Lietuva, TVF ir 90-ųjų šoko terapijos reformos – atgal į kapitalizmą.

Pabudome ir kelkimės

Atgal į 90-uosius. Kaip Lietuva „šoko terapijos“ pagalba iš socializmo perėjo į kapitalizmą.

„Lietuva – nuo „išsivysčiusios“ iki „besivystančios“… Darbininkų paradus pakeitė homoseksualų paradai. Nuoga tiesa tapo nuogu melu. Valstybės nuskurdintus vaikus ėmė gelbėti ne valstybė, bet privačių televizijų laidos „Gelbėkite vaikus!“, Vašingtono ir Briuselio vasalų įkurti „Maisto Bankai“.

„Pirmoji nepriklausomos Lietuvos K. Prunskienės vedama vyriausybė įgyvendindama TVF rekomenduojamą „šoko terapiją“ būtiną „laisvajai rinkai“ 1991 m. sausio 8 dieną pakėlė kainas 3,2 karto, t.y. 320 procentų – tam, kad gyventume geriau!“

1990 Kovo 11-oji – nuo socializmo prie kapitalizmo

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, kuriame rašoma, kad atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas, kad Lietuvos valstybės teritorijoje neveikia jokios kitos valstybės Konstitucija ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė.

Tačiau praėjus keliasdešimčiai metų po nepriklausomybės atstatymo Aukščiausiosios Tarybos paveldėtojui – dabartiniam LR Seimui tautos valia tapo nebesvarbi. Lietuvos valstybės nepriklausomybė ir valstybės suverenios galios buvo panaikintos paties Seimo, įvedus Lietuvos Konstitucijos pataisas, kurios įstatymų viršenybę teikia ES sutartims ir tarptautinės teisės normoms.

Nors vienas iš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo veiksnių buvo ekonominio savarankiškumo siekis su tikslu gyventi geriau, tačiau gavosi atvirkštinis procesas – daugelis Lietuvių gyvena santykinai blogiau. Lietuvoje nėra nei tikrosios žodžio laisvės, nei demokratijos, nei socialinio teisingumo. Lietuvoje įtvirtintas Vakarietiškas „demokratinis režimas“.

Kodėl taip įvyko?

Lietuvos nepriklausomybės ir kapitalizmo atstatymas

1990 kovo 11-sios Nepriklausomybės atstatymo aktas panaikino LTSR Konstitucijoje įtvirtiną socialistinę santvarką ir laikinai sugrąžino galioti 1938 metų A. Smetonos totalitarinę Konstituciją.

Taip Lietuvoje buvo restauruota kapitalistinė santvarka (be referendumo), kuri vėliau masinės propagandos ir referendumo būdu buvo įteisinta naujoje 1992 metų Lietuvos Konstitucijoje.

Lietuvos ekonominis modelis pagal Gorbačiovo planą: „Perestroika“

Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad Lietuvą į ekonominę krizę ir „nepriklausomybę“ vedė tuometinio TSRS generalinio sekretoriaus M. Gorbačiovo 1986 metais paskelbta „Perestroika“ (persitvarkymas). Gorbačiovo paskelbtos „Perestrojkos“ laikais davusios šiek tiek laisvės spekuliantams suklestėjo didelė spekuliacija, kuomet prekės buvo perkamos valstybine kaina, o parduodamos rinkos kaina.

Spekuliacija buvo įteisinta 1988 metų gegužės mėnesį TSRS Komunistinei nomenklatūra parengus ir Gorbačiovui priėmus „Kooperatyvų įstatymą“. Šis įstatymas leido kurtis privačioms komercinėms ir tarptautinėms bendrovėms, kurių savininkai buvo tie patys valstybinių įmonių vadovai.

Vėliau buvo leista valstybine kaina pirkti įmones, kurios buvo parduodamos jau rinkos kaina. Deja, ši „Perestroikos“ sistema palaikė tik korupciją, asmeninio praturtėjimo ir turgaus prekybos politiką, o ne tikrąjį verslą. Atidarius sienas, daugelis prekių buvo išvežamos pardavimui į Vakarų Europą. Dauguma jų išveždavo kaimyninės Lenkijos spekuliantai.

Prasidėjo prekių trūkumas. Vėliau ir TVF palaikė šią turgaus prekybos politiką tarnaujančią tik turtingiesiems.

Lietuvos ekonominis modelis pagal Vašingtono planą: „šoko terapiją“

Lietuva, kaip ir kitos atsiskyrusios naujos šalys buvo ekonomiškai pažeidžiamos, kaip ir tuometinė Rusija. Lietuvos ekonomikos atsinaujinimui reikėjo paskolų. O jų niekas nedavė. Pinigų nedavė nei JAV, nei tuometinės ES finansinės institucijos.

JAV pinigų duoda tik Izraeliui, (anksčiau davė dar ir Egiptui) daugiau niekam, net ir pačioms skurdžiausioms valstybėms. JAV duoda tik paskolas, kurias privalu gražinti privatiems bankams.

Tad po 1990-ųjų Kovo 11-os Tarptautinis Valiutos Fondas (TVF) ir Pasaulio Bankas nesunkiai galėjo priversti Lietuvą skolintis ir taip pertvarkyti Lietuvos ekonominę politiką – prie kiekvienos Lietuvai išduodamos paskolos sutarties buvo prisegamos taip vadinamos „sąlygos“, kurios atitiko bankų kreditorių interesus.

Prieš gaunant paskolą TVF nurodymu Lietuva privalėjo liberalizuoti prekių kainas, t. y. atsisakyti kainų ir nacionalinės valiutos valstybinio reguliavimo politikos, liberalizuoti prekybą, įsileisti užsienio kapitalo investitorius, sumažinti subsidijas socialinėms programoms ir viešajam sektoriui, privatizuoti visą šalies turtą ir valstybines įmones, įvesti demokratiją (daugiapartinę sistemą) ir kovoti su korupcija.

Vašingtonas paprasčiausiai reikalavo Lietuvoje įvesti neo-liberalųjį kapitalizmą.

