Šešėlinė vyriausybė

Straipsniai

Šešėlinė ekonomika

APLINKA | EKONOMIKA | INFRASTRUKTŪRA | ŠVIETIMAS | SVEIKATA | ŽINIASKLAIDA

Aplinka

1940 – Žalioji Revoliucija.

Žalioji Revoliucija pristatė ūkininkavimą, kurį mes turime šiandien. Jis buvo iniciatyva Rockefeller Fondo ir kitų didelių žemės ūkio kompanijų. Jų planas buvo pristatyti ūkininkavimą, kuris reikalavo pesticidų, herbicidų ir nuo naftos priklausomų trąšų, kad užsidirbtų daugiau pinigų ir centralizuotų valdžią dar labiau. Žaliosios Revoliucijos agrokultūra žymiai prisidėjo prie vartotojų, kaip mokesčių mokėtojų subsidijų ir aplinkos taršos.

1971 – Įkurta Tarptautinio Žemės Ūkio Tyrimo Centro Konsultacinė Grupė (CGIAR).

Rockefeller fondas, Pasaulio Bankas ir Fordo fondas įsteigė Konsultacinę Grupę (CGIAR). Šiandien ji veikia kontroliuojama Pasaulio Banko, turi 15 tarptautinių centrų, 64 partnerius ir išleidžia maždaug $350 milijonų kiekvienais metais. Didelė darbo dalis skiriama Genetiškai Modifikuotų produktų (GMO) platinimui besivystančiose šalyse. [2]

Tarptautinis Agro-technikos Paraiškos Įsigijimo Servizas (ISAAA).

ISAAA teigia „teikiame naudą žemės ūkio technologijoms neturtingų ūkininkų parėmimui besivystančiose šalyse“. Rockefeller Brothers fondas finansiškai prisidėjo prie ISAAA fondo įsteigimo.[3] Rockefeller fondas vis dar išlieka pagrindinis rėmėjas. [4] Jis veikia 3 regioniniuose centruose – Kenijoje, Filipinuose ir Ithaca-New York. Filipinų centre – Tarptautinis Ryžių Tyrimų Institutas, kuris buvo įkurtas 1960 Rockefeller ir Ford fondo dėka. Kiti ISAAA fondo rėmėjai – Monsanto, USDA ir USAID. [5]

1984-200 – Ryžių Biotechnologija.

Šiuo periodu Rockefeller fondas išleido $104,7 milijonų tarptautinei Ryžių Biotechnologijos programai. [6]

2006 – iki dabar – Žalioji Revoliucija plečiama Afrikoje.

Rockefeller ir Bill ir Mellinda Gates Fondas yra Žaliosios Revoliucijos Afrikoje (AGRA) finansuotojai. 2006 Rockefeller Fondas suteikė $50 milijonų pradinį įnašą, o Gates Fondas, net $150 milijonų. [7] Pagrindinis AGRA tikslas yra pasėlių produkcijos didinimas, į kurį įtraukiamas tas pats žalingas ūkininkavimas, kurį mes naudojame, įskaitant pesticidų,  GMO pasėlių naudojimą ir Afrikos mokslininkų bei ūkininkų mokymą plėsti šį ūkininkavimo modelį per visą Afriką. AGRA turi tuos pačius finansuotojus, bei žmonių ir aplinkos pasekmes kaip ir Amerikoje.

[1] William Engdahl, “Seeds of Destruction: the Geopolitics of GM Food”, March 6, 2005.

[2] Devlin Kuyek. „ISAAA in Asia: Promoting Corporate Profits in the Name of the Poor.“ Grain.org: http://www.grain.org/briefings_files/isaaa-en.pdf

[3] „ISAAA in Asia: Promoting Corporate Profits in the Name of the Poor“ Grain.org: http://www.grain.org/briefings_files/isaaa-en.pdf

„The Papaya Biotechnology Network of Southeast Asia: Biosaftety Considerations and Papaya Background Information.“ ISAAA.org: http://www.isaaa.org/resources/publications/briefs/11/default.html.

[4] http://www.isaaa.org/inbrief/donors/default.asp

[5] These numbers come from the Rockefeller Foundation’s own website: www.rockfound.org/library/01rice_bio.pdf

[6] “2 Foundations Join in Africa Agriculture Push”, Stephanie Strom, New York Times, September 13, 2006.

www.nytimes.com/2006/09/13/us/13gates.html?_r=1

Ekonomika

1694 – Įkurtas Anglijos bankas

Pirmasis centrinis bankas įkurtas JK. Dirbo kaip daugelis modernių centrinių bankų.

1744 – Mayer Amschel Rothschild, gimė Rotšildų bankų imperijos steigėjas, Frankfurte, Vokietijoje.

Mayer Amschel Rothschild per visą Europą pratęsė savo bankų imperiją išdėstydamas savo penkis sūnus svarbiausiose pozicijose. Jie įkūrė bankus Frankfurte, Vienoje, Londone, Neapolyje ir Paryžiuje. 1800 viduryje dominavo bankų industrijoje, skolindami pinigus vyriausybėms visame pasaulyje ir tokiems žmonėms kaip Vanderbilts, Carnegies, and Cecil Rhodes.

1757 – Jungtinėse Valstijose išleisti kolonijiniai kvitai.

Buvo pradedami spausdinti neskoliniai, nekonvertuojami pinigai. Ir kaip Benjamin Franklin sakė:

„Kolonijose mes išleidžiame savo pinigus. Jie vadinasi kolonijiniais kvitais. Mes išleidžiame juos atitinkamais dydžiais priklausomai nuo paklausos, kad užtikrintume laisvą gamintojų produktų tiekimą vartotojams. Taip darydami mes kuriame nuosavus pinigus, todėl juos kontroliuojame ir neprivalome niekam mokėti palūkanų.“

1776 – Amerikos nepriklausomybė.

1791 – Kongresas įkuria pirmą US banką – privačią kompaniją, dalinai valdomą užsieniečių, kad patenkintų naujos centrinės valdžios finansinius poreikius.

Prieš tai, 13 valstijų turėjo savo bankus, valiutas ir finansines institucijas.

1816 – Privačiai valdomas Antrasis US bankas tapo privilegijuotas – jis tarnavo kaip pagrindinė vyriausybės mokesčių departamento saugykla, uždirbanti daug pelno.

1832 – Andrew Jackson įsteigė kampaniją prieš Antrąjį US banką ir vetavo Bankų teisių atnaujinimą.

Andrew Jackson buvo skeptiškas ties centrinių bankų sistema ir manė, kad tai suteikia keliems žmonėms per daug galios, taip pat sukelia infliaciją. Jis taip pat buvo aukso, sidabro ir Antrojo Nacionalinio banko oponentas. Bankų teisių pasibaigė galioti 1836.

1833 – Prezidentas Jackson išleido vykdomąjį įstatymą vyriausybės lėšų perkėlimui į US banką.

1833 Rugsėjį, vyriausybės lėšos buvo pradėtos perkelinėti į valstijų bankus.

1835, Sausio 30 – Prezidentas Jackson išvengia nužudymo.

Žudikas nepataikė dukart.

1833-1837 – Centrinių bankų sukurtas „bumas“. Pinigų pasiūla padidėjo 84%, paskatinta Antrojo US banko.

Bendras pinigų kiekis padidėjo nuo $150 milijonų iki $267 milijonų. [1]

1837-1843 – Siaubinga depresija.

343 iš 850 US bankų visiškai uždaryti, taip įtvirtinant didžiausių bankų galią. [2]

1861 – Amerikos Pilietinis karas.

1862-1863 – Linkolnas perima skolinių pinigų valdžią ir išleidžia Žaliąsias nugarėles (Greenbacks), karo finansavimui.

Bankai sutiko skolinti vyriausybei tik su labai dideliomis palūkanomis, todėl Linkolnas išleido savo valiutą – „Žaliąsias nugarėles“, per US iždą ir padarė jas legaliomis. Jo kariai atkakliai tęsė karą, kartu plečiantis ekonomikai.

1865 Balandžio 15 – Linkolnas nužudomas.

1881 – Prezidentas James Garfield, ištikimas Neskolinių Pinigų šalininkas, nužudomas.

Garfield priešinosi ‘nepadengtų fiziniais objektais’ pinigų sistemai ir buvo stiprus ‘valiutos padengtos dviejais metalais’ šalininkas.

1907 – Bankų panika.

New York akcijų birža dramatiškai krito, kai visi puolė išsimti savo pinigus iš bankų išilgai visą tautą. Ši bankų panika paskatino bankų reformos diskusiją. JP Morgan ir kiti vaizdavosi susirūpinę ir tvirti panikos įniršyje, kas galiausiai privedė prie Federalinio Rezervo įsteigimo. Federalinio rezervo įkūrėjai dėjosi bankininkais, kurie buvo prieš naujos reformos idėją, taip suklaidindami visuomenę, kad Federalinis rezervas padės sureguliuoti bankus, kas iš tikrųjų davė didesnę galią privatiems bankams, nei atvirščiai.

1908 – JP Morgan kolega ir Rockefeller giminaitis Nelson Aldrich pradeda vadovauti Nacionaliniam Monetarijos Komitetui.

