Šešėlinė vyriausybė

Straipsniai

Šešėlinė ekonomika

APLINKA | EKONOMIKA | INFRASTRUKTŪRA | ŠVIETIMAS | SVEIKATA | ŽINIASKLAIDA

Aplinka

1940 – Žalioji Revoliucija.

Žalioji Revoliucija pristatė ūkininkavimą, kurį mes turime šiandien. Jis buvo iniciatyva Rockefeller Fondo ir kitų didelių žemės ūkio kompanijų. Jų planas buvo pristatyti ūkininkavimą, kuris reikalavo pesticidų, herbicidų ir nuo naftos priklausomų trąšų, kad užsidirbtų daugiau pinigų ir centralizuotų valdžią dar labiau. Žaliosios Revoliucijos agrokultūra žymiai prisidėjo prie vartotojų, kaip mokesčių mokėtojų subsidijų ir aplinkos taršos.

1971 – Įkurta Tarptautinio Žemės Ūkio Tyrimo Centro Konsultacinė Grupė (CGIAR).

Rockefeller fondas, Pasaulio Bankas ir Fordo fondas įsteigė Konsultacinę Grupę (CGIAR). Šiandien ji veikia kontroliuojama Pasaulio Banko, turi 15 tarptautinių centrų, 64 partnerius ir išleidžia maždaug $350 milijonų kiekvienais metais. Didelė darbo dalis skiriama Genetiškai Modifikuotų produktų (GMO) platinimui besivystančiose šalyse. [2]

Tarptautinis Agro-technikos Paraiškos Įsigijimo Servizas (ISAAA).

ISAAA teigia „teikiame naudą žemės ūkio technologijoms neturtingų ūkininkų parėmimui besivystančiose šalyse“. Rockefeller Brothers fondas finansiškai prisidėjo prie ISAAA fondo įsteigimo.[3] Rockefeller fondas vis dar išlieka pagrindinis rėmėjas. [4] Jis veikia 3 regioniniuose centruose – Kenijoje, Filipinuose ir Ithaca-New York. Filipinų centre – Tarptautinis Ryžių Tyrimų Institutas, kuris buvo įkurtas 1960 Rockefeller ir Ford fondo dėka. Kiti ISAAA fondo rėmėjai – Monsanto, USDA ir USAID. [5]

1984-200 – Ryžių Biotechnologija.

Šiuo periodu Rockefeller fondas išleido $104,7 milijonų tarptautinei Ryžių Biotechnologijos programai. [6]

2006 – iki dabar – Žalioji Revoliucija plečiama Afrikoje.

Rockefeller ir Bill ir Mellinda Gates Fondas yra Žaliosios Revoliucijos Afrikoje (AGRA) finansuotojai. 2006 Rockefeller Fondas suteikė $50 milijonų pradinį įnašą, o Gates Fondas, net $150 milijonų. [7] Pagrindinis AGRA tikslas yra pasėlių produkcijos didinimas, į kurį įtraukiamas tas pats žalingas ūkininkavimas, kurį mes naudojame, įskaitant pesticidų,  GMO pasėlių naudojimą ir Afrikos mokslininkų bei ūkininkų mokymą plėsti šį ūkininkavimo modelį per visą Afriką. AGRA turi tuos pačius finansuotojus, bei žmonių ir aplinkos pasekmes kaip ir Amerikoje.

[1] William Engdahl, “Seeds of Destruction: the Geopolitics of GM Food”, March 6, 2005.

[2] Devlin Kuyek. „ISAAA in Asia: Promoting Corporate Profits in the Name of the Poor.“ Grain.org: http://www.grain.org/briefings_files/isaaa-en.pdf

[3] „ISAAA in Asia: Promoting Corporate Profits in the Name of the Poor“ Grain.org: http://www.grain.org/briefings_files/isaaa-en.pdf

„The Papaya Biotechnology Network of Southeast Asia: Biosaftety Considerations and Papaya Background Information.“ ISAAA.org: http://www.isaaa.org/resources/publications/briefs/11/default.html.

[4] http://www.isaaa.org/inbrief/donors/default.asp

[5] These numbers come from the Rockefeller Foundation’s own website: www.rockfound.org/library/01rice_bio.pdf

[6] “2 Foundations Join in Africa Agriculture Push”, Stephanie Strom, New York Times, September 13, 2006.

www.nytimes.com/2006/09/13/us/13gates.html?_r=1

Ekonomika

1694 – Įkurtas Anglijos bankas

Pirmasis centrinis bankas įkurtas JK. Dirbo kaip daugelis modernių centrinių bankų.

1744 – Mayer Amschel Rothschild, gimė Rotšildų bankų imperijos steigėjas, Frankfurte, Vokietijoje.

Mayer Amschel Rothschild per visą Europą pratęsė savo bankų imperiją išdėstydamas savo penkis sūnus svarbiausiose pozicijose. Jie įkūrė bankus Frankfurte, Vienoje, Londone, Neapolyje ir Paryžiuje. 1800 viduryje dominavo bankų industrijoje, skolindami pinigus vyriausybėms visame pasaulyje ir tokiems žmonėms kaip Vanderbilts, Carnegies, and Cecil Rhodes.

1757 – Jungtinėse Valstijose išleisti kolonijiniai kvitai.

Buvo pradedami spausdinti neskoliniai, nekonvertuojami pinigai. Ir kaip Benjamin Franklin sakė:

„Kolonijose mes išleidžiame savo pinigus. Jie vadinasi kolonijiniais kvitais. Mes išleidžiame juos atitinkamais dydžiais priklausomai nuo paklausos, kad užtikrintume laisvą gamintojų produktų tiekimą vartotojams. Taip darydami mes kuriame nuosavus pinigus, todėl juos kontroliuojame ir neprivalome niekam mokėti palūkanų.“

1776 – Amerikos nepriklausomybė.

1791 – Kongresas įkuria pirmą US banką – privačią kompaniją, dalinai valdomą užsieniečių, kad patenkintų naujos centrinės valdžios finansinius poreikius.

Prieš tai, 13 valstijų turėjo savo bankus, valiutas ir finansines institucijas.

1816 – Privačiai valdomas Antrasis US bankas tapo privilegijuotas – jis tarnavo kaip pagrindinė vyriausybės mokesčių departamento saugykla, uždirbanti daug pelno.

1832 – Andrew Jackson įsteigė kampaniją prieš Antrąjį US banką ir vetavo Bankų teisių atnaujinimą.

Andrew Jackson buvo skeptiškas ties centrinių bankų sistema ir manė, kad tai suteikia keliems žmonėms per daug galios, taip pat sukelia infliaciją. Jis taip pat buvo aukso, sidabro ir Antrojo Nacionalinio banko oponentas. Bankų teisių pasibaigė galioti 1836.

1833 – Prezidentas Jackson išleido vykdomąjį įstatymą vyriausybės lėšų perkėlimui į US banką.

1833 Rugsėjį, vyriausybės lėšos buvo pradėtos perkelinėti į valstijų bankus.

1835, Sausio 30 – Prezidentas Jackson išvengia nužudymo.

Žudikas nepataikė dukart.

1833-1837 – Centrinių bankų sukurtas „bumas“. Pinigų pasiūla padidėjo 84%, paskatinta Antrojo US banko.

Bendras pinigų kiekis padidėjo nuo $150 milijonų iki $267 milijonų. [1]

1837-1843 – Siaubinga depresija.

343 iš 850 US bankų visiškai uždaryti, taip įtvirtinant didžiausių bankų galią. [2]

1861 – Amerikos Pilietinis karas.

1862-1863 – Linkolnas perima skolinių pinigų valdžią ir išleidžia Žaliąsias nugarėles (Greenbacks), karo finansavimui.

Bankai sutiko skolinti vyriausybei tik su labai dideliomis palūkanomis, todėl Linkolnas išleido savo valiutą – „Žaliąsias nugarėles“, per US iždą ir padarė jas legaliomis. Jo kariai atkakliai tęsė karą, kartu plečiantis ekonomikai.

1865 Balandžio 15 – Linkolnas nužudomas.

1881 – Prezidentas James Garfield, ištikimas Neskolinių Pinigų šalininkas, nužudomas.

Garfield priešinosi ‘nepadengtų fiziniais objektais’ pinigų sistemai ir buvo stiprus ‘valiutos padengtos dviejais metalais’ šalininkas.

1907 – Bankų panika.

New York akcijų birža dramatiškai krito, kai visi puolė išsimti savo pinigus iš bankų išilgai visą tautą. Ši bankų panika paskatino bankų reformos diskusiją. JP Morgan ir kiti vaizdavosi susirūpinę ir tvirti panikos įniršyje, kas galiausiai privedė prie Federalinio Rezervo įsteigimo. Federalinio rezervo įkūrėjai dėjosi bankininkais, kurie buvo prieš naujos reformos idėją, taip suklaidindami visuomenę, kad Federalinis rezervas padės sureguliuoti bankus, kas iš tikrųjų davė didesnę galią privatiems bankams, nei atvirščiai.

1908 – JP Morgan kolega ir Rockefeller giminaitis Nelson Aldrich pradeda vadovauti Nacionaliniam Monetarijos Komitetui.

Senato Respublikonų lyderis, Nelson Aldrich, pradeda vadovauti naujam Nacionaliniam Monetarijos Komitetui, kuris buvo įsteigtas nagrinėti bankų panikos priežastis. Aldrich turėjo artimus ryšius su J.P. Morgan, o jo dukra vedė John D. Rockefeller.

1910 – Bankininkai slapčia susitinka Jekyll saloje, kad aptartų Federalinio Rezervo legalizavimą.

Savaitės bėgyje, vieni iš didžiausių valstybės bankininkų slapčia susitinka Džiordžijos valstijos pakrantėje aptarti Federalinio Rezervo įsteigimo klausimus. Susitikime dalyvavo Nelson Aldrich, A.P. Andrew (Iždo sekretoriaus pavaduotojas), Paul Warburg (Kuhn, Loeb, & Co.), Frank Vanderlip (Nacionalinio New York miesto banko prezidentas), Charles D. Norton (Morgano įtakojamo Pirmojo Nacionalinio New York miesto banko prezidentas), Henry Davidson (Vyresnysis JP Morgan Co. bendrininkas), and Benjamin Strong (JP Morgan atstovas).

1913, Gruodžio 23 – Išleistas Federalinio Rezervo Aktas.

Dvi dienos prieš Kalėdas, kai dauguma Kongreso narių buvo atostogose, buvo išleistas Federalinio Rezervo Aktas, kuris sukūrė centrinę bankų sistemą, kurią turime šiandien. Ji buvo paremta Jekyll saloje aptarto Aldrich plano ir suteikė privatiems bankininkams aukščiausiąją ekonominę valdžią. Jie dabar turi teisę sukurti pinigus iš nieko (paskolinant juos su palūkanomis), daryti sprendimus be vyriausybės sutikimo ir kontroliuoti pinigų apyvartą.

1913 – 16 pataisos patvirtinimu, įsteigtas pajamų mokestis.

Mokesčiai garantavo, kad piliečiai padengs skolos apmokėjimą Federaliniam Rezervų bankui. 16 pataisa teigia: „Kongresas turi galią paskirti ir surinkti pajamų mokestį iš betkokio šaltinio, be kelių valstijų išskyrimo ir be jokio surašymo ar išskaičiavimo.“

1914 – JP Morgan ir Co. pelnosi finansuodama abi Pirmojo Pasaulinio karo puses.

J.P. Morgan ir Co. sudarė sandėrį su Anglijos banku pasirašyti Anglijos ir Prancūzijos karo obligacijas. Jie taip pat investavo į ginklų tiekimą Anglijai ir Prancūzijai.

1914, Lapkritį – Federalinis Rezervų bankas atsidaro.

1921 – 1929 – „Riaumojantys 20-ieji“ – Federalinis Rezervas užlieja ekonomiką grynaisiais ir paskolomis.

Nuo 1921 iki 1929 Federalinis Rezervas padidino pinigų kiekį $28 milijardais, beveik 62% padidėjimas per 8-erių metų periodą. [3] Taip dirbtinai sukėlė antrą „bumą“.

1929 – Federalinis Rezervas mažina Pinigų kiekį.