1990 Kovo 11-ą paskelbus Lietuvos nepriklausomybės atstatymą Vytauto Landsbergio vyriausybė pirmoji pradėjo įgyvendinti Vašingtone įsikūrusio Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) pateiktas reformas reikalingas „laisvajai rinkai“, kurios oficialiai vadinasi Struktūrinio Pertvarkymo Programa (angl. Structural Adjustment Program).

Pirmoji nepriklausomos Lietuvos vyriausybė vadovaujama prof. Kazimiros Prunskienės (1990 m. kovo 17 d. – 1991 m. sausio 10 d.) pradėjo įgyvendinti TVF primestą „laisvosios rinkos“ politiką. Kaip savo knygose rašo prof. Prunskienė pirmoji Lietuvos vyriausybė turėjo atlikti „realius nepriklausomybės atkūrimo ir ekonomikos pertvarkymo darbus“.

Todėl Prunskienės vyriausybė įgyvendindama TVF rekomenduojamą „šoko terapiją“ būtiną „laisvajai rinkai“ 1991 m. sausio 8 dieną pakėlė kainas 3,2 karto, t.y. 320 procentų – tam, kad gyventume geriau!

JAV Prezidento G.Busho ir atkurtos nepriklausomos Lietuvos premjerės K.Prunskienės susitikimas Baltuosiuose rūmuose.

 

Ironiška, tačiau Prunskienė 2001 metais buvo išrinkta „Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos“ pirmininke – valstiečių, kurių kolūkius vėliau sunaikino pačios prof. Prunskienės pradėta įgyvendinti TVF „laisvosios rinkos“ ekonominė politika. 2010 metais Kazimira Prunskienė įregistravo naują „Lietuvos Liaudies Partiją“ (LLP).

TVF slaptasis tikslas buvo sunaikinti rublio zoną ir taip sužlugdyti prekybą tarp buvusių tarybinių respublikų, kad būtų sužlugdyta Rusijos ekonomika. 1992 metais ta pati TVF reformų programa buvo pradėta įgyvendinti ir Rusijoje, kurią jau valdė korumpuotas Jelcinas.

Lietuvoje, kaip ir Rusijoje prasidėjo staigi infliacija, todėl tais pačiais metais Tarptautiniam Valiutos Fondui (TVF) patariant ir techniškai padedant Lietuvoje buvo atsisakyta rublio ir įvesti laikinieji pinigai praminti ministro pirmininko Vagnoriaus vardu „Vagnorkėmis“, kurie buvo verčiami ir kaupiami JAV doleriais laikomais „patikimiausia“ valiuta.

Žmonės siekė įsigyti dolerius net ir pačia didžiausia kaina.

Miestuose paplito pilna valiutos keitimo kioskų (valiutos kursas yra pats svarbiausias makro-ekonominių reformų instrumentas). Taip „nepriklausomos“ Lietuvos konservatorių, vėliau ir socialdemokratų vyriausybės pradėjo įgyvendinti ekonominės ir politinės priklausomybės nuo Vašingtono, Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) ir Pasaulio Banko politiką.

Pirmieji treji Lietuvos ekonomikos metai (1990-1993) pasižymėjo išskirtine, kelis šimtus (1991 metais – 383 proc.) ir net daugiau nei tūkstantį (1992 metais – 1 163 proc.) per metus siekiančia infliacija ir didžiuliu ūkio nuosmūkiu. Pseudo-ekonomistai, iki galo nesuvokdami vykstančių reiškinių, nemokšiškai viską bandė suversti „tarybinės sistemos klaidomis, už kurias reikia mokėti“.

Lietuvos ekonomikos žlugdymas

Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) ir Pasaulio Banko nurodymu daugelis Lietuvos pramonės įmonių gaminusių produkciją vietinei rinkai buvo uždarytos arba priverstos paskelbti bankrotą. Kitos įmonės buvo priverstos parsiduoti užsienio kompanijoms ir gaminti prekes užsieniui.

To pasekoje didelės taptautinės kompanijos perėmė vietinę rinką, kartu ir vietinę pigią darbo jėgą. Nacionalinės valiutos nuvertėjimas, importo liberalizacija ir prekių dempingas sunakino lengvąją pramonę. Pvz. dėl liberalizuoto importo iš užsienio įvežami pigūs dėvėti drabužiai sunaikino daugelį rūbus gaminančių įmonių.

 

Nežiūrint tarybinių laikų ekonominės stagnacijos, naujai įgyvendinamas neo-liberalusis kapitalizmas griovė Lietuvos ekonomiką, o į Lietuvos rinką atėjusios užsienio bendrovės krovėsi turtus.

Tai buvo paprasčiausia užsienio korporacijų pasipelnymo ekspancija į Lietuvą! Šiai pasipelnymo ekspancijai Lietuvoje buvo įkurta tiesioginių užsienio investicijų plėtros agentūra „Investuok Lietuvoje“.

Didžiausių užsienio bendrovių ekspancija ir „pelningumas“ yra pagrįstas pigia darbo jėga ir didžiosios gyventojų dalies nuskurdinimu mokant minimalų darbo užmokestį.

Struktūrinis pertvarkymas sugriovė Lietuvos pramonę gaminusią produkciją vietinei rinkai, o pačią Lietuvą pavertė į eksporto pramonei reikalingos pigios darbo jėgos zoną. Taip Lietuvoje buvo sukurta eksporto pramonė ant kurios tik ir remiasi visa Lietuvos ekonomika.

Beje, eksporto ekonomika remiasi ir daugelis kitų šalių, todėl Lietuvos pramonė dėl konkurencijos priversta mažinti savo produkcijos kainas. Tad surenkamų į biudžetą mokesčių nepakanka užsienio skoloms gražinti.