Senato Respublikonų lyderis, Nelson Aldrich, pradeda vadovauti naujam Nacionaliniam Monetarijos Komitetui, kuris buvo įsteigtas nagrinėti bankų panikos priežastis. Aldrich turėjo artimus ryšius su J.P. Morgan, o jo dukra vedė John D. Rockefeller.

1910 – Bankininkai slapčia susitinka Jekyll saloje, kad aptartų Federalinio Rezervo legalizavimą.

Savaitės bėgyje, vieni iš didžiausių valstybės bankininkų slapčia susitinka Džiordžijos valstijos pakrantėje aptarti Federalinio Rezervo įsteigimo klausimus. Susitikime dalyvavo Nelson Aldrich, A.P. Andrew (Iždo sekretoriaus pavaduotojas), Paul Warburg (Kuhn, Loeb, & Co.), Frank Vanderlip (Nacionalinio New York miesto banko prezidentas), Charles D. Norton (Morgano įtakojamo Pirmojo Nacionalinio New York miesto banko prezidentas), Henry Davidson (Vyresnysis JP Morgan Co. bendrininkas), and Benjamin Strong (JP Morgan atstovas).

1913, Gruodžio 23 – Išleistas Federalinio Rezervo Aktas.

Dvi dienos prieš Kalėdas, kai dauguma Kongreso narių buvo atostogose, buvo išleistas Federalinio Rezervo Aktas, kuris sukūrė centrinę bankų sistemą, kurią turime šiandien. Ji buvo paremta Jekyll saloje aptarto Aldrich plano ir suteikė privatiems bankininkams aukščiausiąją ekonominę valdžią. Jie dabar turi teisę sukurti pinigus iš nieko (paskolinant juos su palūkanomis), daryti sprendimus be vyriausybės sutikimo ir kontroliuoti pinigų apyvartą.

1913 – 16 pataisos patvirtinimu, įsteigtas pajamų mokestis.

Mokesčiai garantavo, kad piliečiai padengs skolos apmokėjimą Federaliniam Rezervų bankui. 16 pataisa teigia: „Kongresas turi galią paskirti ir surinkti pajamų mokestį iš betkokio šaltinio, be kelių valstijų išskyrimo ir be jokio surašymo ar išskaičiavimo.“

1914 – JP Morgan ir Co. pelnosi finansuodama abi Pirmojo Pasaulinio karo puses.

J.P. Morgan ir Co. sudarė sandėrį su Anglijos banku pasirašyti Anglijos ir Prancūzijos karo obligacijas. Jie taip pat investavo į ginklų tiekimą Anglijai ir Prancūzijai.

1914, Lapkritį – Federalinis Rezervų bankas atsidaro.

1921 – 1929 – „Riaumojantys 20-ieji“ – Federalinis Rezervas užlieja ekonomiką grynaisiais ir paskolomis.

Nuo 1921 iki 1929 Federalinis Rezervas padidino pinigų kiekį $28 milijardais, beveik 62% padidėjimas per 8-erių metų periodą. [3] Taip dirbtinai sukėlė antrą „bumą“.

1929 – Federalinis Rezervas mažina Pinigų kiekį.

1929, Federalinis Rezervas pradeda išiminėti pinigus iš apyvartos, kai grąžinamos paskolos. Jie sukurė „bankrotą“, kuris buvo neišvengiamas išduodant tiek daug paskolų per paskutiniuosius metus. Federalinio Rezervo veiksmai sukėlė bankų krizę, kuri privedė prie Didžiosios Depresijos.

1929, Spalio 24 – „Juodasis Trečiadienis“, griūva Akcijų birža.

Visų laikų labiausiai sukrečianti akcijų biržos griūtis istorijoje. Milijardų dolerių vertė buvo sustiprinta privačių bankininkų rankose, visų kitų sąskaita.

1930 – Didžioji Depresija

1929-1933 – Federalinis Rezervas sumažina pinigų pasiūlą 33 procentais.

1963, Birželio 4 – Kenedis išleidžia vykdomąjį įstatymą (11110), kuris įgalioja US iždui, leisti Sidabro sertifikatus, taip grasinant Federelinio Rezervo pinigų monopolijai.

Šie vyriausybės išleisti sertifikatai suteikia teisę apeiti vyriausybės skolinimąsi iš bankininkų už palūkanas.

1963, Lapkričio 22 – Kenedis nužudomas.

1963, Gruodis – Johnson panaikinta Kenedžio įsteigtą pataisą ir gražina Federaliniam Rezervui galią.

1999 – Finansų Sektoriaus Modernizavimo Aktas suteikia bankams galimybę augti dar greičiau.

Daugelis ekonomistų ir politikų pripažįsta, kad šis aktas buvo pagrindinė 2007 krizės priežastis. Jis panaikino dalį 1933 Glass-Steagall akto ir suteikė investiciniams, komerciniams bankams, saugumo ir draudimo kompanijoms susijungti. Citigroup buvo pagrindinė šio įstatymo šalininkė (ji jau buvo susijungusi su Kelionių draudimo kompanijomis ir tam reikėjo būdo legaliai tai įteisinti). Vyriausybė suteikė Citigroup valdininkams teisę peržvelgti ir pakeisti aktą prieš jo išleidimą. Robert Rubin, to meto Iždo Sekretorius, padėjo įstatymui įsigalioti ankstyvaisiais 1999. Birželį jis paliko Iždo Sekretoriaus postą, prisijungė prie CitiGroup Spalį, o įstatymas įsigaliojo Lapkritį. Atsakomojo Centro politikai nustatė, kad Kongreso nariai, kurie parėmė įstatymą, gavo dvigubai daugiau pinigų iš bankų sektoriaus, nei tie, kurie buvo prieš. [4]

2000-2003 – Federalinis Rezervas suteikia „Lengvajį Kreditą“, sumažindami palūkanų normas nuo 6,5% iki 1% [5] ir taip sukelia dar vieną „bumą“.

2004 – Investiciniai bankai ir Saugumo ir Biržos Komitetas sudaro sandėrį.

2004, Balandžio 28, penki didžiausi investiciniai bankai, įskaitant Bear Stearns ir Goldman Sachs (tada atstovaujamo Henry Paulson, kuris vėliau tapo Iždo Sekretoriumi), susitiko su Saugumo ir Biržos Komitetu (SEC), reikalaudami jo nepriklausomo jų pačių reguliavimo, kad galėtų nustatyti kiek iš nieko sukurtų pinigų galės paskolinti į apyvartą. Tai žinoma kaip bankų sverto santykis arba aktyvų skolinimui santykis. Iki 2004, skolos kiekis, kurį bankai gali išduoti buvo limituotas. Tačiau 2004, SEC pritarė bankų savireguliacijai ir nelimuotam skolinimui, taip paleidžiant milijardus dolerių didelios rizikos investiciniams paketams. Dėka šios savireguliacinės įstatymo pataisos Bear Stearns reitingas pakilo nuo 1 iki 33. [6] Neilgai po ekonominės griūties, finansinė galia vėl buvo gražinta ir sustiprinta privačių bankininkų rankose, kurie valdo Federalinį Rezervą.

2004-2006 – Federalinis Rezervas sukuria naują „bankrotą“, darant paskolas ir kilnojamą turtą dar brangesnį. Palūkanų norma pakeliama iki 5,25%. [7]

2007-2010 – Blogiausia Finansų krizė nuo Didžiosios Depresijos laikų.

Finansų krizė įtakojo žmones visame pasaulyje – milijonai prarado namus, darbą, pensijas. Dauguma mažųjų bankų buvo perimti didesnių, kas suteikė didiesiems bankams toliau plėsti įtaką ir eliminuoti konkurentus. 2008 J.P. Morgan Chase & Co. nupirko abu – Washington Mutual (didžiausias kadanors bankrutavęs bankas istorijoje) ir Bear Stearns (penktasis didžiausias investicins bankas).

2010 – J.P. Morgan Chase skelbia rekordinį pelną.

Bankas uždirbo rekordinį pelną – $17.4 milijardai. [8]

[1] http://wiki.mises.org/wiki/Panic_of_1837

[2] http://wiki.mises.org/wiki/Panic_of_1837

[3] “The Inflationary Factors”: http://mises.org/rothbard/agd/chapter4.asp

[4] “Money and Votes Aligned in Congress’s Last Debate Over Bank Regulation” by Massie Ritsch, September 23, 2008. http://www.opensecrets.org/news/2008/09/money-and-votes-aligned-in-con.html

[5] Open Market Operations Archive, The Federal Reserve: http://www.federalreserve.gov/monetarypolicy/openmarket_archive.htm

[6] http://www.nytimes.com/2008/10/03/business/03sec.html?pagewanted=1

[7] http://www.federalreserve.gov/monetarypolicy/openmarket.htm#2006

[8] http://www.bbc.co.uk/news/business-12189494

Infrastruktūra

1870 – John D. Rockefeller įsteigia Standart Oil.

Rockefeller įsteigia Standart Oil Ohajuje su $1 milijono kapitalu, didžiausia korporacija šalyje. Nauja kompanija kontroliuoja 10% šalies naftos perdirbimo.

