Pinigų valdovai 5

Money masters

Vaterlo mūšis

Pirmojo JAV Banko žlugimas

1811 metais Kongresui svarstyti pateikiamas pasiūlymas pratęsti Jungtinių Valstijų Banko licenciją. Įsiplieskė aštri diskusija, ir deputatai iš Pensilvanijos ir Virdžinijos priėmė rezoliuciją su prašymu, kad Kongresas atšauktų licenciją. Tų laikų spauda atakavo banką, atvirai vadindama jį sukčiumi, maitvanagiu, vampyru ir kobra. Tokiu būdu, jeigu Amerikoje tuo metu ir buvo kažkas nepriklausomas, tai buvo spauda. Kongresmenas P. D. Porteris užsipuolė banką iš Kongreso tribūnos, pareiškęs, kad jei licencija bus pratęsta, tai Kongresas „sušildys ant savo krūtinės Konstitucijos palaimintą gyvatę, kuri anksčiau ar vėliau įkąs šiai šaliai į širdį ir atims iš jos išsikovotas laisves“.

Debesys virš banko tirštėjo. Dalis tyrinėtojų netgi tvirtina, kad Natanas Rotšildas pagrasino, kad jei licencija nebus pratęsta, tai JAV ištiks katastrofiškas savo pasekmėmis karas. Bet tai nepadėjo. Kai „nusėdo dulkės“, atnaujintas įstatymo projektas buvo „papjautas“ Atstovų Rūmuose 1 balso dauguma ir buvo sustabdytas Senate.

Tuo metu Baltuosiuose Rūmuose valdė ketvirtasis prezidentas Džeimsas Medisonas. Kaip mes pamename, jis buvo aršus privataus centrinio banko priešininkas, dėl to jo viceprezidentui Džordžui Klintonui pasisekė perkirsti Gordijaus mazgą Senate ir išsiųsti banką į nebūtį.

Vos po 5 mėnesių Anglija užpuolė Ameriką ir prasidėjo 1812 metų karas. Tačiau anglai tuo pačiu metu kariavo su Napoleonu, todėl karas 1814 baigėsi lygiosiomis. Ir nors verteivos kuriam laikui patyrė pralaimėjimą, jie jautėsi dar pakankamai tvirtai. Jiems prireikė vos 2 metų, kad vėl reanimuotų savo banką, dar galingesnį ir įtakingesnį nei anksčiau.

Vaterlo mūšis

Grįžkime prie Napoleono, nes niekas taip akivaizdžiai nerodo Rotšildų išradingumo kaip Britų fondų rinkos užgrobimas po Vaterlo mūšio. 1815 metais, praėjus metams nuo karo Amerikoje pabaigos, Napoleonui pavyko pabėgti iš tremties ir sugrįžti į Paryžių. Jo areštuoti buvo pasiųsta prancūzų armija, tačiau šis žmogus turėjo tokią charizmą, kad kareiviai vėl susirinko po jo vėliavomis ir paskelbė jį imperatoriumi. 1815 kovo mėnesį Napoleonas surinko armiją, kurią britų hercogui Velingtonui pavyko sumušto po 19 dienų Vaterlo vietovėje.

Dalis tyrinėtojų mano, kad armijos perginklavimui Napoleonas pasiskolino iš Anglijos banko 5 mln svarų sterlingų. Tačiau iš tiesu pinigai atėjo iš Huberto banko Paryžiuje. Kaip ten bebūtų, būtent nuo šio privačių centrinių bankų istorijos momento tapo įprasta karo metu finansuoti abu vienas prieš kitą kovojančius priešus. Kam to reikia? Priežastis yra ta, kad karas – tai pats geriausias pasaulyje skolų generatorius. Kad laimėtų karą, valstybė pasirengusi pasiskolinti bet kokią sumą. Dėl to numatomam nevykėliui bus paskolinta lygiai tiek, kad būtų palaikoma viltis laimėti, o galimam nugalėtojui skolinama tiek, kiek reikia pergalei pasiekti. Be to, tokius kreditus paprastai lydi garantijos, kad nugalėtojas apmokės pralaimėjusios pusės skolas.