1929, Federalinis Rezervas pradeda išiminėti pinigus iš apyvartos, kai grąžinamos paskolos. Jie sukurė „bankrotą“, kuris buvo neišvengiamas išduodant tiek daug paskolų per paskutiniuosius metus. Federalinio Rezervo veiksmai sukėlė bankų krizę, kuri privedė prie Didžiosios Depresijos.

1929, Spalio 24 – „Juodasis Trečiadienis“, griūva Akcijų birža.

Visų laikų labiausiai sukrečianti akcijų biržos griūtis istorijoje. Milijardų dolerių vertė buvo sustiprinta privačių bankininkų rankose, visų kitų sąskaita.

1930 – Didžioji Depresija

1929-1933 – Federalinis Rezervas sumažina pinigų pasiūlą 33 procentais.

1963, Birželio 4 – Kenedis išleidžia vykdomąjį įstatymą (11110), kuris įgalioja US iždui, leisti Sidabro sertifikatus, taip grasinant Federelinio Rezervo pinigų monopolijai.

Šie vyriausybės išleisti sertifikatai suteikia teisę apeiti vyriausybės skolinimąsi iš bankininkų už palūkanas.

1963, Lapkričio 22 – Kenedis nužudomas.

1963, Gruodis – Johnson panaikinta Kenedžio įsteigtą pataisą ir gražina Federaliniam Rezervui galią.

1999 – Finansų Sektoriaus Modernizavimo Aktas suteikia bankams galimybę augti dar greičiau.

Daugelis ekonomistų ir politikų pripažįsta, kad šis aktas buvo pagrindinė 2007 krizės priežastis. Jis panaikino dalį 1933 Glass-Steagall akto ir suteikė investiciniams, komerciniams bankams, saugumo ir draudimo kompanijoms susijungti. Citigroup buvo pagrindinė šio įstatymo šalininkė (ji jau buvo susijungusi su Kelionių draudimo kompanijomis ir tam reikėjo būdo legaliai tai įteisinti). Vyriausybė suteikė Citigroup valdininkams teisę peržvelgti ir pakeisti aktą prieš jo išleidimą. Robert Rubin, to meto Iždo Sekretorius, padėjo įstatymui įsigalioti ankstyvaisiais 1999. Birželį jis paliko Iždo Sekretoriaus postą, prisijungė prie CitiGroup Spalį, o įstatymas įsigaliojo Lapkritį. Atsakomojo Centro politikai nustatė, kad Kongreso nariai, kurie parėmė įstatymą, gavo dvigubai daugiau pinigų iš bankų sektoriaus, nei tie, kurie buvo prieš. [4]

2000-2003 – Federalinis Rezervas suteikia „Lengvajį Kreditą“, sumažindami palūkanų normas nuo 6,5% iki 1% [5] ir taip sukelia dar vieną „bumą“.

2004 – Investiciniai bankai ir Saugumo ir Biržos Komitetas sudaro sandėrį.

2004, Balandžio 28, penki didžiausi investiciniai bankai, įskaitant Bear Stearns ir Goldman Sachs (tada atstovaujamo Henry Paulson, kuris vėliau tapo Iždo Sekretoriumi), susitiko su Saugumo ir Biržos Komitetu (SEC), reikalaudami jo nepriklausomo jų pačių reguliavimo, kad galėtų nustatyti kiek iš nieko sukurtų pinigų galės paskolinti į apyvartą. Tai žinoma kaip bankų sverto santykis arba aktyvų skolinimui santykis. Iki 2004, skolos kiekis, kurį bankai gali išduoti buvo limituotas. Tačiau 2004, SEC pritarė bankų savireguliacijai ir nelimuotam skolinimui, taip paleidžiant milijardus dolerių didelios rizikos investiciniams paketams. Dėka šios savireguliacinės įstatymo pataisos Bear Stearns reitingas pakilo nuo 1 iki 33. [6] Neilgai po ekonominės griūties, finansinė galia vėl buvo gražinta ir sustiprinta privačių bankininkų rankose, kurie valdo Federalinį Rezervą.

2004-2006 – Federalinis Rezervas sukuria naują „bankrotą“, darant paskolas ir kilnojamą turtą dar brangesnį. Palūkanų norma pakeliama iki 5,25%. [7]

2007-2010 – Blogiausia Finansų krizė nuo Didžiosios Depresijos laikų.

Finansų krizė įtakojo žmones visame pasaulyje – milijonai prarado namus, darbą, pensijas. Dauguma mažųjų bankų buvo perimti didesnių, kas suteikė didiesiems bankams toliau plėsti įtaką ir eliminuoti konkurentus. 2008 J.P. Morgan Chase & Co. nupirko abu – Washington Mutual (didžiausias kadanors bankrutavęs bankas istorijoje) ir Bear Stearns (penktasis didžiausias investicins bankas).

2010 – J.P. Morgan Chase skelbia rekordinį pelną.

Bankas uždirbo rekordinį pelną – $17.4 milijardai. [8]

[1] http://wiki.mises.org/wiki/Panic_of_1837

[2] http://wiki.mises.org/wiki/Panic_of_1837

[3] “The Inflationary Factors”: http://mises.org/rothbard/agd/chapter4.asp

[4] “Money and Votes Aligned in Congress’s Last Debate Over Bank Regulation” by Massie Ritsch, September 23, 2008. http://www.opensecrets.org/news/2008/09/money-and-votes-aligned-in-con.html

[5] Open Market Operations Archive, The Federal Reserve: http://www.federalreserve.gov/monetarypolicy/openmarket_archive.htm

[6] http://www.nytimes.com/2008/10/03/business/03sec.html?pagewanted=1

[7] http://www.federalreserve.gov/monetarypolicy/openmarket.htm#2006

[8] http://www.bbc.co.uk/news/business-12189494

Infrastruktūra

1870 – John D. Rockefeller įsteigia Standart Oil.

Rockefeller įsteigia Standart Oil Ohajuje su $1 milijono kapitalu, didžiausia korporacija šalyje. Nauja kompanija kontroliuoja 10% šalies naftos perdirbimo.

1873, Rugsėjį – Akcijų birža griūva ir Standart Oil pasinaudoja ekonomikos smukimu.

Rugsėjo 18 akcijų birža krenta, sukeldama šešerių metų depresiją. Tuo metu, Standart Oil superka Pitsburge, Filadelfijoje, New York ir Pensilvanijos naftos perdirbėjus.

1877 – Rockefeller kontroliuoja beveik 90% visos naftos perdirbimo Jungtinėse Valstijose.

1882 – Standart Oil suformuotas pasitikėjimas.

1890 – Kongresas išleidžia Sherman Antimonopolinį aktą.

Tai pirmasis Federalinis statutas limituojantis kartelius ir monopolijas.

1892 – J.P. Morgan sutvarko Edison General Electric ir Thomson-Houston Electric kompanijų susijungimą ir įsteigia General Electric (GE).

1896 – Henry Ford surenka pirmąjį automobilį, kuris padidina naftos paklausą.

1901 – J.P. Morgan įsteigia U.S. Steel (plieno) kompaniją, pirmąją milijardo dolerių korporaciją.

1902 – Nikola Tesla pradeda tyrimus kaip perduoti elektra be energijos linijų; J.P. Morgan atsisako finansavimo.

Nikola Tesla Wardenclyffe bokšte, finansuojamo J.P. Morgano, projektavo elektros tėkmę be laidų. 1904, J.P. Morgan turėjo vario monopoliją, kuri buvo naudojama elektros perdavimui per laidus. J.P. Morgan atsisakė finansavimo.

1908 – U.S. Vyriausybė iškelia Standart Oil kompanijai antimonopolinę bylą.

1911 – U.S. Aukščiausiasis teismas įsako Standart Oil užsidaryti. Įsakymas taip pat galiojo ExxonMobil, Chevron, BP ir ConocoPhilips kompanijoms.

Standart Oil pasidalina į 34 skirtingas kompanijas. Rockefeller tebeturi šių akcijas.

1913 – Įsteigtas Rockefeller Fondas. John D. Rockefeller įteikia $100 milijonų pirmaisiais metais.

1919 – Įkurtas Amerikos Naftos Institutas (API)

API atstovauja naftos ir dujų industriją. Šiandien API atstovauja daugiau nei 400 korporacijų, įskaitant Chevron, ExxonMobil, GE, Halliburton ir Shell.

1940 – Rockefeller šeima turi $400 milijonų vertės akcijų.

Šaltinis „13 Šeimų“ [1] Publikuotas žurnale Times 1940, Spalio 28.

1969 – API perkelia štabą į Washington DC.

Šiomis dienomis API atstovauja daugiau nei 400 korporacijų. 2010 išleido apie $7 milijonus lobistiniais tikslais. [2]

1982 – Išradėjai Adam Trombly ir Joseph Kahn gauna tarptautinį patentą nulinės energijos įtaisui.

Jį pavadino „Closed Path Homopolar Machine“

1983 – Trombly iš U.S. vyriausybės gavo tylos orderį nebetęsti „Closed Path Homopolar Machine“ plėtojimo.

1980 viduryje – Trombly išrado dar vieną nulinės-energijos įtaisą su David Farnsworth.

Šis įtaisas buvo pavadintas „Piezo Ringing Resonance Generator“.

1989, Sausį – buvęs naftos verslininkas Džordžas Bušas tampa prezidentu.

Prieš tampant JAV prezidentu, Bušas dirbo naftos industrijoje. Jis įsteigė Zapata Oil Korporaciją.

1989, Birželį – Numalšinta Tromby atsinaujinančios energijos demonstracija New York ir Washington miestuose.

Išradėjas Adam Trombly planavo paskelbti mažosios „Piezo Ringing Resonance Generator“ versijos prezentaciją New York mieste. Paskutinę minutę Trombly buvo priverstas pradėti savo prezentaciją šalia miesto Bažnyčios. Po to Trombly sakė kalbą Dag Hammarskjöld auditorijoje priešais tarptautinę auditoriją. Po kelių dienų Trombly planavo pademonstruoti tą patį įtaisą U.S. Senato Bankininkavimo ir Finansų Komitetui Washington mieste. Tik senatorius Carl Levin ir keli kiti nariai dalyvavo demonstracijoje, nes Vyresniojo Bušo administracija pašaukė šimtus senatorių, Kongreso atstovų ir jų personalus į Švaraus Oro Akto diskusiją, tuo pat metu kai vyko Trombly demonstracija. Naftos administracija sėkmingas nukreipė dėmesį nuo Trombly išradimų. Vėliau jo laboratorijoje buvo įsilaužta FTB agentų, milijono dolerių vertės įrankiai buvo atimti ir išradėjo buvo apkaltintas dėl „saugumo priežasčių“.

1989 – MIT ir Harvardo specialistas, Eugene Mallove, knygos „Fire from Ice“ autorius smulkiai aprašo šalto-tirpimo įtaiso sėkmę.

1994 – Infinity Energy žurnalas „Naujos energijos, mokslo ir technologijų žurnalas“ – įsteigtas dėka Eugene Mallove.

Šis žurnalas aprašo abu teoretinius ir technologinius išradimus „naujos energijos“ srityje.

2004 – Eugene Mallove paslaptingai nužudomas šalia vaikystės namų.

1998-2011 – Naftos ir Dujų industrija išleidžia $1,114,552,107 pasipelnymui.

2006 – Išleidžiama detali „Naujos energijos slopinimo istorijos“ suvestinė. [3]

[1] http://www.time.com/time/magazine/article/0,9171,764913,00.html

[2] http://www.opensecrets.org/lobby/clientsum.php?id=D000031493&year=2010

[3] http://www.rense.com/general72/oinvent.htm

Švietimas

Iki 1840 – Raštingumo lygis aukštas, mokyklos daugiausiai privačios, lokaliai kontroliuojamos.

Iki 1840 -ųjų, Amerikos švietimo sistema buvo daugiausiai privati, decentralizuota. Amerikos piliečiai buvo gerai išugdyti, o raštingumo lygis buvo aukštas.

1852 – Massachusetts išleidžia pirmąjį „Mandatų dalyvavimo“ įstatymą.

1902 – John D. Rockefeller įkurią Visuotinę Švietimo Valdybą.

Kainavusi $129 milijonų, Visuotinė Švietimo Valdyba, kuri buvo labai įtakinga šiuolaikinės švietimo sistemos sukūrimui, pradeda tiekti finansavimą mokykloms aplink visą valstybę.