1873, Rugsėjį – Akcijų birža griūva ir Standart Oil pasinaudoja ekonomikos smukimu.

Rugsėjo 18 akcijų birža krenta, sukeldama šešerių metų depresiją. Tuo metu, Standart Oil superka Pitsburge, Filadelfijoje, New York ir Pensilvanijos naftos perdirbėjus.

1877 – Rockefeller kontroliuoja beveik 90% visos naftos perdirbimo Jungtinėse Valstijose.

1882 – Standart Oil suformuotas pasitikėjimas.

1890 – Kongresas išleidžia Sherman Antimonopolinį aktą.

Tai pirmasis Federalinis statutas limituojantis kartelius ir monopolijas.

1892 – J.P. Morgan sutvarko Edison General Electric ir Thomson-Houston Electric kompanijų susijungimą ir įsteigia General Electric (GE).

1896 – Henry Ford surenka pirmąjį automobilį, kuris padidina naftos paklausą.

1901 – J.P. Morgan įsteigia U.S. Steel (plieno) kompaniją, pirmąją milijardo dolerių korporaciją.

1902 – Nikola Tesla pradeda tyrimus kaip perduoti elektra be energijos linijų; J.P. Morgan atsisako finansavimo.

Nikola Tesla Wardenclyffe bokšte, finansuojamo J.P. Morgano, projektavo elektros tėkmę be laidų. 1904, J.P. Morgan turėjo vario monopoliją, kuri buvo naudojama elektros perdavimui per laidus. J.P. Morgan atsisakė finansavimo.

1908 – U.S. Vyriausybė iškelia Standart Oil kompanijai antimonopolinę bylą.

1911 – U.S. Aukščiausiasis teismas įsako Standart Oil užsidaryti. Įsakymas taip pat galiojo ExxonMobil, Chevron, BP ir ConocoPhilips kompanijoms.

Standart Oil pasidalina į 34 skirtingas kompanijas. Rockefeller tebeturi šių akcijas.

1913 – Įsteigtas Rockefeller Fondas. John D. Rockefeller įteikia $100 milijonų pirmaisiais metais.

1919 – Įkurtas Amerikos Naftos Institutas (API)

API atstovauja naftos ir dujų industriją. Šiandien API atstovauja daugiau nei 400 korporacijų, įskaitant Chevron, ExxonMobil, GE, Halliburton ir Shell.

1940 – Rockefeller šeima turi $400 milijonų vertės akcijų.

Šaltinis „13 Šeimų“ [1] Publikuotas žurnale Times 1940, Spalio 28.

1969 – API perkelia štabą į Washington DC.

Šiomis dienomis API atstovauja daugiau nei 400 korporacijų. 2010 išleido apie $7 milijonus lobistiniais tikslais. [2]

1982 – Išradėjai Adam Trombly ir Joseph Kahn gauna tarptautinį patentą nulinės energijos įtaisui.

Jį pavadino „Closed Path Homopolar Machine“

1983 – Trombly iš U.S. vyriausybės gavo tylos orderį nebetęsti „Closed Path Homopolar Machine“ plėtojimo.

1980 viduryje – Trombly išrado dar vieną nulinės-energijos įtaisą su David Farnsworth.

Šis įtaisas buvo pavadintas „Piezo Ringing Resonance Generator“.

1989, Sausį – buvęs naftos verslininkas Džordžas Bušas tampa prezidentu.

Prieš tampant JAV prezidentu, Bušas dirbo naftos industrijoje. Jis įsteigė Zapata Oil Korporaciją.

1989, Birželį – Numalšinta Tromby atsinaujinančios energijos demonstracija New York ir Washington miestuose.

Išradėjas Adam Trombly planavo paskelbti mažosios „Piezo Ringing Resonance Generator“ versijos prezentaciją New York mieste. Paskutinę minutę Trombly buvo priverstas pradėti savo prezentaciją šalia miesto Bažnyčios. Po to Trombly sakė kalbą Dag Hammarskjöld auditorijoje priešais tarptautinę auditoriją. Po kelių dienų Trombly planavo pademonstruoti tą patį įtaisą U.S. Senato Bankininkavimo ir Finansų Komitetui Washington mieste. Tik senatorius Carl Levin ir keli kiti nariai dalyvavo demonstracijoje, nes Vyresniojo Bušo administracija pašaukė šimtus senatorių, Kongreso atstovų ir jų personalus į Švaraus Oro Akto diskusiją, tuo pat metu kai vyko Trombly demonstracija. Naftos administracija sėkmingas nukreipė dėmesį nuo Trombly išradimų. Vėliau jo laboratorijoje buvo įsilaužta FTB agentų, milijono dolerių vertės įrankiai buvo atimti ir išradėjo buvo apkaltintas dėl „saugumo priežasčių“.

1989 – MIT ir Harvardo specialistas, Eugene Mallove, knygos „Fire from Ice“ autorius smulkiai aprašo šalto-tirpimo įtaiso sėkmę.

1994 – Infinity Energy žurnalas „Naujos energijos, mokslo ir technologijų žurnalas“ – įsteigtas dėka Eugene Mallove.

Šis žurnalas aprašo abu teoretinius ir technologinius išradimus „naujos energijos“ srityje.

2004 – Eugene Mallove paslaptingai nužudomas šalia vaikystės namų.

1998-2011 – Naftos ir Dujų industrija išleidžia $1,114,552,107 pasipelnymui.

2006 – Išleidžiama detali „Naujos energijos slopinimo istorijos“ suvestinė. [3]

[1] http://www.time.com/time/magazine/article/0,9171,764913,00.html

[2] http://www.opensecrets.org/lobby/clientsum.php?id=D000031493&year=2010

[3] http://www.rense.com/general72/oinvent.htm

Švietimas

Iki 1840 – Raštingumo lygis aukštas, mokyklos daugiausiai privačios, lokaliai kontroliuojamos.

Iki 1840 -ųjų, Amerikos švietimo sistema buvo daugiausiai privati, decentralizuota. Amerikos piliečiai buvo gerai išugdyti, o raštingumo lygis buvo aukštas.

1852 – Massachusetts išleidžia pirmąjį „Mandatų dalyvavimo“ įstatymą.

1902 – John D. Rockefeller įkurią Visuotinę Švietimo Valdybą.

Kainavusi $129 milijonų, Visuotinė Švietimo Valdyba, kuri buvo labai įtakinga šiuolaikinės švietimo sistemos sukūrimui, pradeda tiekti finansavimą mokykloms aplink visą valstybę.

1905 – Įkurtas Carnegie fondas diegti pažangųjį mokymą.

1906 – Nacionalinė Švietimo Asociacija (NEA) tampa Federališkai įtesinta asociacija.

1913 – Frederick T. Gates, Rockefeller labdaros fondo direktorius, rašo „Savo planuose… žmonės patys pasiduos su visišku paklusnumu į mūsų rankas“

Frederick T. Gates „The Country School of Tomorrow, Occasional Papers Number 1“ rašo: „Savo planuose mes turėsime nesibaigiančius resursus ir žmonės patys pasiduos su visišku paklusnumu į mūsų rankas. Dabartinė švietimo tvarka išblanko iš mūsų galvų; ir nevaržomai tradicijų, mes dirbame savo naudai, dėka malonių ir paklusnių kaimo žmonių. Mes nebandysime jų ar jų vaikų paversti filosofais arba mokslininkais. Mes neauginsime tarp jų autorių, oratorių, poetų. Mes neieškosime tarp jų didžių artistų, dailininkų, muzikantų. Ir mes taip pat nepuoselėsime kuklios ambicijos užauginti tarp jų advokatus, daktarus, pamokslininkus, valstybės veikėjus, kurių dabar turime pakankamai.“ [1]

1914 – Nacionalinė Švietimo Asociacija (NEA) įtakojama Carnegie ir Rockefeller fondų.

St. Paul Minnesota kasmetiniame susirinkime Normalios Mokyklos Sektoriuje (Normal School Sector of NEA) išleistas nutarimas. Ištrauka iš susirinkimo:

„Mes žiūrime su pavojumi į Carniege ir Rockefeller fondų kišimasi – institucijos, kurios jokiais būdais neatsakingos už žmones turi įtakos mūsų Švietimo sistemos veiklai. Pagal jų koncepciją standartizuojame studijų kryptį, jie sąlygoja mūsų institucijas, tai kelia grėsmę tikrai akademinei laisvei ir demokratijos principams, kas iki šių laikų buvo nepaliesta mūsų pagrindinėse mokyklose ir universitetuose.“

1917 – NEA persiorganizuoja ir persikelia į Washington DC.

NEA tampa didžiausia labdaros sąjunga visose valstijose, atstovaujanti valstybinės mokyklos mokytojus ir kitus mokyklų dalykus. Ji nešališka nuopelnų apmokėjimui, mokytojų savanoriavimui, atsakingumo reformavimui ir t.t.

1918 – Kiekvienoje valstijoje privaloma baigti pradinę mokyklą.

1932 – „8 -erių metų mokymasis“ – daugiausiai remiamas New York Carniege korporacijos ir Visuotinio Švietimo Valdybos.

Tai padėjo pamatus švietimo reformai, kuri veikia šiomis dienomis.