Tarp kitko, Lietuvos pramonės decentralizacijai, kuri privedė prie Lietuvos pramonės sunaikinimo, dar 1989 metais birželio 17 d. tautinio atgimimo ir Sąjūdžio įtakoje buvo įkurta Lietuvos Pramonininkų Asociacija (LPA). 1990 m. rugsėjo 15 dieną antrojo LPA suvažiavimo metu, kurio prezidentu buvo gamybinio susivienijimo “Neringa” generalinis direktorius A. Matulevičius, suvažiavimas priėmė nutarimą, palaikantį Lietuvos Respublikos AT veiklos nuostatas pereinant prie rinkos ekonomikos, gamybos įmonių privatizacijos.

Ekonominis genocidas, pigi darbo jėga ir sekso vergės

TVF reikalavimu taikyta “šoko terapija“ buvo mirtinas smūgis Lietuvos ekonomikai.

„Laisvosios rinkos“ sistema panaikino valstybinį kainų reguliavimą ir įteisino privatizaciją, kurios rezultate privačios bendrovės perėmė beveik visą šalies infrastruktūrą – aptarnaujančių ūkį ir gyventojus kompleksus, inžinerinius elektros, vandens ir dujų tiekimo tinklus, susisiekimo komunikacijas, komunalinius, visuomeninius prekybos ir kitus gyventojų paslaugoms teikti reikalingus objektus.

Makro-ekonominės reformos įgalino dalinai privatizuoti svarbiausių viešojo sektoriaus tarnybų, kurių pasekoje daugelis žmonių sunkiai išgali susimokėti už komunalines, sveikatos apsaugos ar švietimo paslaugas. Gyventojams jau įvestas privalomas sveikatos draudimas.

Valstybės nuskurdintus vaikus ėmė gelbėti ne valstybė, bet privačių televizijų laidos „Gelbėkite vaikus!“, Vašingtono ir Briuslelio vasalų įkurti „Maisto Bankai“.

 

TVF tiesiog reikalavo Lietuvos pigiai parduoti pelningus valstybinius strateginės reikšmės objektus, kad būtų peržiūrėtos ankstesnių paskolų sąlygos. (Nepamirškime, kad pelningą Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą pirmoji pigiai įsigijo JAV bendrovė).

 

Mažeikių NPG statyba 1979 m.

 

„Laisvosios rinkos“ ekonomikos reformos Lietuvoje pasitarnavo neteisėtam turto įgijimui ir naujų nusikalstamų grupuočių susikūrimui. Pagal TVF ir Pasaulio Banko pateiktas privatizacijos programas Lietuvos nusikalstamos grupuotės (valstybiniame lygyje) pigiai įsigijo, arba tiesiog nusavino Lietuvos liaudies ūkio sukurtus turtus.

Žemės ūkio paskirties žemė buvo privatizuota taip pat TVF išduotų paskolų sąlygų pagrindu (angl. sectoral adjustment loans). TVF ir Pasaulio Banko žemės reformos būtent pasitarnavo ardant kolūkius Lietuvoje.

Nors reformų esmė buvo susijusi su žemės nuosavybės teisės grąžinimu žemdirbiams, tačiau iširus kolūkiams daugelis žmonių prarado darbo vietas, reforma leido žemę sukoncentruoti tik į nedaugelio asmenų rankas. Ši tendencija vedė link žemės praradimo, ir/ar žemės išnuomavimo smulkiems žemdirbiams ir sezoninių, bežemių darbininkų klasės formavimosi.

TVF ir Pasaulio Banko primestos makro-ekonominių reformų pasėkmės Lietuvai buvo tragiškos lyginant su tuo, kad Tarybų Lietuvoje 1980 – 1990 metais nebuvo bedarbystės, o kainos buvo sąlyginai stabilios.

Po 1990-ųjų Lietuvai įvedus „laisvosios rinkos“ ekonomiką staigiai pakilo infliacija, atlyginimai smuko (tuo metu iki 15 JAV dolerių per mėnesį), perkamoji galia stipriai sumažėjo, daugelis darbo vietų buvo sunaikinta, todėl smarkiai išaugo bedarbystė.

Smarkiai sumažintos išlaidos sveikatos apsaugai, švietimui, socialinėms programoms. Kaimuose ir miestuose buvo uždaryta daugelis darželių ir pradinių mokyklų. Įšaldyti atlyginimai švietimo įstaigų darbuotojams. Pati sveikatos apsaugos sistema buvo palaipsniui privatizuojama. Dėl padidėjusių kuro kainų smarkiai išaugo šildymo ir kitų paslaugų kainos. Žmones skurdino naujai įkurta prievartinė antstolio institucija. Dėl infliacijos sukaupti asmeniniai žmonių turtai toliau mažėjo. Visi pokariniai Lietuvos liaudies ūkio laimėjimai didžia dalimi buvo sunaikinti. Pradėjo smarkiai augti valstybės skola užsieniui.

Liberalizavus vietinę prekių rinką, kainos pakilo iki pasaulinio rinkos kainų lygio, tačiau atlyginimai taip ir nepasiekė pasaulinio lygio. Atlyginimus reguliavo TVF ir Pasaulio Bankas. Neo-liberalaus kapitalizmo reformos nustūmė Lietuvą į visišką skurdą.

Neo-liberalus kapitalizmas – „rinkos ekonomika“ – maitinasi iš žmonių skurdo. Todėl struktūrinis pertvarkymas reikalingas „laisvajai rinkai“, tai ekonominio genocido forma.

Lietuvos konservatorių ir socialdemokratų vyriausybių vykdoma ekonominio genocido politika dėl smukusio pragyvenimo lygio, nepritekliaus, bedarbystės privertė emigruoti iš Lietuvos šimtus tūkstančių lietuvių, kurių daugelis taip pat tapo pigia darbo jėga užsienio šalims.

Nemaža dalis moterų užsienyje pateko į sekso vergiją.

 

 

Ta pati neo-liberalaus kapitalizmo politika panašiu metu buvo pradėta įgyvendinti visame pasaulyje, todėl dar yra vadinama „Naujoji Pasaulio Tvarka“ (ang. New World Order).

