieskė aštri diskusija, ir deputatai iš Pensilvanijos ir Virdžinijos priėmė rezoliuciją su prašymu, kad Kongresas atšauktų licenciją. Tų laikų spauda atakavo banką, atvirai vadindama jį sukčiumi, maitvanagiu, vampyru ir kobra. Tokiu būdu, jeigu Amerikoje tuo metu ir buvo kažkas nepriklausomas, tai buvo spauda. Kongresmenas P. D. Porteris užsipuolė banką iš Kongreso tribūnos, pareiškęs, kad jei licencija bus pratęsta, tai Kongresas „sušildys ant savo krūtinės Konstitucijos palaimintą gyvatę, kuri anksčiau ar vėliau įkąs šiai šaliai į širdį ir atims iš jos išsikovotas laisves“.

Debesys virš banko tirštėjo. Dalis tyrinėtojų netgi tvirtina, kad Natanas Rotšildas pagrasino, kad jei licencija nebus pratęsta, tai JAV ištiks katastrofiškas savo pasekmėmis karas. Bet tai nepadėjo. Kai „nusėdo dulkės“, atnaujintas įstatymo projektas buvo „papjautas“ Atstovų Rūmuose 1 balso dauguma ir buvo sustabdytas Senate.

Tuo metu Baltuosiuose Rūmuose valdė ketvirtasis prezidentas Džeimsas Medisonas. Kaip mes pamename, jis buvo aršus privataus centrinio banko priešininkas, dėl to jo viceprezidentui Džordžui Klintonui pasisekė perkirsti Gordijaus mazgą Senate ir išsiųsti banką į nebūtį.

Vos po 5 mėnesių Anglija užpuolė Ameriką ir prasidėjo 1812 metų karas. Tačiau anglai tuo pačiu metu kariavo su Napoleonu, todėl karas 1814 baigėsi lygiosiomis. Ir nors verteivos kuriam laikui patyrė pralaimėjimą, jie jautėsi dar pakankamai tvirtai. Jiems prireikė vos 2 metų, kad vėl reanimuotų savo banką, dar galingesnį ir įtakingesnį nei anksčiau.

Vaterlo mūšis

Grįžkime prie Napoleono, nes niekas taip akivaizdžiai nerodo Rotšildų išradingumo kaip Britų fondų rinkos užgrobimas po Vaterlo mūšio. 1815 metais, praėjus metams nuo karo Amerikoje pabaigos, Napoleonui pavyko pabėgti iš tremties ir sugrįžti į Paryžių. Jo areštuoti buvo pasiųsta prancūzų armija, tačiau šis žmogus turėjo tokią charizmą, kad kareiviai vėl susirinko po jo vėliavomis ir paskelbė jį imperatoriumi. 1815 kovo mėnesį Napoleonas surinko armiją, kurią britų hercogui Velingtonui pavyko sumušto po 19 dienų Vaterlo vietovėje.

Dalis tyrinėtojų mano, kad armijos perginklavimui Napoleonas pasiskolino iš Anglijos banko 5 mln svarų sterlingų. Tačiau iš tiesu pinigai atėjo iš Huberto banko Paryžiuje. Kaip ten bebūtų, būtent nuo šio privačių centrinių bankų istorijos momento tapo įprasta karo metu finansuoti abu vienas prieš kitą kovojančius priešus. Kam to reikia? Priežastis yra ta, kad karas – tai pats geriausias pasaulyje skolų generatorius. Kad laimėtų karą, valstybė pasirengusi pasiskolinti bet kokią sumą. Dėl to numatomam nevykėliui bus paskolinta lygiai tiek, kad būtų palaikoma viltis laimėti, o galimam nugalėtojui skolinama tiek, kiek reikia pergalei pasiekti. Be to, tokius kreditus paprastai lydi garantijos, kad nugalėtojas apmokės pralaimėjusios pusės skolas.

Vaterlo mūšio laukas yra maždaug už 200 mylių į šiaurės rytus nuo Paryžiaus, šiuolaikinėje Belgijoje. Čia 1815 metais Napoleonas patyrė galutinį pralaimėjimą, užmokėjęs tūkstančiais prancūzų ir anglų gyvybių. Būtent čia 1815 birželio 18 74 000 prancūzų armija susitiko su 67 000 britų ir kitų europiečių kareiviais. Mūšio baigtis iš pradžių atrodė nenuspėjama. Jei Napoleonas būtų smūgiavęs keliomis valandomis anksčiau, iki ateinant britų ekspediciniam korpusui, jis tikriausiai būtų laimėjęs šį mūšį. Tačiau nepriklausomai nuo spėjamos karinių veiksmų baigties, Natanas Rotšildas Londone toliau kūrė planus, kaip užgrobti anglų fondų rinką ir, esant galimybei, Anglijos Banką.