Vaterlo mūšio laukas yra maždaug už 200 mylių į šiaurės rytus nuo Paryžiaus, šiuolaikinėje Belgijoje. Čia 1815 metais Napoleonas patyrė galutinį pralaimėjimą, užmokėjęs tūkstančiais prancūzų ir anglų gyvybių. Būtent čia 1815 birželio 18 74 000 prancūzų armija susitiko su 67 000 britų ir kitų europiečių kareiviais. Mūšio baigtis iš pradžių atrodė nenuspėjama. Jei Napoleonas būtų smūgiavęs keliomis valandomis anksčiau, iki ateinant britų ekspediciniam korpusui, jis tikriausiai būtų laimėjęs šį mūšį. Tačiau nepriklausomai nuo spėjamos karinių veiksmų baigties, Natanas Rotšildas Londone toliau kūrė planus, kaip užgrobti anglų fondų rinką ir, esant galimybei, Anglijos Banką.

Jis įkurdino savo patikėtinį, vardu Rokvudas, šiaurinėje mūšio lauko dalyje, netoli Lamanšo sąsiaurio. Kai tik mūšio baigtis buvo aiški, Rokvudas perplaukė sąsiaurį ir pristatė Natanui šią naujieną 24 valandomis anksčiau negu Londoną pasiekė Velingtono hercogo kurjeris. Rotšildas iškart nuskubėjo į akcijų biržą ir užėmė savo įprastą vietą šalia senovinės kolonos. Visų žvilgsniai buvo nukreipti į jį – visi žinojo, kad Rotšildai turi nepranokstamą informatorių tinklą visame pasaulyje. Jeigu Velingtonas pralaimėtų, Anglijos finansinė situacija gerokai susvyruotų.

Rotšildas atrodė liūdnas. Jis stovėjo savo vietoje nejudėdamas, nudelbtomis akimis. Paskui netikėtai pradėjo pardavinėti. Tai pamatę, nervingi investuotojai galėjo pamanyti, kad mūšis pralaimėtas. Rinka staigiai smuko. Greitai visi pardavinėjo britų vyriausybės obligacijas, kurių kaina smarkiai krito, o Rotšildas per savo agentus ėmė slapta jas supirkinėti už nedidelę dalį tos kainos, kurią obligacijos turėjo dar prieš valandą.

„Och jau tie mitai ir legendos!“ – pasakysite jūs. Tačiau po 100 metų laikraštis „New York Times“ papasakojo, kaip Natano proanūkis mėgino išimti iš knygos apie fondų rinką skyrių su šia įdomia istorija. Rotšildų šeima pavadino šią istoriją melaginga, neįrodoma ir padavė į teismą, tačiau ieškinys buvo atmestas, taip pat buvo priteista Rotšildams apmokėti visas teismo išlaidas.

Visa eilė istorikų rašo, kad per kelias valandas po Vaterlo mūšio pabaigos Natanas Rotšildas ėmė kontroliuoti ne tik britų vyriausybinių obligacijų rinką, bet ir Anglijos Banką. Ar užgrobė Rotšildų šeima pirmą ir stambiausią pačios galingiausios to laiko valstybės centrinį banką, ar neužgrobė, bet vieną galima tikrai pasakyti – XIX amžiaus viduryje Rotšildai tapo turtingiausia pasaulio šeima. Jie valdė vyriausybinių skolos įsipareigojimų rinką, atidarinėjo visur bankų ir gamybinių įmonių filialus. Ne veltui likusį XIX amžiaus laikotarpį vadina „Rotšildų epocha“.

Nežiūrint kolosalios galios, Rotšildai linkę laikytis šešėlyje. Nors šeima kontroliuoja prekybos tinklus, pramonės, prekybos, kalnakasybos ir turistines korporacijas, tik nedaugelis jų turi pavadinime Rotšildų pavardę. Ekspertų vertinimais, XIX amžiaus pabaigoje šeima valdė pusę pasaulio turtų. Tačiau kad ir kokie dideli būtų jų turtai, būtų protinga daryti prielaidą, kad nuo tų laikų jie dar padidėjo. Vis dėlto nuo XX amžiaus pradžios Rotšildai mėgina įkalti į visuomenės sąmonę mintį, kad nors jų turtai ir auga, bet įtaka mažėja.