„Naujoji Pasaulio Tvarka“ yra pagrįsta Vašingtono ir Wall Streeto apgaulingu sutarimu, kurie nustato „laisvąją rinkos“ sistemą, kaip vienintelį pasirinkimą kelyje į „klestinčią valstybės gerovę“. Todėl „laisvoji rinka“ iš tikrųjų nėra laisvosios rinkos sistema, bet Vašingtono remiama neo-liberalaus kapitalizmo – taip vadinamo struktūrinio pertvarkymo programa – intervencijos forma.

Lietuvoje Pasaulinio Banko ir TVF nurodytoms „laisvosios rinkos“ reformoms – pramonės, socialinės apsaugos privatizacijai, mokesčių reformoms, laisvosios rinkos politikai palaikyti, darbo kodekso normų liberalizacijai ir vėlesnei Lietuvos integracijai į Europos Sąjungą, 1990 metais buvo įkurtas “Laisvosios Rinkos Institutas” – laisvosios rinkos “idėjų kalvė“ (think tank).

Nors Institutas nėra politinė organizacija, tačiau jo “ekspertai” yra tapę politikais, kurie įgyvendino dalį ekonominio genocido – „laisvos rinkos“ – ekonomikos ir darbo rinkos idėjų. Pvz., buvę Instituto prezidentai R.Šimašius nuo 2008 metų gruodžio 9 iki 2012 metų vadovavo LR Teisingumo ministerijai, Rūta Vainienė buvo Vilniaus miesto tarybos narė ir mero patarėja, o Giedrius Kadziauskas – ūkio viceministras (2011-2012).

Dabar tokį patį neo-liberalųjį kapitalizmą Lietuvos vyriausybė eksportuoja į kitas buvusias tarybines respublikas duodama tų šalių vyriausybėms atlikti taip vadinamus „namų darbus“, t.y. įgyvendinti struktūrinio pertvarkymo programas.

Lietuvos ekonomika – nuo „išsivysčiusios“ iki „besivystančios“

Tarybinėje Lietuvoje pragyvenimo lygis niekada nebuvo aukštas, tačiau visi turėjo darbus ir galėjo tenkinti būtinuosius poreikius, o švietimas ir sveikatos apsauga buvo nemokama ir prieinama. Iki 1990-ųjų Tarybinė Lietuva buvo priskirta prie išsivysčiusių „šiaurės“ šalių, ypatingai sveikatos apsaugos ir švietimo srityse. Tačiau, po 1990-ųjų iki dabar TVF remiamų reformų dėka nualinta Lietuvos ekonomika vadovaujantis Pasaulio Banko kriterijais yra priskiriama prie „besivystančių“ šalių, greta su „mažas“ ir „vidutines pajamas“ gaunančiomis „Trečiojo pasaulio“ šalimis.

Be kita ko, Pasaulio Bankas remia „skurdo mažinimo“ tyrimus ir taip vadinamas „socialinio perskirstymo dimensijas“ (ang. social dimensions of adjustment), kurios tik suteikia „žmogiškąjį veidą“ „laisvosios rinkos“ institucijoms ir tariamą socialinių pokyčių vaizdą.

Demokratijos ir daugiapartinės sistemos iliuzija

Prie TVF ir Pasaulio Banko išduodamų paskolų sutarties „sąlygų“ buvo pridedami reikalavimai sukurti taip vadinamą „gerą valdžią“ ir surengti daugiapartinius rinkimus.„Laisvosios rinkos“ devizu tapo šalies „demokratizacija“.

Deja, pati ekonominių reformų prigimtis užkerta kelią tikrai demokratizacijai. Todėl naujoji „demokratija“ pirmiausia uždraudė Komunistų partiją, naikino Lenino, socializmo paminklus ir A. Smetonos režimo nusikaltimus menančius paminklus (pvz. Keturių komunarų, A. Šiaučiūnaitės ir kt.). Naujoji „demokratija“ perrašė visą istorijos vadovelį tik sau naudinga linkme. Komunistines dogmas pakeitė „demokratinės“, laukinio kapitalizmo dogmos. Lenino garbinimas pakeitė Bušo ir Obamos garbinimas.

Darbininkų paradus pakeitė homoseksualų paradai. Nuoga tiesa tapo nuogu melu

 

Papildomos TVF struktūrinio pertvarkymo programos sąlygos reikalavo „geros vyriausybės“ ir „demokratijos“. „Gera vyriausybė“ laikoma ta, kuri skelbia daugiapartinius rinkimus. Tačiau struktūrinis pertvarkymas skatina falsifikuotą parlamentinę demokratiją, kuri palaiko struktūrinio persitvarkymo ekonomiką, t.y. neo-liberalųjį kapitalizmą.

Liberalizmo virusas

1990 kovo 11-ąją atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Lietuvoje buvo įvesta daugiapartinė sistema. Tradiciškai laikoma, kad konservatoriai yra konservatyvių pažiūrų, o socialdemokratai liberalių pažiūrų. Gal pradžioje kažkurį laiką taip ir buvo. Tačiau Konservatoriai su Socialdemokratais iki šiol pjaunasi tarpusavyje, bet tarp šių partijų, bei jų surogatinių partijų – Darbo Partijos, Tvarkos ir Teisingumo partijos (liberal-demokratų), Liberalų, Liberal-centristų, Liberalų Sąjūdžio, Tautininkų ir kt., jokio fundamentalaus filosofinio ar ideologinio skirtumo nėra.

Visos šios partijos yra liberalių pažiūrų. (Ankstyvasis liberalizmas buvo kapitalizmą įteisinanti teoriją).

Buvęs Lietuvos liberalizmo „tėvas“ ir ideologas Algirdas Degutis pasakoja kas iš tikrųjų yra liberalizmas (VIDEO žemiau):

Konservatorius ir Socialdemokratus ir jų surogatines partijas vienija sutartinai priimta nuostata – neo-liberaliojo kapitalizmo ekonominė politika ir pro-Vakarietiška ES/NATO politika. Konservatoriai ir Socialdemokratai, bei jų surogatai aklai priima apgaulingą „laisvosios rinkos“ ir besąlygišką privatinės nuosavybės doktriną.