Jis įkurdino savo patikėtinį, vardu Rokvudas, šiaurinėje mūšio lauko dalyje, netoli Lamanšo sąsiaurio. Kai tik mūšio baigtis buvo aiški, Rokvudas perplaukė sąsiaurį ir pristatė Natanui šią naujieną 24 valandomis anksčiau negu Londoną pasiekė Velingtono hercogo kurjeris. Rotšildas iškart nuskubėjo į akcijų biržą ir užėmė savo įprastą vietą šalia senovinės kolonos. Visų žvilgsniai buvo nukreipti į jį – visi žinojo, kad Rotšildai turi nepranokstamą informatorių tinklą visame pasaulyje. Jeigu Velingtonas pralaimėtų, Anglijos finansinė situacija gerokai susvyruotų.

Rotšildas atrodė liūdnas. Jis stovėjo savo vietoje nejudėdamas, nudelbtomis akimis. Paskui netikėtai pradėjo pardavinėti. Tai pamatę, nervingi investuotojai galėjo pamanyti, kad mūšis pralaimėtas. Rinka staigiai smuko. Greitai visi pardavinėjo britų vyriausybės obligacijas, kurių kaina smarkiai krito, o Rotšildas per savo agentus ėmė slapta jas supirkinėti už nedidelę dalį tos kainos, kurią obligacijos turėjo dar prieš valandą.

„Och jau tie mitai ir legendos!“ – pasakysite jūs. Tačiau po 100 metų laikraštis „New York Times“ papasakojo, kaip Natano proanūkis mėgino išimti iš knygos apie fondų rinką skyrių su šia įdomia istorija. Rotšildų šeima pavadino šią istoriją melaginga, neįrodoma ir padavė į teismą, tačiau ieškinys buvo atmestas, taip pat buvo priteista Rotšildams apmokėti visas teismo išlaidas.

Visa eilė istorikų rašo, kad per kelias valandas po Vaterlo mūšio pabaigos Natanas Rotšildas ėmė kontroliuoti ne tik britų vyriausybinių obligacijų rinką, bet ir Anglijos Banką. Ar užgrobė Rotšildų šeima pirmą ir stambiausią pačios galingiausios to laiko valstybės centrinį banką, ar neužgrobė, bet vieną galima tikrai pasakyti – XIX amžiaus viduryje Rotšildai tapo turtingiausia pasaulio šeima. Jie valdė vyriausybinių skolos įsipareigojimų rinką, atidarinėjo visur bankų ir gamybinių įmonių filialus. Ne veltui likusį XIX amžiaus laikotarpį vadina „Rotšildų epocha“.

Nežiūrint kolosalios galios, Rotšildai linkę laikytis šešėlyje. Nors šeima kontroliuoja prekybos tinklus, pramonės, prekybos, kalnakasybos ir turistines korporacijas, tik nedaugelis jų turi pavadinime Rotšildų pavardę. Ekspertų vertinimais, XIX amžiaus pabaigoje šeima valdė pusę pasaulio turtų. Tačiau kad ir kokie dideli būtų jų turtai, būtų protinga daryti prielaidą, kad nuo tų laikų jie dar padidėjo. Vis dėlto nuo XX amžiaus pradžios Rotšildai mėgina įkalti į visuomenės sąmonę mintį, kad nors jų turtai ir auga, bet įtaka mažėja.

Antrasis Amerikos Bankas

Tuo metu Vašingtone 1816 metais, praėjus vos metams nuo mūšio prie Vaterlo ir Rotšildų inicijuoto Anglijos banko užgrobimo, Amerikos kongresas patvirtino įstatymą dėl eilinio privataus centrinio banko, gavusio „Antrojo Jungtinių Valstijų Banko“ pavadinimą. Naujo banko įstatai buvo tiksli ankstesnių bankų įstatų kopija – 20% akcijų teko valstybei ir federalinę dalį, suprantama, Iždas išmokėjo tiesiai į banko „aruodus“. Paskui, atlikus fokusą su daliniu padengimu, šie pinigai pavirto kreditais privatiems investoriams, už kuriuos pastarieji ir išpirko likusius 80% įstatinio kapitalo. Kaip ir anksčiau, pagrindinių akcininkų vardai liko paslaptyje. Tačiau žinoma, kad stambiausias akcijų paketas, maždaug trečdalis įstatinio kapitalo, buvo parduotas užsieniečiams. Kaip pasakė apie tai vienas įvykių amžininkas: „…neperlenksiu lazdos, pasakydamas, kas Jungtinių Valstijų Bankas turi tokį patį santykį su Anglija, kaip ir su Amerika“. Tokiu būdu 1816 metais Rotšildai užgrobė tiek Anglijos, tiek naują Amerikos bankus.