1946 – Rockefeller fondas suteikia Visuotiniai Švietimo Valdybai $7,5 milijardo.

1953 – US Atstovų rūmų Reece Komitetas atskleidžia Carniege ir Rockefeller fondo įnašų sąmokslą.

„Atrodo neįtikėtina, kai įprasti Amerikos fondų valdytojai gali sau leisti finansuoti idėjas ir pritaikymus, nesuderinamus su esminėmis konstitucijos sąvokomis. Akivaizdu, kad taip ir atsitiko.“ -Norman Dodd, specialaus tyrimo „nuo mokesčių laisvų fondų“ komiteto prezidentas, 1954. [2]

1968 – Edith Roosevelt straipsnis „Finansavimo mašina“  apkaltina Carnegie finansavusius vadovėlius.

Carnegie finansuoti „Programuoti Vadovėliai“ buvo išdalinti „kultūriškai skurdiems rajonams“. Edith Roosevelt teigė, kad „šie jauni vaikai buvo apmokyti anti-socialinių idėjų, kurios labai smarkiai atitolino juos nuo vyraujančios viduriniųjų klasių krypties.

1979 – Susikūrė US Švietimo Ministerija.

1986 – Carnegie mokymo specialistų grupė sudaro naują mokymo struktūrą ir suteikia $900.000 reformoms.

[1] Frederick T. Gates, „The Country School of Tomorrow,“ Occasional Papers, no.1 (New York: General Education Board, 1913), p. 6.

[2] http://www.scribd.com/doc/3768227/Dodd-Report-to-the-Reece-Committee-on-Foundations-1954

Sveikata

1901 – Atsidaro Rockefeller Sveikas Tyrimų Institutas.

Pastatytas New York mieste, institutas tampa turtingiausiu tyrimų centru. 1928, John D. Rockefeller skyrė $65 milijonus fondo lėšų. [1] Po to institutas tapo Rockefeller Universitetu.

1910 – Paviešintas Flexner pranešimas, įsigalioja nauji Medicininio Švietimo standartai.

Šis labai įtakingas pranešimas, remiamas Rockefeller ir Carnegie Fondų, pertvarkė Amerikos medicinos švietimą. Jis įdiegė naujus standartus, kurie skelbė, kad tik vaistais-narkotikais pagrįstos tyrimų mokyklos bus pripažintos. Homeopatija ir kiti alternatyvūs medicinos būdai nebebuvo pripažinti. Abraham Flexner, pranešimo autorius, buvo vienas iš Pažangaus mokymo skyriaus Carnegie Fonde personalo dalyvių. 1910, egzistavo 161 medicinos mokyklos. 1919, jų liko tik 81. [2]

1913 – Rockefeller fondas įsteigia Tarpautinią Sveikatos Komisiją.

Tai leido fondui vadovauti sveikatai, mokslui bei išradimams. Daugelis šių dienų sveikatos institutų, tokie kaip UN Pasaulio Sveikatos Organizacija, U.S. Vyriausybės Nacionalinis Mokslo Fondas, Nacionalinis Sveikatos Institutas veikia pagal šios komisijos pritaikymus, strategiją ir išradimų procesus.

1918 – Visuotinė Sveikata tampa Rockefeller Fondo prioritetu.

Fondas nustato medicininį švietimą kaip vieną iš svarbiausių interesų ir pastato savo remiamą visuotinę sveikatos mokyklą John Hopkins universitete.

1921 – Rockefeller Fondas paaukoja $357 milijonų [3] medicinos mokykloms visame pasaulyje.

Tai išplečia vaistais paremtą mediciną aplink visą pasaulį.

1922 – Dr. Royal Raymond Rife pradeda vėžio tyrimus.

1920, Dr. Rife – nuostabus bakteriologas, buvęs Hopkins universiteto studentas, pradeda tyrinėti vėžio gydymo būdus.

1924 – Morris Fishbein tampa JAMA pagrindiniu redaktoriumi.

Amerikos Medicinos Asociacijos žurnalas (JAMA) yra vienas iš įtakingiausių medicinai žurnalų visame pasaulyje. JAMA lyderis, Morris Fishbein tampa vienu iš įtakingiausių medicinos žmonių tuo metu. Jis transformavo industriją į pinigų-darymo mašiną ir naudojo kampanijas sužlugdant konkurentus. Jis buvo vienas iš pagrindinių žmonių, kurie sustabdė Dr. Royal Rife vėžio gydymo veiklą.

1924 – Harry Hoxsey, Taylorville, Illinois valstijoje įsteigia pirmą vėžio gydymo kliniką.

Harry Hoxsey pasiūlo natūralią žolelinę formulę vėžio gydymui, kurią patvirtino veikiant, daugiau kaip tūkstantis žmonių. Tai viena iš pirmųjų 17 klinikų, kuri galiausiai atsidarė.

1926 – JAMA paskelbia pirmąją tirada prieš Hoxsey.

Šis straipsnis išgasdina daktarus ir išradėjus dėl bendradarbiavimo su Hoxsey.

1927 – John D. Rockefeller suteikia pirmąją kasmetinę $60,000 paramą Momerialiniam (Sloan-Kettering) Vėžio Centrui.

1932 – Dr. Rife tariasi atradęs vaistus nuo vėžio.

Dr. Rife atranda mašiną, kuri neutralizuoja ligą sukeliančius mikro-organizmus, įskaitant vėžio ląsteles.

1932 – Rockefeller Instituto direktorius, Dr. Thomas Rivers, nepripažįsta Dr. Rife vėžio gydymo metodo.

1932, Dr. Arthur Kendall, Medicinio Tyrimų Centro direktorius NorthWestern universitete, šneka Amerikos Gydytojų Asociacijai apie tariamą sėkmę su Dr. Rife vėžio gydymo metodais. Dr. Thomas Rivers, virologoas ir bakteriologas, Rockefeller Instituto (pagrindinis medicinos rėmėjas) direktorius ir Dr. Hans Zinsser, pavadina Kendall melagiu visos minios akivaizdoje. [4]

1934 – Dr. Rife gydymas išgydo 16, 3 vėžio stadijos pacientų.

1934, Scripps Institute, La Jolla, Pietų Kalifornijos valstijoje, Dr. Rife vedė gydymo procesą 16 -ai, 3 vėžio stadijos pacientų ir sėkmingus visus išgydė. Medicinos specialistų komanda – USC Specialaus Medicinos Komiteto pirmininkas Dr. Milibank Johnson, New York vaikų ligoninės gydytojas George Fischer ir Santa Fe Railway vyriausias medicinos pareigūnas Dr. Wayland Morrison – patvirtino tyrimus.

1938 – Amerikos Medikų asociacija (AMA) apkaltina Dr. Rife apgaulingomis medicinos praktikomis.

1939 – Philip Hoyland pateikia bylą prieš Dr. Rife Beam Ray korporaciją.

Philip Hoyland priima $10,000 kyšį iš Hahn Realty grupės (AMA atstovai), kad iškeltų bylą Beam Ray korporacijai.

1939 – Atsidaro naujas Memorialinis Sloan-Kattering Vėžio Centras – John D. Rockefeller paaukoja $3 milijonus.

1940 – Dr. Rife darbas sunaikintas ir toliau slopinamas.

1949 – Dr. Rife pateikia ieškinį JAMA už smeižtą ir laimi.

1949 – Morris Fishbein pašalinamas iš AMA.

1956 – Maisto ir Vaistų Administracija (FDA) išleidžia visuotinį perspėjimą apie Dr. Rife Hoxsey vėžio gydymą.

1960 – FDA visiškai uždraudė Hoxsey metodą.

1960 – Laurance Rockefeller tampa Memorialinio Sloan-Kattering Vėžio Centro pirmininku New York mieste 1960-1982.

Šis centras yra vienas iš įtakingiausių vėžio centrų visame pasaulyje. Per Antrąjį Pasaulinį karą išbandė pirmuosius eksperimentus su cheminiais ginklais, kaip „vėžio gydymą“, nuo kurių išsiplėtė chemoterapijos gydymas.

1963 – Tijuana, Meksikoje Hoxsey atidaro Bio-Medicinį Centrą.

Jis tęsia gydymus ir teigia apie 80% sėkmę.

1971 – Prezidentas Niksonas paskelbia „Karą vėžiui“.

Pasirašo $1.6 milijardų sutartį.

1977 – Sloan-Kattering centras atmeta leatrilą (išgaunamą iš abrikoso vidaus), kaip veiksmingą vėžio gydymą.

Nepaisant pozityvių rezultatų Sloan-Kettering pasisamdo žymų tyrėją – Kanematsu Suguira. 1977, Lapkritį Dr. Ralph Moss, Sloan-Kattering centro visuotinių reikalų asistentas ir direktorius palaiko leatrilo sėkmės ir galimybių spaudos konferenciją, nepaisant to, kad centras norėjo tai užmaskuoti. Ralph Moss atleidžiamas kitą dieną, dėl „darbo atsakomybės nebuvimo“.

1991 – Rockefeller Fondas pradeda Vaikų Vakcinavimo iniciatyvą.

Fondas prisijungia prie Jungtinių Tautų Plėtojimo programos UNICEF, WHO ir Pasaulio Banko, kad sukurtų Vaikų Vakcinavimą (CVI).