1905 – Įkurtas Carnegie fondas diegti pažangųjį mokymą.

1906 – Nacionalinė Švietimo Asociacija (NEA) tampa Federališkai įtesinta asociacija.

1913 – Frederick T. Gates, Rockefeller labdaros fondo direktorius, rašo „Savo planuose… žmonės patys pasiduos su visišku paklusnumu į mūsų rankas“

Frederick T. Gates „The Country School of Tomorrow, Occasional Papers Number 1“ rašo: „Savo planuose mes turėsime nesibaigiančius resursus ir žmonės patys pasiduos su visišku paklusnumu į mūsų rankas. Dabartinė švietimo tvarka išblanko iš mūsų galvų; ir nevaržomai tradicijų, mes dirbame savo naudai, dėka malonių ir paklusnių kaimo žmonių. Mes nebandysime jų ar jų vaikų paversti filosofais arba mokslininkais. Mes neauginsime tarp jų autorių, oratorių, poetų. Mes neieškosime tarp jų didžių artistų, dailininkų, muzikantų. Ir mes taip pat nepuoselėsime kuklios ambicijos užauginti tarp jų advokatus, daktarus, pamokslininkus, valstybės veikėjus, kurių dabar turime pakankamai.“ [1]

1914 – Nacionalinė Švietimo Asociacija (NEA) įtakojama Carnegie ir Rockefeller fondų.

St. Paul Minnesota kasmetiniame susirinkime Normalios Mokyklos Sektoriuje (Normal School Sector of NEA) išleistas nutarimas. Ištrauka iš susirinkimo:

„Mes žiūrime su pavojumi į Carniege ir Rockefeller fondų kišimasi – institucijos, kurios jokiais būdais neatsakingos už žmones turi įtakos mūsų Švietimo sistemos veiklai. Pagal jų koncepciją standartizuojame studijų kryptį, jie sąlygoja mūsų institucijas, tai kelia grėsmę tikrai akademinei laisvei ir demokratijos principams, kas iki šių laikų buvo nepaliesta mūsų pagrindinėse mokyklose ir universitetuose.“

1917 – NEA persiorganizuoja ir persikelia į Washington DC.

NEA tampa didžiausia labdaros sąjunga visose valstijose, atstovaujanti valstybinės mokyklos mokytojus ir kitus mokyklų dalykus. Ji nešališka nuopelnų apmokėjimui, mokytojų savanoriavimui, atsakingumo reformavimui ir t.t.

1918 – Kiekvienoje valstijoje privaloma baigti pradinę mokyklą.

1932 – „8 -erių metų mokymasis“ – daugiausiai remiamas New York Carniege korporacijos ir Visuotinio Švietimo Valdybos.

Tai padėjo pamatus švietimo reformai, kuri veikia šiomis dienomis.

1946 – Rockefeller fondas suteikia Visuotiniai Švietimo Valdybai $7,5 milijardo.

1953 – US Atstovų rūmų Reece Komitetas atskleidžia Carniege ir Rockefeller fondo įnašų sąmokslą.

„Atrodo neįtikėtina, kai įprasti Amerikos fondų valdytojai gali sau leisti finansuoti idėjas ir pritaikymus, nesuderinamus su esminėmis konstitucijos sąvokomis. Akivaizdu, kad taip ir atsitiko.“ -Norman Dodd, specialaus tyrimo „nuo mokesčių laisvų fondų“ komiteto prezidentas, 1954. [2]

1968 – Edith Roosevelt straipsnis „Finansavimo mašina“  apkaltina Carnegie finansavusius vadovėlius.

Carnegie finansuoti „Programuoti Vadovėliai“ buvo išdalinti „kultūriškai skurdiems rajonams“. Edith Roosevelt teigė, kad „šie jauni vaikai buvo apmokyti anti-socialinių idėjų, kurios labai smarkiai atitolino juos nuo vyraujančios viduriniųjų klasių krypties.

1979 – Susikūrė US Švietimo Ministerija.

1986 – Carnegie mokymo specialistų grupė sudaro naują mokymo struktūrą ir suteikia $900.000 reformoms.

[1] Frederick T. Gates, „The Country School of Tomorrow,“ Occasional Papers, no.1 (New York: General Education Board, 1913), p. 6.

[2] http://www.scribd.com/doc/3768227/Dodd-Report-to-the-Reece-Committee-on-Foundations-1954

Sveikata

1901 – Atsidaro Rockefeller Sveikas Tyrimų Institutas.

Pastatytas New York mieste, institutas tampa turtingiausiu tyrimų centru. 1928, John D. Rockefeller skyrė $65 milijonus fondo lėšų. [1] Po to institutas tapo Rockefeller Universitetu.

1910 – Paviešintas Flexner pranešimas, įsigalioja nauji Medicininio Švietimo standartai.

Šis labai įtakingas pranešimas, remiamas Rockefeller ir Carnegie Fondų, pertvarkė Amerikos medicinos švietimą. Jis įdiegė naujus standartus, kurie skelbė, kad tik vaistais-narkotikais pagrįstos tyrimų mokyklos bus pripažintos. Homeopatija ir kiti alternatyvūs medicinos būdai nebebuvo pripažinti. Abraham Flexner, pranešimo autorius, buvo vienas iš Pažangaus mokymo skyriaus Carnegie Fonde personalo dalyvių. 1910, egzistavo 161 medicinos mokyklos. 1919, jų liko tik 81. [2]

1913 – Rockefeller fondas įsteigia Tarpautinią Sveikatos Komisiją.

Tai leido fondui vadovauti sveikatai, mokslui bei išradimams. Daugelis šių dienų sveikatos institutų, tokie kaip UN Pasaulio Sveikatos Organizacija, U.S. Vyriausybės Nacionalinis Mokslo Fondas, Nacionalinis Sveikatos Institutas veikia pagal šios komisijos pritaikymus, strategiją ir išradimų procesus.

1918 – Visuotinė Sveikata tampa Rockefeller Fondo prioritetu.

Fondas nustato medicininį švietimą kaip vieną iš svarbiausių interesų ir pastato savo remiamą visuotinę sveikatos mokyklą John Hopkins universitete.

1921 – Rockefeller Fondas paaukoja $357 milijonų [3] medicinos mokykloms visame pasaulyje.

Tai išplečia vaistais paremtą mediciną aplink visą pasaulį.

1922 – Dr. Royal Raymond Rife pradeda vėžio tyrimus.

1920, Dr. Rife – nuostabus bakteriologas, buvęs Hopkins universiteto studentas, pradeda tyrinėti vėžio gydymo būdus.

1924 – Morris Fishbein tampa JAMA pagrindiniu redaktoriumi.

Amerikos Medicinos Asociacijos žurnalas (JAMA) yra vienas iš įtakingiausių medicinai žurnalų visame pasaulyje. JAMA lyderis, Morris Fishbein tampa vienu iš įtakingiausių medicinos žmonių tuo metu. Jis transformavo industriją į pinigų-darymo mašiną ir naudojo kampanijas sužlugdant konkurentus. Jis buvo vienas iš pagrindinių žmonių, kurie sustabdė Dr. Royal Rife vėžio gydymo veiklą.

1924 – Harry Hoxsey, Taylorville, Illinois valstijoje įsteigia pirmą vėžio gydymo kliniką.

Harry Hoxsey pasiūlo natūralią žolelinę formulę vėžio gydymui, kurią patvirtino veikiant, daugiau kaip tūkstantis žmonių. Tai viena iš pirmųjų 17 klinikų, kuri galiausiai atsidarė.

1926 – JAMA paskelbia pirmąją tirada prieš Hoxsey.

Šis straipsnis išgasdina daktarus ir išradėjus dėl bendradarbiavimo su Hoxsey.

1927 – John D. Rockefeller suteikia pirmąją kasmetinę $60,000 paramą Momerialiniam (Sloan-Kettering) Vėžio Centrui.

1932 – Dr. Rife tariasi atradęs vaistus nuo vėžio.

Dr. Rife atranda mašiną, kuri neutralizuoja ligą sukeliančius mikro-organizmus, įskaitant vėžio ląsteles.

1932 – Rockefeller Instituto direktorius, Dr. Thomas Rivers, nepripažįsta Dr. Rife vėžio gydymo metodo.

1932, Dr. Arthur Kendall, Medicinio Tyrimų Centro direktorius NorthWestern universitete, šneka Amerikos Gydytojų Asociacijai apie tariamą sėkmę su Dr. Rife vėžio gydymo metodais. Dr. Thomas Rivers, virologoas ir bakteriologas, Rockefeller Instituto (pagrindinis medicinos rėmėjas) direktorius ir Dr. Hans Zinsser, pavadina Kendall melagiu visos minios akivaizdoje. [4]

1934 – Dr. Rife gydymas išgydo 16, 3 vėžio stadijos pacientų.

1934, Scripps Institute, La Jolla, Pietų Kalifornijos valstijoje, Dr. Rife vedė gydymo procesą 16 -ai, 3 vėžio stadijos pacientų ir sėkmingus visus išgydė. Medicinos specialistų komanda – USC Specialaus Medicinos Komiteto pirmininkas Dr. Milibank Johnson, New York vaikų ligoninės gydytojas George Fischer ir Santa Fe Railway vyriausias medicinos pareigūnas Dr. Wayland Morrison – patvirtino tyrimus.

1938 – Amerikos Medikų asociacija (AMA) apkaltina Dr. Rife apgaulingomis medicinos praktikomis.

1939 – Philip Hoyland pateikia bylą prieš Dr. Rife Beam Ray korporaciją.

Philip Hoyland priima $10,000 kyšį iš Hahn Realty grupės (AMA atstovai), kad iškeltų bylą Beam Ray korporacijai.

1939 – Atsidaro naujas Memorialinis Sloan-Kattering Vėžio Centras – John D. Rockefeller paaukoja $3 milijonus.

1940 – Dr. Rife darbas sunaikintas ir toliau slopinamas.

1949 – Dr. Rife pateikia ieškinį JAMA už smeižtą ir laimi.

1949 – Morris Fishbein pašalinamas iš AMA.

1956 – Maisto ir Vaistų Administracija (FDA) išleidžia visuotinį perspėjimą apie Dr. Rife Hoxsey vėžio gydymą.

1960 – FDA visiškai uždraudė Hoxsey metodą.

1960 – Laurance Rockefeller tampa Memorialinio Sloan-Kattering Vėžio Centro pirmininku New York mieste 1960-1982.

Šis centras yra vienas iš įtakingiausių vėžio centrų visame pasaulyje. Per Antrąjį Pasaulinį karą išbandė pirmuosius eksperimentus su cheminiais ginklais, kaip „vėžio gydymą“, nuo kurių išsiplėtė chemoterapijos gydymas.

1963 – Tijuana, Meksikoje Hoxsey atidaro Bio-Medicinį Centrą.

Jis tęsia gydymus ir teigia apie 80% sėkmę.

1971 – Prezidentas Niksonas paskelbia „Karą vėžiui“.

Pasirašo $1.6 milijardų sutartį.

1977 – Sloan-Kattering centras atmeta leatrilą (išgaunamą iš abrikoso vidaus), kaip veiksmingą vėžio gydymą.

Nepaisant pozityvių rezultatų Sloan-Kettering pasisamdo žymų tyrėją – Kanematsu Suguira. 1977, Lapkritį Dr. Ralph Moss, Sloan-Kattering centro visuotinių reikalų asistentas ir direktorius palaiko leatrilo sėkmės ir galimybių spaudos konferenciją, nepaisant to, kad centras norėjo tai užmaskuoti. Ralph Moss atleidžiamas kitą dieną, dėl „darbo atsakomybės nebuvimo“.

1991 – Rockefeller Fondas pradeda Vaikų Vakcinavimo iniciatyvą.

Fondas prisijungia prie Jungtinių Tautų Plėtojimo programos UNICEF, WHO ir Pasaulio Banko, kad sukurtų Vaikų Vakcinavimą (CVI).

2010 – Daugiau nei puse milijono amerikiečių miršta nuo vėžio.

[1] Paul Starr, “The Social Transformation of American Medicine.”