Antrasis Amerikos Bankas

Tuo metu Vašingtone 1816 metais, praėjus vos metams nuo mūšio prie Vaterlo ir Rotšildų inicijuoto Anglijos banko užgrobimo, Amerikos kongresas patvirtino įstatymą dėl eilinio privataus centrinio banko, gavusio „Antrojo Jungtinių Valstijų Banko“ pavadinimą. Naujo banko įstatai buvo tiksli ankstesnių bankų įstatų kopija – 20% akcijų teko valstybei ir federalinę dalį, suprantama, Iždas išmokėjo tiesiai į banko „aruodus“. Paskui, atlikus fokusą su daliniu padengimu, šie pinigai pavirto kreditais privatiems investoriams, už kuriuos pastarieji ir išpirko likusius 80% įstatinio kapitalo. Kaip ir anksčiau, pagrindinių akcininkų vardai liko paslaptyje. Tačiau žinoma, kad stambiausias akcijų paketas, maždaug trečdalis įstatinio kapitalo, buvo parduotas užsieniečiams. Kaip pasakė apie tai vienas įvykių amžininkas: „…neperlenksiu lazdos, pasakydamas, kas Jungtinių Valstijų Bankas turi tokį patį santykį su Anglija, kaip ir su Amerika“. Tokiu būdu 1816 metais Rotšildai užgrobė tiek Anglijos, tiek naują Amerikos bankus.

Pinigų valdovai 4

Money masters

Pinigų valdovai, Money masters

Konstitucinė konvencija

1878 metais kolonijos vadovai susirinko Filadelfijoje, kad pakeistų visus nebetenkinantį Konfederacijos Statutą. Kaip jau rašėme, Tomas Džefersonas ir Džeimsas Medisonas buvo nesutaikomi privataus centrinio banko priešininkai. Jie tapo liudininkais problemų, kurias sukėlė Anglijos Banko kišimasis ir nenorėjo, kad tai vėl pasikartotų. Kaip vėliau išsireiškė Džefersonas: „Jeigu Amerikos tauta leis privačiam bankui kontroliuoti savo valiutos emisiją, tai pastarasis iš pradžių infliacijos, paskui defliacijos, bankų ir aplink juos dygstančių korporacijų pagalba atims iš žmonių visą jų nuosavybę. Ir gali atsitikti taip, kad vieną rytą jų vaikai atsibus benamiais žemėje, kurią užkariavo jų tėvai“.

Aptariant būsimą pinigų sistemą, kitas iš tėvų-įkūrėjų, Hubertonas Morisas, taikliai apibūdino Šiaurės Amerikos banko savininkų motyvus. Jis vadovavo komitetui, kuris ruošė galutinį Konstitucijos projektą. Kartu su savo senu kolega ir viršininku Robertu Morisu, Hubertonas ir Aleksandras Hamiltonas buvo žmonės, kurie per paskutinius revoliucijos metus pristatė Kongresui Šiaurės Amerikos banko įkūrimo planą. Laiške Džeimsui Medisonui 1787 liepos 2 dieną Morisas nušvietė, kas vyksta iš tikrųjų: „Turtingieji pasistengs paimti viršų ir pavergti visus likusius. Jie visada taip elgėsi. Ir toliau taip darys… Jie pasieks savo tikslų čionai, kaip ir visur, jeigu mes vyriausybiniais svertais nesulaikysime jų šiandieninių jų įtakos sferų ribose“.