Pinigų valdovai 2

Money masters

Pinigų valdovai, Money masters

Pinigų keitėjai

Kas gi tie pinigų keitėjai, apie kuriuos kalbėjo prezidentas Džeimsas Medisonas? Pagal Bibliją, prieš 2000 metų Jėzus išvijo keitėjus iš šventyklos. Įdomu, kad tai buvo vienintelis atvejis jo žemiškame gyvenime, kai Jėzus panaudojo jėgą. Kai žydai ateidavo į Jeruzalę mokėti šventyklos mokestį, pinigų keitėjai šventykloje priimdavo mokestį tik specialia, tuomet kursavusia moneta – puse šekelio. Tai buvo pusė uncijos gryno sidabro ir, skirtingai nei kitos monetos, neturėjo Romos imperatoriaus atvaizdo. Dėl to žydams pusė šekelio buvo vienintele moneta, tinkama dievui. Tačiau šių monetų buvo nedaug. Pinigų keitėjai užgrobė šią rinką, o paskui užkėlė monetos kainas, kaip jos užkeliamos bet kokiai kitai prekei. Kitaip sakant, pinigų keitėjai darėsi fantastišką biznį, nes turėjo šimtaprocentinę monopoliją pinigams. Ir žydai buvo priversti mokėti jų nustatytą kainą. Jėzui tai pasirodė kaip grubus Dievo Namų šventumo pažeidimas.

Romos imperija

Tačiau keitėjų klika užgimė netgi ne Kristaus laikais. Dar prieš 200 metų iki Kristaus Romos imperija turėjo problemų su keitėjais. Du iš ankstyvųjų imperatorių bandė apriboti keitėjų valdžią įstatymais dėl lupikavimo ir žemių užstato apribojimo iki 500 akrų. Abu buvo nužudyti. 48 metais prieš mūsų erą imperatorius Cezaris atėmė pinigų kalimo teisę iš keitėjų ir leido pinigus, atsižvelgdamas į visuomenės interesus. Žymus pinigų masės padidėjimas leido realizuoti grandiozinius visuomeninius projektus. Visa eilė tyrinėtojų mano, kad būtent tai tapo svarbia prielaida jo nužudymui. Tikrai aišku tik viena – mirus Cezariui, pinigų gausai Romoje atėjo galas. Išaugo mokesčiai, o korupcija ir pinigų padirbinėjimas tapo greičiau taisykle negu išimtimi. Galiausiai pinigų masė Romoje sumažėjo 90%. Paprasta liaudis skurdo, prarasdavo žemes ir namus. Sumažėjus pinigų pasiūlai, Romos gyventojai prarado pasitikėjimą vyriausybe ir atsisakė ją palaikyti. Civilizuota Roma nugarmėjo į Viduramžių tamsą. Ir tas pats gali dabar nutikti Amerikai.