2010 – Daugiau nei puse milijono amerikiečių miršta nuo vėžio.

[1] Paul Starr, “The Social Transformation of American Medicine.”

[2] http://www.jesus-is-savior.com/Health_Concerns/Pharmageddon/drugs_and_big_money.htm

http://www.sourcewatch.org/index.php?title=American_Medical_Association

[3] According to the Rockefeller Foundation, this was $357 million in “current dollars”: http://www.rockefellerfoundation.org/who-we-are/our-history/1920-1929/

[4] http://educate-yourself.org/cn/rifetimelinemay1998.shtml

Žiniasklaida

1968 – House Banking Subkomitetas pranešė, jog Rockefeller per Chase Manhattan banką turi 5.9% CBS akcijų. [1]

1974 – Kongreso pranešimas teigė, kad Chase Manhattan Banko akcijų dalis CBS kompanijoje padidėjo 14.1%, o NBC iki 4.5%. Šis bankas taip pat turėjo akcijų 28 transliacijų firmose.

1984 – AT&T viena didžiausių politinių rėmėjų iki šio laiko paaukojo daugiau nei $39 milijonų. [2]

2008 – Smarkus kompanijų politinis finansavimas.

Televizijos, filmų bei muzikos industrija paaukojo daugiau nei $34 milijonus Kongresui (75% Demokratams ir 25% Respublikonams).[3]

Susisiekimo kompanijos paaukojo daugiau nei $7 milijonus (46% Demokratams ir 54% Respublikonams).[4]

Time Warner direktoriai:

Jessica P. Einhorn – Rockefeller fondų patikėtinė. Buvusi Finansų ir Resursų Mobilizacijos Pasaulio Banke direktorė. TVF narė 1998-1999.

Deborah C. Wright – Carver Bancorp. Inc. generalinis direktorius ir pirmininkas.

Walt Disney direktoriai:

John S. Chen – Wells Fargo direktorius.

Fred H. Langhammer – Sensei banko direktorius.

Monica Lozano – Amerikos banko direktorė.

Robert W. Matschullat – buvęs Morgan Stanley tarptautinio investicinio banko direktorius.

Orin C. Smith – Washington Mutual direktorius.

News Corporation direktoriai:

Andrew S.B. Knight – J. Rothschild Capital Management pirmininkas.

Peter Chernin – Americna Express direktorius.

Kenneth Cowley – Valstybinio Australijos banko buvęs direktorius.

Rod Eddington – Australijos ir Naujosios Zelandijos negenaralinis J.P. Morgan skyriaus pirmininkas.

[1] http://www.famguardian.org/Subjects/MoneyBanking/FederalReserve/Federal_Reserve_is_PRIVATELY_OWNED_by_Thomas_D_Schauf.pdf

[2] http://www.opensecrets.org/orgs/summary.php?id=D000000076

[3] http://www.opensecrets.org/industries/indus.php?ind=B02

[4] http://www.opensecrets.org/industries/indus.php?ind=B08

 

Bilderbergo grupė Walt Disney  News corporation

Pinigų valdovai 12

Money masters

Teodoras Ruzveltas

Didžioji depresija

Po I Pasaulinio karo pradėjo aiškėti lupikautojų politinis kursas. Kadangi jie dabar kontroliavo atskirų šalių ekonomikas, sekantis dėsningas žingsnis turėjo būti – galutinė konsolidacijos forma – pasaulinė vyriausybė.

Pasiūlymas sukurti naują pasaulinę vyriausybę tapo pagrindiniu klausimu Taikos konferencijoje po I Pasaulinio karo. Buvo įkurta Nacijų Lyga, tačiau, Polo Varburgo ir Bernardo Barucho, atlydėjusių į konferenciją prezidentą Vilsoną, nepasitekinimui, pasaulis buvo dar nepasiruošęs atsisakyti nacionalinių sienų. Nacionalizmas vis dar buvo rimtas faktorius, užkertantis kelią globalizacijai.

Pavyzdžiui, lordas Kerzonas pavadino Tautų Lygą „puikiu pokštu“, tačiau naują organizaciją palaikė britų vyriausybė. JAV kongresas pažemino prezidentą Vilsoną, neratifikuodamas Amerikos įstojimo į Tautų Lygą. Nežiūrint į tai, kad į TL įstojo daug valstybių, be Amerikos iždo finansinė paramos i organizacija buvo pasmerkta.

Po karo amerikiečių visuomenė pavargo nuo demokrato Vilsono tarptautinių ambicijų, dėl to 1920 metų rinkimuose triuškinančią pergalę pasiekė respublikonas Vorenas Hardingas, surinkęs daugiau kaip 60% balsų. Hardingas buvo aršus tiek bolševizmo, tiek ir Tautų Lygos priešininkas. Jo išrinkimas pradėjo 20 metų trukusią respublikonų erą Baltuosiuose rūmuose, kuri žinoma kaip „kunkuliuojantys dvidešimtieji“.

Nepaisant to, kad karas atnešė Amerikai skolą, 20 kartų didesnę už tą, kuri buvo pasiekta Pilietinio karo metu, šalies ekonomika išgyveno pakilimą. Per karą į Ameriką didžiuliu srautu plūstelėjo užsienio auksas, ir ši tendencija išliko po karo. 3 dešimtmečio pradžioje Federal Reserve Bank of New York valdytojas Bendžaminas Strongas dažnai susitikinėjo su slaptu ir ekscentrišku Anglijos Banko valdytoju Montegiu Normanu. Pastarasis siekė sugrąžinti Anglijai auksą, perduotą JAV per karą ir tokiu būdu grąžinti Anglijos bankui jo ankstesnę dominuojančią padėtį tarptautiniame finansų pasaulyje. Be to, turėdama didelę aukso atsargą, Amerikos ekonomika galėjo vėl ištrūkti iš bankininkų kontrolės, kaip atsitiko po Pilietinio karo.

Per sekančius 8 metus, valdant Hardingui ir Kulidžui, per karą sukurta didžiulė federalinės vyriausybės skola buvo sumažinta 38% iki 16 mlrd$. Rekordinis JAV istorijoje įsiskolinimo sumažėjimas. Per 1920 metų rinkimus Hardingas ir Kulidžas bendrai kovojo prieš Džeimsą Koksą, Ohajo gubernatorių ir tuo metu mažai žinomą Frankliną Ruzveltą, prieš tai jau užėmusį Prezidento Vilsono padėjėjo jūrų laivyno reikalams postą.

Po inauguracijos Hardingas ėmėsi priemonių, kad oficialiai palaidotų Tautų Lygą, paskui suskubo sumažinti mokesčius beprecedentinio tarifų padidinimo sąskaita. Atrodė, kad pradeda įsikūnyti politika, apie kurią svajojo JAV tevai-įkūrėjai. Antrais savo valdymo metais Hardingas išvažiavo kelionėn į šalies vakarus ir netikėtai mirė. Nors jokio skrodimo nebuvo, mirties priežastimi buvo paskelbta pneumonija ir apsinuodijimas maistu.

Kai valdžia atiteko Kulidžui, jis tęsė Hardingo vidaus politiką, nukreiptą į aukštus importo tarifus, mažinant pajamų mokesčius. Ekonomika ėmė augti didžiuliais tempais, grynosios nacionalinės pajamos didėjo. Ir tam tikrų sluoksnių nuomone, tai buvo neleistina. Dėl to, kaip ir anksčiau, lupikautojai nusprendė, kad atėjo laikas surengti Amerikos ekonomikai krizę. FRS ėmė pumpuoti į šalį pinigus. Pinigų masė buvo padidinta 62%. Pinigų buvo pakankamai, dėl to epocha ir gavo pavadinimą „kunkuliuojantys dvidešimtieji“.

Prieš mirtį 1910 metais buvęs prezidentas Teodoras Ruzveltas įspėjo amerikiečius apie tai, kas vyksta. Kaip rašė 1922 kovo 27 New York Times, Ruzveltas pasakė: „Tarptautiniai bankininkai ir lobistai, atstovaujantys Rokfelerių ir Standart Oil interesus kontroliuoja daugumą laikraščių tam tikslui, kad priverstų paklusti arba palikti valstybinę tarnybą tuos žmones, kurie atsisako klausyti galingos korumpuotos klikos, kuri yra mūsų neregima vyriausybė“.

Vos dieną prieš šią publikaciją Niujorko meras Džonas Hailenas citavo Ruzvelto žodžius ir demaskavo tuos, kurie, jo manymu, ima valdžią Amerikoje, užgrobia politinius šalies procesus ir spaudą:

„Teodoro Ruzvelto įspėjimas dabar atrodo labai savalaikis, kadangi tikra mūsų respublikos rykšte tampa neregima vyriausybė, tarsi gigantiškas aštuonkojis apraizgiusi savo čiuptuvais miestus, valstybę, visą šalį… Ji užgrobia mūsų vykdomuosius ir įstatymų leidybos organus, mokyklas, teismus, laikraščius ir bet kokią valstybinę žinybą, sukurtą ginti visuomeninei gerovei…“

„Vengiant pagrindo neturinčių apibendrinimų, reikia apsakyti, kad šiam aštuonkojui vadovauja galingiausi bankai. Apgailėtina saujelė tarptautinių bankininkų praktiškai valdo JAV vyriausybę savo egoistinių interesų labui“.

