Tag Archives: morganas

Pinigų valdovai 12

Didžioji depresija

Didžioji depresija

Po I Pasaulinio karo pradėjo aiškėti lupikautojų politinis kursas. Kadangi jie dabar kontroliavo atskirų šalių ekonomikas, sekantis dėsningas žingsnis turėjo būti – galutinė konsolidacijos forma – pasaulinė vyriausybė.

Pasiūlymas sukurti naują pasaulinę vyriausybę tapo pagrindiniu klausimu Taikos konferencijoje po I Pasaulinio karo. Buvo įkurta Nacijų Lyga, tačiau, Polo Varburgo ir Bernardo Barucho, atlydėjusių į konferenciją prezidentą Vilsoną, nepasitekinimui, pasaulis buvo dar nepasiruošęs atsisakyti nacionalinių sienų. Nacionalizmas vis dar buvo rimtas faktorius, užkertantis kelią globalizacijai.

Pavyzdžiui, lordas Kerzonas pavadino Tautų Lygą „puikiu pokštu“, tačiau naują organizaciją palaikė britų vyriausybė. JAV kongresas pažemino prezidentą Vilsoną, neratifikuodamas Amerikos įstojimo į Tautų Lygą. Nežiūrint į tai, kad į TL įstojo daug valstybių, be Amerikos iždo finansinė paramos i organizacija buvo pasmerkta.

Po karo amerikiečių visuomenė pavargo nuo demokrato Vilsono tarptautinių ambicijų, dėl to 1920 metų rinkimuose triuškinančią pergalę pasiekė respublikonas Vorenas Hardingas, surinkęs daugiau kaip 60% balsų. Hardingas buvo aršus tiek bolševizmo, tiek ir Tautų Lygos priešininkas. Jo išrinkimas pradėjo 20 metų trukusią respublikonų erą Baltuosiuose rūmuose, kuri žinoma kaip „kunkuliuojantys dvidešimtieji“.

Nepaisant to, kad karas atnešė Amerikai skolą, 20 kartų didesnę už tą, kuri buvo pasiekta Pilietinio karo metu, šalies ekonomika išgyveno pakilimą. Per karą į Ameriką didžiuliu srautu plūstelėjo užsienio auksas, ir ši tendencija išliko po karo. 3 dešimtmečio pradžioje Federal Reserve Bank of New York valdytojas Bendžaminas Strongas dažnai susitikinėjo su slaptu ir ekscentrišku Anglijos Banko valdytoju Montegiu Normanu. Pastarasis siekė sugrąžinti Anglijai auksą, perduotą JAV per karą ir tokiu būdu grąžinti Anglijos bankui jo ankstesnę dominuojančią padėtį tarptautiniame finansų pasaulyje. Be to, turėdama didelę aukso atsargą, Amerikos ekonomika galėjo vėl ištrūkti iš bankininkų kontrolės, kaip atsitiko po Pilietinio karo.

Per sekančius 8 metus, valdant Hardingui ir Kulidžui, per karą sukurta didžiulė federalinės vyriausybės skola buvo sumažinta 38% iki 16 mlrd$. Rekordinis JAV istorijoje įsiskolinimo sumažėjimas. Per 1920 metų rinkimus Hardingas ir Kulidžas bendrai kovojo prieš Džeimsą Koksą, Ohajo gubernatorių ir tuo metu mažai žinomą Frankliną Ruzveltą, prieš tai jau užėmusį Prezidento Vilsono padėjėjo jūrų laivyno reikalams postą.

Po inauguracijos Hardingas ėmėsi priemonių, kad oficialiai palaidotų Tautų Lygą, paskui suskubo sumažinti mokesčius beprecedentinio tarifų padidinimo sąskaita. Atrodė, kad pradeda įsikūnyti politika, apie kurią svajojo JAV tevai-įkūrėjai. Antrais savo valdymo metais Hardingas išvažiavo kelionėn į šalies vakarus ir netikėtai mirė. Nors jokio skrodimo nebuvo, mirties priežastimi buvo paskelbta pneumonija ir apsinuodijimas maistu.

Kai valdžia atiteko Kulidžui, jis tęsė Hardingo vidaus politiką, nukreiptą į aukštus importo tarifus, mažinant pajamų mokesčius. Ekonomika ėmė augti didžiuliais tempais, grynosios nacionalinės pajamos didėjo. Ir tam tikrų sluoksnių nuomone, tai buvo neleistina. Dėl to, kaip ir anksčiau, lupikautojai nusprendė, kad atėjo laikas surengti Amerikos ekonomikai krizę. FRS ėmė pumpuoti į šalį pinigus. Pinigų masė buvo padidinta 62%. Pinigų buvo pakankamai, dėl to epocha ir gavo pavadinimą „kunkuliuojantys dvidešimtieji“.

Prieš mirtį 1910 metais buvęs prezidentas Teodoras Ruzveltas įspėjo amerikiečius apie tai, kas vyksta. Kaip rašė 1922 kovo 27 New York Times, Ruzveltas pasakė: „Tarptautiniai bankininkai ir lobistai, atstovaujantys Rokfelerių ir Standart Oil interesus kontroliuoja daugumą laikraščių tam tikslui, kad priverstų paklusti arba palikti valstybinę tarnybą tuos žmones, kurie atsisako klausyti galingos korumpuotos klikos, kuri yra mūsų neregima vyriausybė“.

Vos dieną prieš šią publikaciją Niujorko meras Džonas Hailenas citavo Ruzvelto žodžius ir demaskavo tuos, kurie, jo manymu, ima valdžią Amerikoje, užgrobia politinius šalies procesus ir spaudą:

„Teodoro Ruzvelto įspėjimas dabar atrodo labai savalaikis, kadangi tikra mūsų respublikos rykšte tampa neregima vyriausybė, tarsi gigantiškas aštuonkojis apraizgiusi savo čiuptuvais miestus, valstybę, visą šalį… Ji užgrobia mūsų vykdomuosius ir įstatymų leidybos organus, mokyklas, teismus, laikraščius ir bet kokią valstybinę žinybą, sukurtą ginti visuomeninei gerovei…“

„Vengiant pagrindo neturinčių apibendrinimų, reikia apsakyti, kad šiam aštuonkojui vadovauja galingiausi bankai. Apgailėtina saujelė tarptautinių bankininkų praktiškai valdo JAV vyriausybę savo egoistinių interesų labui“.

„Jie faktiškai kontroliuoja abi politines partijas, kuria joms platformas, naudojasi politiniais lyderiais, privačių organizacijų lyderiais ir imasi visokiausių priemonių, kad į aukštus postus būtų paskirti tik tie kandidatai, kurie paklūsta korumpuoto didžiojo biznio diktatui…“

„Šitie tarptautiniai bankininkai ir asmenys, atstovaujantys Rokfelerių ir Standart Oil interesus, kontroliuoja daugumą laikraščių ir žurnalų mūsų šalyje“ (New York Times, 1922, kovo 26).

Tai kodėl žmonės neįsiklausė į tokius rimtus įspėjimus ir tuometiniame Kongrese nebuvo pasipriešinta 1913 metų įstatymui dėl FRS? Dėl to, kad, kaip pamename, tai buvo 3 dešimtmetis. Stabilus bankinio kreditavimo plėtimasis leido augti rinkai. T.y. klestėjimo laikotarpyje niekas nenori susimąstyti apie ekonomines problemas. Tačiau egzistavo ir kita šios gerovės pusė. Įmonių plėtimasis ir tvirtėjimas vyko išimtinai už skolintas lėšas. Besipučiančioje fondų rinkoje siautėjo spekuliacija. Ir nors viskas atrodė puiku, tai buvo rūmai, pastatyti iš smėlio.

Kai tik situacija „subrendo“, 1929 balandį FRS krikštatėvis Polas Varburgas išsiuntinėjo savo draugams slaptą cirkuliarą su įspėjimu apie būsimą krizę ir depresiją visoje šalyje. 1929 rugpjūtį FRS ėmė mažinti pinigų kiekį apyvartoje. Dėl to visai nėra sutapimas, kad visų tuometinių Volstrito verteivų – Džono Rokfelerio, Dž. P. Morgano, Džozefo Kenedžio, Bernardo Barucho ir kitų – biografijose užsimenama apie tai, kad jie spėjo nutraukti operacijas su vertybiniais popieriais iki rinkos žlugimo ir įdėjo visus aktyvus į grynus pinigus ir auksą.

1929 spalio 24 stambūs Niujorko bankininkai pradėjo teikti brokeriams kreditus tik iki pareikalavimo, su sąlyga, kad jie bus padengti per 24 valandas. Tai reiškė, kad ir fondų brokeriams, ir jų klientams teko atsikratyti savo akcijų rinkoje bet kokia kaina, kad galėtų grąžinti kreditus. Rinka žlugo. Ši diena įėjo į Amerikos istoriją kaip „Juodasis ketvirtadienis“.

Džono Keneto Helbtraito, Depresijos laikmečio tyrinėtojo, duomenimis, per patį nesulaikomų pardavimų biržoje įkarštį Bernardas Baruchas atsivedė į lankytojų galeriją Niujorko fondų biržoje Vinstoną Čerčilį. Jis norėjo parodyti Čerčiliui biržos paniką ir pasipuikuoti savo valdžia prekybos salėje įsisiautėjusiems įvykiams.

Kongresmenas Liuosas Makfedenas žinojo, kas dėl to kaltas. Jis apkaltino krizės organizavimu FRS ir tarptautinius bankininkus: „Tai ne atsitiktinumas, bet kruopščiai suplanuotas įvykis… Tarptautiniai bankininkai siekė sukurti tokios nevilties situaciją, kad taptų visų mūsų valdovais“. Makfedenas nuėjo dar toliau, jis atvirai apkaltino lupikautojus krizės organizavimu tuo tikslu, kad būtų pagrobtas Amerikai priklausantis auksas. 1931 vasarį, krizės įkarštyje, jis pasakė: „Manau, niekas nesiginčys, kad Europos valstybės veikėjai ir finansininkai pasiruošę viskam, kad greičia susigrąžintų auksą, perduotą Amerikai karo metu“.