Juvelyrai

Po 100 metų nuo Kristaus mirties viduramžių Anglijoje aktyvizavosi pinigų keitėjai, kurie skolino pinigus ir nustatinėjo jų kiekį apyvartoje. Jie buvo tokie aktyvūs, kad drauge galėjo manipuliuoti visa britų ekonomika. Jie dar nebuvo bankininkai šiuolaikine prasme. Daugiausiai tai buvo juvelyrai, kurie ir tapo pirmaisiais bankininkais, imdami saugoti kitų žmonių brangenybes. O pirmaisiais popieriniais pinigais tapo kvitai auksui, kuris būdavo duodamas saugoti juvelyrui. Tokiu būdu prasidėjo popierinių pinigų vystymasis, jais naudotis buvo patogiau, negu tampytis su savimi didelį kiekį auksinių ir sidabrinių monetų. Galiausiai juvelyrai pastebėjo, kad tik labai nedaug indėlininkų turi įprotį ateiti pas juos ir reikalauti atiduoti savo vertybes atgal. Tuomet prasidėjo sukčiavimai. Juvelyrai suprato, kad galima išleisti daugiau popierinių pinigų, negu saugoma aukso ir niekas negalės demaskuoti jų apgaulės. O jie tuos nepadengtus pinigus gali skolinti ir imti už paskolas procentus. Šitaip užgimė bankinės operacijos su daliniu padengimu, kai skolinama daug kartų daugiau pinigų negu turima aktyvų depozite. Kitaip sakant, jeigu jūs duodate jiems saugoti 1000 dolerių, jie išduoda 10 000 kreditų popieriniais pinigais, padengtų jūsų tūkstančiu ir ima už kreditus procentus. Ir niekas negali atskleisti jų apgaulės. Šitaip juvelyrai sukaupdavo savo rankose vis daugiau popierinių pinigų vis didesniam kiekiui aukso supirkinėti. Šiandien praktika skolinti daugiau pinigų negu turima rezervų yra vadinama bankinėmis operacijomis su daliniu padengiamumu. Kiekvienas JAV bankas gali skolinti mažiausiai 10 kartų daugiau pinigų negu turi rezervų. Dėl to bankai lobsta, imdami, tarkim, 8% metinių už išduotą kreditą. Iš tikrųjų tai ne 8, bet ištisi 80% metinių. Neatsitiktinai bankų pastatai paprastai būna patys didžiausi mistuose.

Bet ar tai reiškia, kad bankininkystė yra i pat pradžių kriminalinė? Nieko panašaus. Viduramžiais katalikų bažnyčia uždraudė imti procentus už paskolas. Ši koncepcija atitiko Tomo Akviniečio mokymą, kalbantį, kad pinigų tikslas yra pagelbėti prekių apyvartai tarp visuomenės narių. Palūkanos, Akviniečio pasekėjų manymu, trukdo šiam uždaviniui, kadangi užkrauna papildomą naštą naudojimuisi pinigais. Kitaip sakant, banko palūkanos prieštarauja sveikam protui ir teisingumui. Pagal šiuos postulatus viduramžiais specialus bažnytinis įstatymas draudė imti palūkanas už paskolas ir paskelbė tai nusikaltimu. Vėliau, vystantis prekybai ir atsirandant naujoms investavimo galimybėms, buvo pripažinta, kad kreditorius turi išlaidų, susijusių tiek su rizika, tiek su prarastomis verslo galimybėmis, dėl to buvo leisto tam tikros pajamos, bet ne procentai už kreditą. Tačiau visi moralistai, kad ir kokią religiją jie išpažintų, visada smerkė sukčiavimą, neturtėlių engimą ir neteisybę. Kai mes netrukus pamatysime, bankinės operacijos su daliniu padengiamumu yra pagrįstos sukčiavimu ir didina skurdą, mažina kiekvieno visuomenės nario turimų pinigų vertę.

Senovės juvelyrai atrado, kad viršpelnius galima gauti reguliuojant pinigų kiekį rinkoje tarp „lengvų pinigų“ ir „surištų pinigų“. Kai pinigų masė padidėja, kreditavimas tampa lengvesnis. Žmonės ima pinigus verslo plėtimui. O kai pinigų pasiūla sumažėja, kredito vertė išauga ir kreditavimas pasidaro sudėtingesnis.

Kas vyko anksčiau, tas vyksta ir dabar, o būtent – tam tikra skolininkų dalis nesugeba padengti paimtų paskolų ar padengti senas paskolas paimtomis naujomis. Dėl to jie bankrutuoja ir yra priversi parduoti turtą juvelyrams pusvelčiui. Tas pats vyksta ir šiandien. Tik mūsų laikais mes tai vadiname ekonomikos svyravimais pagal ciklus.

Matavimo liniuotės

Apie 1100 metus anglų karalius Henrikas, kaip ir Cezaris kitados, irgi nusprendė atsiimti teisę leisti pinigus iš juvelyrų. Jis išėmė iš apyvartos visus bendrosios vertės ženklus, cirkuliavusius skurdžiose provincijose, tokius kaip jūsų kriauklės, plunksnos ir pan. Taip pat jis išrado vieną keisčiausių piniginių sistemų istorijoje, pavadintą Matavimo liniuočių sistema. Ji išsilaikė 726 metus ir buvo panaikinta tik 1826 metais.