Nežiūrint į tai, kad Hubertonas Morisas neužėmė banke jokių pareigybių, Hamiltonas, Robertas Morisas ir Tomas Vajolinas nesiruošė pasiduoti. Jiems pasisekė įtikinti daugumą Konstitucinės Konvencijos delegatų perduoti jiems teisę leisti popierinius pinigus. Juolab, kad dauguma delegatų turėjo ne kokių prisiminimų apie popierinės valiutos nuvertėjimą revoliucijos laikais. Jie pamirši, kaip puikiai užsirekomendavo „kolonijiniai kvitai“ anksčiau. Tačiau Anglijos Bankas nepamiršo. Verteivos negalėjo leisti Amerikai vėl spausdinti savo pinigus. Dėl to JAV konstitucijoje šiuo klausimu nieko nepasakyta. Ir ši liūdna klaida, kaip jie ir planavo, paliko lupikautojams puikią landą.

Jungtinių Valstijų bankas

1790 metais, mažiau kaip po trijų metų nuo Konstitucijos pasirašymo, lupikautojai vėl smogė. Tapęs Pirmuoju Iždo sekretoriumi, Aleksandras Hamiltonas pasiūlė svarstyti Kongrese įstatymo projektą apie naują privatų centrinį banką. Pagal keistą aplinkybių sutapimą, būtent tais pačiais metais Anchelis Rotšildas padarė tokį pareiškimą iš savo „flagmaninio“ banko Frankfurte: „Suteikite man teisę leisti ir kontroliuoti šalies pinigus, ir man bus visiškai vis vien, kas leidžia įstatymus“.

Čarlzas Kolinzas, vienas iš šiuolaikinių kandidatų į prezidentus, pažymėjo: „Aleksandras Hamiltonas buvo įrankis tarptautinių bankininkų rankose. Jis norėjo paversti Amerikos bankų sistemą privačia, ir jam tai pavyko“. Įdomu, kad viena iš pirmųjų Hamiltono pareigybių po juridinės mokyklos baigimo 1782 metais, buvo Šiaurės Amerikos banko vadovo Roberto Moriso padėjėjas. Paaiškėjo, kad dar prieš metus iki to, Hamiltonas rašė Morisui laišką, kur buvo tokie žodžiai: „Jeigu nacionalinė skola ne per didelė, ji gali tapti nacionaliniu palaiminimu“. Palaiminimu kam?

Po metus trukusių audringų debatų, 1791 metais Kongresas pritarė įstatymo projektui ir išdavė 20 metų licenciją naujam bankui, pavadintam Pirmuoju Jungtinių Valstijų banku. Šiam bankui, kuris įsikūrė Filadelfijoje, buvo suteikta monopolija leisti Amerikos valiutą, nežiūrint į tai, kad 80% jo akcijų turėjo priklausyti privatiems investoriams, o 20% – vyriausybei. Svarbu buvo neprileisti vyriausybės prie banko valdymo. Vyriausybė turėjo tik suteikti 80-ies procentų įstatinio kapitalo savininkams startinį kapitalą. Kaip ir Šiaurės Amerikos banko bei Anglijos banko atveju, akcininkai taip ir neapmokėjo iki galo savo akcijų.

JAV vyriausybė atliko pirminį 2 mln $ įnašą, dėl ko bankas, dėka stebuklingos operacijų su daliniu padengiu schemos, išdavė kitiems akcininkams kreditus likusių 80% įstatinio kapitalo išpirkimui, tokiu būdu užtikrinęs jiems absoliučiai nerizikingus kapitalinius įdėjimus. Kaip ir Anglijos Banko atveju, naujos įstaigos vardas buvo specialiai sukurtas toks, kad būtų paslėptas jos privatus pobūdis. Ir investorių vardai niekad nebuvo paviešinti. Tik po daugelio metų visuomenė sužinojo tą faktą, kad Pirmojo Jungtinių Valstijų banko idėją iškėlė Rotšildai.