Kertisas Delas, brokeris iš Lehman Brothers, buvo Niujorko biržoje, kai žlugo rinka. Savo 1970 metais išleistoje knygoje „Mano patėvis IDR“ (IDR – tarptautinis depozitinis įsipareigojimas, leidžiantis prekiauti Amerikos rinkoje užsienietiškomis akcijomis) jis rašo, kad krizę išprovokavo suplanuotas staigus lėšų pasiūlos sumažinimas Niujorko pinigų rinkoje: „Iš tiesų tai buvo apgalvotas Amerikos visuomenės apiplėšimas, kurį įvykdė tarptautiniai finansiniai tūzai. Krizę sukėlė staigus kreditinių lėšų trūkumas Niujorko pinigų rinkoje“.

Per kelias savaites rinka prarado 3 mlrd$. Per metus rinka sumažėjo 40-čia mlrd$. Bet ar pradingo tie pinigai? O gal jie susitelkė tam tikros grupės žmonių rankose? Tarkim, Džozefo Kenedžio turtas tuo metu išaugo nuo 4 mln$ 1929 iki 100 mln$ 1935 metais.

Įdomu, ko tuo metu ėmėsi FRS – vietoje to, kad gelbėtų ekonomiką, staigiai sumažindama palūkanų normą, FRS toliau atkakliai mažino pinigų masę, dar labiau gilindama depresiją. Dėl to tarp 1929 ir 1933 metų pinigų kiekis apyvartoje sumažėjo 33%.

Nors daugelis amerikiečių niekad negirdėjo, kad Didžiąją depresiją suorganizavo FRS, tai labai gerai žinoma stambių ekonomistų tarpe. Pavyzdžiui, Elifronas Fridmanas, Nobelio laureatas iš Stenfordo, pasakė per interviu Nacionalinei radijo draugijai 1996 sausį, kad FRS neabejotinai sukėlė depresiją, sumažinusi pinigų kiekį apyvartoje vienu trečdaliu.

Tačiau krizės metu prarasti amerikiečių pinigai niekur nedingo. Jie perėjo į rankas tiems, kurie iš anksto žinojo apie biržos krachą ir investavo pinigus į auksą prieš pat krizę. Auksas visuomet buvo patikimiausia lėšų išsaugojimo priemonė. Amerikos pinigai keliavo ir į užsienį. Neįtikėtina, bet tuo metu, kai prezidentas Huveris herojiškai mėgino gelbėti bankus ir gyvybiškai svarbias įmones, kai milijonai amerikiečių, depresijai gilėjant, vis labiau badavo, milijonai dolerių buvo išleista Vokietijos atkūrimui.

Prieš 8 metus iki Hitleriui okupuojant Lenkiją, kongresmenas Liuisas Makfedenas įspėjo Kongresą, kad mokesčių mokėtojai moka už Hitlerio įsitvirtinimą valdžioje: „Po Pasaulinio karo Vokietiją užgrobė tarptautiniai bankininkai. Jie privedė šalį iki katastrofiškos būklės, jie ją valdo, maitina, girdo ir melžia. Jie supirko jos pramonę, žemę, kontroliuoja gamybą ir visas komunalines tarnybas“. „Vokiečių tarptautiniai bankininkai finansuoja dabartinę vyriausybę. Jie padėjo Adolfui Hitleriui gauti dolerinį kreditą, kuris iki paskutinio cento buvo išleistas tam, kad Hitlerio ėjimas į valdžią sukurtų grėsmę Briuningo vyriausybei“. „Ir kadangi Briuningas atsisako dirbti nurodinėjamas vokiškų tarptautinių bankininkų, sudaromos sąlygos Hitleriui ateiti į valdžią, kad Vokietijos tauta būtų visiškai pavergta…“ „FRS direktorių tarybos pagalba… į Vokietiją buvo perpumpuota daugiau kaip 10 mlrd$ amerikietiškų lėšų. Jūs visi girdėjote, kokie didžiuliai projektai šiuo metu realizuojami Vokietijoje… šiuolaikiškiausi pastatai ir didžiuliai planetariumai, sporto salės ir plaukymo baseinai, puikios valstybinės autostrados ir pažangiausi fabrikai. Visa tai daroma už mūsų pinigus, perduotus Vokietijai FRS direktorių tarybos sprendimu“. „FRS valdytojai pripumpavo į Vokietiją tiek milijardų dolerių, kad aš netgi droviuos ištarti tikrąją sumą“.

Paskutiniais savo prezidentavimo metais Huveris beviltiškai bandė realizuoti bankų sistemos gelbėjimo planą. Planas žlugo, nes jo priėmimui Kongrese reikėjo užsitikrinti demokratų daugumos paramą.

1932 metais prezidentu tapo Franklinas Delano Ruzveltas. Kai tik jis užėmė savo postą, buvo skubiai imtasi ypatingų priemonių išvesti bankų sistemą iš krizės. Tačiau jos baigėsi ne kuo kitu, kaip FRS kontrolės pinigų apyvartai sustiprėjimu. Tik tada FRS pradėjo „atverti piniginę“ ir paremti naujais pinigais badaujančią Amerikos tautą.

Filmas

Pinigų valdovai 11

Pirmasis pasaulinis karas

Pirmasis pasaulinis karas

Po to, kai finansinė valdžia pasidarė žymia dalimi centralizuota, kilo prielaidos kilti išties dideliam karui. Ir, žinoma, centriniams bankams politinė karo prielaidos buvo žymiai mažiau reikšmingos už galimybę gauti pelną. Niekas nesukuria tokių skolų kaip karas. Geriausias to pavyzdys – Anglija. Per 190 metų, praėjusių nuo Anglijos Banko įkūrimo iki Napoleono pralaimėjimo, ji kariavo 56 metus! O didžiąją dalį likusio laiko buvo pasiruošimo karui būsenoje.

Per I Pasaulinį karą Rotšildai kreditavo Vokietiją, britiška šeimos dalis – Angliją, o prancūziškoji – Prancūziją. Amerikoje Dž. P. Morganas užsiėmė kariniais tiekimais prancūzams ir anglams. Po 6 mėnesių nuo karo pradžios verslas taip suklestėjo, kad Morganas tapo stambiausiu kariniu tiekėju pasaulyje, jo kariniai užpirkimai pasiekė 10 mln$ per dieną! Morgano ofise jo nuolatos laukė brokeriai ir prekybos agentai, pageidaujantys parduoti. Prieita iki to, kad bankas turėjo pastatyti sargybinius prie kiekvienų būstinės durų ir prie biznio partnerių namų.

Dauguma Niujorko bankininkų irgi neblogai pasipelnė iš karo. Ironiška, kad atsakingu už gynybinę sritį prezidentas paskyrė būtent Bernardą Baruchą. Kaip rašo istorikas Džeimsas Perlokas, Baruchas ir Rokfeleriai užsidirbo per karą apie 200 mln$. Tačiau pelnas nebuvo vienintelis karo tikslas. Ne paskutinėje vietoje buvo ir kerštas – lupikautojai negalėjo dovanoti rusų carams jų paramos Linkolnui Pilietinio karo laikais. Be to, Rusija liko paskutine stambia Europos valstybe, nepasidavusi pagundai įsteigti privatų centrinį banką.

Dar vykstant karui rusų revoliucija nuvertė carą ir įvedė komunizmą. Džeikobas Šifas, finansinio tresto Kuhn Loeb Company, mirties patale prisipažino, kad išleido 20 mln$ caro nuvertimo finansavimui. Pinigai rusų revoliucijai remti ėjo ir ir iš Anglijos. Kodėl turtingiausi pasaulio žmonės finansavo komunizmą – sistemą, atvirai raginančią sunaikinti kapitalizmą, kuris padarė juos turtuoliais?

Tyrinėtojas Haris Alenas aiškina tai šitaip:

„Jei suvoksime, kad socializmas yra ne turtų išdalinimo visiems mechanizmas, o realus būdas konsoliduoti ir valdyti resursus, tai išoriškas paradoksas, kai superturtingi žmonės finansavo socializmą,liausis buvęs paradoksu. Tuomet tokia pagalba tampa labai logišku ir netgi tobulu įrankiu trokštantiems maksimalios valdžios maniakams“.

„Komunizmas, o jei tiksliau – socializmas, – tai ne vargingųjų masių, bet ekonomikos elito judėjimas“.

Istorikas Kleonas Skauzenas savo 1970 metais išleistoje knygoje „Tikrasis kapitalistas“, pasisakė šitaip:

„Bet kokia valdžia gimdo dar didesnės valdžios troškimą. Buvo beveik neišvengiama, kad superturtingieji vieną sykį panorės kontroliuoti ne tik nuosavus turtus, bet ir viso pasaulio turtus.

Geriausias būdas pasiekti šiam tikslui buvo patenkinti ambicijas valdžios trokštančių politinių sąmokslininkų, ketinančių nuversti visas įmanomas vyriausybes ir įvesti visuotinę pasaulinę diktatūrą“.

Tačiau revoliucionieriai tapo nekontroliuojami ir pamėgino perimti valdžią iš turtuolių. Pavyzdžiui, Mao Cze Dunas nuo 1938 metų vadovavosi devizu, kad politinė valdžia yra pagrįsta ginklu. Volstrito pinigų maišai atvėrė komunistams savo aruodus, mėgindami kontroliuoti revoliucinius judėjimus, teikdami jiems didžiulius kreditus su sąlyga, kad jie bus paklusnūs, arba mažindami paramą, ar net teikdami kreditus jų opozicijai, jei revoliucionieriai tapdavo nekontroliuojami.

Leninas irgi vieną kartą suprato, kad būdamas absoliučiu Rusijos diktatorium, finansinių svertų jis nevaldo. Juos neregimai kontroliuoja kažkas kitas. „Valstybė funkcionuoja ne taip, kaip norėtųsi. Šitas lokomotyvas mūsų neklauso. Atrodo, kad jį valdo žmogus, tačiau jis nevažiuoja reikiama kryptimi. Jis važiuoja ten, kur jį nukreipė neregima jėga“.

Kas gi buvo ta jėga? Kongreso narys Luji Makfedenas aiškino tai taip:

„Rusijos istoriniam keliui lemtingą įtaką padarė tarptautinių bankininkų veiksmai… Padedant FRS valdybai… per Chase Manhatan Bank sovietų vyriausybė gavo lėšų iš JAV Iždo. Anglija irgi gavo mūsų pinigus per Federalinio Rezervo skyrius, o paskui perdavė juos sovietams su didelėmis palūkanomis… Istorinė statyba – Dnepro HE – buvo finansuojama už pinigus, kuriuos iš Amerikos Iždo neteisėtai paėmė korumpuoti FRS bankininkai“.