„Jie faktiškai kontroliuoja abi politines partijas, kuria joms platformas, naudojasi politiniais lyderiais, privačių organizacijų lyderiais ir imasi visokiausių priemonių, kad į aukštus postus būtų paskirti tik tie kandidatai, kurie paklūsta korumpuoto didžiojo biznio diktatui…“

„Šitie tarptautiniai bankininkai ir asmenys, atstovaujantys Rokfelerių ir Standart Oil interesus, kontroliuoja daugumą laikraščių ir žurnalų mūsų šalyje“ (New York Times, 1922, kovo 26).

Tai kodėl žmonės neįsiklausė į tokius rimtus įspėjimus ir tuometiniame Kongrese nebuvo pasipriešinta 1913 metų įstatymui dėl FRS? Dėl to, kad, kaip pamename, tai buvo 3 dešimtmetis. Stabilus bankinio kreditavimo plėtimasis leido augti rinkai. T.y. klestėjimo laikotarpyje niekas nenori susimąstyti apie ekonomines problemas. Tačiau egzistavo ir kita šios gerovės pusė. Įmonių plėtimasis ir tvirtėjimas vyko išimtinai už skolintas lėšas. Besipučiančioje fondų rinkoje siautėjo spekuliacija. Ir nors viskas atrodė puiku, tai buvo rūmai, pastatyti iš smėlio.

Kai tik situacija „subrendo“, 1929 balandį FRS krikštatėvis Polas Varburgas išsiuntinėjo savo draugams slaptą cirkuliarą su įspėjimu apie būsimą krizę ir depresiją visoje šalyje. 1929 rugpjūtį FRS ėmė mažinti pinigų kiekį apyvartoje. Dėl to visai nėra sutapimas, kad visų tuometinių Volstrito verteivų – Džono Rokfelerio, Dž. P. Morgano, Džozefo Kenedžio, Bernardo Barucho ir kitų – biografijose užsimenama apie tai, kad jie spėjo nutraukti operacijas su vertybiniais popieriais iki rinkos žlugimo ir įdėjo visus aktyvus į grynus pinigus ir auksą.

1929 spalio 24 stambūs Niujorko bankininkai pradėjo teikti brokeriams kreditus tik iki pareikalavimo, su sąlyga, kad jie bus padengti per 24 valandas. Tai reiškė, kad ir fondų brokeriams, ir jų klientams teko atsikratyti savo akcijų rinkoje bet kokia kaina, kad galėtų grąžinti kreditus. Rinka žlugo. Ši diena įėjo į Amerikos istoriją kaip „Juodasis ketvirtadienis“.

Džono Keneto Helbtraito, Depresijos laikmečio tyrinėtojo, duomenimis, per patį nesulaikomų pardavimų biržoje įkarštį Bernardas Baruchas atsivedė į lankytojų galeriją Niujorko fondų biržoje Vinstoną Čerčilį. Jis norėjo parodyti Čerčiliui biržos paniką ir pasipuikuoti savo valdžia prekybos salėje įsisiautėjusiems įvykiams.

Kongresmenas Liuosas Makfedenas žinojo, kas dėl to kaltas. Jis apkaltino krizės organizavimu FRS ir tarptautinius bankininkus: „Tai ne atsitiktinumas, bet kruopščiai suplanuotas įvykis… Tarptautiniai bankininkai siekė sukurti tokios nevilties situaciją, kad taptų visų mūsų valdovais“. Makfedenas nuėjo dar toliau, jis atvirai apkaltino lupikautojus krizės organizavimu tuo tikslu, kad būtų pagrobtas Amerikai priklausantis auksas. 1931 vasarį, krizės įkarštyje, jis pasakė: „Manau, niekas nesiginčys, kad Europos valstybės veikėjai ir finansininkai pasiruošę viskam, kad greičia susigrąžintų auksą, perduotą Amerikai karo metu“.

Kertisas Delas, brokeris iš Lehman Brothers, buvo Niujorko biržoje, kai žlugo rinka. Savo 1970 metais išleistoje knygoje „Mano patėvis IDR“ (IDR – tarptautinis depozitinis įsipareigojimas, leidžiantis prekiauti Amerikos rinkoje užsienietiškomis akcijomis) jis rašo, kad krizę išprovokavo suplanuotas staigus lėšų pasiūlos sumažinimas Niujorko pinigų rinkoje: „Iš tiesų tai buvo apgalvotas Amerikos visuomenės apiplėšimas, kurį įvykdė tarptautiniai finansiniai tūzai. Krizę sukėlė staigus kreditinių lėšų trūkumas Niujorko pinigų rinkoje“.

Per kelias savaites rinka prarado 3 mlrd$. Per metus rinka sumažėjo 40-čia mlrd$. Bet ar pradingo tie pinigai? O gal jie susitelkė tam tikros grupės žmonių rankose? Tarkim, Džozefo Kenedžio turtas tuo metu išaugo nuo 4 mln$ 1929 iki 100 mln$ 1935 metais.

Įdomu, ko tuo metu ėmėsi FRS – vietoje to, kad gelbėtų ekonomiką, staigiai sumažindama palūkanų normą, FRS toliau atkakliai mažino pinigų masę, dar labiau gilindama depresiją. Dėl to tarp 1929 ir 1933 metų pinigų kiekis apyvartoje sumažėjo 33%.

Nors daugelis amerikiečių niekad negirdėjo, kad Didžiąją depresiją suorganizavo FRS, tai labai gerai žinoma stambių ekonomistų tarpe. Pavyzdžiui, Elifronas Fridmanas, Nobelio laureatas iš Stenfordo, pasakė per interviu Nacionalinei radijo draugijai 1996 sausį, kad FRS neabejotinai sukėlė depresiją, sumažinusi pinigų kiekį apyvartoje vienu trečdaliu.

Tačiau krizės metu prarasti amerikiečių pinigai niekur nedingo. Jie perėjo į rankas tiems, kurie iš anksto žinojo apie biržos krachą ir investavo pinigus į auksą prieš pat krizę. Auksas visuomet buvo patikimiausia lėšų išsaugojimo priemonė. Amerikos pinigai keliavo ir į užsienį. Neįtikėtina, bet tuo metu, kai prezidentas Huveris herojiškai mėgino gelbėti bankus ir gyvybiškai svarbias įmones, kai milijonai amerikiečių, depresijai gilėjant, vis labiau badavo, milijonai dolerių buvo išleista Vokietijos atkūrimui.

Prieš 8 metus iki Hitleriui okupuojant Lenkiją, kongresmenas Liuisas Makfedenas įspėjo Kongresą, kad mokesčių mokėtojai moka už Hitlerio įsitvirtinimą valdžioje: „Po Pasaulinio karo Vokietiją užgrobė tarptautiniai bankininkai. Jie privedė šalį iki katastrofiškos būklės, jie ją valdo, maitina, girdo ir melžia. Jie supirko jos pramonę, žemę, kontroliuoja gamybą ir visas komunalines tarnybas“. „Vokiečių tarptautiniai bankininkai finansuoja dabartinę vyriausybę. Jie padėjo Adolfui Hitleriui gauti dolerinį kreditą, kuris iki paskutinio cento buvo išleistas tam, kad Hitlerio ėjimas į valdžią sukurtų grėsmę Briuningo vyriausybei“. „Ir kadangi Briuningas atsisako dirbti nurodinėjamas vokiškų tarptautinių bankininkų, sudaromos sąlygos Hitleriui ateiti į valdžią, kad Vokietijos tauta būtų visiškai pavergta…“ „FRS direktorių tarybos pagalba… į Vokietiją buvo perpumpuota daugiau kaip 10 mlrd$ amerikietiškų lėšų. Jūs visi girdėjote, kokie didžiuliai projektai šiuo metu realizuojami Vokietijoje… šiuolaikiškiausi pastatai ir didžiuliai planetariumai, sporto salės ir plaukymo baseinai, puikios valstybinės autostrados ir pažangiausi fabrikai. Visa tai daroma už mūsų pinigus, perduotus Vokietijai FRS direktorių tarybos sprendimu“. „FRS valdytojai pripumpavo į Vokietiją tiek milijardų dolerių, kad aš netgi droviuos ištarti tikrąją sumą“.

Paskutiniais savo prezidentavimo metais Huveris beviltiškai bandė realizuoti bankų sistemos gelbėjimo planą. Planas žlugo, nes jo priėmimui Kongrese reikėjo užsitikrinti demokratų daugumos paramą.

1932 metais prezidentu tapo Franklinas Delano Ruzveltas. Kai tik jis užėmė savo postą, buvo skubiai imtasi ypatingų priemonių išvesti bankų sistemą iš krizės. Tačiau jos baigėsi ne kuo kitu, kaip FRS kontrolės pinigų apyvartai sustiprėjimu. Tik tada FRS pradėjo „atverti piniginę“ ir paremti naujais pinigais badaujančią Amerikos tautą.