[2] http://www.jesus-is-savior.com/Health_Concerns/Pharmageddon/drugs_and_big_money.htm

http://www.sourcewatch.org/index.php?title=American_Medical_Association

[3] According to the Rockefeller Foundation, this was $357 million in “current dollars”: http://www.rockefellerfoundation.org/who-we-are/our-history/1920-1929/

[4] http://educate-yourself.org/cn/rifetimelinemay1998.shtml

Žiniasklaida

1968 – House Banking Subkomitetas pranešė, jog Rockefeller per Chase Manhattan banką turi 5.9% CBS akcijų. [1]

1974 – Kongreso pranešimas teigė, kad Chase Manhattan Banko akcijų dalis CBS kompanijoje padidėjo 14.1%, o NBC iki 4.5%. Šis bankas taip pat turėjo akcijų 28 transliacijų firmose.

1984 – AT&T viena didžiausių politinių rėmėjų iki šio laiko paaukojo daugiau nei $39 milijonų. [2]

2008 – Smarkus kompanijų politinis finansavimas.

Televizijos, filmų bei muzikos industrija paaukojo daugiau nei $34 milijonus Kongresui (75% Demokratams ir 25% Respublikonams).[3]

Susisiekimo kompanijos paaukojo daugiau nei $7 milijonus (46% Demokratams ir 54% Respublikonams).[4]

Time Warner direktoriai:

Jessica P. Einhorn – Rockefeller fondų patikėtinė. Buvusi Finansų ir Resursų Mobilizacijos Pasaulio Banke direktorė. TVF narė 1998-1999.

Deborah C. Wright – Carver Bancorp. Inc. generalinis direktorius ir pirmininkas.

Walt Disney direktoriai:

John S. Chen – Wells Fargo direktorius.

Fred H. Langhammer – Sensei banko direktorius.

Monica Lozano – Amerikos banko direktorė.

Robert W. Matschullat – buvęs Morgan Stanley tarptautinio investicinio banko direktorius.

Orin C. Smith – Washington Mutual direktorius.

News Corporation direktoriai:

Andrew S.B. Knight – J. Rothschild Capital Management pirmininkas.

Peter Chernin – Americna Express direktorius.

Kenneth Cowley – Valstybinio Australijos banko buvęs direktorius.

Rod Eddington – Australijos ir Naujosios Zelandijos negenaralinis J.P. Morgan skyriaus pirmininkas.

[1] http://www.famguardian.org/Subjects/MoneyBanking/FederalReserve/Federal_Reserve_is_PRIVATELY_OWNED_by_Thomas_D_Schauf.pdf

[2] http://www.opensecrets.org/orgs/summary.php?id=D000000076

[3] http://www.opensecrets.org/industries/indus.php?ind=B02

[4] http://www.opensecrets.org/industries/indus.php?ind=B08

 

Bilderbergo grupė Walt Disney  News corporation

Pinigų valdovai 11

Money masters

Pirmasis pasaulinis karas

Pirmasis pasaulinis karas

Po to, kai finansinė valdžia pasidarė žymia dalimi centralizuota, kilo prielaidos kilti išties dideliam karui. Ir, žinoma, centriniams bankams politinė karo prielaidos buvo žymiai mažiau reikšmingos už galimybę gauti pelną. Niekas nesukuria tokių skolų kaip karas. Geriausias to pavyzdys – Anglija. Per 190 metų, praėjusių nuo Anglijos Banko įkūrimo iki Napoleono pralaimėjimo, ji kariavo 56 metus! O didžiąją dalį likusio laiko buvo pasiruošimo karui būsenoje.

Per I Pasaulinį karą Rotšildai kreditavo Vokietiją, britiška šeimos dalis – Angliją, o prancūziškoji – Prancūziją. Amerikoje Dž. P. Morganas užsiėmė kariniais tiekimais prancūzams ir anglams. Po 6 mėnesių nuo karo pradžios verslas taip suklestėjo, kad Morganas tapo stambiausiu kariniu tiekėju pasaulyje, jo kariniai užpirkimai pasiekė 10 mln$ per dieną! Morgano ofise jo nuolatos laukė brokeriai ir prekybos agentai, pageidaujantys parduoti. Prieita iki to, kad bankas turėjo pastatyti sargybinius prie kiekvienų būstinės durų ir prie biznio partnerių namų.

Dauguma Niujorko bankininkų irgi neblogai pasipelnė iš karo. Ironiška, kad atsakingu už gynybinę sritį prezidentas paskyrė būtent Bernardą Baruchą. Kaip rašo istorikas Džeimsas Perlokas, Baruchas ir Rokfeleriai užsidirbo per karą apie 200 mln$. Tačiau pelnas nebuvo vienintelis karo tikslas. Ne paskutinėje vietoje buvo ir kerštas – lupikautojai negalėjo dovanoti rusų carams jų paramos Linkolnui Pilietinio karo laikais. Be to, Rusija liko paskutine stambia Europos valstybe, nepasidavusi pagundai įsteigti privatų centrinį banką.

Dar vykstant karui rusų revoliucija nuvertė carą ir įvedė komunizmą. Džeikobas Šifas, finansinio tresto Kuhn Loeb Company, mirties patale prisipažino, kad išleido 20 mln$ caro nuvertimo finansavimui. Pinigai rusų revoliucijai remti ėjo ir ir iš Anglijos. Kodėl turtingiausi pasaulio žmonės finansavo komunizmą – sistemą, atvirai raginančią sunaikinti kapitalizmą, kuris padarė juos turtuoliais?

Tyrinėtojas Haris Alenas aiškina tai šitaip:

„Jei suvoksime, kad socializmas yra ne turtų išdalinimo visiems mechanizmas, o realus būdas konsoliduoti ir valdyti resursus, tai išoriškas paradoksas, kai superturtingi žmonės finansavo socializmą,liausis buvęs paradoksu. Tuomet tokia pagalba tampa labai logišku ir netgi tobulu įrankiu trokštantiems maksimalios valdžios maniakams“.

„Komunizmas, o jei tiksliau – socializmas, – tai ne vargingųjų masių, bet ekonomikos elito judėjimas“.

Istorikas Kleonas Skauzenas savo 1970 metais išleistoje knygoje „Tikrasis kapitalistas“, pasisakė šitaip:

„Bet kokia valdžia gimdo dar didesnės valdžios troškimą. Buvo beveik neišvengiama, kad superturtingieji vieną sykį panorės kontroliuoti ne tik nuosavus turtus, bet ir viso pasaulio turtus.

Geriausias būdas pasiekti šiam tikslui buvo patenkinti ambicijas valdžios trokštančių politinių sąmokslininkų, ketinančių nuversti visas įmanomas vyriausybes ir įvesti visuotinę pasaulinę diktatūrą“.

Tačiau revoliucionieriai tapo nekontroliuojami ir pamėgino perimti valdžią iš turtuolių. Pavyzdžiui, Mao Cze Dunas nuo 1938 metų vadovavosi devizu, kad politinė valdžia yra pagrįsta ginklu. Volstrito pinigų maišai atvėrė komunistams savo aruodus, mėgindami kontroliuoti revoliucinius judėjimus, teikdami jiems didžiulius kreditus su sąlyga, kad jie bus paklusnūs, arba mažindami paramą, ar net teikdami kreditus jų opozicijai, jei revoliucionieriai tapdavo nekontroliuojami.

Leninas irgi vieną kartą suprato, kad būdamas absoliučiu Rusijos diktatorium, finansinių svertų jis nevaldo. Juos neregimai kontroliuoja kažkas kitas. „Valstybė funkcionuoja ne taip, kaip norėtųsi. Šitas lokomotyvas mūsų neklauso. Atrodo, kad jį valdo žmogus, tačiau jis nevažiuoja reikiama kryptimi. Jis važiuoja ten, kur jį nukreipė neregima jėga“.

Kas gi buvo ta jėga? Kongreso narys Luji Makfedenas aiškino tai taip:

„Rusijos istoriniam keliui lemtingą įtaką padarė tarptautinių bankininkų veiksmai… Padedant FRS valdybai… per Chase Manhatan Bank sovietų vyriausybė gavo lėšų iš JAV Iždo. Anglija irgi gavo mūsų pinigus per Federalinio Rezervo skyrius, o paskui perdavė juos sovietams su didelėmis palūkanomis… Istorinė statyba – Dnepro HE – buvo finansuojama už pinigus, kuriuos iš Amerikos Iždo neteisėtai paėmė korumpuoti FRS bankininkai“.

Kitaip sakant, FRS ir Anglijos Bankas, juos kontroliuojančių tarptautinių bankininkų pavedimu sukūrė monstrą, kuris 70 metų platino komunistinį režimą, kėlė karinę įtampą ir, kas svarbiausia, klimpo į skolas.

Jeigu manote, kad lupikautojai turėjo šansą išsaugoti situacijos kontrolę, bet jį prarado, tai jūs smarkiai klystate. 1992 metais laikraštis The Washington Times rašė, kad Rusijos prezidentas Jelcinas buvo gerokai nuliūdintas fakto, kad visa į jo šalį keliaujanti pagalba „patenka atgal į Vakarų bankų skrynias tam, kad būtų aptarnaujama skola“.

Niekas, turėdamas sveiką protą, neims tvirtinti, kad toks didžiulis karas kaip I-asis Pasaulinis, turėjo vieną vienintelę priežastį. Karas- labai sudėtingas mechanizmas ir jį sukelia įvairių faktorių suma. Tačiau, iš kitos pusės, būtų taip pat kvaila ignoruoti vieną iš pagrindinių jo priežasčių – tuos, kuriems karas pelningas. Lupikautojų vaidmuo istorijoje – tai ne siaubingų sąmokslų teorija. Šie žmonės turi motyvų – tokių kaip trumpalaikis pelno troškimas ir ilgalaikiai planai sukurti proletarinę vyriausybę, kad paskui galima būtų finansuoti ir kontroliuoti jos politikus, kad ir kuo jie galiausiai pavirstų. Toliau mes pamatysime, ką paruošė lupikautojai visam pasauliui.

Pinigų valdovai 9

Money masters

Džeimsas P. Morganas

DŽ. P. Morganas ir 1907 metų krizė

Prasidėjus XX amžiui, centrinio privataus banko kūrimu susirūpino tokie žmonės kaip Dž. P. Morganas. Vos vienos finansinės krizės tetrūko, kad tautos dėmesys būtų sutelktas ties abejotina būtinybe įsteigti centrinį banką. Reikėjo įdiegti į žmonių sąmonę, kad tik centrinis bankas gali padėti išvengti masinių bankų bankrotų.

Morganas, be abejo, buvo pats įtakingiausias Amerikos bankininkas ir galimas Rotšildų agentas. Būtent jis finansavo Rokfelerio „Standart Oil“ imperiją, Edriko Heremono geležinkelių monopoliją ir Endriaus Karnegio metalurgiją, o taip pat daugybę kitų firmų įvairiose pramonės srityse. Be to, jo tėvas Džiulijus Morganas buvo Amerikos finansinis tarpininkas Anglijoje. Po tėvo mirties Dž. P. Morganas pasiėmė pas save į darbą jo britų partnerį Edvardą Grinfelą, kuris ilgą laiką užėmė Anglijos Banko direktorių tarybos nario postą. Istorija liudija, kad po Morgano mirties, jo turtas buvo vertinamas vos keliais milijonais dolerių. O didžioji dalis vertybinių popierių, kurie, kaip daug kam atrodė, jam priklausė, buvo kitų asmenų nuosavybė.

1902 metais prezidentas Teodoras Ruzveltas, labai savalaikio antimonopolinio įstatymo pagalba pradėjo taip vadinamą Morgano ir jo draugų puolimą, siekdamas susmulkinti pramonins monopolijas. Realybėje jam prastai sekėsi užkirsti kelią bankininkų vykdomam Amerikos ekonomikos monopolizacijai. Ruzveltas lyg ir suskaldė monopoliją Standart Oil, tačiau iš tikrųjų niekas nepasikeitė – ji buvo padalinta į 7 korporacijas, kurioms kaip ir anksčiau vadovavo Rokfeleris. Visuomenė apie tai puikiai žinojo dėka Tomo Nesto politinių karikatūrų. Bankininkus jis vadino „pinigų trestu“.