Kitaip sakant, FRS ir Anglijos Bankas, juos kontroliuojančių tarptautinių bankininkų pavedimu sukūrė monstrą, kuris 70 metų platino komunistinį režimą, kėlė karinę įtampą ir, kas svarbiausia, klimpo į skolas.

Jeigu manote, kad lupikautojai turėjo šansą išsaugoti situacijos kontrolę, bet jį prarado, tai jūs smarkiai klystate. 1992 metais laikraštis The Washington Times rašė, kad Rusijos prezidentas Jelcinas buvo gerokai nuliūdintas fakto, kad visa į jo šalį keliaujanti pagalba „patenka atgal į Vakarų bankų skrynias tam, kad būtų aptarnaujama skola“.

Niekas, turėdamas sveiką protą, neims tvirtinti, kad toks didžiulis karas kaip I-asis Pasaulinis, turėjo vieną vienintelę priežastį. Karas- labai sudėtingas mechanizmas ir jį sukelia įvairių faktorių suma. Tačiau, iš kitos pusės, būtų taip pat kvaila ignoruoti vieną iš pagrindinių jo priežasčių – tuos, kuriems karas pelningas. Lupikautojų vaidmuo istorijoje – tai ne siaubingų sąmokslų teorija. Šie žmonės turi motyvų – tokių kaip trumpalaikis pelno troškimas ir ilgalaikiai planai sukurti proletarinę vyriausybę, kad paskui galima būtų finansuoti ir kontroliuoti jos politikus, kad ir kuo jie galiausiai pavirstų. Toliau mes pamatysime, ką paruošė lupikautojai visam pasauliui.

Filmas

Pinigų valdovai 10

FRS

1913 metų Federalinio rezervo įstatymas

Naujos prezidentinės kampanijos metu demokratai kruopščiai apsimetė Oldridžo pateikto įstatymo priešininkais. Kaip po 20 metų pasakė Atstovų rūmų narys Luji Makfedenas, pats demokratas ir buvęs Bankų ir valiutos komiteto pirmininkas: „Oldridžo įstatymo projektas buvo atmestas išrinkus prezidentu Vilsoną. Asmenys, vadovavę demokratų partijai, pažadėjo tautai, kad kol jie bus valdžioje, centrinio banko nebus. Po 13 (!) mėnesių pažadas buvo sulaužytas ir Vilsono administracija, aktyviai dalyvaujant pačioms grėsmingiausioms Volstrito figūroms, įsteigė mūsų laisvoje šalyje sutrūnijusios monarchijos laikų organizaciją, kad galėtų kontroliuoti visą šalį nuo viršaus iki apačios ir eksploatuoti mus nuo lopšio iki kapo duobės“.

Netrukus po Vilsono išrinkimo „Morganas Varburgas, Baruchas ir kompanija“ pradėjo realizuoti kitą planą, kurį Varburgas pavadino „Federaline rezervų sistema“. Demokratų viršūnėlė sveikino naują įstatymo projektą, pavadintą Glass Owen Bill, kaip kažką, kas radikaliai skiriasi nuo Oldridžo projekto, nors abu dokumentai praktiškai buvo identiški. Demokratų pareiškimai buvo tokie kategoriški, kad Polas Varburgas, abiejų projektų gimdytojas, buvo priverstas kreiptis į savo nusipirktus draugus Kongrese, įtikinėdamas, kad abu dokumentai praktiškai vienodi: „Jei atmesime grynai išoriškus skirtumus, esančius paviršiuje, pamatysime, kad abiejų siūlomų sistemų „grūdai“ yra labai panašūs ir logiškai tarpusavyje susiję“.

Šis prisipažinimas buvo skirtas tik privačioms ausims. Viešai „Pinigų trestas“ senatoriaus Oldridžo ir Frenko Vanderlipo asmenyse pasisakė prieš FRS. Vis dėlto, praėjus ne vieniems metams, Vanderlipas prisipažino laikraščiui Saturday Evening Post, kad abu dokumentai vienas nuo kito nesiskyrė: „Nors įstatymo dėl Federalinio rezervo, pasiūlytas Oldridžo, buvo atmestas, visi jo svarbiausi momentai išliko galutinai patvirtintame variante“.

Kai Kongrese pagaliau prasidėjo balsavimas, konsultacijai buvo pakviestas specialistas iš Ohajo Alfredas Krouzeris. Jis aiškiai suvokė abiejų dokumentų giminingumą: „Šis įstatymo projektas… suteikia įstatyminę galią tam, ko 25 metus siekė Volstritas ir stambūs bankai – privačiai, bet ne visuomeninei nacionalinės valiutos kontrolei“. Kadangi Glass Owen Bill gali to pasiekti taip pat gerai, kaip ir Oldridžo įstatymas, tai abu dokumentai, jų realizavimo atveju, atima iš vyriausybės ir tautos bet kokius efektyvius mechanizmus kontroliuoti visuomeninius pinigus ir perduoda bankams išimtinę ir nepaprastai pavojingą teisę didinti arba mažinti nacionalinę pinigų masę“.

Parlamentinių svarstymų metu senatoriais skundėsi, kad bankai bando panaudoti savo finansinę valdžią, kad padarytų įtaką svarstymų rezultatui. „Šioje šalyje yra bankininkų – visuomenės gerovės priešų“ – pasakė šia tema vienas senatorius. Nepaisant visų kaltinimų apgaule ir korupcija,įstatymas buvo galiausiai patvirtintas Senate 1913 gruodžio 22. Tai atsitiko netrukus po to, kai dauguma senatorių išsivažinėjo Kalėdų atostogoms, gavę savo politinės vadovybės užtikrinimus, kad visi sprendimai bus priimami tik po Naujųjų metų.

Įstatymo patvirtinimo dieną kongresmenas Lindbergas pasakė emocionalią kalbą, įspėdamas bendrapiliečius, kad „Šis įstatymas sukurs didžiausią pasaulyje monopoliją. Pasirašytas prezidento įstatymas legalizuos neregimą Pinigų valdžios vyriausybę. Žmonės gali iškart to nepastebėti, tačiau paskutinio teismo diena nutolinta tik keliems metams… Šiuo įstatymu realizuojamas sunkiausias Amerikos istorijoje įstatymų leidimo valdžios nusikaltimas“.

Vos keliomis savaitėmis anksčiau Kongresas patvirtino įstatymą dėl pajamų mokesčių. Prie ko čia mokesčiai? Reikalas tas, kad jis padėjo bankininkams sukurti sistemą, galinčią generuoti praktiškai neribotą federalinės vyriausybės skolą. Kaip mes pamename, privatus centrinis bankas sugeba sukurti skolas iš niekur.

Tais laikais federalinė vyriausybė buvo nedidelė. Iki priimant minėtą įstatymą vienintelis biudžeto pajamų šaltinis buvo tarifai ir akcizai. Dabar gi, kaip savo laiku vyko su Anglijos Banku, procentiniai mokėjimai buvo padengti tiesioginiu gyventojų apmokestinimu. Lupikautojai suprato, kad jeigu jiems teks pasikliauti tik valstijų įnašais, galiausiai valstijų įstatymų leidėjai ims maištauti ir arba atsisakys mokėti palūkanas už naudojimąsi nuosavais pinigais, arba pradės politinį spaudimą vyriausybei, kad būtų sumažinta skolos suma.

Įdomu, kad 1895 metais JAV Aukščiausiasis teismas pripažino tokį pajamų mokestį nekonstituciniu. Dėl tos pačios priežasties 1909 metais jis atmetė netgi įstatymą dėl korporacijų pelno apmokestinimo. Galiausiai senatorius Oldridžas paskubėjo pasiūlyti Senatui padaryti Konstitucijoje pataisą, kuri leistų ratifikuoti pajamų mokestį. Lupikautojai pamėgino įrašyti į Konstituciją taip vadinamą „16 pataisą“, kurios tekstas vėliau buvo pasiūlytas svarstyti valstijų įstatymų leidėjams. Pataisos kritikai tvirtina, kad ji taip ir nebuvo ratifikuota būtinu regioninių įstatymų leidėjų balsų skaičiumi.

Tačiau lupikautojai ir nesiruošė svarstyti galutinio varianto. 1913 spalį senatorius Oldridžas sugebėjo greitai prastumti įstatymą dėl pajamų mokesčių Kongrese. Be teisės tiesiogiai apmokestinti Amerikos piliečius, apeinant valstijų pozicijas, įstatymas dėl FRS būtų ne toks naudingas tiems, kas siekė įklampinti Ameriką į skolas.

Praėjus metams nuo įstatymo dėl FRS patvirtinimo, kongresmenas Lindbergas paaiškino, kokiu būdu ši organizacija kuria taip vadinamą „verslo ciklą“ ir naudoja jį savo interesais: „Kad pakiltų kainos, viskas, ką reikia padaryti FRS, tai sumažinti palūkanų normą. Dėl šito į ekonomiką plūsteli kreditinės lėšos ir prasideda bumas fondų rinkoje. Paskui, kai verslininkai pripranta prie tokių sąlygų, FRS gali nutraukti įsivaizduojamą klestėjimą staigiu palūkanų normos padidinimu“. „Palūkanų normų politikos pagalba FRS gali siūbuoti rinką pirmyn atgal ar sukelti staigius pokyčius ekonomikoje staigiai padidinant palūkanų skirtumus. Bet kokiu atveju FRS turės vidinę informaciją apie artėjančius finansinės politikos pokyčius ir iš anksto žinos apie būsimus pasikeitimus, tiek pagerėjimus, tiek pablogėjimus“. „Tai privati organizacija, sukurta gauti maksimaliam pelnui iš pinigų, kurie priklauso kitiems“. „Jie iš anksto žino, kada naudingiausia skelti finansinę krizę. Jiems taip pat žinoma, kada ją reikia sustabdyti. Kaip infliacija, taip ir defliacija yra geri dalykai, kai kontroliuoji finansus“.