Todėl visų šių ir naujai vis dar besikuriančių partijų pažadai apie geresnį gyvenimą yra iliuzija.

Pavyzdžiui, visos valdančiosios partijos – Darbo Partija, Socialdemokratai, Konservatoriai, Tvarkos ir Teisingumo partija, Liberalai ir kitos mažesnės partijos vieningai palaikė Lietuvos stojimą į ES ir NATO, vieningai palaikė JAV/ES remiamą Ukrainos neo-fašistinį valstybinį perversmą, kuris nuvertė teisėtai demokratiniu būdu išrinktą Ukrainos prezidentą, vieningai sutaria didinti NATO reikalaujamas karines išlaidas tariamai Rusijos grėsmei, vieningai palaiko didesnę Lietuvos integracijos į ES idėja, kuri tiesiog naikina Lietuvą. Tarp kitko, šioms globalistinėms ir militaristinėms idėjoms pritaria ir Jaunosios Lietuvos partija, vadovaujama S. Buškevičiaus.

Nors Lietuvoje formaliai yra „demokratija“, tačiau valdančiosios politinės partijos neatstovauja žmonėms, o stambiojo verslo, valdininkų ir politinių grupuočių interesams.

Socialdemokratai tapo netgi labiau gudresnis ir paklusnesni kapitalizmo ir globalistinių finansinių institucijų tarnai. Socialdemokratai kartu su Darbo Partija remia euro įvedimą Lietuvoje, žemės pardavimą užsieniečiams, palaiko NATO ir ES plėtimosi į Rytus politiką, bei naujus mokesčius.

Įvedus „demokratiją“ didžiausią neribotą taip vadinamą „žodžio laisvę“ gavo tik globalistų valdoma Lietuvos propagandinė žiniasklaida. Ankstesnė JAV CŽV finansuota „Amerikos Balso“ ir Vakarų „Laisvosios Europos“ radijo propaganda po 1990 Kovo 11-os legalizavosi.

Lietuvos propagandinė žiniasklaida atliko labai svarbų vaidmenį agituojant žmones balsuoti referendume dėl stojimo į ES. Dabar propagandinė Lietuvos žiniasklaida, propaguoja euro įvedimą Lietuvoje, žemių pardavimą užsieniečiams, aktyviai dalyvauja NATO šalių informaciniame kare prieš Rusiją. Netgi Lietuvos nacionalinis transliuotojas visuomeninė televizija LRT viešai ragina Valstybės Saugumo Departamentą susidoroti su žiniasklaida kritikuojančia vyriausybės ydingą politiką.

Tuo tarpu pati LRT sąmoningai skleidžia klaidinančią infomaciją apie tariamą Rusijos grėsmę ir kursto karines nuotaikas. O Lietuvos prezidentė kovo mėnesio pabaigoje paragino stiprinti nacionalinį transliuotoją LRT, kad jis galėtų „užtikrinti kokybišką visuomenės informavimą Rusijos informacinio karo akivaizdoje.“, t. y. kad LRT toliau kariautų NATO informacinį karą prieš Rusiją.

Nors Lietuvoje atsiradusi nauja žiniasklaida skelbiasi “nepriklausoma ir laisva”, deja, jų perduodamos informacijos turinys ateina iš gerai finansuojamų JAV ir Vakarų propagandinių žiniasklaidos korporacijų. O tai reiškia, kad ši žiniasklaida nėra laisva ir nepriklausoma ir tarnauja JAV/ES/NATO karinės industrijos žiniasklaidos imperijai.

NATO ir „laisvosios rinkos“ tikslas – kolonizuoti šalį

Militarizacija palaiko “laisvąją rinką” ir atvirkščiai – “laisvoji rinka” palaiko militarizaciją.

 

JAV CŽV prižiūri savo antrinę įmonę “Nacionalinį Demokratijos Paramos Fondą” (NED).

Finansinių donorų bendruomenė, įskaitant ir Vašingtone įkurtos “laisvąją rinką” propaguojančios Brettono Woodso institucijos, bendradarbiauja su ES, NATO, bei JAV Valstybės departamentu.

Makro-ekonominių ir prekybos reformų įvedimo tikslai prižiūrint TVF, Pasaulio Bankui ir Pasaulinei Prekybos Organizacijai (PPO) – „taikiai“ kolonizuoti šalis per sąmoningą rinkos poveikio manipuliaciją. Nors negailestingos priverstinės ekonomikos reformos nereikalauja atviro jėgos naudojimo, nepaisant to‚ „laisvosios rinkos“ refomų padariniai prilygsta karo formai.

Toms šalims, kurios atsisako „laisvosios rinkos“ ekonomikos, kurios atsisako įsileisti užsienio bankus ir užsienio kapitalo bendroves, kaip to reikalauja PPO, padidėja realaus karo grėsmė.

Vakarų karinė žvalgyba reguliariai bendradarbiauja su finansinėmis institucijomis TVF, PB ir PPO, taip pat bendradarbiauja su NATO aljansu jo įvairiuose „taikdariškose“ misijose.

Karas ir „laisvoji rinka“ eina išvien kartu

Karas fiziškai sunaikina tai, kas nebuvo sunaikinta panaikinus valstybinį kainų reguliavimą, privatizaciją ir įvestas „laisvosios rinkos“ reformas.

NATO karinis aljansas atvirai paskelbė savo kolonijinę politiką kontroliuoti pasaulio gamtiniais ištekliais turtingus regionus Azijoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje, kurių šalies vyriausybės nepaklūsta JAV hegemonijai.

Oficiali tarptautinė NATO „saugumo užtikrinimo“ politika yra paprasčiausia viuomenės manipuliacija reikalinga JAV/ES imperijos kolonizuotose šalyse pramonininkų-bankinio elito saugumo užtikrinimui.