Pinigų valdovai 9

Money masters

Džeimsas P. Morganas

DŽ. P. Morganas ir 1907 metų krizė

Prasidėjus XX amžiui, centrinio privataus banko kūrimu susirūpino tokie žmonės kaip Dž. P. Morganas. Vos vienos finansinės krizės tetrūko, kad tautos dėmesys būtų sutelktas ties abejotina būtinybe įsteigti centrinį banką. Reikėjo įdiegti į žmonių sąmonę, kad tik centrinis bankas gali padėti išvengti masinių bankų bankrotų.

Morganas, be abejo, buvo pats įtakingiausias Amerikos bankininkas ir galimas Rotšildų agentas. Būtent jis finansavo Rokfelerio „Standart Oil“ imperiją, Edriko Heremono geležinkelių monopoliją ir Endriaus Karnegio metalurgiją, o taip pat daugybę kitų firmų įvairiose pramonės srityse. Be to, jo tėvas Džiulijus Morganas buvo Amerikos finansinis tarpininkas Anglijoje. Po tėvo mirties Dž. P. Morganas pasiėmė pas save į darbą jo britų partnerį Edvardą Grinfelą, kuris ilgą laiką užėmė Anglijos Banko direktorių tarybos nario postą. Istorija liudija, kad po Morgano mirties, jo turtas buvo vertinamas vos keliais milijonais dolerių. O didžioji dalis vertybinių popierių, kurie, kaip daug kam atrodė, jam priklausė, buvo kitų asmenų nuosavybė.

1902 metais prezidentas Teodoras Ruzveltas, labai savalaikio antimonopolinio įstatymo pagalba pradėjo taip vadinamą Morgano ir jo draugų puolimą, siekdamas susmulkinti pramonins monopolijas. Realybėje jam prastai sekėsi užkirsti kelią bankininkų vykdomam Amerikos ekonomikos monopolizacijai. Ruzveltas lyg ir suskaldė monopoliją Standart Oil, tačiau iš tikrųjų niekas nepasikeitė – ji buvo padalinta į 7 korporacijas, kurioms kaip ir anksčiau vadovavo Rokfeleris. Visuomenė apie tai puikiai žinojo dėka Tomo Nesto politinių karikatūrų. Bankininkus jis vadino „pinigų trestu“.

1907, praėjus metams po Ruzvelto perrinkimo, Morganas nusprendė, kad atėjo laikas reanimuoti centrinio banko idėją. Suvieniję finansines pastangas, Morganas ir jo draugai buvo pajėgūs slapta išprovokuoti fondų rinkos griūtį. Tuo metu tūkstančiai nedidelių bankų visoje šalyje jautė didelį lėšų stygių – dėka darbo su daliniu padengiamumu, daugelio jų turimų rezervų suma sudarė mažiau kaip 1% išdalintų kreditų. Dėl to vos po kelių dienų nuo fondų krizės, žmonės visoje šalyje puolė atsiimti pinigų iš bankų. Šiuo momentu Morganas pasisakė visuomenei, pasiūlęs pagelbėti svyruojančiai Amerikos ekonomikai ir „ligotiems“ bankams pinigais, kuriuos jis „sukurs iš nieko“. Tai buvo vienas siaubingiausių pasiūlymų- nepalyginamai blogesnis netgi už bankines operacijas su daliniu padengimu. Tačiau Kongresas jį palaikė. Morganas aprūpino tuo popieriumi ekonomiką, o dalį jo pasiuntė į savo filialus, kad būtų išduoti kreditai su procentais.

Planas pavyko. Greitai visuomenė vėl atgavo pasitikėjimą nacionaline valiuta, tačiau dėl visų šių operacijų pinigų valdžia susikoncentravo kelių stambių bankų rankose. 1908 krizė baigėsi. Dž. P. Morganą, kaip didvyrį, Prinstono universitete pagerbė pats prezidentas Vilsonas, sakydamas: „Visų mūsų problemų buvo galima išvengti, jei sukurtume specialų komitetą iš 6-7 valstybės vyrų, tokių kaip Dž. P. Morganas“.

Vėliau ekonomikos vadovėliai aiškins FRS įkūrimą kaip tiesioginę 1907 metų krizės pasekmę. Citata: „Po grėsmingos kreditinių įstaigų bankrotų epidemijos šalis kartą ir visiems laikams „pasisotino“ nestabilių privačių bankų anarchija“. Tačiau Minesotos kongresmenas respublikonas Čarlzas Lindbergas vėliau kalbėjo, kad 1907 krizė iš tiesų buvo afera: „Tuos, kurie neįtiko lupikautojams, galima buvo išstumti iš verslo. Ir žmonės bijojo reikalauti bankų ir valiutos įstatymų pakeitimo, įstatymų, kuriuos „pinigų trestas“ suformavo savo patogumui“.

Tokiu būdu, nuo įstatymo dėl bankų išleidimo 1863 metais momento, lupikautojai suorganizavo seriją ekonominių pakilimų ir smukimų. Šių veiksmų tikslas buvo ne tik atimti iš amerikiečių tautos nuosavybę, bet ir vėliau tvirtinti, kad nacionalinė bankų sistema yra tiek nestabili, kad reikalauja konsolidacijos. Kitaip sakant – reikia centrinio banko.

Džekilo sala

Iškart po 1907 krizės Teodoras Ruzveltas pasirašė nutarimą dėl naujo organo, pavadinto Nacionaline Pinigų Komisija, įsteigimo. Ji buvo įpareigota tirti situaciją bankų sistemoje ir sudaryti rekomendacijas Kongresui. Ir, žinoma, Komisija buvo sukomplektuota iš Morgano draugų bei kolegų. Pirmininku buvo paskirtas senatorius Nelsonas Oldridžas iš Rod Ailendo. Jis atstovavo turtingiausių Amerikos bankininkų šeimų, gyvenusių Rod Ailende, interesus. Jo dukra Meri buvo ištekėjusi už Džono Rokfelerio Jaunesniojo. Santuokoje jie susilaukė 5 sūnų – Džono, Nelsono, 1974 metais tapusio kompanijos viceprezidentu, Lourenso, Vitropo ir Deivido, būsimo Tarptautinių Santykių komisijos ir Chase Manhatan Bank valdybos pirmininko.

Kai tik buvo sukurta Nacionalinė Pinigų Komisija, senatorius Oldridžas iškeliavo į 2 metų trukmės turnė, kurio metu plačiai konsultavosi su Anglijos, Prancūzijos ir Vokietijos privačiais centriniais bankais. Jo vojažų išlaidos sudarė astronominę tiems laikams sumą – 300 000$. Jam sugrįžus, 1910 lapkričio 22 vakarą, tam tikri turtingi ir įtakingi Amerikos žmonės užsakė senatoriui specialų geležinkelio vagoną, kad slapta susitiktų Džekilo saloje, esančioje netoli nuo Džordžijos pakrantės. Kartu su grupe atvyko Polas Varburgas. Investicinė kompanija Kuhn Lobben Company paskyrė jam metinę 5000$ algą vien už tai, kad jis užsiimtų Amerikoje privataus centrinio banko lobistine veikla.

Varburgo partneris šiame biznyje buvo žmogus, vardu Džeikobas Šifas, proanūkis to Šifo, kuris kažkada kartu su Rotšildų šeima gyveno Frankfurte po vienu stogu. Šifas tuo metu kaip tik užsiėmė 20 mln dolerių, kuriuos jam perdavė rusų caro nuvertimui, „įsisavinimu“. Tačiau apie tai pakalbėsime paskui.

Būdinga, kad šios trys Europos bankininkų šeimos – Rotšildai, Varburgai ir Šifai – buvo kaip ir jų amerikietiški partneriai Morganai, Rokfeleriai ir Oldridžai nuo seno susiję tarpusavyje šeimyniniais ryšiais.

Saugumo užtikrinimo priemonės buvo tokios griežtos, kad netgi 7 pagrindiniai pasitarimo dalyviai buvo griežtai įspėti vartoti tik vardus, kad tarnai negalėtų atpažinti jų pagal pavardes. Gerokai vėliau vienas iš įvykių dalyvių, National Citibank of New York prezidentas ir Rokfelerių šeimos atstovas Frenkas Vanderlipas pasakė apie savo kelionę į salą laikraštyje Saturday Evening Post 1935 vasario 9: „Kaip tikras sąmokslininkas, aš veikiau slaptai. Mes supratome, kad paviešinimo būti negali, kitaip mūsų pastangos ir išeikvotas laikas nueis niekais. Jei mūsų susitikimas, skirtas sukurti įstatymo dėl bankų sukūrimui, būtų paviešintas, įstatymo projektas paprasčiausiai nebeturėtų šansų įveikti Kongresą“.

Misterijos dalyviai atvyko į Džekilo salą, kad rastų būdą savo pagrindinei problemai išspręsti – kaip įkurti nuosavą privatų centrinį banką. Tačiau buvo ir kitų klausimų, jie visų pirma buvo susiję su greitai mažėjančia stambių nacionalinių bankų dalimi Amerikos rinkoje.