Sistema buvo įvesta tam, kad būtų išvengta juvelyrų manipuliacijų. Jos pagrindą sudarė medinės poliruotos liniuotės su įkirtimais iš vienos pusės, kurie reiškė nominalą. Paskui liniuotė buvo perskeliama išilgai per visą ilgį tokiu būdu, kad išliktų įkirtimai. Viena liniuotės dalis likdavo karaliui ir tarnavo kaip apsauga nuo padirbimo, o antroji eidavo į apyvartą. Anglijos Banko muziejuje šiandien saugomas liniuotės pavyzdys yra labai didelis ir atitinka 25 000 svarų. Įsivaizduokite, kad vienas pirmųjų Anglijos Banko akcininkų nusipirko sau akcijų galingiausioje ir turtingiausioje tų laikų pasaulio korporacijoje būtent šio medžio gabalėlio pagalba. Nenuostabu, kad po savo įsikūrimo 1694 metais, Anglijos Bankas ėmė puldinėti šitą, jo nekontroliuojam sistemą. O to, tiesą sakant, savo laiku ir siekė karalius Henrikas.

Kodėl žmonės savo laiku laikė medžio gabaliuką pinigais? Tai geras klausimas. Per žmonijos istoriją prekiniams piniginiams mainams buvo naudojama viskas, ką žmonės susitardavo vertinti ir priimti kaip pinigus. Paslaptis tame ir yra, kad pinigai yra tai, ką žmonės susitaria naudoti kaip pinigus. O kas yra pinigai mūsų laikais? Viso labo popierius. Nors čia yra savų gudrybių – tas pats karalius Henrikas įsakė, kad liniuotės būtų naudojamos apmokėti karališkiems mokesčiams. Tai iškart privertė juos suktis rinkoje ir tapti vertingais. Iš tiesų dar nė viena piniginė sistema neveikė taip puikiai tokį ilgą laikotarpį. Prisiminkim, kad Britų imperija buvo sukurta „liniuočių“ sistemos pagrindu. Ši sistema laikėsi nepaisant to, kad lupikautojai pastoviai stengėsi ją sužlugdyti savo metalinėmis monetomis.

Metalinės monetos niekad nebuvo išimtos iš apyvartos. Kaip ir „liniuotės“, kurios buvo naudojamos mokesčiams mokėti. Galiausiai XV amžiuje karalius Henrikas VIII sušvelnino įstatymus dėl palūkininkavimo ir pinigų keitėjai greitai atstatė savo būtą įtaką. Keliems dešimtmečiams jie žymiai padidino auksinių ir sidabrinių monetų pasiūlą. Bet kai į valdžią atėjo karalienė Marija ir vėl sugriežtino įstatymus, pinigų keitėjai pradėjo slėpti monetas ir tuo sukėlė ekonomikos nuosmukį. Kai į sostą įžengė karalienės Marijos sesuo Elžbieta I, ji buvo pilna ryžto paimti į savo rankas angliškų pinigų leidimą. Pirmas sprendimas buvo – leisti kalti sidabrines ir auksines monetas Karališkame Ižde ir perduoti pinigų masės problemų sprendimą vyriausybei. Ir nors pinigų kontrolė buvo ne vienintele Anglijos revoliucijos priežastimi – religiniai prieštaravimai irgi įpylė alyvos į ugnį, bet pinigai tapo pirmine priežastimi. Palūkininkų pinigais paremtam Kromveliui pasisekė nuversti nuo sosto karalių Karolį I, paleisti parlamentą ir nukirsti valdovui galvą. Palūkininkams iš karto buvo leista konsoliduoti savo valdžią. Kaip pasekmė, per 50 sekančių metų jie įvėlė Angliją į virtinę rimtų ir brangiai kainavusių karų. Jie užgrobė kvadratinę mylią Londono nekilnojamo turto, žinomą kaip Sitis. Šis rajonas iki šiol yra vienas iš trijų pagrindinių pasaulio finansinių centrų. Konfliktas su Stiuartų dinastija privedė prie to, kad anglų lupikautojai, kartu su kolegomis iš Olandijos, finansavo Vilhelmo Oraniečio įsiveržimą į Angliją. Stiuartai buvo nuversti nuo sosto ir Oranietis 1688 metais užgrobė valdžią.