Nors Lietuvos valdžia iki šiol smerkia Rusijos imperialistinę politiką vykdytą prieš Lietuvą, tačiau dabartinė „nepriklausomos“ Lietuvos kariuomenė NATO sudėtyje dalyvauja Vašingtono karinėse okupacinėse-kolonijinėse misijose po „humanitarinių, taikdariškų“ misijų priedanga.

15 didžiausių karinių biudžetų pasaulyje, 2013

 

 

Vienas iš JAV/NATO tikslų buvusiose tarybinėse respublikose – užtikrinti TVF primestą makro-ekonomikos programą “laisvąją rinką”. Todėl Lietuvoje JAV siekia pastatyti tokią valdžią, kuri būtų tvirta JAV/NATO sąjungininkė,

Tarp kitko, 2004 m. kovo 11 d. Šiaurės Atlanto sutarties ratifikavimo įstatymą ir prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties dokumentą pasirašė Lietuvos prezidentas Rolandas Paksas.

ES referendumas už skalbimo miltelius ir alų

2004 metų gegužės 1 dieną per masinės žiniasklaidos propagandos surengta referendumą Lietuva buvo inkorporuota į Europos Sąjunga. Lietuvos stojimas galutinai panaikino Lietuvos suverenitetą.

Antrą balsavimo dieną, netikėtai į pagalbą buvo pasitelkta „Maxima“ ir jai priklausantys tinklai „T Market“.

 

2003m. gegužės 10 ir 11 d. vyko referendumas dėl įstojimo į Europos Sąjungą. Jame dalyvavo 63.37% rinkimų teisę turinčių gyventojų. 91,07% dalyvavusių pasisakė už narystę ES. Beveik pusantro milijono balsavo už stojimą į Europos Sąjungą. Balsavimas vyko dvi paras. Tai buvo vienintelis Lietuvos Valstybės istorijoje referendumas, kuris vyko ne vieną dieną, o dvi, kadangi pirmąją referendumo dieną žmonių aktyvumas tesiekė 17-25%. Balsuoti galėjo ir tie, kurie neturėjo paso, o tik rinkėjo pažymėjimą. “Balsavimo punktai” buvo atidaryti prekybos centruose. Antrą balsavimo dieną, netikėtai į pagalbą buvo pasitelkta „Maxima“ ir jai priklausantys tinklai „T Market“. Per radiją ir televiziją buvo paskelbta, jog atėjusiems balsuoti rinkimų apygardose bus dalijami lipdukai, su kuriais „Maxima” ir „T Market” prekybos centruose už 1 centą bus suteikta teisė nusipirkti alaus butelį, šokoladuką ar skalbimo miltelių.

Deja, ES yra pramoninio-bankinio elito sąjunga, todėl gyvenimas Lietuvoje iš esmės nepagerėjo. Tik valdantysis politinis elitas ir maža viduriniosios klasės dalis pelnosi iš ES narystės.

Stodama į ES Lietuva prisijungė prie Mastrichto sutarties, pagal kurią Lietuva ES įsipareigojo sukurti bendrąja rinką ir pinigų sąjungą, bendrą žemės ūkio politiką, rūpintis bendra užsienio ir saugumo politika, taip pat bendradarbiauti teisingumo ir vidaus reikalų srityse.

ES politinės ir ekonominės restruktūrizacijos procesas vis daugiau ir daugiau rūpinasi dominuojančių finansinių interesų naudai kitų, naujų ES šalių visuomenės sąskaita. Lietuvos valdžia sąmoningai pritarė privataus stambiojo kapitalo monopolio progresui. Europos Sąjungos deklaruojami „laisvosios prekybos“ ir ekonominės integracijos principai suteikė puikią užsienio „verslo judėjimo laisvės“ galimybę stambiajam kapitalui Lietuvoje. Lietuvos vyriausybės rengiamas Euro įvedimas panaikins dar vieną – nacionalinės valiutos emisijos suvereniteto teisę.

Europos Sąjunga yra ne tik ekonominis, politinis, bet ir karinis projektas. Visos ES šalys yra NATO šalys.

Išvados

1990 Kovo 11 – oji – tai lūžio taškas, kuomet Lietuva perėjo iš socializmo į neo-liberalųjį kapitalizmą. Naujoji kapitalistinė santvarka buvo įteisinta 1992 metų LR Konstitucijoje. JAV Lietuvos Nepriklausomybę pripažino tik tada, kai Lietuva pradėjo įgyvendinti neo-liberalųjį kapitalizmą – „laisvosios rinkos“ ekonomiką.

TVF ekonominio stabilizavimo pasiūlymų paketo tikslas buvo padėti Lietuvai pertvarkyti savo ekonomiką taip, kad būtų sukurtas teigiamas (perteklinis) prekybos balansas, kuris leistų grąžinti skolas ir inicijuotų ekonominio atsigavimo procesą. Tačiau įvyko priešingas rezultatas: kreditorių primesta „diržų suveržimo“ politika sugriovė Lietuvos ekonomikos atsigavimą ir sugebėjimą grąžinti skolas.

„Naujoji Pasaulio Tvarka“ neo-liberalusis kapitalizmas sugriovė Lietuvos ekonomiką, suverenitetą ir piliečių teises. Lietuva ne tik prarado nepriklausomybę, bet ir pateko į tarptautinių finansinių institucijų vergiją. Didelė Lietuvos skola užsieniui finansiniam bankiniam elitui leidžia daryti įtaką – šalies vyriausybei diktuoti ekonominę, socialinę ir užsienio politiką.

Lietuvos nepriklausomybės atstatymo paskelbimas buvo tik priedanga perimti valdžią ir perduoti ją iš Rytų į Vakarus, kurie mainais Lietuvos valdančiajam elitui suteikė politinę paramą ir nekontroliuojamą despotiją šalies viduje prisidengiant falsifikuota „demokratijos“ valdymo forma.