Visų pirma, per pirmą XX amžiaus dešimtmetį bankų skaičius Amerikoje padvigubėjo, jų jau buvo 20 000. Tačiau 1913 metais tik 29% iš jų buvo nacionaliniai bankai, kurie saugojo 57% visų šalies depozitų. Vėliau straipsnyje žurnale Magazine senatorius Oldridžas pripažino: „Iki įstatymo dėl bankų ratifikavimo Niujorko bankininkai valdė tik šio miesto rezervus. Dabar mes sugebame kontroliuoti visos šalies rezervus.“ Dėl to reikėjo kažko imtis, kad paimti savo kontrolėn visą bankų sistemą. Juk, kaip vaizdingai išsireiškė Džonas D. Rokfeleris, „Konkurencija – tai nuodėmė“.

Antra – šalies ekonomika tiek sutvirtėjo, kad korporacijos pradėjo finansuoti veiklos plėtimą iš nuosavų pelnų, vietoje to, kad imtų didžiulius kreditus stambiuose bankuose. Per pirmuosius naujojo šimtmečio 10 metų 70% korporacinio finansavimo buvo atlikta iš nuosavų korporacijų pelnų. Kitaip sakant, Amerikos ekonomika darėsi nepriklausoma nuo lupikautojų ir šitai tendencijai reikėjo padaryti galą.

Visi susitikimo dalyviai suvokė, kad prieš sprendžiant minėtas problemas, reikia išspręsti klausimą, susijusį su „ryšiais su visuomene“, t.y. sugalvoti naujos įstaigos pavadinimą. Diskutuojama apie tai buvo vienoje iš viešbučio, šiandien žinomo kaip Jekkyl Island Club Hotel konferencijų salėje. Oldridžas reikalavo, kad net žodžio „bankas“ pavadinime neturėtų būti. Varburgas norėjo pavadinti naują įstatymą „Įstatymu dėl nacionalinio rezervo“ arba „Įstatymu dėl Federalinio rezervo“. Prasmė buvo ne tik ta, kad būtų sudarytas įspūdis, jog naujasis centrinis bankas nekredituos bankų, bet ir ta, kad būtų nuslėptas jo monopolizmas.

Praėjus 9 debatų dienoms, buvo nutarta, kad naujasis centrinis bankas turi būti labai panašus į jau buvusius JAV istorijoje. Jis turėjo gauti monopolinę teisę valdyti JAV valiutą ir galėjo kurti pinigus „iš oro“. Kokiu būdu? Iš pradžių pakalbėkime apie obligacijas. Vyriausybės požiūriu, obligacijos – tai tiesiog mokėjimų įsipareigojimai. Žmonės perka obligacijas, kad užtikrintų sau fiksyuotas palūkanas už investuotas lėšas. Pasibaigus terminui, vyriausybė padengia obligacijos nominalą, išmoka palūkanas pagal rinkos kainas ir ši konkreti obligacijų laida liaujasi egzistavusi. Šiuo metu Amerikoje apyvartoje tokių obligacijų esama už maždaug 3,6 mlrd $.

O dabar pažvelkime, kaip vyksta pinigų „gamybos“ procesas Federaliniame Rezerve.

1 etapas. JAV federalinis atviros rinkos komitetas duoda leidimą pirkti vyriausybines obligacijas atviroje rinkoje.

2 etapas. FRS superka obligacijas atviroje rinkoje iš visų, kas nori jas pasiūlyti.

3 etapas. FRS apmoka pirkinį elektroniniu pervedimu į pardavėjo banką. Šios lėšos sukuriamos „iš nieko“. Visa paslaptis tame, kad pinigai atsiranda kaip paprasčiausi įrašai sąskaitose.

4 etapas. Komerciniai bankai panaudoja tas lėšas kaip savo rezervus. Jie turi teisę išduoti jomis padengtus naujus kreditus sumai, daugiau kaip 10 kartų viršijančiai rezervų sumą, o taip pat imti už jų naudojimąsi palūkanas.

Tokiu būdu gaunasi, kad FRS nupirktos obligacijos, tarkim, už milijoną dolerių, pavirsta daugiau kaip 10 mln $ bankų sąskaitose. Kitaip sakant, FRS spausdina 10% visiškai naujų pinigų, o likusius 90% sukuria bankai. Kad sumažėtų pinigų masė nacionalinėje ekonomikoje, atliekama atvirkštinė manipuliacija – FRS parduoda obligacijas rinkoje ir pinigai keliauja atgal iš vietinių bankų sąskaitų į FRS. Kreditinių lėšų kiekis atitinkamai sumažėja suma, kuri yra 10 kartų didesnė už privačių asmenų nupirktų obligacijų sumą. Tokiu būdu obligacijų pardavimas už milijoną dolerių sumažina pinigų masę 10-čia milijonų dolerių.

Dabar pamėginkim susigaudyti kur slypi tikrasis bankininkų interesas, kieno atstovai surengė slaptą susitikimą Džekilo saloje.

1.Naujas įstatymas nukreipė bankų reformą absoliučiai klaidinga kryptimi.

2.Jis užkirto kelią vyriausybinių išlaidų finansavimo, neapsunkintais užsienio skolomis Linkolno „žaliaisiais doleriais“ mechanizmo atkūrimą. Pagrįstas obligacijų leidimu biudžeto išlaidų finansavimo mechanizmas, įpirštas Linkolnui jau po „žaliųjų nugarėlių“ sukūrimo, įgavo įstatymo galią.

3.Įstatymas suteikė bankininkams teisę sukurti 90% Amerikos pinigų, turinčių tik dalinį padengimą, kuriuos jie vėliau skolina už palūkanas, dar labiau padidindami rezervais nepadengtų pinigų masę.

4.Įstatymas sukoncentravo visos šalies pinigų masės valdymą saujelės išrinktųjų rankose.

5.Įstatymas sukūrė centrinį banką, kuris praktiškai nepavaldus efektyviai politinei kontrolei.

Neilgai trukus po FRS sukūrimo, būtent jos inicijuotas pinigų masės sumažinimas sukėlė Didžiają Depresiją. Nuo to laiko centrinio banko nepriklausomybė dar labiau išaugo dėka „Federalinio rezervo“ išplėtimo poįstatyminiais aktais.

Kad visuomenei susidarytų įspūdis, kad valdžia kontroliuoja FRS, bankininkai numatė, kad sistemą valdys direktorių taryba, kurią paskirs prezidentas ir ratifikuos Senatas. Bankininkams liko tik užsitikrinti pagalbą žmonių, darančių įtaką paskyrimams į direktorių tarybą. Tai nesudėtinga, juk bankininkai valdo pinigus, o už pinigus galima nusipirkti politikų palankumą.

Po susitikimo Džekilo saloje, bankininkai rimtai ėmėsi „ryšių su visuomene“. Stambiausiu Niujorko bankininkai drauge įkūrė 5 mln $ dydžio fondą, kad „pagelbėtų“ žinomų universitetų profesoriams teoriškai pagrįsti naujo banko sukūrimą. Vienas pirmųjų FRS šalininkų buvo pats prezidentas Vilsonas, pasakęs giriamą kalbą Prinstone. Tačiau bankininkų sumanymas nepavyko. Oldridžas netrukus buvo demaskuotas kaip bankininkų agentas. Įstatymo projektas buvo pripažintas naudingu tik „pinigų trestui“. Kongresmenas Lindbergas Kongrese šitaip išdėstė savo požiūrį: „Oldridžo planas sukurtas Volstrite. Jis reiškia, kad jei prireiks laikyti žmones baimėje, bus sukelta nauja krizė. Vyriausybė moka Oldridžui už tai, kad jis atstovautų tautos interesams. Vietoje to jis siūlo planą, ginantį pinigų monopolijų interesus“.

Akivaizdu, kad jeigu nebūtų įsitikinusi pergale Kongrese, respublikonų vadovybė nebūtų pateikusi įstatymo projekto balsavimui. Tuomet bankininkai ramiai ėmėsi plano Nr. 2 – analogiško pasiūlymo, kurį dabar pateikė demokratai. Jie ėmė finansuoti Vudrą Vilsoną kaip savo išrinktąjį demokratų stovykloje. Kaip aiškina žinomas istorikas Džeimasa Perfofas, lydėti Vilsoną buvo pristatytas Volstrito finansininkas Donaldas Baruchas. Jis atvedė Vilsoną į demokratų štabą Niujorke 1912 metas „kaip veršiuką ant grandinės“. „Vilsonas perėjo „indoktrinacijos“ kursą, kurį jam pravedė ten susirinkę politiniai lyderiai…“

Dabar mizanscena būsimam spektakliui buvo paruošta, o lupikautojai vėl buvo pasirengę kurti savo privatų centrinį banką. Juk žala, padaryta prieš 76 metus Endriaus Džeksono veiksmais, buvo padengta Pilietinio karo laikais, priėmus įstatymą dėl nacionalinių bankų. Nuo to laiko dešimtmečius vyko nenuilstama kova už ankstesnių pozicijų atstatymą. Džeksono šalininkai, sveikinę „žaliąsias nugarėles“, turėjo tapti aršiais Viljamo Dženingso Brajeno sąjungininkais. Buvusieji lupikautojų priešininkai su Brajenu priešakyje, su Barucho pagalba buvo palenkti remti demokratą Vilsoną. Tačiau visus juos netrukus išdavė.