Lindbergas pasirodė esąs teisus pagal visus punktus. Jis tik nesuprato, kad dauguma Europos tautų jau tapo savo centrinių bankininkų aukomis prieš dešimtis ar net šimtus metų. Tačiau jam pavyko pastebėti įdomų faktą – vos po vienerių metų FRS užgrobė aukso rinką. Tačiau Lindbergas buvo ne vienintelis FRS kritikas. Luji Makfedenas, buvęs 1920-1931 Bankų ir Valiutos komiteto pirmininku, pasakė apie FRS: „…FRS sukūrė viršvalstybę, kurią valdo bankininkai ir pramonininkai, susivieniję tam, kad pavergtų pasaulį nuosavo pasipelnymo labui“.

Raitas Patmanas iš Teksaso, kitas Bankų ir valiutos komiteto pirmininkas (7 dešimtmetis) pasakė: „Šiuolaikinėje Amerikoje iš tiesų yra dvi vyriausybės. Yra įstatymų numatyta valdžia, ir yra nepriklausoma, vyriausybės nekontroliuojama ir nekoordinuojama Federalinė Rezervų Sistema, susigrobusi valdžią pinigams, kurią Konstitucija suteikia Kongresui“.

Netgi išradėjas Tomas Edisonas buvo solidarus su FRS kritikais: „Jeigu mūsų valstybė gali emituoti obligacijų už 1 dolerį, tai ji gali išleisti ir analogiška banknotą. Faktorius, darantis patrauklia obligaciją, daro patraukliu ir banknotą. Skirtumas tarp obligacijos ir banknoto tame, kad obligacija leidžia finansiniams brokeriams uždirbti dvigubai daugiau nei verta obligacija ir dar 20% viršaus, kai tuo tarpu naudojant valiutą, pelną atneša tik tiesioginės investicijos į naudingą verslą“. Ir dar: „Būtų absurdiška teigti, kad mūsų šalis gali išleisti obligacijų už 30 mln$ ir negali išleisti banknotų už tą pačią sumą. Abu finansiniai instrumentai yra mokėjimo įsipareigojimai, tačiau vienas jų naudingas lupikautojams, o kitas padeda žmonėms“.

Praėjus 3 metams po įstatymo dėl FRS patvirtinimo, jau ir pats prezidentas Vilsonas susigaudė, kokį džiną jis paleido į laisvę:

„Mes gavome vieną labiausiai nevaldomą ir priklausomą vyriausybę civilizuotame pasaulyje. Tai daugiau ne nuomonių reiškimo laisvės vyriausybė, ne vyriausybė, išreiškianti daugumos valią, bet vyriausybė, peršanti mums saujelės „šio pasaulio galingųjų“ sprendimus“.

„Kai kurie įtakingiausi Amerikos komersantai ir pramonininkai kažko būgštauja. Jie jaučia, kad esama kažkokios valdžios, tokios organizuotos, tokios visur esančios ir visaapimančios, kad, jeigu net jie jai prieštarauja, tai yra linkę laikyti savo mintis prie savęs“.

Prieš savo mirtį 1924 metais Vilsonas suvokė, kokią žalą padarė Amerikai; „Aš nenorėdamas sugrioviau savo vyriausybę“.

Lupikautojai, kurie pelnosi iš manipuliacijų apyvartoje esančių pinigų kiekiais, gavo savo privatų centrinį banką Amerikoje. Stambiausi laikraščiai, kurie taip pat priklausė jiems, sveikino įstatymo dėl FRS pasirašymą. Jie aiškino publikai, kad „Dabar depresijų galima bus moksliškai išvengti!“

Realybėje, kai kas gavo galimybę depresijas moksliškai kurti.

Filmas

Pinigų valdovai 9

Jeckyll sala

DŽ. P. Morganas ir 1907 metų krizė

Prasidėjus XX amžiui, centrinio privataus banko kūrimu susirūpino tokie žmonės kaip Dž. P. Morganas. Vos vienos finansinės krizės tetrūko, kad tautos dėmesys būtų sutelktas ties abejotina būtinybe įsteigti centrinį banką. Reikėjo įdiegti į žmonių sąmonę, kad tik centrinis bankas gali padėti išvengti masinių bankų bankrotų.

Morganas, be abejo, buvo pats įtakingiausias Amerikos bankininkas ir galimas Rotšildų agentas. Būtent jis finansavo Rokfelerio „Standart Oil“ imperiją, Edriko Heremono geležinkelių monopoliją ir Endriaus Karnegio metalurgiją, o taip pat daugybę kitų firmų įvairiose pramonės srityse. Be to, jo tėvas Džiulijus Morganas buvo Amerikos finansinis tarpininkas Anglijoje. Po tėvo mirties Dž. P. Morganas pasiėmė pas save į darbą jo britų partnerį Edvardą Grinfelą, kuris ilgą laiką užėmė Anglijos Banko direktorių tarybos nario postą. Istorija liudija, kad po Morgano mirties, jo turtas buvo vertinamas vos keliais milijonais dolerių. O didžioji dalis vertybinių popierių, kurie, kaip daug kam atrodė, jam priklausė, buvo kitų asmenų nuosavybė.

1902 metais prezidentas Teodoras Ruzveltas, labai savalaikio antimonopolinio įstatymo pagalba pradėjo taip vadinamą Morgano ir jo draugų puolimą, siekdamas susmulkinti pramonins monopolijas. Realybėje jam prastai sekėsi užkirsti kelią bankininkų vykdomam Amerikos ekonomikos monopolizacijai. Ruzveltas lyg ir suskaldė monopoliją Standart Oil, tačiau iš tikrųjų niekas nepasikeitė – ji buvo padalinta į 7 korporacijas, kurioms kaip ir anksčiau vadovavo Rokfeleris. Visuomenė apie tai puikiai žinojo dėka Tomo Nesto politinių karikatūrų. Bankininkus jis vadino „pinigų trestu“.

1907, praėjus metams po Ruzvelto perrinkimo, Morganas nusprendė, kad atėjo laikas reanimuoti centrinio banko idėją. Suvieniję finansines pastangas, Morganas ir jo draugai buvo pajėgūs slapta išprovokuoti fondų rinkos griūtį. Tuo metu tūkstančiai nedidelių bankų visoje šalyje jautė didelį lėšų stygių – dėka darbo su daliniu padengiamumu, daugelio jų turimų rezervų suma sudarė mažiau kaip 1% išdalintų kreditų. Dėl to vos po kelių dienų nuo fondų krizės, žmonės visoje šalyje puolė atsiimti pinigų iš bankų. Šiuo momentu Morganas pasisakė visuomenei, pasiūlęs pagelbėti svyruojančiai Amerikos ekonomikai ir „ligotiems“ bankams pinigais, kuriuos jis „sukurs iš nieko“. Tai buvo vienas siaubingiausių pasiūlymų- nepalyginamai blogesnis netgi už bankines operacijas su daliniu padengimu. Tačiau Kongresas jį palaikė. Morganas aprūpino tuo popieriumi ekonomiką, o dalį jo pasiuntė į savo filialus, kad būtų išduoti kreditai su procentais.

Planas pavyko. Greitai visuomenė vėl atgavo pasitikėjimą nacionaline valiuta, tačiau dėl visų šių operacijų pinigų valdžia susikoncentravo kelių stambių bankų rankose. 1908 krizė baigėsi. Dž. P. Morganą, kaip didvyrį, Prinstono universitete pagerbė pats prezidentas Vilsonas, sakydamas: „Visų mūsų problemų buvo galima išvengti, jei sukurtume specialų komitetą iš 6-7 valstybės vyrų, tokių kaip Dž. P. Morganas“.

Vėliau ekonomikos vadovėliai aiškins FRS įkūrimą kaip tiesioginę 1907 metų krizės pasekmę. Citata: „Po grėsmingos kreditinių įstaigų bankrotų epidemijos šalis kartą ir visiems laikams „pasisotino“ nestabilių privačių bankų anarchija“. Tačiau Minesotos kongresmenas respublikonas Čarlzas Lindbergas vėliau kalbėjo, kad 1907 krizė iš tiesų buvo afera: „Tuos, kurie neįtiko lupikautojams, galima buvo išstumti iš verslo. Ir žmonės bijojo reikalauti bankų ir valiutos įstatymų pakeitimo, įstatymų, kuriuos „pinigų trestas“ suformavo savo patogumui“.

Tokiu būdu, nuo įstatymo dėl bankų išleidimo 1863 metais momento, lupikautojai suorganizavo seriją ekonominių pakilimų ir smukimų. Šių veiksmų tikslas buvo ne tik atimti iš amerikiečių tautos nuosavybę, bet ir vėliau tvirtinti, kad nacionalinė bankų sistema yra tiek nestabili, kad reikalauja konsolidacijos. Kitaip sakant – reikia centrinio banko.

Džekilo sala

Iškart po 1907 krizės Teodoras Ruzveltas pasirašė nutarimą dėl naujo organo, pavadinto Nacionaline Pinigų Komisija, įsteigimo. Ji buvo įpareigota tirti situaciją bankų sistemoje ir sudaryti rekomendacijas Kongresui. Ir, žinoma, Komisija buvo sukomplektuota iš Morgano draugų bei kolegų. Pirmininku buvo paskirtas senatorius Nelsonas Oldridžas iš Rod Ailendo. Jis atstovavo turtingiausių Amerikos bankininkų šeimų, gyvenusių Rod Ailende, interesus. Jo dukra Meri buvo ištekėjusi už Džono Rokfelerio Jaunesniojo. Santuokoje jie susilaukė 5 sūnų – Džono, Nelsono, 1974 metais tapusio kompanijos viceprezidentu, Lourenso, Vitropo ir Deivido, būsimo Tarptautinių Santykių komisijos ir Chase Manhatan Bank valdybos pirmininko.

Kai tik buvo sukurta Nacionalinė Pinigų Komisija, senatorius Oldridžas iškeliavo į 2 metų trukmės turnė, kurio metu plačiai konsultavosi su Anglijos, Prancūzijos ir Vokietijos privačiais centriniais bankais. Jo vojažų išlaidos sudarė astronominę tiems laikams sumą – 300 000$. Jam sugrįžus, 1910 lapkričio 22 vakarą, tam tikri turtingi ir įtakingi Amerikos žmonės užsakė senatoriui specialų geležinkelio vagoną, kad slapta susitiktų Džekilo saloje, esančioje netoli nuo Džordžijos pakrantės. Kartu su grupe atvyko Polas Varburgas. Investicinė kompanija Kuhn Lobben Company paskyrė jam metinę 5000$ algą vien už tai, kad jis užsiimtų Amerikoje privataus centrinio banko lobistine veikla.