Anglijos bankas

XVI amžiaus pabaigoje Anglija atsidūrė ant finansinio kracho slenksčio. 50 metų beveik nepaliaujamų karų su Prancūzija išsekino šalies ekonomiką. Tada vyriausybės valdininkai leidosi į derybas su lupikautojais, norėdami gauti kreditų, reikalingų tęsti ankstesnį politinį kursą. Lupikautojų pateikta kaina pasirodė esanti nepaprastai didelė. Su vyriausybės leidimu, tiesiog iš niekur atsirado privatus bankas, turintis teisę spausdinti pinigus. Taip atsirado pirmasis istorijoje privatus centrinis bankas – Anglijos bankas. Ir nors, klaidinant visuomenę, jis buvo pavadintas Anglijos banku, tikrovėje jis niekad nebuvo valstybinis. Kaip ir bet kuris privatus bankas, įkūrimo momentu jis išleido savo akcijas. Investoriai, kurių vardai niekad nebuvo atskleisti, turėjo pakloti 1,25 mln svarų auksu akcijų pirkimui. Iš tiesų buvo sumokėta 750 000. Nežiūrint į tai, Anglijos bankas buvo teisėtai užregistruotas 1694 metais ir pradėjo savo veiklą, išduodamas procentinius kreditus apimtimis, kelis kartus viršijančiomis sumą, kurią jis, kaip manoma, turėjo rezerve. Mainais į tai, bankas skolino anglų politikams tiek pinigų, kiek jiems norėjosi. Skolos padengimas buvo užtikrintas tiesioginiu britų piliečių apmokestinimu. Tokiu būdu Anglijos banko legalizacija privedė prie įstatymais sankcionuoto rezervais nepadengtos nacionalinės valiutos spausdinimo vardan privačių interesų.

Gaila, bet šiandien beveik kiekvienoje šalyje yra nuosavas privačių asmenų kontroliuojamas centrinis bankas, sukurtas pagal Anglijos banko pavyzdį. Privačių centrinių bankų galia tokia didelė, kad labai greitai jie ima visiškai kontroliuoti šalies ekonomiką. Tai atveda į valdžią plutokratiją, kurią kontroliuoja šio pasaulio galingieji. Įsivaizduokime, kad mes ėmėm ir perdavėm armijos kontrolę mafijai. Ar neiškiltų tuomet didžiulis tironijos pavojus?

Centriniai bankai reikalingi, bet jie neturi priklausyti privatiems asmenims. Privačių centrinių bankų klika realybėje yra ne kas kita, kaip užslėptas mokestis. Valstybė leidžia obligacijas ir parduoda jas centriniam bankui, kad gautų pinigų programoms, kurias finansuoti didinant mokesčius valdžiai nepakanka politinės valios. Tačiau obligacijos perkamos už pinigus, kuriuos centrinis bankas sukuria „iš oro“. Kuo didesnė pinigų masė apyvartoje, tuo mažesnė vertė tų pinigų, kuriuos turime savo kišenėje. Vyriausybė gauna tiek pinigų, kiek nori turėti, kad patenkintų savo politines ambicijas, o žmonės moka už tai infliacija. O didžiausias sumanymo grožis slypi tame, kad vargu ar bent vienas žmogus iš 10 000 apie tai susimąsto, nes tiesa slepiama po sudėtinga pseudoekonomistine pliurpalyne.

Įsikūrus Anglijos bankui, šalis išgyveno tikrą popierinių pinigų antplūdį. Kainos padvigubėjo. Daugybė kreditų buvo išduota pačių įvairiausių beprotiškų idėjų realizavimui. Pavyzdžiui, viena įmonė siūlė nusausinti Raudonają jūrą, kad galima būtų iškelti auksą, kurį, kaip spėjama, prarado Egipto armija, persekiojusi Mozės vedamus iš Egipto žydus. Iki 1698 metų valstybės skola išaugo nuo 1,25 mln svarų iki 16 milijonų. Kad skola būtų padengta, mokesčiai vis didėjo ir didėjo. Kadangi pinigų apyvartą griežtai kontroliavo lupikautojai, britų ekonomika ėmė svyruoti tarp krizių ir depresijų, kitaip sakant atsidūrė būsenoje, kuriai išvengti ir buvo tariamai sukurtas centrinis bankas.

Edis Džordžas, Anglijos banko valdytojas: „Yra du dalykai, kuriais užsiima ne tiek Anglijos bankas, kiek centrinis bankas kaipo toks. Pirmiausiai tai dalyvavimas pinigų politikos valdyme, turint tikslą pasiekti finansinį stabilumą…“ Tačiau nuo tų laikų, kai Anglijos bankas ėmė lemti Anglijos pinigų politiką, svaras labai retai kada būdavo stabilus.