1907, praėjus metams po Ruzvelto perrinkimo, Morganas nusprendė, kad atėjo laikas reanimuoti centrinio banko idėją. Suvieniję finansines pastangas, Morganas ir jo draugai buvo pajėgūs slapta išprovokuoti fondų rinkos griūtį. Tuo metu tūkstančiai nedidelių bankų visoje šalyje jautė didelį lėšų stygių – dėka darbo su daliniu padengiamumu, daugelio jų turimų rezervų suma sudarė mažiau kaip 1% išdalintų kreditų. Dėl to vos po kelių dienų nuo fondų krizės, žmonės visoje šalyje puolė atsiimti pinigų iš bankų. Šiuo momentu Morganas pasisakė visuomenei, pasiūlęs pagelbėti svyruojančiai Amerikos ekonomikai ir „ligotiems“ bankams pinigais, kuriuos jis „sukurs iš nieko“. Tai buvo vienas siaubingiausių pasiūlymų- nepalyginamai blogesnis netgi už bankines operacijas su daliniu padengimu. Tačiau Kongresas jį palaikė. Morganas aprūpino tuo popieriumi ekonomiką, o dalį jo pasiuntė į savo filialus, kad būtų išduoti kreditai su procentais.

Planas pavyko. Greitai visuomenė vėl atgavo pasitikėjimą nacionaline valiuta, tačiau dėl visų šių operacijų pinigų valdžia susikoncentravo kelių stambių bankų rankose. 1908 krizė baigėsi. Dž. P. Morganą, kaip didvyrį, Prinstono universitete pagerbė pats prezidentas Vilsonas, sakydamas: „Visų mūsų problemų buvo galima išvengti, jei sukurtume specialų komitetą iš 6-7 valstybės vyrų, tokių kaip Dž. P. Morganas“.

Vėliau ekonomikos vadovėliai aiškins FRS įkūrimą kaip tiesioginę 1907 metų krizės pasekmę. Citata: „Po grėsmingos kreditinių įstaigų bankrotų epidemijos šalis kartą ir visiems laikams „pasisotino“ nestabilių privačių bankų anarchija“. Tačiau Minesotos kongresmenas respublikonas Čarlzas Lindbergas vėliau kalbėjo, kad 1907 krizė iš tiesų buvo afera: „Tuos, kurie neįtiko lupikautojams, galima buvo išstumti iš verslo. Ir žmonės bijojo reikalauti bankų ir valiutos įstatymų pakeitimo, įstatymų, kuriuos „pinigų trestas“ suformavo savo patogumui“.

Tokiu būdu, nuo įstatymo dėl bankų išleidimo 1863 metais momento, lupikautojai suorganizavo seriją ekonominių pakilimų ir smukimų. Šių veiksmų tikslas buvo ne tik atimti iš amerikiečių tautos nuosavybę, bet ir vėliau tvirtinti, kad nacionalinė bankų sistema yra tiek nestabili, kad reikalauja konsolidacijos. Kitaip sakant – reikia centrinio banko.

Džekilo sala

Iškart po 1907 krizės Teodoras Ruzveltas pasirašė nutarimą dėl naujo organo, pavadinto Nacionaline Pinigų Komisija, įsteigimo. Ji buvo įpareigota tirti situaciją bankų sistemoje ir sudaryti rekomendacijas Kongresui. Ir, žinoma, Komisija buvo sukomplektuota iš Morgano draugų bei kolegų. Pirmininku buvo paskirtas senatorius Nelsonas Oldridžas iš Rod Ailendo. Jis atstovavo turtingiausių Amerikos bankininkų šeimų, gyvenusių Rod Ailende, interesus. Jo dukra Meri buvo ištekėjusi už Džono Rokfelerio Jaunesniojo. Santuokoje jie susilaukė 5 sūnų – Džono, Nelsono, 1974 metais tapusio kompanijos viceprezidentu, Lourenso, Vitropo ir Deivido, būsimo Tarptautinių Santykių komisijos ir Chase Manhatan Bank valdybos pirmininko.

Kai tik buvo sukurta Nacionalinė Pinigų Komisija, senatorius Oldridžas iškeliavo į 2 metų trukmės turnė, kurio metu plačiai konsultavosi su Anglijos, Prancūzijos ir Vokietijos privačiais centriniais bankais. Jo vojažų išlaidos sudarė astronominę tiems laikams sumą – 300 000$. Jam sugrįžus, 1910 lapkričio 22 vakarą, tam tikri turtingi ir įtakingi Amerikos žmonės užsakė senatoriui specialų geležinkelio vagoną, kad slapta susitiktų Džekilo saloje, esančioje netoli nuo Džordžijos pakrantės. Kartu su grupe atvyko Polas Varburgas. Investicinė kompanija Kuhn Lobben Company paskyrė jam metinę 5000$ algą vien už tai, kad jis užsiimtų Amerikoje privataus centrinio banko lobistine veikla.

Varburgo partneris šiame biznyje buvo žmogus, vardu Džeikobas Šifas, proanūkis to Šifo, kuris kažkada kartu su Rotšildų šeima gyveno Frankfurte po vienu stogu. Šifas tuo metu kaip tik užsiėmė 20 mln dolerių, kuriuos jam perdavė rusų caro nuvertimui, „įsisavinimu“. Tačiau apie tai pakalbėsime paskui.

Būdinga, kad šios trys Europos bankininkų šeimos – Rotšildai, Varburgai ir Šifai – buvo kaip ir jų amerikietiški partneriai Morganai, Rokfeleriai ir Oldridžai nuo seno susiję tarpusavyje šeimyniniais ryšiais.

Saugumo užtikrinimo priemonės buvo tokios griežtos, kad netgi 7 pagrindiniai pasitarimo dalyviai buvo griežtai įspėti vartoti tik vardus, kad tarnai negalėtų atpažinti jų pagal pavardes. Gerokai vėliau vienas iš įvykių dalyvių, National Citibank of New York prezidentas ir Rokfelerių šeimos atstovas Frenkas Vanderlipas pasakė apie savo kelionę į salą laikraštyje Saturday Evening Post 1935 vasario 9: „Kaip tikras sąmokslininkas, aš veikiau slaptai. Mes supratome, kad paviešinimo būti negali, kitaip mūsų pastangos ir išeikvotas laikas nueis niekais. Jei mūsų susitikimas, skirtas sukurti įstatymo dėl bankų sukūrimui, būtų paviešintas, įstatymo projektas paprasčiausiai nebeturėtų šansų įveikti Kongresą“.

Misterijos dalyviai atvyko į Džekilo salą, kad rastų būdą savo pagrindinei problemai išspręsti – kaip įkurti nuosavą privatų centrinį banką. Tačiau buvo ir kitų klausimų, jie visų pirma buvo susiję su greitai mažėjančia stambių nacionalinių bankų dalimi Amerikos rinkoje.

Visų pirma, per pirmą XX amžiaus dešimtmetį bankų skaičius Amerikoje padvigubėjo, jų jau buvo 20 000. Tačiau 1913 metais tik 29% iš jų buvo nacionaliniai bankai, kurie saugojo 57% visų šalies depozitų. Vėliau straipsnyje žurnale Magazine senatorius Oldridžas pripažino: „Iki įstatymo dėl bankų ratifikavimo Niujorko bankininkai valdė tik šio miesto rezervus. Dabar mes sugebame kontroliuoti visos šalies rezervus.“ Dėl to reikėjo kažko imtis, kad paimti savo kontrolėn visą bankų sistemą. Juk, kaip vaizdingai išsireiškė Džonas D. Rokfeleris, „Konkurencija – tai nuodėmė“.

Antra – šalies ekonomika tiek sutvirtėjo, kad korporacijos pradėjo finansuoti veiklos plėtimą iš nuosavų pelnų, vietoje to, kad imtų didžiulius kreditus stambiuose bankuose. Per pirmuosius naujojo šimtmečio 10 metų 70% korporacinio finansavimo buvo atlikta iš nuosavų korporacijų pelnų. Kitaip sakant, Amerikos ekonomika darėsi nepriklausoma nuo lupikautojų ir šitai tendencijai reikėjo padaryti galą.

Visi susitikimo dalyviai suvokė, kad prieš sprendžiant minėtas problemas, reikia išspręsti klausimą, susijusį su „ryšiais su visuomene“, t.y. sugalvoti naujos įstaigos pavadinimą. Diskutuojama apie tai buvo vienoje iš viešbučio, šiandien žinomo kaip Jekkyl Island Club Hotel konferencijų salėje. Oldridžas reikalavo, kad net žodžio „bankas“ pavadinime neturėtų būti. Varburgas norėjo pavadinti naują įstatymą „Įstatymu dėl nacionalinio rezervo“ arba „Įstatymu dėl Federalinio rezervo“. Prasmė buvo ne tik ta, kad būtų sudarytas įspūdis, jog naujasis centrinis bankas nekredituos bankų, bet ir ta, kad būtų nuslėptas jo monopolizmas.

Praėjus 9 debatų dienoms, buvo nutarta, kad naujasis centrinis bankas turi būti labai panašus į jau buvusius JAV istorijoje. Jis turėjo gauti monopolinę teisę valdyti JAV valiutą ir galėjo kurti pinigus „iš oro“. Kokiu būdu? Iš pradžių pakalbėkime apie obligacijas. Vyriausybės požiūriu, obligacijos – tai tiesiog mokėjimų įsipareigojimai. Žmonės perka obligacijas, kad užtikrintų sau fiksyuotas palūkanas už investuotas lėšas. Pasibaigus terminui, vyriausybė padengia obligacijos nominalą, išmoka palūkanas pagal rinkos kainas ir ši konkreti obligacijų laida liaujasi egzistavusi. Šiuo metu Amerikoje apyvartoje tokių obligacijų esama už maždaug 3,6 mlrd $.

O dabar pažvelkime, kaip vyksta pinigų „gamybos“ procesas Federaliniame Rezerve.

1 etapas. JAV federalinis atviros rinkos komitetas duoda leidimą pirkti vyriausybines obligacijas atviroje rinkoje.

2 etapas. FRS superka obligacijas atviroje rinkoje iš visų, kas nori jas pasiūlyti.

3 etapas. FRS apmoka pirkinį elektroniniu pervedimu į pardavėjo banką. Šios lėšos sukuriamos „iš nieko“. Visa paslaptis tame, kad pinigai atsiranda kaip paprasčiausi įrašai sąskaitose.

4 etapas. Komerciniai bankai panaudoja tas lėšas kaip savo rezervus. Jie turi teisę išduoti jomis padengtus naujus kreditus sumai, daugiau kaip 10 kartų viršijančiai rezervų sumą, o taip pat imti už jų naudojimąsi palūkanas.

Tokiu būdu gaunasi, kad FRS nupirktos obligacijos, tarkim, už milijoną dolerių, pavirsta daugiau kaip 10 mln $ bankų sąskaitose. Kitaip sakant, FRS spausdina 10% visiškai naujų pinigų, o likusius 90% sukuria bankai. Kad sumažėtų pinigų masė nacionalinėje ekonomikoje, atliekama atvirkštinė manipuliacija – FRS parduoda obligacijas rinkoje ir pinigai keliauja atgal iš vietinių bankų sąskaitų į FRS. Kreditinių lėšų kiekis atitinkamai sumažėja suma, kuri yra 10 kartų didesnė už privačių asmenų nupirktų obligacijų sumą. Tokiu būdu obligacijų pardavimas už milijoną dolerių sumažina pinigų masę 10-čia milijonų dolerių.

Dabar pamėginkim susigaudyti kur slypi tikrasis bankininkų interesas, kieno atstovai surengė slaptą susitikimą Džekilo saloje.

1.Naujas įstatymas nukreipė bankų reformą absoliučiai klaidinga kryptimi.

2.Jis užkirto kelią vyriausybinių išlaidų finansavimo, neapsunkintais užsienio skolomis Linkolno „žaliaisiais doleriais“ mechanizmo atkūrimą. Pagrįstas obligacijų leidimu biudžeto išlaidų finansavimo mechanizmas, įpirštas Linkolnui jau po „žaliųjų nugarėlių“ sukūrimo, įgavo įstatymo galią.

3.Įstatymas suteikė bankininkams teisę sukurti 90% Amerikos pinigų, turinčių tik dalinį padengimą, kuriuos jie vėliau skolina už palūkanas, dar labiau padidindami rezervais nepadengtų pinigų masę.

4.Įstatymas sukoncentravo visos šalies pinigų masės valdymą saujelės išrinktųjų rankose.

5.Įstatymas sukūrė centrinį banką, kuris praktiškai nepavaldus efektyviai politinei kontrolei.