Varburgo partneris šiame biznyje buvo žmogus, vardu Džeikobas Šifas, proanūkis to Šifo, kuris kažkada kartu su Rotšildų šeima gyveno Frankfurte po vienu stogu. Šifas tuo metu kaip tik užsiėmė 20 mln dolerių, kuriuos jam perdavė rusų caro nuvertimui, „įsisavinimu“. Tačiau apie tai pakalbėsime paskui.

Būdinga, kad šios trys Europos bankininkų šeimos – Rotšildai, Varburgai ir Šifai – buvo kaip ir jų amerikietiški partneriai Morganai, Rokfeleriai ir Oldridžai nuo seno susiję tarpusavyje šeimyniniais ryšiais.

Saugumo užtikrinimo priemonės buvo tokios griežtos, kad netgi 7 pagrindiniai pasitarimo dalyviai buvo griežtai įspėti vartoti tik vardus, kad tarnai negalėtų atpažinti jų pagal pavardes. Gerokai vėliau vienas iš įvykių dalyvių, National Citibank of New York prezidentas ir Rokfelerių šeimos atstovas Frenkas Vanderlipas pasakė apie savo kelionę į salą laikraštyje Saturday Evening Post 1935 vasario 9: „Kaip tikras sąmokslininkas, aš veikiau slaptai. Mes supratome, kad paviešinimo būti negali, kitaip mūsų pastangos ir išeikvotas laikas nueis niekais. Jei mūsų susitikimas, skirtas sukurti įstatymo dėl bankų sukūrimui, būtų paviešintas, įstatymo projektas paprasčiausiai nebeturėtų šansų įveikti Kongresą“.

Misterijos dalyviai atvyko į Džekilo salą, kad rastų būdą savo pagrindinei problemai išspręsti – kaip įkurti nuosavą privatų centrinį banką. Tačiau buvo ir kitų klausimų, jie visų pirma buvo susiję su greitai mažėjančia stambių nacionalinių bankų dalimi Amerikos rinkoje.

Visų pirma, per pirmą XX amžiaus dešimtmetį bankų skaičius Amerikoje padvigubėjo, jų jau buvo 20 000. Tačiau 1913 metais tik 29% iš jų buvo nacionaliniai bankai, kurie saugojo 57% visų šalies depozitų. Vėliau straipsnyje žurnale Magazine senatorius Oldridžas pripažino: „Iki įstatymo dėl bankų ratifikavimo Niujorko bankininkai valdė tik šio miesto rezervus. Dabar mes sugebame kontroliuoti visos šalies rezervus.“ Dėl to reikėjo kažko imtis, kad paimti savo kontrolėn visą bankų sistemą. Juk, kaip vaizdingai išsireiškė Džonas D. Rokfeleris, „Konkurencija – tai nuodėmė“.

Antra – šalies ekonomika tiek sutvirtėjo, kad korporacijos pradėjo finansuoti veiklos plėtimą iš nuosavų pelnų, vietoje to, kad imtų didžiulius kreditus stambiuose bankuose. Per pirmuosius naujojo šimtmečio 10 metų 70% korporacinio finansavimo buvo atlikta iš nuosavų korporacijų pelnų. Kitaip sakant, Amerikos ekonomika darėsi nepriklausoma nuo lupikautojų ir šitai tendencijai reikėjo padaryti galą.

Visi susitikimo dalyviai suvokė, kad prieš sprendžiant minėtas problemas, reikia išspręsti klausimą, susijusį su „ryšiais su visuomene“, t.y. sugalvoti naujos įstaigos pavadinimą. Diskutuojama apie tai buvo vienoje iš viešbučio, šiandien žinomo kaip Jekkyl Island Club Hotel konferencijų salėje. Oldridžas reikalavo, kad net žodžio „bankas“ pavadinime neturėtų būti. Varburgas norėjo pavadinti naują įstatymą „Įstatymu dėl nacionalinio rezervo“ arba „Įstatymu dėl Federalinio rezervo“. Prasmė buvo ne tik ta, kad būtų sudarytas įspūdis, jog naujasis centrinis bankas nekredituos bankų, bet ir ta, kad būtų nuslėptas jo monopolizmas.

Praėjus 9 debatų dienoms, buvo nutarta, kad naujasis centrinis bankas turi būti labai panašus į jau buvusius JAV istorijoje. Jis turėjo gauti monopolinę teisę valdyti JAV valiutą ir galėjo kurti pinigus „iš oro“. Kokiu būdu? Iš pradžių pakalbėkime apie obligacijas. Vyriausybės požiūriu, obligacijos – tai tiesiog mokėjimų įsipareigojimai. Žmonės perka obligacijas, kad užtikrintų sau fiksyuotas palūkanas už investuotas lėšas. Pasibaigus terminui, vyriausybė padengia obligacijos nominalą, išmoka palūkanas pagal rinkos kainas ir ši konkreti obligacijų laida liaujasi egzistavusi. Šiuo metu Amerikoje apyvartoje tokių obligacijų esama už maždaug 3,6 mlrd $.

O dabar pažvelkime, kaip vyksta pinigų „gamybos“ procesas Federaliniame Rezerve.

1 etapas. JAV federalinis atviros rinkos komitetas duoda leidimą pirkti vyriausybines obligacijas atviroje rinkoje.

2 etapas. FRS superka obligacijas atviroje rinkoje iš visų, kas nori jas pasiūlyti.

3 etapas. FRS apmoka pirkinį elektroniniu pervedimu į pardavėjo banką. Šios lėšos sukuriamos „iš nieko“. Visa paslaptis tame, kad pinigai atsiranda kaip paprasčiausi įrašai sąskaitose.

4 etapas. Komerciniai bankai panaudoja tas lėšas kaip savo rezervus. Jie turi teisę išduoti jomis padengtus naujus kreditus sumai, daugiau kaip 10 kartų viršijančiai rezervų sumą, o taip pat imti už jų naudojimąsi palūkanas.

Tokiu būdu gaunasi, kad FRS nupirktos obligacijos, tarkim, už milijoną dolerių, pavirsta daugiau kaip 10 mln $ bankų sąskaitose. Kitaip sakant, FRS spausdina 10% visiškai naujų pinigų, o likusius 90% sukuria bankai. Kad sumažėtų pinigų masė nacionalinėje ekonomikoje, atliekama atvirkštinė manipuliacija – FRS parduoda obligacijas rinkoje ir pinigai keliauja atgal iš vietinių bankų sąskaitų į FRS. Kreditinių lėšų kiekis atitinkamai sumažėja suma, kuri yra 10 kartų didesnė už privačių asmenų nupirktų obligacijų sumą. Tokiu būdu obligacijų pardavimas už milijoną dolerių sumažina pinigų masę 10-čia milijonų dolerių.

Dabar pamėginkim susigaudyti kur slypi tikrasis bankininkų interesas, kieno atstovai surengė slaptą susitikimą Džekilo saloje.

1.Naujas įstatymas nukreipė bankų reformą absoliučiai klaidinga kryptimi.

2.Jis užkirto kelią vyriausybinių išlaidų finansavimo, neapsunkintais užsienio skolomis Linkolno „žaliaisiais doleriais“ mechanizmo atkūrimą. Pagrįstas obligacijų leidimu biudžeto išlaidų finansavimo mechanizmas, įpirštas Linkolnui jau po „žaliųjų nugarėlių“ sukūrimo, įgavo įstatymo galią.

3.Įstatymas suteikė bankininkams teisę sukurti 90% Amerikos pinigų, turinčių tik dalinį padengimą, kuriuos jie vėliau skolina už palūkanas, dar labiau padidindami rezervais nepadengtų pinigų masę.

4.Įstatymas sukoncentravo visos šalies pinigų masės valdymą saujelės išrinktųjų rankose.

5.Įstatymas sukūrė centrinį banką, kuris praktiškai nepavaldus efektyviai politinei kontrolei.

Neilgai trukus po FRS sukūrimo, būtent jos inicijuotas pinigų masės sumažinimas sukėlė Didžiają Depresiją. Nuo to laiko centrinio banko nepriklausomybė dar labiau išaugo dėka „Federalinio rezervo“ išplėtimo poįstatyminiais aktais.

Kad visuomenei susidarytų įspūdis, kad valdžia kontroliuoja FRS, bankininkai numatė, kad sistemą valdys direktorių taryba, kurią paskirs prezidentas ir ratifikuos Senatas. Bankininkams liko tik užsitikrinti pagalbą žmonių, darančių įtaką paskyrimams į direktorių tarybą. Tai nesudėtinga, juk bankininkai valdo pinigus, o už pinigus galima nusipirkti politikų palankumą.

Po susitikimo Džekilo saloje, bankininkai rimtai ėmėsi „ryšių su visuomene“. Stambiausiu Niujorko bankininkai drauge įkūrė 5 mln $ dydžio fondą, kad „pagelbėtų“ žinomų universitetų profesoriams teoriškai pagrįsti naujo banko sukūrimą. Vienas pirmųjų FRS šalininkų buvo pats prezidentas Vilsonas, pasakęs giriamą kalbą Prinstone. Tačiau bankininkų sumanymas nepavyko. Oldridžas netrukus buvo demaskuotas kaip bankininkų agentas. Įstatymo projektas buvo pripažintas naudingu tik „pinigų trestui“. Kongresmenas Lindbergas Kongrese šitaip išdėstė savo požiūrį: „Oldridžo planas sukurtas Volstrite. Jis reiškia, kad jei prireiks laikyti žmones baimėje, bus sukelta nauja krizė. Vyriausybė moka Oldridžui už tai, kad jis atstovautų tautos interesams. Vietoje to jis siūlo planą, ginantį pinigų monopolijų interesus“.