TVF ir Pasaulio Banko makro-ekonominės struktūrinio pertvarkymo programos reformos sugriovė Lietuvos ekonomiką be karo. Šios reformos visiškai nebuvo skirtos atkurti ar pagerinti Lietuvos ekonomiką ar įvesti tikrą Vakarietišką rinkos ekonomiką, ar socialinę demokratiją, tačiau reformos buvo skirtos neutralizuoti buvusių tarybinių respublikų ekonomiką, kad tuo pačiu būtų sužlugdyta didžiausio JAV priešininko būsima kapitalistinė Rusijos ekonomika.

Panašiai vyksta ir dabar. Lietuvos politikai ir šalies vadovai, vykdydami JAV/NATO ir ES politiką, siekia energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos bei ragina įvesti ekonomines sankcijas Rusijai, kad būtų sužlugdyta Rusijos ekonomika.

Tačiau sankcijos Rusijai yra didelis smūgis Lietuvos ekonomikai, kuri remiasi tik eksporto ekonomika.

Žemės referendumo mitai (2014)

Pabudome ir kelkimės

Žemės referendumas

Mitas nr.1: „Referendumas prieštarauja konstitucijai“

Konstitucijos keitimas visuomet prieštarauja ankstesniajai, kitaip pakeisti būtų neįmanoma, o surinkus nurodytą kiekį parašų referendumas privalo būti skelbiamas pagal įstatymą.
“Jeigu Seimo sudaryta ekspertų grupė padaro išvadą, kad piliečių reikalavime paskelbti referendumą teikiamas sprendimo tekstas gali neatitikti Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Seimas šią išvadą turi paskelbti visuomenei, tačiau ši išvada negali būti pagrindas neskelbti referendumo.”
Referendumo įstatymas 14 str.2. (http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=470728 )
“Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.’’- LR Konstitucija 9str.
(http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm )

Mitas nr.2: „Referendumas pažeidžia įstojimo į Europos sajungą sutartį“

ES sutartyje kalbama tik apie laisvą kapitalo judėjimą, kurį visiškai užtikrina ir turto įsigijimas nuomos, panaudos, servituto ar uzufrukto teisėmis – parduoti žemės neprivalome. Mūsų ūkininkų išmokos dar neprilygsta kitų ES šalių išmokoms, o tai prieštarauja ES konkurencijos taisyklėms sudaryti sąžiningas ir vienodas sąlygas. Nuoma – daikto perleidimas laikinai jį naudoti už atlygį. (http://tm.infolex.lt/? item=taktai_list&aktoid=50803&strnr=4.165 ) Panauda – sutartis, kai yra perduodama teisė sutartą laiką naudotis tam tikromis vertybėmis. (http://www.infolex.lt/ta/12755:str6.629 ) Uzufruktas – asmens gyvenimo trukmei ar trumpesniam apibrėžtam terminui nustatyta teisė naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo produkciją, pajamas. (http://tm.infolex.lt/?item=taktai_list&aktoid=50803&strnr=4.141 ) Servitutas – teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu. (http://tm.infolex.lt/?item=taktai_list&aktoid=50803&strnr=4.111 )

Mitas nr.3: „Užsienio investuotojai suteiks ekonominę naudą“

Užsienio verslininkams ,,investavus” Lietuvoje, gautas pelnas grįžtų į jų valstybę. Naujų darbo vietų atsiradimas taip pat daugiau teorinis nei realus: įmonė nebūtinai samdys lietuvį, bet tą darbuotoją, kuris sutiks dirbti už mažiausią atlyginimą.
Dauguma Latvijoje žemę nupirkusių užsieniečių nieko nesukūrė ir latvių neįdarbino, laiko žemę nenaudojamą perparduoti, kai ši pabrangs.
Investavimas į ekonominių konkurentų „auginimą“ prieštarauja ekonominei logikai. Afrika netapo turtingesnė vien todėl, kad užsienio subjektai išgauna jos deimantus ir Lietuva netaptų turtingesnė vien todėl, kad užsienio subjektas eksploatuotų Lietuvos skalūnus. (http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/verslas/latvija_virsta_dirvonu_eileje__lietuva/)

Mitas nr.4: „Žemės užsienietis niekur neišveš“

Yra daugybė pavyzdžių, kai užsienio subjektai užima teritorijas ne užkariaudami, bet nusipirkdami žemes ir taip įgydami įtaką ar net įkurdami savo valstybes: Aliaska, Niujorko Manhetenas, Indijos kolonizavimas, Palestinos – Izraelio situacija. Žemės kaip teritorijos niekur neišveža, bet ji de facto nebepriklauso valstybei, iš kurios (ar kurios gyventojų) buvo nupirkta.
Žemė išvežama ir tiesiogine reikšme: durpės, augalinis dirvožemio sluoksnis, juodžemis, smėlis, žvyras, anhidritas ir kt.
1. Palestinos pavyzdys: Žydai slapčiomis, dažniausiai arabų vardu, iš vietos gyventojų ir turtingų šeichų, o vėliau iš Palestiną okupavusių britų kolonistų pirko žemės sklypus. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir britams palikus Palestiną, supirktas žemes sujungė ir paskelbė, kad yra įkuriama žydų valstybė – Izraelis.
2. Niujorko Manhetenas: 1626 m. Peteris Mineitas iš vietinių indėnų nupirko salą už daiktus, kurių vertė buvo 60 guldenų (apie 24 doleriai). Pirko, o ne užgrobė, nes pagal Olandijos įstatymus tai buvo teisėtas nuosavybės įsigijimas, o ne užgrobimas ginklu.
Dabartinė žemės saloje vertė siekia 49 mlrd. dolerių.
3. Aliaska: Sandėris tarp Rusijos ir Amerikos įvyko 1867 m. – Rusijai priklausiusi teritorija (apie 1,5 mln. kv. km žemės) Šiaurės Amerikoje buvo parduota už 7,2 mln. dolerių. Tarp kitko, nors pinigų už tai Rusija taip dar ir negavo, sandėris laikomas baigtas ir niekas net nemano jo peržiūrėti. http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/s.-lapenas.-kieno-zeme-vaiksciosime-rytoj
http://www.sarmatas.lt/08/spekuliacija-lietuvos-zemes-neisves-jau-isveza/ http://www.propatria.lt/2013/11/audrius-rudys-tauta-ir-zeme.html