Neilgai trukus po FRS sukūrimo, būtent jos inicijuotas pinigų masės sumažinimas sukėlė Didžiają Depresiją. Nuo to laiko centrinio banko nepriklausomybė dar labiau išaugo dėka „Federalinio rezervo“ išplėtimo poįstatyminiais aktais.

Kad visuomenei susidarytų įspūdis, kad valdžia kontroliuoja FRS, bankininkai numatė, kad sistemą valdys direktorių taryba, kurią paskirs prezidentas ir ratifikuos Senatas. Bankininkams liko tik užsitikrinti pagalbą žmonių, darančių įtaką paskyrimams į direktorių tarybą. Tai nesudėtinga, juk bankininkai valdo pinigus, o už pinigus galima nusipirkti politikų palankumą.

Po susitikimo Džekilo saloje, bankininkai rimtai ėmėsi „ryšių su visuomene“. Stambiausiu Niujorko bankininkai drauge įkūrė 5 mln $ dydžio fondą, kad „pagelbėtų“ žinomų universitetų profesoriams teoriškai pagrįsti naujo banko sukūrimą. Vienas pirmųjų FRS šalininkų buvo pats prezidentas Vilsonas, pasakęs giriamą kalbą Prinstone. Tačiau bankininkų sumanymas nepavyko. Oldridžas netrukus buvo demaskuotas kaip bankininkų agentas. Įstatymo projektas buvo pripažintas naudingu tik „pinigų trestui“. Kongresmenas Lindbergas Kongrese šitaip išdėstė savo požiūrį: „Oldridžo planas sukurtas Volstrite. Jis reiškia, kad jei prireiks laikyti žmones baimėje, bus sukelta nauja krizė. Vyriausybė moka Oldridžui už tai, kad jis atstovautų tautos interesams. Vietoje to jis siūlo planą, ginantį pinigų monopolijų interesus“.

Akivaizdu, kad jeigu nebūtų įsitikinusi pergale Kongrese, respublikonų vadovybė nebūtų pateikusi įstatymo projekto balsavimui. Tuomet bankininkai ramiai ėmėsi plano Nr. 2 – analogiško pasiūlymo, kurį dabar pateikė demokratai. Jie ėmė finansuoti Vudrą Vilsoną kaip savo išrinktąjį demokratų stovykloje. Kaip aiškina žinomas istorikas Džeimasa Perfofas, lydėti Vilsoną buvo pristatytas Volstrito finansininkas Donaldas Baruchas. Jis atvedė Vilsoną į demokratų štabą Niujorke 1912 metas „kaip veršiuką ant grandinės“. „Vilsonas perėjo „indoktrinacijos“ kursą, kurį jam pravedė ten susirinkę politiniai lyderiai…“

Dabar mizanscena būsimam spektakliui buvo paruošta, o lupikautojai vėl buvo pasirengę kurti savo privatų centrinį banką. Juk žala, padaryta prieš 76 metus Endriaus Džeksono veiksmais, buvo padengta Pilietinio karo laikais, priėmus įstatymą dėl nacionalinių bankų. Nuo to laiko dešimtmečius vyko nenuilstama kova už ankstesnių pozicijų atstatymą. Džeksono šalininkai, sveikinę „žaliąsias nugarėles“, turėjo tapti aršiais Viljamo Dženingso Brajeno sąjungininkais. Buvusieji lupikautojų priešininkai su Brajenu priešakyje, su Barucho pagalba buvo palenkti remti demokratą Vilsoną. Tačiau visus juos netrukus išdavė.

Pinigų valdovai 5

Money masters

Vaterlo mūšis

Pirmojo JAV Banko žlugimas

1811 metais Kongresui svarstyti pateikiamas pasiūlymas pratęsti Jungtinių Valstijų Banko licenciją. Įsiplieskė aštri diskusija, ir deputatai iš Pensilvanijos ir Virdžinijos priėmė rezoliuciją su prašymu, kad Kongresas atšauktų licenciją. Tų laikų spauda atakavo banką, atvirai vadindama jį sukčiumi, maitvanagiu, vampyru ir kobra. Tokiu būdu, jeigu Amerikoje tuo metu ir buvo kažkas nepriklausomas, tai buvo spauda. Kongresmenas P. D. Porteris užsipuolė banką iš Kongreso tribūnos, pareiškęs, kad jei licencija bus pratęsta, tai Kongresas „sušildys ant savo krūtinės Konstitucijos palaimintą gyvatę, kuri anksčiau ar vėliau įkąs šiai šaliai į širdį ir atims iš jos išsikovotas laisves“.

Debesys virš banko tirštėjo. Dalis tyrinėtojų netgi tvirtina, kad Natanas Rotšildas pagrasino, kad jei licencija nebus pratęsta, tai JAV ištiks katastrofiškas savo pasekmėmis karas. Bet tai nepadėjo. Kai „nusėdo dulkės“, atnaujintas įstatymo projektas buvo „papjautas“ Atstovų Rūmuose 1 balso dauguma ir buvo sustabdytas Senate.

Tuo metu Baltuosiuose Rūmuose valdė ketvirtasis prezidentas Džeimsas Medisonas. Kaip mes pamename, jis buvo aršus privataus centrinio banko priešininkas, dėl to jo viceprezidentui Džordžui Klintonui pasisekė perkirsti Gordijaus mazgą Senate ir išsiųsti banką į nebūtį.

Vos po 5 mėnesių Anglija užpuolė Ameriką ir prasidėjo 1812 metų karas. Tačiau anglai tuo pačiu metu kariavo su Napoleonu, todėl karas 1814 baigėsi lygiosiomis. Ir nors verteivos kuriam laikui patyrė pralaimėjimą, jie jautėsi dar pakankamai tvirtai. Jiems prireikė vos 2 metų, kad vėl reanimuotų savo banką, dar galingesnį ir įtakingesnį nei anksčiau.

Vaterlo mūšis

Grįžkime prie Napoleono, nes niekas taip akivaizdžiai nerodo Rotšildų išradingumo kaip Britų fondų rinkos užgrobimas po Vaterlo mūšio. 1815 metais, praėjus metams nuo karo Amerikoje pabaigos, Napoleonui pavyko pabėgti iš tremties ir sugrįžti į Paryžių. Jo areštuoti buvo pasiųsta prancūzų armija, tačiau šis žmogus turėjo tokią charizmą, kad kareiviai vėl susirinko po jo vėliavomis ir paskelbė jį imperatoriumi. 1815 kovo mėnesį Napoleonas surinko armiją, kurią britų hercogui Velingtonui pavyko sumušto po 19 dienų Vaterlo vietovėje.

Dalis tyrinėtojų mano, kad armijos perginklavimui Napoleonas pasiskolino iš Anglijos banko 5 mln svarų sterlingų. Tačiau iš tiesu pinigai atėjo iš Huberto banko Paryžiuje. Kaip ten bebūtų, būtent nuo šio privačių centrinių bankų istorijos momento tapo įprasta karo metu finansuoti abu vienas prieš kitą kovojančius priešus. Kam to reikia? Priežastis yra ta, kad karas – tai pats geriausias pasaulyje skolų generatorius. Kad laimėtų karą, valstybė pasirengusi pasiskolinti bet kokią sumą. Dėl to numatomam nevykėliui bus paskolinta lygiai tiek, kad būtų palaikoma viltis laimėti, o galimam nugalėtojui skolinama tiek, kiek reikia pergalei pasiekti. Be to, tokius kreditus paprastai lydi garantijos, kad nugalėtojas apmokės pralaimėjusios pusės skolas.

Vaterlo mūšio laukas yra maždaug už 200 mylių į šiaurės rytus nuo Paryžiaus, šiuolaikinėje Belgijoje. Čia 1815 metais Napoleonas patyrė galutinį pralaimėjimą, užmokėjęs tūkstančiais prancūzų ir anglų gyvybių. Būtent čia 1815 birželio 18 74 000 prancūzų armija susitiko su 67 000 britų ir kitų europiečių kareiviais. Mūšio baigtis iš pradžių atrodė nenuspėjama. Jei Napoleonas būtų smūgiavęs keliomis valandomis anksčiau, iki ateinant britų ekspediciniam korpusui, jis tikriausiai būtų laimėjęs šį mūšį. Tačiau nepriklausomai nuo spėjamos karinių veiksmų baigties, Natanas Rotšildas Londone toliau kūrė planus, kaip užgrobti anglų fondų rinką ir, esant galimybei, Anglijos Banką.

Jis įkurdino savo patikėtinį, vardu Rokvudas, šiaurinėje mūšio lauko dalyje, netoli Lamanšo sąsiaurio. Kai tik mūšio baigtis buvo aiški, Rokvudas perplaukė sąsiaurį ir pristatė Natanui šią naujieną 24 valandomis anksčiau negu Londoną pasiekė Velingtono hercogo kurjeris. Rotšildas iškart nuskubėjo į akcijų biržą ir užėmė savo įprastą vietą šalia senovinės kolonos. Visų žvilgsniai buvo nukreipti į jį – visi žinojo, kad Rotšildai turi nepranokstamą informatorių tinklą visame pasaulyje. Jeigu Velingtonas pralaimėtų, Anglijos finansinė situacija gerokai susvyruotų.

Rotšildas atrodė liūdnas. Jis stovėjo savo vietoje nejudėdamas, nudelbtomis akimis. Paskui netikėtai pradėjo pardavinėti. Tai pamatę, nervingi investuotojai galėjo pamanyti, kad mūšis pralaimėtas. Rinka staigiai smuko. Greitai visi pardavinėjo britų vyriausybės obligacijas, kurių kaina smarkiai krito, o Rotšildas per savo agentus ėmė slapta jas supirkinėti už nedidelę dalį tos kainos, kurią obligacijos turėjo dar prieš valandą.

„Och jau tie mitai ir legendos!“ – pasakysite jūs. Tačiau po 100 metų laikraštis „New York Times“ papasakojo, kaip Natano proanūkis mėgino išimti iš knygos apie fondų rinką skyrių su šia įdomia istorija. Rotšildų šeima pavadino šią istoriją melaginga, neįrodoma ir padavė į teismą, tačiau ieškinys buvo atmestas, taip pat buvo priteista Rotšildams apmokėti visas teismo išlaidas.

Visa eilė istorikų rašo, kad per kelias valandas po Vaterlo mūšio pabaigos Natanas Rotšildas ėmė kontroliuoti ne tik britų vyriausybinių obligacijų rinką, bet ir Anglijos Banką. Ar užgrobė Rotšildų šeima pirmą ir stambiausią pačios galingiausios to laiko valstybės centrinį banką, ar neužgrobė, bet vieną galima tikrai pasakyti – XIX amžiaus viduryje Rotšildai tapo turtingiausia pasaulio šeima. Jie valdė vyriausybinių skolos įsipareigojimų rinką, atidarinėjo visur bankų ir gamybinių įmonių filialus. Ne veltui likusį XIX amžiaus laikotarpį vadina „Rotšildų epocha“.

Nežiūrint kolosalios galios, Rotšildai linkę laikytis šešėlyje. Nors šeima kontroliuoja prekybos tinklus, pramonės, prekybos, kalnakasybos ir turistines korporacijas, tik nedaugelis jų turi pavadinime Rotšildų pavardę. Ekspertų vertinimais, XIX amžiaus pabaigoje šeima valdė pusę pasaulio turtų. Tačiau kad ir kokie dideli būtų jų turtai, būtų protinga daryti prielaidą, kad nuo tų laikų jie dar padidėjo. Vis dėlto nuo XX amžiaus pradžios Rotšildai mėgina įkalti į visuomenės sąmonę mintį, kad nors jų turtai ir auga, bet įtaka mažėja.