Akivaizdu, kad jeigu nebūtų įsitikinusi pergale Kongrese, respublikonų vadovybė nebūtų pateikusi įstatymo projekto balsavimui. Tuomet bankininkai ramiai ėmėsi plano Nr. 2 – analogiško pasiūlymo, kurį dabar pateikė demokratai. Jie ėmė finansuoti Vudrą Vilsoną kaip savo išrinktąjį demokratų stovykloje. Kaip aiškina žinomas istorikas Džeimasa Perfofas, lydėti Vilsoną buvo pristatytas Volstrito finansininkas Donaldas Baruchas. Jis atvedė Vilsoną į demokratų štabą Niujorke 1912 metas „kaip veršiuką ant grandinės“. „Vilsonas perėjo „indoktrinacijos“ kursą, kurį jam pravedė ten susirinkę politiniai lyderiai…“

Dabar mizanscena būsimam spektakliui buvo paruošta, o lupikautojai vėl buvo pasirengę kurti savo privatų centrinį banką. Juk žala, padaryta prieš 76 metus Endriaus Džeksono veiksmais, buvo padengta Pilietinio karo laikais, priėmus įstatymą dėl nacionalinių bankų. Nuo to laiko dešimtmečius vyko nenuilstama kova už ankstesnių pozicijų atstatymą. Džeksono šalininkai, sveikinę „žaliąsias nugarėles“, turėjo tapti aršiais Viljamo Dženingso Brajeno sąjungininkais. Buvusieji lupikautojų priešininkai su Brajenu priešakyje, su Barucho pagalba buvo palenkti remti demokratą Vilsoną. Tačiau visus juos netrukus išdavė.

Filmas

Pinigų valdovai 8

Aukso standartas

Auksinio standarto sugrąžinimas

Kai tik pašalino Linkolną, sekantis lupikautojų tikslas buvo visiška Amerikos valiutos kontrolė. Tačiau tai padaryti buvo ne taip paprasta. Pradėjus įsisavinti Laukinius Vakarus, ten buvo atrasti didžiuliai sidabro telkiniai. Be to, Linkolno „žaliosios nugarėlės“ buvo labai populiarios žmonėse. Nepaisant nesiliaujančių Europos centrinių bankų išpuolių, šie banknotai išliko apyvartoje. Iš tikrųjų jie buvo išimti iš apyvartos visai neseniai. Kaip rašo istorikas V. Kleonas Skauzenas: „Iškart po Pilietinio karo buvo daug kalbama apie Linkolno Konstitucinės pinigų sistemos sugrąžinimą. Jei ne Europos finansų magnatų įsikišimas, ji, be jokios abejonės, galiausiai būtų tapusi oficialiu institutu“.

Suprantama, kad pati mintis apie tai, kad Amerika galės spausdintis savo pinigus, nesupančiotus užsienio skolomis, sukėlė europiečiams bankininkams šoką. Jie su siaubu stebėjo, kaip Amerikoje auga „žaliųjų nugarėlių“ masė. Galbūt jie užmušė Linkolną, tačiau ir po jo mirties jo pinigų sistemos populiarumas augo.

1866 balandžio 12, beveik po metų nuo Linkolno žūties, Kongresas susirinko į sesiją, kad prastumtų Europos centrinių bankų interesus. Buvo patvirtintas įstatymas dėl pinigų masės sumažinimo, kuris įpareigojo Iždo sekretorių pradėti dalinį „žaliųjų nugarėlių“ išėmimą iš apyvartos. Savo klasikiniame ekonominiame veikale „Kariuomenė piniginėje“ Teodoras Torenas ir Ričardas Vorneris paaiškino pinigų apyvartoje kiekio sumažinimą tokiu būdu: „Sunkmečio, kuris sekė po Pilietinio karo, galėjo ir nebūti, jei būtų tęsiama „žaliųjų nugarėlių“ emisijos politika, kaip ją sumanė Linkolnas. Vietoje to prasidėjo finansinės krizės, kurias mes dabar vadiname smukimais. Jie paskatino Kongresą įvesti bankinei sistemai centralizuotą kontrolę. Viskas baigėsi 1913 metų lapkričio 23 išleistu įstatymu dėl Federalinio Rezervo Sistemos“.

Kitaip sakant, lupikautojai siekė dviejų tikslų – atnaujinti visiškai jų kontroliuojamo centrinio banko darbą ir įvesti aukso standartą. Paskutiniu atveju buvo naudojama dvejopa strategija. Pirmiausiai buvo sukelta serija finansinių krizių, kad tauta įsitikintų, kad tik centralizuotas pinigų masės valdymas gali užtikrinti ekonominį stabilumą. Antra – išimti iš apyvartos tiek pinigų, kad dauguma gyventojų tiek nuskurstų, kad jiems jau būtų vis vien arba jie pernelyg nusilptų, kad galėtų priešintis bankininkams.

1886 metais apyvartoje buvo 1,8 mlrd $ arba 50,46 $ žmogui. Tik 1867 iš apyvartos buvo išimta pusė milijardo. Po 10 metų JAV pinigų masės apimtis buvo sumažinta iki 0,6 mlrd arba iki 14,6 $ žmogui. Kitaip sakant, bankininkai išėmė iš apyvartos du trečdalius pinigų masės. O dar po 10 metų apyvartoje liko viso labo 0,4 mlrd $, arba 8,67 $ žmogui. Tai reiškia, kad per 20 metų perkamoji galia sumažėjo 760%! Šiandien ekonomistai bando įtikinti mus tuo, kad nuosmukiai ir krizės yra neišvengiama reiškinio, kurį jie vadina „verslo ciklu“ dalimi. Realybė yra tokia, kas šalies pinigų mase ir toliau manipuliuojama, kaip buvo manipuliuojama pasibaigus Pilietiniam karui. Kas g atsitiko? Kodėl pinigų taip sumažėjo? Viskas paprasta. Buvo pareikalauta grąžinti bankų kreditus, o naujų paskolų neišdavinėjo. Be to, iš pinigų sistemos buvo išimtas sidabras.

1872 metais Anglijos bankas aprūpino žmogų, vardu Ernestas Seidas 100 000 svarų (apie 500 000 dolerių) ir pasiuntė jį į Ameriką papirkti įtakingų kongresmenų, kad tie padėtų išimti sidabrą iš apyvartos. Jam buvo pasakyta, kad jei šitų pinigų bus per mažai, tai gaus dar 100 000 svarų arba tiek, kiek prireiks.

Sekančiais 1873 metais Kongresas išleido įstatymą dėl monetų ir sidabrinių monetų kalimas nutrūko. Vėliau atstovų rūmų narys Semiuelis Huberis, pristatęs Kongresui šį įstatymo projektą, pripažino, kad su šiuo dokumentų išties susijęs misteris Seidas. Toliau – daugiau. 1874 metais pats Seidas prisipažino: „Man pavedė atvažiuoti į Ameriką 1872-1873 žiemą specialiai tam, kad prastumčiau Kongrese įstatymo projektą dėl sidabro apyvartos nutraukimo. Ta buvo padaryta asmenų, kuriuos aš atstovavau – Anglijos banko valdytojų – interesų labui. Dėl to 1873 metais vieninteliu AV apyvartoje esančiu metalu liko auksas“.

Tačiau kova dėl Amerikos valiutos kontrolės buvo dar nebaigta. Vos po 3 metų, 1876, kai trečdalis darbingų gyventojų tapo bedarbiais, prasidėjo neramumai, žmonės pradėjo reikalauti grąžinti „žaliąsias nugarėles“ arba sidabrines monetas. Bet ką, kad tik padidėtų pinigų kiekis apyvartoje. Kad ištirtų padėtį, tais pačiais metais Kongresas sukūrė komisiją sidabro klausimais. Jos ataskaita tiesiogiai susiejo ekonominius sunkumus su pinigų masės sumažinimu, kurį atliko nacionaliniai bankai. Šis pakankamai įdomus dokumentas palygina Amerikos pinigų masės sumažėjimą po Pilietinio karo su Romos imperijos žlugimu: „Romą sužlugdė pinigų apyvartoje sumažėjimas ir kainų kritimas… Be pinigų civilizacija egzistuoti negali. Sumažėjus pinigų pasiūlai, ji pradeda blėsti, ir jeigu jai nebus suteikta pagalba, ji galutinai žus“. „Pirmojo tūkstantmečio pradžioje metalinių pinigų visoje Romos imperijoje buvo maždaug už 1 milijardą dolerių. Baigiantis XV šimtmečiui visos Europos pinigų masę sudarė vos 200 mln dolerių… Istorija nežino kito tokio katastrofiško nuosmukio nuo civilizacijos į barbariškumą, kaip smuko Roma į tamsius Viduramžius“.

Nežiūrint į sidabro komisijos signalus, Kongresas nesiėmė jokių priemonių. 1877 metais Amerikoje, nuo Pitsburgo iki Čikagos, prasidėjo bado maištai. Alkanų vandalų fakelai suliepsnojo iki debesų. Šioje situacijoje bankininkai ilgai nedelsė priimti sprendimo – jie nutarė dar palaukti. Dabar, kai šalies pinigų sistema buvo iki tam tikro laipsnio jų rankose, skubėti nebuvo kur. Tais pačiais metais Amerikos Bankų Asociacijos susirinkime bankininkai parekomendavo visiems organizacijos nariams padaryti viską, kas įmanoma, kad žmonės ir galvoti pamirštų apie „žaliąsias nugarėles“. Organizacijos sekretorius Džeimsas Biuelis parašė visiems nariams laišką, kur su stebėtinu cinizmu raginama papirkti ne tik Kongresą, bet ir spaudą: „Pageidautina daryti viską, kad remtume autoritetingus kasdieninius ir savaitinius leidinius, ypač kaimiškus ir religinius, kurie pritestuos prieš popierinių pinigų atgimimą. O taip pat reikia padaryti viską, kad netektų jūsų globos leidiniai, nenorintys kovoti su vyriausybės požiūriu į popierinių pinigų leidimą“ Dar: „…Triuko su banknotais ar vyriausybės nuosavų pinigų emisija pasikartojimas gali aprūpinti tautą pinigais ir tai rimtai pažeis mūsų pajamų bazę, tiek bankininkų, tiek kreditorių“. Ir dar: „Tuojau pat susisiekite su savo pažįstamais kongresmenais ir užsitikrinkite jų paramą, kad galėtume kontroliuoti įstatymų leidimo procesą“.