Mitas nr.5: „Referendumui pavykus, išmes iš Europos Sąjungos“

Nėra numatyta, kad ES galėtų pašalinti šalį narę. Kaip demokratinė sąjunga, ES greičiausiai pradėtų derybas sutarčiai peržiūrėti. Vokietijos kanclerė Angela Merkel atvirai pareiškė, jog Europos Sąjungos sutartys nėra „šventa karvė“ – jas galima keisti. Europos Sąjunga jau pažeidė sutartį, atsisakydama suvienodinti išmokas Lietuvos ir kitų šalių žemdirbiams (šiuo metu Lietuvai skiriamos išmokos – vienos mažiausių), o Lietuvos valdžia jau pažeidė Europos Socialinę Chartiją, kuria minimalus atlyginimas privalo būti ne mažesnis kaip 60% nuo vidutinio atlyginimo. Gal prisiminkime šiuos įsipareigojimus – iš abiejų pusių?

Mitas nr.6: „Europos sąjunga atims duotas lėšas ir turėsime sumokėti baudas.“

ES pati nevykdo įsipareigojimų, nes išmokos mūsų ir kitų narių ūkininkams nesulygintos, beto dar nebaigta Žemės reforma, todėl negalime atverti žemės rinkos.
Gąsdinimai, kad turėsime grąžinti milijonus yra melagingi ir niekuo neparemti, blogiausia, kas mums grėstų – derybos, kurių metu mūsų atstovai turėtų apginti savo piliečių valią lygiateisių šalių sąjungoje.
Europos teisės specialistas D. Kriaučiūnas teigia, kad jei būtų nuspęsta, jog šalis narė pažeidžia įsipareigojimus, jai pirmiausia būtų pasiūlyta nutraukti netinkamus veiksmus. Jeigu atsisakytų, būtų pasiūlyta sumokėti baudas. Jeigu atsisakytų sumokėti baudas, tada… Teisininkas nebežino, anot jo, GAL duotų mažiau išmokų – ES teisės ekspertas net nemini galimybės priversti grąžinti jau gautas išmokas arba vėliau visiškai nebeskirti išmokų Lietuvai.

Mitas nr.7: „Žemę vistiek pirks“

Sugrąžinus teisę į žemę, miškus bei vidaus vandenis tik Lietuvos valstybei ir piliečiams, neteisėtas jų pardavimas užsienio kapitalui bus nusikalstamas. Ne nusikaltimai turi būti legalizuoti – įstatymų pažeidėjai turi būti nubausti.

Mitas nr.8: „Nenaudojamą žemę reikia būtinai įdirbti“

Dirvonuojanti žemė nėra joks blogis gamtiniu atžvilgiu.Tokioje žemėje, neteršiant chemikalais, atsistato normalus augalų augimo ciklas, dirvožemio struktūra, atsigauna dirvožemio mikroorganizmai, kurie aktyvina dirvos fermentus, o tai sudaro dirvos derlingumą ir neša ilgalaikę naudą, priešingai negu dirbtinės trąšos.
Tik neišmanantys apie dirvą, dirvožemį tikina, kad dirvonai neneša pelno.
Žemės dirbimas intensyviomis chemizuotomis technologijomis yra pražūtingas dirvos mikroorganizmams ir visai gamtai, kadangi mikroorganizmai, gyvenantys dirvoje, ir kuria tą ekonomistų minimą vertę NEMOKAMAI, o mes ką darome? – Pilame trąšas, žudome dirvožemius, o po to vėl perkame trąšas, augalų apsaugos priemones… Sukurti melagingi stereotipai: netręši – neturėsi, nearsi – neturėsi, kai pasaulyje jau naudojamasi neartine žemdirbyste. Taip pat egzistuoja ekstensyvios augalų veislės, kurioms nereikia mineralinių trąšų, chemijos priemonių ir viskas puikiai auga, o rentabilumas ekstensyviai netgi didesnis!

Mitas nr.9: „Kitos valstybės neriboja žemės įsigyjimo užsieniečiams“

Jungtinėje Karalystėje visa žemė priklauso Karūnai, Danijoje norintis įsigyti žemės asmuo turi mokėti kalbą, gauti bendruomenės sutikimą, Vengrija uždraudė žemės pardavimą užsieniečiams ir t.t. Paskutiniu metu vis daugiau šalių nori drausti žemės pardavimą nepiliečiams: lenkų ūkininkai rengia didžiulius protestus, o latviai ketina surengti referendumą.
http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/zemes-isigijimo-apribojimai-europos- sajungos-valstybese
http://manabalss.lv/latvijas-zeme-latvijas-pilsoniem/show 
http://www.thenews.pl/1/12/Artykul/163435,Polish-farmers-protest-land-sales-to-foreigner s

Mitas nr.10: „Sumažinus parašų skaičių iškils grėsmė mažumoms keisti įstatymus savo naudai“

Sprendimai referendumais priimami į balsavimą atėjus ne mažiau nei pusei balsavimo teisę turinčių piliečių (viso – 2,55mln., tad ateiti turi apie 1,3mln.) ir teigiamai nubalsavus didžiajai daliai dalyvavusių referendume. Sąlyginai nedidelė dalis (100 000 piliečių) galės tik iškelti siūlymą, kuriam jau didžioji dalis žmonių spręs pritarti ar ne. Kitose valstybėse užtenka surinkti dar mažiau parašų ir per ilgesnį laiką (Latvijoje – 10 000 per 1 metus). http://www.zemesvardu.lt/uploads/images/main/Referendumo-susaukimo-galimybes-didelis.jpg
,, Sprendimas dėl kitų klausimų, įstatymų ar jų nuostatų, kurie buvo svarstyti privalomajame referendume, yra laikomas priimtu, jeigu tam pritarė daugiau kaip pusė piliečių, dalyvavusių referendume, bet ne mažiau kaip 1/3 piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus.”
Referendumo įstatymas 7str. 4. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=267136 http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=437639