Antrasis Amerikos Bankas

Tuo metu Vašingtone 1816 metais, praėjus vos metams nuo mūšio prie Vaterlo ir Rotšildų inicijuoto Anglijos banko užgrobimo, Amerikos kongresas patvirtino įstatymą dėl eilinio privataus centrinio banko, gavusio „Antrojo Jungtinių Valstijų Banko“ pavadinimą. Naujo banko įstatai buvo tiksli ankstesnių bankų įstatų kopija – 20% akcijų teko valstybei ir federalinę dalį, suprantama, Iždas išmokėjo tiesiai į banko „aruodus“. Paskui, atlikus fokusą su daliniu padengimu, šie pinigai pavirto kreditais privatiems investoriams, už kuriuos pastarieji ir išpirko likusius 80% įstatinio kapitalo. Kaip ir anksčiau, pagrindinių akcininkų vardai liko paslaptyje. Tačiau žinoma, kad stambiausias akcijų paketas, maždaug trečdalis įstatinio kapitalo, buvo parduotas užsieniečiams. Kaip pasakė apie tai vienas įvykių amžininkas: „…neperlenksiu lazdos, pasakydamas, kas Jungtinių Valstijų Bankas turi tokį patį santykį su Anglija, kaip ir su Amerika“. Tokiu būdu 1816 metais Rotšildai užgrobė tiek Anglijos, tiek naują Amerikos bankus.

Pinigų valdovai 4

Money masters

Pinigų valdovai, Money masters

Konstitucinė konvencija

1878 metais kolonijos vadovai susirinko Filadelfijoje, kad pakeistų visus nebetenkinantį Konfederacijos Statutą. Kaip jau rašėme, Tomas Džefersonas ir Džeimsas Medisonas buvo nesutaikomi privataus centrinio banko priešininkai. Jie tapo liudininkais problemų, kurias sukėlė Anglijos Banko kišimasis ir nenorėjo, kad tai vėl pasikartotų. Kaip vėliau išsireiškė Džefersonas: „Jeigu Amerikos tauta leis privačiam bankui kontroliuoti savo valiutos emisiją, tai pastarasis iš pradžių infliacijos, paskui defliacijos, bankų ir aplink juos dygstančių korporacijų pagalba atims iš žmonių visą jų nuosavybę. Ir gali atsitikti taip, kad vieną rytą jų vaikai atsibus benamiais žemėje, kurią užkariavo jų tėvai“.

Aptariant būsimą pinigų sistemą, kitas iš tėvų-įkūrėjų, Hubertonas Morisas, taikliai apibūdino Šiaurės Amerikos banko savininkų motyvus. Jis vadovavo komitetui, kuris ruošė galutinį Konstitucijos projektą. Kartu su savo senu kolega ir viršininku Robertu Morisu, Hubertonas ir Aleksandras Hamiltonas buvo žmonės, kurie per paskutinius revoliucijos metus pristatė Kongresui Šiaurės Amerikos banko įkūrimo planą. Laiške Džeimsui Medisonui 1787 liepos 2 dieną Morisas nušvietė, kas vyksta iš tikrųjų: „Turtingieji pasistengs paimti viršų ir pavergti visus likusius. Jie visada taip elgėsi. Ir toliau taip darys… Jie pasieks savo tikslų čionai, kaip ir visur, jeigu mes vyriausybiniais svertais nesulaikysime jų šiandieninių jų įtakos sferų ribose“.

Nežiūrint į tai, kad Hubertonas Morisas neužėmė banke jokių pareigybių, Hamiltonas, Robertas Morisas ir Tomas Vajolinas nesiruošė pasiduoti. Jiems pasisekė įtikinti daugumą Konstitucinės Konvencijos delegatų perduoti jiems teisę leisti popierinius pinigus. Juolab, kad dauguma delegatų turėjo ne kokių prisiminimų apie popierinės valiutos nuvertėjimą revoliucijos laikais. Jie pamirši, kaip puikiai užsirekomendavo „kolonijiniai kvitai“ anksčiau. Tačiau Anglijos Bankas nepamiršo. Verteivos negalėjo leisti Amerikai vėl spausdinti savo pinigus. Dėl to JAV konstitucijoje šiuo klausimu nieko nepasakyta. Ir ši liūdna klaida, kaip jie ir planavo, paliko lupikautojams puikią landą.

Jungtinių Valstijų bankas

1790 metais, mažiau kaip po trijų metų nuo Konstitucijos pasirašymo, lupikautojai vėl smogė. Tapęs Pirmuoju Iždo sekretoriumi, Aleksandras Hamiltonas pasiūlė svarstyti Kongrese įstatymo projektą apie naują privatų centrinį banką. Pagal keistą aplinkybių sutapimą, būtent tais pačiais metais Anchelis Rotšildas padarė tokį pareiškimą iš savo „flagmaninio“ banko Frankfurte: „Suteikite man teisę leisti ir kontroliuoti šalies pinigus, ir man bus visiškai vis vien, kas leidžia įstatymus“.

Čarlzas Kolinzas, vienas iš šiuolaikinių kandidatų į prezidentus, pažymėjo: „Aleksandras Hamiltonas buvo įrankis tarptautinių bankininkų rankose. Jis norėjo paversti Amerikos bankų sistemą privačia, ir jam tai pavyko“. Įdomu, kad viena iš pirmųjų Hamiltono pareigybių po juridinės mokyklos baigimo 1782 metais, buvo Šiaurės Amerikos banko vadovo Roberto Moriso padėjėjas. Paaiškėjo, kad dar prieš metus iki to, Hamiltonas rašė Morisui laišką, kur buvo tokie žodžiai: „Jeigu nacionalinė skola ne per didelė, ji gali tapti nacionaliniu palaiminimu“. Palaiminimu kam?

Po metus trukusių audringų debatų, 1791 metais Kongresas pritarė įstatymo projektui ir išdavė 20 metų licenciją naujam bankui, pavadintam Pirmuoju Jungtinių Valstijų banku. Šiam bankui, kuris įsikūrė Filadelfijoje, buvo suteikta monopolija leisti Amerikos valiutą, nežiūrint į tai, kad 80% jo akcijų turėjo priklausyti privatiems investoriams, o 20% – vyriausybei. Svarbu buvo neprileisti vyriausybės prie banko valdymo. Vyriausybė turėjo tik suteikti 80-ies procentų įstatinio kapitalo savininkams startinį kapitalą. Kaip ir Šiaurės Amerikos banko bei Anglijos banko atveju, akcininkai taip ir neapmokėjo iki galo savo akcijų.

JAV vyriausybė atliko pirminį 2 mln $ įnašą, dėl ko bankas, dėka stebuklingos operacijų su daliniu padengiu schemos, išdavė kitiems akcininkams kreditus likusių 80% įstatinio kapitalo išpirkimui, tokiu būdu užtikrinęs jiems absoliučiai nerizikingus kapitalinius įdėjimus. Kaip ir Anglijos Banko atveju, naujos įstaigos vardas buvo specialiai sukurtas toks, kad būtų paslėptas jos privatus pobūdis. Ir investorių vardai niekad nebuvo paviešinti. Tik po daugelio metų visuomenė sužinojo tą faktą, kad Pirmojo Jungtinių Valstijų banko idėją iškėlė Rotšildai.

Kongresui šita idėja buvo pateikta kaip būdas stabilizuoti bankų sistemą ir susidoroti su infliacija. Kas nutiko vėliau? Per sekančius 5 metus JAV vyriausybė pasiskolino iš JAV Banko 8,2 mln $. Per tą patį laiką kainų lygis išaugo 72%. Džefersonas, tuo metu išrinktas į Valstybės sekretoriaus postą, negalėjo tam sutrukdyti ir dėl to žvelgė į skolinimosi procesą su liūdesiu: „Jeigu tik būtų galima papildyti Konstituciją vienintele pataisa, atimančia iš vyriausybės teisę skolintis!“

Tą patį jausmą šiandien patiria milijonai amerikiečių. Jie bejėgiškai, su nusivylimu stebi, kai federalinė valdžia begalinėmis skolomis naikina ekonomiką. Tokiu būdu, jei antrasis JAV istorijoje privatus centrinis bankas buvo pavadintas Pirmuoju JAV Banku, tai čia buvo toli gražu ne pirmasis bandymas sukurti privatiems asmenims priklausantį centrinį banką. Kaip ir Anglijos Banko atveju, didžiąją dalį pinigų, reikalingų banko įkūrimui, paklojo vyriausybė, paskui bankininkai paprasčiausiai skolino vienas kitam, kad išpirktų likusias akcijas. Sąmokslo planas pasirodė esąs labai paprastas. Ir ilgai išlaikyti jį paslaptyje buvo praktiškai neįmanoma.

Tačiau grįžkime atgal į Europą, kad pažiūrėtume, kaip vienas vienintelis žmogus galėjo manipuliuoti visa britų ekonomika, anksčiau už kitus sužinojęs apie galutinį Napoleono pralaimėjimą.

Napoleonas

1800 metais Paryžiuje pagal Anglijos banko pavyzdį buvo organizuotas Prancūzijos bankas. Tačiau Napoleonas nepasitikėjo Prancūzijos banku ir nusprendė, kad |Prancūzija turi galutinai atsikratyti skolų. Jis pareiškė, kad jeigu vyriausybė finansiškai priklauso nuo bankininkų, tai šalį valdo ne vyriausybė, bet bankininkai. „Ranka, kuri duoda, visada tampa svarbesnė už imančią ranką. Pinigai neturi tėvynės. Finansininkai neturi patriotizmo ir sąžinės – jų vienintelis tikslas yra pelnas“.

Tuo metu Prancūzija gavo nelauktą pagalbą iš Amerikos banko. 1800 metais Tomas Džefersonas nugalėjo Džoną Adamsą ir tapo trečiuoju JAV prezidentu. 1803 Džefersonas ir Napoleonas sudarė sandėrį. JAV davė Napoleonui 3 mln $ mainais į didžiules prancūzams priklausiusias teritorijas į vakarus nuo Misisipės. Sandėris tapo žinomas kaip „Luizianos pirkimas“. Dėka šių pinigų Napoleonas greitai suformavo armiją ir ėmė plėsti savo įtaką visoje Europoje, grobdamas viską pakeliui.

Anglijos bankas tučtuojau nusprendė tam priešintis. Jis suteikė kreditus praktiškai visoms šalims, atsidūrusioms Napoleono priešų stovykloje ir užsidirbo iš karo fantastišką pelną. Prūsija, Austrija ir Rusija iki ausų įsiskolino anglams tik dėl to, kad būtų sustabdytas Napoleonas. Po 4 metų, kai Napoleono armijos branduolys buvo Rusijoje, 30-metis Natanas Rotšildas, šeimyninio Rotšildų banko Londono skyriaus vadovas, sugalvojo drąsų planą, kaip pristatyti į Prancūziją partiją aukso, reikalingo tam, kad būtų finansuojamas hercogo Velingtono puolimas prieš Napoleoną iš Ispanijos. Vėliau, per vienus dalykinius pietus Londone Natanas gyrėsi, kad tai buvo geriausias jo gyvenimo sandėris. Tačiau jis dar nežinojo, kad geriausia jo finansinė operacija laukia ateityje.

Napoleonas pralaimėjo ir atsisakė sosto karaliaus Liudviko XVIII naudai. Napoleonas buvo iki gyvos galvos ištremtas į nedidukę Albos salą, netoli Italijos krantų. O Amerika tuo metu irgi mėgino atsikratyti savo centrinio banko.

Pinigų valdovai 3

Money masters

Pinigų valdovai, Money masters

Rotšildų šeimos iškilimas

Frankfurtas. Vokietija. Praėjus 50 metų nuo Anglijos Banko įkūrimo savo dirbtuvę čia atidarė juvelyras, vardu Anchelis Mozė Baueris. Virš durų jis pasikabino emblemą – Romos erelis raudoname skyde. Dirbtuvė greitai tapo žinoma kaip „Raudonasis skydas“. Vokiškai – Rotschield. Kai dirbtuvę paveldėjo sūnus Mejeris Anchelis, jis nutarė pasikeisti pavardę į Rotšildą. Be to, sūnus suprato, kad kredituoti vyriausybes ir karalius yra nepalyginamai pelningiau negu privačius asmenis. Ne tik dėl to, kad tokiais atvejais skolinimaisi didesni, bet ir dėl to, kad paskolas garantuoja valstybiniai mokesčiai.

Mejeris Rotšildas turėjo 5 sūnus. Jis išmokė juos visus daryti pinigus ir išsiuntinėjo į pagrindines Europos sostines atidaryti šeimyninio banko filialų. Pirmasis sūnus Anchelis liko Frankfurte prižiūrėti motininio banko. Antrasis – Solomonas – buvo apsiųstas į Vieną. Trečiasis, protingiausias iš visų jų, Natanas – į Londoną. Ketvirtas sūnus, Karlas, išvažiavo į Neapolį. Penktasis, Jokūbas, atsidūrė Paryžiuje. 1785 metais Majerio Anchelio šeima Frankfurte žymiai pagerino savo gyvenimo sąlygas. Jie persikėlė į 5 aukštų namą, kurį dalijosi su Šifų šeima. Miestiečiai šį namą praminė „Žaliuoju skydu“. Įdomu tai, kad tolimesnėje finansinėje Europos ir Amerikos istorijoje Rotšildai ir Šifai vaidins pagrindinį vaidmenį.