Kongresui pradėtas daryti politinis spaudimas, laikraščiuose prasidėjo ištisa dezinformacijos kampanija. Pavyzdžiui, laikraštis New York Tribune rašė 1878 sausio 10: „Mūsų šalyje pagaliau atsirado sostinė. Šiandien mes patikrinsime, ar sugebės Kongresas pasidarbuoti iki prakaito“. Tačiau bankininkų lūkesčiai nepasiteisino. 1878 vasario 28 Kongresas išleido Šumano įstatymą, leidusį kalti ribotą kiekį sidabrinių dolerių per sekančius 5 metus. T.y. visiško pinigų padengimo auksu dar nebuvo, kaip nebuvo ir laisvos sidabro apyvartos.

Įdomu, kad iki 1873 metų bet kuris asmuo, atvežęs sidabro į Amerikos monetų kalyklą, galėjo visiškai nemokamai išsikalti iš jo monetas. Šitie laikai baigėsi, ir vis dėlto, šiek tiek pinigų į ekonomiką visgi pateko. Kadangi jų viešpatavimui daugiau niekas negrėse, bankininkai palengvino kreditų gavimą ir depresija pagaliau baigėsi. Po 3 metų amerikiečiai išsirinko prezidentu Džeimsą Hardfildą., kuris gerai suprato, kas manipuliuoja ekonomika. Būdamas kongresmenu, jis užėmė bankų ir asignavimų komiteto pirmininko postą. Iškart po inauguracijos 1881 metais Hardfildas viešai apkaltino lupikautojus: „Tas, kas kontroliuoja pinigų masę bet kurioje šalyje, yra visiškas jos pramonės ir prekybos viešpats… O kada jūs suprasite, kaip paprastai visa ekonominė sistema gali būti vienaip ar kitaip kontroliuojama kelių įtakingų žmonių, jums nebereiks aiškinti, kokios yra depresijų ir infliacijos priežastys“. Praėjus kelioms savaitėms po šio pareiškimo, 1881 liepos 2 dieną, prezidentas Hardfildas buvo nužudytas.

Laisva sidabro apyvarta

Lupikautojai sparčiai didino savo galią. Jie pradėjo sistemingai, kaip patys išsireiškė, „kirpti avis“, sukurdami ekonominių bumų ir po jų sekančių depresijų sistemą. Tokiu būdu jie supirkdavo tūkstančius pastatų ir fermų kaina, kurią sudarydavo vos keli procentai tikrosios vertės. 1891 lupikautojai ėmė ruošti eilinę krizę. Jų motyvai ir metodai nedviprasmiškai pavaizduoti memorandume, kurį Amerikos Bankų Asociacija išsiuntinėjo visiems savo nariams. Šis raštas ragino bankininkus sukelti depresiją konkrečią dieną, po 3 metų! Štai ištrauka iš Kongreso protokolų: „Po 1864 rugsėjo 1-osios mes nebepratęsime kreditų. Mes pareikalausime savo pinigų atgal“. „Mes atimsim iš skolininkų teisę išpirkti užstatus ir tapsim jų savininkais. Mes galėsime priversti du trečdalius fermerių į pietvakarius ir tūkstančius fermerių į rytus nuo Misisipės parduoti savo fermas mūsų nurodyta kaina… Tada jie taps nuomininkais, kaip yra Anglijoje… (Amerikos bankų asociacijos memorandumas, atkurtas Kongreso protokoluose 1913 balandžio 29).

Depresijas galima buvo valdyti dėl aukso standarto. Kadangi aukso yra mažai, jis tampa preke, kuria lengviausia manipuliuoti. Gyventojai troško sidabrinių pinigų legalizavimo, nes tai galėjo padėti išvengti įtakos, kurią auksui turėjo lupikautojai. Žmonės nenorėjo grįžti prie 1873 įstatymo dėl monetų, tais laikais praminto „73 metų nusikaltimu“. 1896 metais klausimas dėl sidabrinių monetų tapo pagrindine rinkimų į prezidentus tema. Viljamas Brajenas, senatorius iš Nebraskos, bolotiravosi į prezidentus nuo demokratų su programa, leidžiančia laisvą sidabro apyvartą. Nacionaliniame demokratų partijos suvažiavime Čikagoje 1896 metais jis pasakė emocingą kalbą, kuri tapo žinoma kaip „Erškėčių vainikas ir aukso kryžius“. Dramatiškoje savo kalbos pabaigoje Brajenas pasakė: „Mes atsakysime į jų reikalavimą įvesti aukso standartą: „Jūs neuždėsite ant darbo galvos erškėčių vainiko, jūs nenukryžiuosite žmonijos ant aukso kryžiaus“.

Bankininkai dosniai parėmė aukso standarto šalininką Viljamą Makkinlį. Kampanija tapo viena iš aršiausių per visą Amerikos istoriją. Brajenas pasakė daugiau kaip 600 kalbų 17 valstijose, o Makkinlio šalininkai vertė pramonininkus aiškinti savo darbininkams, kad jeigu Brajenas nugalės, jų fabrikai užsidarys ir darbo daugiau nebebus. Sukčiams pasisekė, Makkinlis aplenkė Brajeną nedideliu balsų skirtumu. Vėliau Brajenas dalyvavo 1900 ir 1908 prezidento rinkimuose, bet kiekvieną kartą jam pritrūkdavo visai nedaug balsų. Demokratų suvažiavime 1912 metais jis buvo toji įtakinga figūra, kuri padėjo laimėti Vudrui Vilsonui. Tapęs prezidentu, Vilsonas paskyrė Brajeną Valstybės sekretoriumi. Tačiau tasai greitai nusivylė Vilsono administracija. Išbuvęs tarnyboje 2 metus, jis atsistatydino 1915 metais, po labai įtartino „Luzitanijos“ paskandinimo, kuris tapo pretekstu Amerikai įsivelti į I Pasaulinį karą. Ir nors Brajenui nepavyko tapti prezidentu, jo pastangos atitolino lupikautojų planus įgyvendinti eilinį jų tikslą – sukurti naują privatų centrinį Amerikos banką – ištisiems septyniolikai metų.

Filmas

Pinigų valdovai 7

Abraomas Linkolnas

Abraomas Linkolnas

Net centrinį banką sutriuškinęs Džeksonas, deja, neįsivaizdavo, kokia iš tikrųjų yra situacija ir kokios realios įvykių priežastys. Ir nors jam pasisekė likviduoti banką, pats veiksmingiausias lupikautojų ginklas – bankinės operacijos su daliniu padengimu – liko daugybės valstybinių bankų arsenale. Tai kėlė ekonominį nestabilumą iki pat Pilietinio karo. Tačiau centrinis bankas buvo išvestas iš rikiuotės ir, kaip pasekmė, Amerika klestėjo, pamažu įsisavindama Laukinius Vakarus.

Visą tą laiką žymiausi pasaulio lupikautojai bergždžiai kovojo dėl savo ankstesnių pozicijų Amerikoje susigrąžinimo. Galiausiai jie griebėsi išbandyto centrinių bankų recepto – kad atsirastų skola ir priklausomybė, reikia sukurstyti karą. Kadangi jie negalėjo atgauti savo centrinio banko kitais būdais, buvo nutarta paklupdyti Ameriką, sukeliant pilietinį karą, kaip buvo padaryta 1812, kai valdžia atsisakė pratęsti licenciją Pirmajam Amerikos Bankui. Praėjus mėnesiui nuo A. Linkolno inauguracijos, kariniais veiksmais Fort Samtore, Pietų Karolinoje, 1861 balandžio 12 dieną prasidėjo Amerikos pilietinis karas.

Žinoma, viena iš karo priežasčių buvo vergija, bet tai buvo ne pagrindinė priežastis. Linkolnas suvokė, kas JAV Pietų ekonomika pagrįsta vergvaldyste, todėl prieš karą neturėjo ketinimų ją panaikinti. Savo šventinėje kalboje inauguracijos proga, jis pasakė: „Aš neturiu ketinimų tiesiogiai ar netiesiogiai kištis į vergvaldystės institutą valstijose, kur jis egzistuoja. Noriu jus patikinti, kad neturiu nei teisės, nei noro tai daryti“. Net prasidėjus karui, Linkolnas toliau tvirtino,kas Pilietinis karas niekaip nesusijęs su vergove: „Mano pirmaeilis rūpestis – išgelbėti sąjungą. O tai niekaip nesusiję su vergijos išsaugojimu ar panaikinimu. Jeigu aš galėsiu išgelbėti sąjungą, neišlaisvinęs nė vieno vergo, aš tai padarysiu“.

Tai dėl o įsiplieskė pilietinis karas? Įtaką tam padarė daug faktorių. Šiaurės pramonininkai naudojo protekcionistinius tarifus, kad Pietūs negalėtų pirkti pigių europietiškų prekių. Europa atsakė tuo, kad liovėsi importuoti medvilnę iš Pietų, dėl ko pietinės valstijos pakliuvo į dvigubus finansinius spąstus – jas privertė mokėti daugiau už daugumą pramoninių prekių, kai tuo tarpu pajamos iš medvilnės eksporto smarkiai sumažėjo. Pietūs piktinosi. Tačiau buvo ir kitų faktorių. Lupikautojai iki šiol buvo išmušti iš vėžių fakto, kad Amerika prieš 25 metus išslydo iš jų letenų. Nuo to laiko ekonominė „katino, kuris vaikšto sau vienas“ politika praturtino šalį. Kuo ne pavyzdys visam pasauliui? Užtat dabar centriniai bankininkai įžvelgė puikią galimybę suskaldyti naują turtingą šalį į dalis ir pavergti karinė jėga.

Ar būta kažkokio pasaulinio sąmokslo prieš Ameriką tais laikais? Išklausykime rafinuoto įvykių liudininko nuomonę. Jo vardas – Otas fon Bismarkas, Vokietijos kancleris, žmogus, kuris po metų suvienijo suskaldytą Vokietiją: „Sprendimas suskaldyti Jungtines Valstijas į tolygios galios federacijas buvo priimtas gerokai prieš Pilietinį karą. Sprendimą priėmė Europos finansiniai sluoksniai. Šitie bankininkai išsigando, kad jeigu JAV išliks kaip vientisa valstybė ir viena tauta, tai įgys ekonominę ir finansinę nepriklausomybę, kuri kels grėsmę bankininkų finansinei valdžiai visame pasaulyje“.