Kongresui šita idėja buvo pateikta kaip būdas stabilizuoti bankų sistemą ir susidoroti su infliacija. Kas nutiko vėliau? Per sekančius 5 metus JAV vyriausybė pasiskolino iš JAV Banko 8,2 mln $. Per tą patį laiką kainų lygis išaugo 72%. Džefersonas, tuo metu išrinktas į Valstybės sekretoriaus postą, negalėjo tam sutrukdyti ir dėl to žvelgė į skolinimosi procesą su liūdesiu: „Jeigu tik būtų galima papildyti Konstituciją vienintele pataisa, atimančia iš vyriausybės teisę skolintis!“

Tą patį jausmą šiandien patiria milijonai amerikiečių. Jie bejėgiškai, su nusivylimu stebi, kai federalinė valdžia begalinėmis skolomis naikina ekonomiką. Tokiu būdu, jei antrasis JAV istorijoje privatus centrinis bankas buvo pavadintas Pirmuoju JAV Banku, tai čia buvo toli gražu ne pirmasis bandymas sukurti privatiems asmenims priklausantį centrinį banką. Kaip ir Anglijos Banko atveju, didžiąją dalį pinigų, reikalingų banko įkūrimui, paklojo vyriausybė, paskui bankininkai paprasčiausiai skolino vienas kitam, kad išpirktų likusias akcijas. Sąmokslo planas pasirodė esąs labai paprastas. Ir ilgai išlaikyti jį paslaptyje buvo praktiškai neįmanoma.

Tačiau grįžkime atgal į Europą, kad pažiūrėtume, kaip vienas vienintelis žmogus galėjo manipuliuoti visa britų ekonomika, anksčiau už kitus sužinojęs apie galutinį Napoleono pralaimėjimą.

Napoleonas

1800 metais Paryžiuje pagal Anglijos banko pavyzdį buvo organizuotas Prancūzijos bankas. Tačiau Napoleonas nepasitikėjo Prancūzijos banku ir nusprendė, kad |Prancūzija turi galutinai atsikratyti skolų. Jis pareiškė, kad jeigu vyriausybė finansiškai priklauso nuo bankininkų, tai šalį valdo ne vyriausybė, bet bankininkai. „Ranka, kuri duoda, visada tampa svarbesnė už imančią ranką. Pinigai neturi tėvynės. Finansininkai neturi patriotizmo ir sąžinės – jų vienintelis tikslas yra pelnas“.

Tuo metu Prancūzija gavo nelauktą pagalbą iš Amerikos banko. 1800 metais Tomas Džefersonas nugalėjo Džoną Adamsą ir tapo trečiuoju JAV prezidentu. 1803 Džefersonas ir Napoleonas sudarė sandėrį. JAV davė Napoleonui 3 mln $ mainais į didžiules prancūzams priklausiusias teritorijas į vakarus nuo Misisipės. Sandėris tapo žinomas kaip „Luizianos pirkimas“. Dėka šių pinigų Napoleonas greitai suformavo armiją ir ėmė plėsti savo įtaką visoje Europoje, grobdamas viską pakeliui.

Anglijos bankas tučtuojau nusprendė tam priešintis. Jis suteikė kreditus praktiškai visoms šalims, atsidūrusioms Napoleono priešų stovykloje ir užsidirbo iš karo fantastišką pelną. Prūsija, Austrija ir Rusija iki ausų įsiskolino anglams tik dėl to, kad būtų sustabdytas Napoleonas. Po 4 metų, kai Napoleono armijos branduolys buvo Rusijoje, 30-metis Natanas Rotšildas, šeimyninio Rotšildų banko Londono skyriaus vadovas, sugalvojo drąsų planą, kaip pristatyti į Prancūziją partiją aukso, reikalingo tam, kad būtų finansuojamas hercogo Velingtono puolimas prieš Napoleoną iš Ispanijos. Vėliau, per vienus dalykinius pietus Londone Natanas gyrėsi, kad tai buvo geriausias jo gyvenimo sandėris. Tačiau jis dar nežinojo, kad geriausia jo finansinė operacija laukia ateityje.

Napoleonas pralaimėjo ir atsisakė sosto karaliaus Liudviko XVIII naudai. Napoleonas buvo iki gyvos galvos ištremtas į nedidukę Albos salą, netoli Italijos krantų. O Amerika tuo metu irgi mėgino atsikratyti savo centrinio banko.