Rotšildai pradėjo operacijas su Europos aktyvais Vilhelmshofe, turtingiausio Vokietijos žmogaus ir įtakingiausio Europos monarcho, princo Vilhelmo I Sakso rūmuose. Iš pradžių Rotšildai tik padėjo jam spekuliuoti monetomis iš brangiųjų metalų. Kai Napoleonas ištrėmė Vilhelmą, jis pasiuntė gigantišką tiems laikams sumą – 550 000 svarų sterlingų – Natanui Rotšildui į Londoną, kad tas nupirktų britų vyriausybinių obligacijų. Tačiau Rotšildas panaudojo pinigus savo nuožiūra. Juk kai Napoleonas išplėtė karinius veiksmus Europoje, atsirado išties beribės galimybės investuoti į karą. Kai Vilhelmas, prieš pat Vaterlo mūšį 1815, sugrįžo namo, jis pasikvietė Rotšildą ir pareikalavo gražinti pinigus. Rotšildai grąžino pinigus su procentais, kurie buvo lygūs pelnui, kuris būtų gautas, jei pinigai būtų įdėti į britų obligacijas. Tačiau pasisavino iš operacijų su Vilhelmo pinigais gautą pelną. Vėliau Natanas Rotšilds gyrėsi, kad per 17 metų, kuriuos jis praleido Anglijoje, pradinį 25 000 svarų kapitalą, kurį jam davė tėvas biznio Anglijoje „startui“, padidino 2500 kartų.

Šeimyninės kooperacijos dėka giminė nepaprastai praturtėjo. XVIII amžiaus viduryje Rotšildai virto stambiausiu Europos banku ir turtingiausia pasaulio šeima. Jie finansavo kimberlito apdorojimą, kas leido įvesti deimantų ir aukso telkinių Pietų Afrikoje monopoliją. Amerikoje jie finansavo geležinkelių statybą ir metalurgiją. Galiausiai šeima supirko Amerikoje nemažai laikraščių ir, šalia viso kito, Karnegių plieno lydymo įmones.

Istorikų duomenimis, per I Pasaulinį karą turtingiausių Amerikos žmogumi buvo laikomas Dž. P. Morganas. Tačiau po jo mirtis paaiškėjo, kad jis buvo viso labo Rotšildų parankinis. Kai tik Morgano testamentas buvo paviešintas, atsiskleidė, kad jis valdė tik 19% savo kompanijų. Prie to reikėtų pridurti, kad 1815 metais Džeimsas Rotšildas, prancūziškos šeimos šakos atstovas, „kainavo“ 600 milijonų frankų, kas 150 milijonų frankų viršijo visų likusių Prancūzijos bankų, kartu paėmus, kapitalą. Jis pasistatė Paryžiuje dvarą, kurį pamatęs, Vilhelmas I-asis sušuko: „To net karaliai sau negali leisti! Tai gali priklausyti tik Rotšildui!“ Kitas prancūzų XVIII amžiaus tyrinėtojas išsireiškė šitokiu būdu: „Europoje egzistuoja tik viena valdžia – Rotšildų valdžia“. Ir mūsų laikais nėra požymių, kad dominuojanti Rotšildų padėtis finansiniame pasaulyje būtų patyrusi kokius nors pokyčius.

O dabar pažvelkime į tai, kokią įtaką Anglijos Bankas padarė šios šalies ekonomikai ir kokiu būdu tai galiausiai baigėsi Amerikos revoliucija.

Amerikos revoliucija

XVII amžiaus viduryje Britų imperija buvo vienintelė pasaulio supervalstybė. Tačiau nuo savo privataus centrinio banko sukūrimo šalis dalyvavo keturiuose brangiai kainuojančiuose karuose. Tokios politikos kaina buvo pernelyg didelė. Kad galėtų finansuoti karinius veiksmus, vyriausybė iki ausų įsiskolino Anglijos Bankui. Dėl to vidinė britų vyriausybės skola išaugo iki 140 mln svarų, astronominės tiems laikams sumos. Galiausiai, kad galėtų aptarnauti skolą bankui, vyriausybė ėmė didinti biudžeto pajamas apdėdama mokesčiais Amerikos kolonijas.

Iš kolonijų visai tai atrodė kitaip. Privataus centrinio banko godumo rekordas iki šiol dar niekieno nesumuštas. Tai – Independence Hall Filadelfijoje, kur buvo pasirašytos JAV Nepriklausomybės deklaracija ir Konstitucija. XVII amžiaus viduryje ikirevoliucinė Amerika buvo palyginti skurdi šalis. Katastrofiškai trūko monetų iš brangių metalų, kad būtų palaikoma prekyba. Dėl to pirmieji kolonistai buvo priversti eksperimentuoti su nuosavų popierinių pinigų leidimu. Kai kurie šių bandymų buvo gana sėkmingi.

B. Franklinas buvo savų pinigų, kuriuos leidžia kolonistai, šalininkas. 1757 metais jis pasiunčiamas į Londoną, kur jis pergyveno 17 metų, beveik iki Amerikos revoliucijos pradžios. Per tą laiką kolonistai ėmė leisti savo popierinius pinigus, pramintus „kolonijiniais kvitais“. Eksperimentas pavyko. Pinigai tapo patikima mainų priemone, o taip pat padėjo pasiekti kolonistų vienybę ir susitelkimą. Nereikia pamiršti, kad „kolonijiniai kvitai“ buvo viso labo popieriniai pinigai, skolos įsipareigojimais, leidžiamais bendrų interesų labui ir nepadengtais auksu ir sidabru. Kitaip tariant, tai buvo tik „sąlyginė“ valiuta.

Vieną gražią dieną Anglijos Banko vadovybė pasiteiravo B. Franklino, kaip jis gali paaiškinti neįtikėtiną kolonijos klestėjimą. Be jokių dvejonių jis atsakė: „Tai paprasta. Kolonijose mes leidžiame nuosavą valiutą. Ji vadinama „kolonijiniais kvitais“. Mes spausdiname ją taip, kad valiuta griežtai atitiktų prekybos ir pramonės poreikius, kad prekės lengvai patektų iš gamintojo pirkėjui. Tokiu būdu, leisdami sau popierinius pinigus, mes kontroliuojame jų perkamąją galią ir nesame suinteresuoti mokėti dar kam nors.“

Kas atrodė kaip sveikas protas Franklinui, tas buvo neįtikėtinas atradimas Anglijos Bankui. Amerika sužinojo pinigų paslaptį! Šitą džiną reikėjo kuo greičiau sugrūsti atgal į jo butelį… Dėl ko Britų parlamentas 1764 metais išleido „Valiutos įstatymą“, kuris draudė kolonijų administracijai leisti nuosavus pinigus ir įpareigojo ateityje mokėti visus mokesčius aukinėmis ir sidabrinėmis monetomis. Kitaip sakant, kolonijos buvo prievarta pervestos prie aukso standarto. Tiems, kas iki šiol tiki, kad šiuolaikinių Amerikos problemų sprendimas yra aukso standartas, pakanka pažvelgti į tai, kas nutiko su Amerika toliau.

Savo autobiografijoje B. Franklinas rašė: „Vos per vienerius metus ekonominės sąlygos pablogėjo tiek, kad klestėjimo era pasibaigė. Užgriuvo tokia depresija, kad miestų gatvės užsipildė bedarbiais“. Franklinas tikina, kad tai buvo pagrindinė Amerikos revoliucijos priežastis. Arba, kaip sakoma jo autobiografijoje: „Kolonistai būtų iškentę nedidelį mokesčių už arbatą ir kitus daiktus padidinimą, jeigu Anglijos Bankas neatimtų iš kolonijų visų pinigų. Tai provokavo nedarbo ir liaudies nepasitenkinimo augimą. Kolonistų nesugebėjimas atsiimti atgal teisę leisti savo pinigus iš karaliaus Jurgio III ir tarptautinių bankininkų tapo Amerikos išsilaisvinimo karo pirmine priežastimi“.

Kai Leksingtone, Masačiusetso valstijoje, 1775 balandžio 19 nuaidėjo pirmieji šio karo šūviai, britų mokesčių sistema visiškai išsiurbė iš kolonijos visas auksines ir sidabrines monetas. Dėl to kolonijos vyriausybė, karo finansavimui buvo priversta spausdinti popierinius pinigus. Revoliucijos pradžioje Amerikos pinigų masė sudarė 12 mln $. Revoliucijai baigiantis, ji pasiekė 500 mln $. Nacionalinė valiuta tapo praktiškai beverte. Už 5000 dolerių galima buvo nusipirkti tik porą batų.

„Kolonijiniai kvitai“ puikiai veikė, nes jų buvo išleidžiama lygiai tiek, kiek buvo reikalinga prekybai užtikrinti. Dabar gi, kaip savo laiku skundėsi Džordžas Vašingtonas, už vežimą pinigų vargiai galima nusipirkti vežimą provizijos. Mūsų laikais auksu padengto nacionalinės valiutos šalininkai pateikia Revoliucijos laikotarpį kaip pavyzdį, įrodantį „sąlyginės“ valiutos silpnumą. Tačiau nereikia pamiršti, kad ta pati valiuta taip puikiai save užsirekomendavo taikos metu, kad Anglijos Bankas privertė parlamentą paskelbti ją už įstatymo ribų.

Šiaurės Amerikos bankas

Baigiantis Amerikos revoliucijai, Kontinentiniam Kongresui, susirinkusiam Independence Hall, Filadelfijoje, labai reikėjo pinigų. Dėl to 1781 metais jis leido Robertui Morisui, atsakingam tais laikais už finansus, atidaryti privatų centrinį banką. Morisas buvo turtingas žmogus, tapęs dar turtingesniu per revoliuciją karinių tiekimų dėka. Nauja organizacija, pavadinta Šiaurės Amerikos banku, buvo įkurta pagal Anglijos Banko pavyzdį – jai irgi leido vykdyti bankines operacijas su daliniu padengimu. T.y. bankas galėjo skolinti pinigus, kurių jis neturėjo, o paskui imti už juos procentą. Jeigu taip darytumėte jūs ar aš, mus nuteistų už sukčiavimą.

Pagal banko statutą, privatūs investuotojai turėjo pakloti 400 000 dolerių indėlių į įstatinį kapitalą. Bet kai Morisas nesugebėjo surinkti šios sumos, jis nedelsdamas paleido į darbą savo politinę įtaką, kad paimtų kreditą auksu iš savo draugų bankininkų Europoje. Paskui jis paskolino tuos pinigus sau ir savo draugams, kad reinvestuotų juo į įstatinį kapitalą. Kaip ir Anglijos Bankas, naujasis bankas įgijo monopoliją leisti nacionalinę valiutą. Su tuo susiję pavojai neprivertė ilgai savęs laukti. Amerikos valiutos vertė toliau smuko. Dėl to 1785 metais, po 4 metų, banko licencija nebuvo pratęsta. Jėgų, siekusių atšaukti licenciją, priešakyje stojo senatorius Viljamas Lindlis iš Pensilvanjos. Jis paaiškino problemą tokiu būdu: „Ši organizacija neturi jokių principų, išskyrus savanaudiškumą ir niekad nepakeis savo požiūrio… į valstybės klestėjimą, valdžią ir įtaką“.

Tačiau už Šiaurės Amerikos banko projekto stovintys asmenys – Aleksandras Hamiltonas, Robertas Morisas ir banko prezidentas Tomas Vajolinas pasiduoti nesiruošė. Vos po 6 metų Hamiltonas, tapęs Iždo sekretoriumi, kartu su savo globėju Morisu prastūmė įstatymo projektą apie naują privatų banką per iš naujo išrinktą kongresą. Dabar įstaiga gavo pavadinimą Pirmasis Jungtinių Valstijų bankas ir Tomas Vajolinas vėl tapo jo prezidentu. Viskas liko po senovei, pasikeitė tik banko pavadinimas.