Praėjus mėnesiui nuo pirmųjų šūvių Fort Samtore, centriniai bankininkai paskolino prancūzų imperatoriui Napoleonui III 210 mln frankų, kad tas užgrobtų Meksiką ir išdėstytų kariuomenę palei pietinę Amerikos sieną, kad karinėmis priemonėmis būtų sugriauta „laviravimo doktrina“ ir Meksika būtų sugrąžinta į kolonijos būseną. Pagal jų apskaičiavimus, nepriklausomai nuo Pilietinio karo rezultato, Amerika, nusilpusi ir įklimpusi į skolas, vėl atvers Centrinę ir Pietų Ameriką Europos kolonizatoriams. T.y. padarys tai, kam padarė galą 1823 metais priimta „laviravimo doktrina“. Tuo pat metu Anglija Kanados kontingentą, kurį sudarė išdėstė 11 000 karių, palei šiaurinę JAV sieną. Britų karinis laivynas buvo pasirengęs greitai intervencijai.

Linkolnas suprato, kad padėtis rimta, dėl to taip pergyveno dėl sąjungos likimo. Jam grėsė gerokai didesni pavojai už nesutarimus tarp Pietų ir Šiaurės. Dėl to jis visuomet siekė būtent sąjungos išsaugojimo, o ne Pietų sutriuškinimo. Tačiau pergalei buvo reikalingi pinigai. 1861 Linkolnas ir tuometinis Iždo sekretorius Solomonas Čizas išvažiavo į Niujorką kreditų. Lupikautojai, trokštantys Sąjungos galo, pasiūlė kreditus su 24-36% metinių palūkanų. Linkolnas atsisakė ir pasiuntė savo seną draugą pulkininką Diką Teilorą į Čikagą, užkrovęs ant jo pečių karinių veiksmų finansavimo problemą. Po kurio laiko jis paklausė Teiloro, ką jam pavyko padaryti. Tasai atsakė: „Viskas labai paprasta, mielas Linkolnai. Prastumkite Kongrese įstatymo projektą dėl valstybinių įsipareigojimų, turinčių teisėtą mokumą išleidimo… ir užmokėkite jais savo kareiviams. Ir tomis pačiomis lėšomis toliau finansuokite karą iki pat pergalės“.

Kai Linkolnas pasidomėjo, kaip pažiūrės į tuos įsipareigojimus tauta, Teiloras atsakė: „Tauta paprasčiausiai neturės pasirinkimo. Jei padarysite įsipareigojimus teisėta atsiskaitymo priemone, jos bus priimamos kaip pinigai, kadangi Kongresą tokiems sprendimams daryti įgalioja Konstitucija“. 1862-1863 metais buvo išspausdinta 450 mln $ naujų įsipareigojimų. Kad atskirti juos nuo kitų apyvartoje esančių banknotų, jų kitą pusę nuspalvino žaliai, dėl to nauji banknotai buvo praminti „greenbacks“ – „žaliomis nugarėlėmis“. Tokiu būdu per karą buvo išleista 450 dolerių be jokių procentų iš federalinės vyriausybės pusės.

Linkolnas matė, kas tokie realiai tampo viską už siūlelių ir ką pastatė ant kortos Amerikos tauta. Savo požiūrį jis taip paaiškino: „Jeigu mes pritarsime tokio pobūdžio principams, tai sutaupysime mokesčių mokėtojams didžiules sumas, kurias tektų išleisti palūkanoms. Pinigai nustos būti šeimininkais ir tams žmonijos tarnais“. Įdomu, kaip tuometinio „London Times“ redakcinis straipsnis aiškino centrinių bankininkų požiūrį į Linkolno „žaliąsias nugarėles“: „Jeigu šita ydinga finansinė politika, atsiradusi Amerikoje, bus privesta iki logiškos pabaigos, tai JAV vyriausybė aprūpins šalį pinigais be užmokesčio už jų naudojimą. Amerika padengs savo užsienio skolą ir daugiau nebeturės skolų. Ji turės lėšų, reikalingų prekybai palaikyti ir šalis nepaprastai praturtės. Visų šalių protai ir turtai nutekės į Ameriką. Šitą šalį reikia sugriauti, nes ji sunaikins viso pasaulio monarchijas“.

Schema pasirodė esanti tokia efektyvi, kad sekančiais 1863 metais, kai federalų ir Konfederacijos armijos ėmė ruoštis lemiamam susirėmimui, o Iždui prireikė dar vieno Kongreso leidimo išleisti naujai „nugarėlių“ partijai, Linkolnas leido bankininkams prastumti per įstatymų leidimo organą įstatymą dėl nacionalinių bankų. Nauji nacionaliniai bankai turėjo dirbti be jokių mokesčių ir turėti išimtinę monopoliją leisti naują pinigų formatą – banknotus. Ir nors „žaliosios nugarėlės“ išliko apyvartoje, jų kiekis nedidėjo. Kas svarbiausia, nuo to laiko JAV pinigų masė buvo pradėta kurti bankams išperkant valstybines obligacijas ir leidžiant adekvatų kiekį banknotų, kad būtų sudarytas rezervas. Istorikas Džonas Kenetas Helbraitas komentuoja: „Daugelį ikikarinių metų federalinė vyriausybė dirbo su dideliu biudžeto proficitu. Tačiau ji negalėjo padengti savo skolos ir išpirkti vyriausybinius vertybinius popierius, kadangi tada neliktų obligacijų, kurios padengė nacionalinę valiutą. Padengti vidinę skolą reiškė sugriauti nacionalinę pinigų sistemą“.

1863 metais Linkolnas sulaukė netikėtos pagalbos iš rusų imperatoriaus Aleksandro II. Imperatorius, kaip ir vokiečių kancleris Bismarkas, suprato, ką sugeba tarptautiniai lupikautojai ir dėl tos priežasties atsisakinėjo steigti Rusijos centrinį banką. Jeigu Amerika išgyventų ir išvengtų lupikautojų nagų, imperatoriaus padėtis taptų nepajudinama. O jeigu bankininkams pasisektų, tai Anglija ir Prancūzija, kontroliuojamos savo centrinių bankų, pasidalinusios tarpusavyje Amerika, pradėtų kelti grėsmę Rusijai. Dėl to Aleksandras II oficialiai įspėjo, kad jeigu Anglija ar Prancūzija suteiks Pietums karinę ar kitokią pagalbą, Rusija laikys tai karo paskelbimu. Jis paskelbė karinę parengtį rusų Ramiojo vandenyno laivyne ir pasiuntė jį į San Francisko uostą.

Sekančiais 1864 metais Linkolnas buvo perrinktas. Jeigu jo nebūtų nužudę, tai jis greičiausiai būtų sunaikinęs nacionalinių bankų monopoliją, kurią jie įgijo karo metais. Laiške draugui 1864 lapkričio 21 jis rašė: „Pinigų valdžia medžioja mūsų tautą taikos metu jie rezga prieš ją sąmokslą, kai vyksta karas. Ji despotiškesnė už monarchiją, įžūlesnė už autokratiją ir egoistiškesnė už biurokratiją“. Prieš pasikėsinimą, buvęs Iždo sekretorius Solomonas Čeizas apgailestavo, kad pagelbėjo „prastumti įstatymą dėl nacionalinių bankų: Tai, kad mano įstaiga prisidėjo prie nacionalinių bankų įstatymo priėmimo, buvo didžiausia finansinė klaida mano gyvenime. Šitas įstatymas sukūrė monopoliją, kuri paliečia visas šios šalies gyvenimo sferas“.

1865 balandžio 14, praėjus 41 dienai nuo inauguracijos, Linkolną nušovė. Vokietijos kancleris apgailestavo: „Linkolno mirtis – tai katastrofa visam krikščioniškam pasauliui. Visoje Amerikoje nebuvo jam lygaus žmogaus. Aš būgštauju, kad žinomi savo klastingumu ir gudragalviškais triukais užsienio bankininkai paims visiškon savo kontrolėn milžiniškus Amerikos turtus ir panaudos juos sistemingam šiuolaikinės civilizacijos ištvirkinimui. Jie nepraleis progos įklampinti krikščionišką pasaulį į karų ir chaoso liūną, kad visas pasaulis atitektų jiems“.

Bismarkas puikiausiai suprato, koks lupikautojų planas. Pagrįstas prielaidas, kad Linkolno nužudymą organizavo tarptautiniai bankininkai, po 70 metų 1934 išsakė žinomas Kanados juristas Džeraldas MakGiras. 5 valandos trukmės kalboje Kanados Atstovų rūmuose, jis sukritikavo skolinimusi pagrįstą Kanados piniginę sistemą. Tai buvo pats Didžiosios Depresijos įkarštis. Po Džono Vorkspu mirties į MakGiro rankas iš spectarnybų pateko nuo visuomenės slepiami liudijimai, gauti jau po teismo proceso. MakGiras tvirtino, kad juose nurodoma, jog Vorkspu buvo tarptautinių bankininkų samdinys. Štai kaip tai aprašoma laikraštyje „Vankuver Sun“ 1934 gegužės 2 d.:

„Linkolnas, kritęs kaip kankinys vergų išlaisvintojas, buvo nužudytas dėl grupės tarptautinių bankininkų atstovų intrigų, jie bijojo JAV prezidento planų reformuoti nacionalinę pinigų sistemą“ Ir dar: „Tuo metu pasaulyje egzistavo tik viena grupė, turėjusi pagrindo linkėti Linkolnui mirties“ Ir: „Tai buvo žmonės, nenorėję, kad būtų realizuota Linkolno pinigų sistemos reforma. Jie kovojo su jo politika leisti banknotus-„žaliąsias nugarėles“ per visą Pilietinį karą…“

Įdomu, kad MakGiras pareiškė, jog Linkolno nužudymo priežastis buvo ne tik tai, kad tarptautiniai bankininkai troško atkurti Amerikoje centrinį banką. Jie siekė, kad amerikiečių valiuta būtų paremta auksu. O aukso atsargas jie visiškai kontroliavo. Kitaip sakant, jie norėjo įvesti Amerikoje aukso standartą, o Linkolnas darė atvirkščiai – leido banknotus („žaliąsias nugarėles“), kuriuos dengė Amerikos mokumas ir biudžetas, tame pačiame straipsnyje MakGiras rašo: „Šie žmonės buvo suinteresuoti įvesti „aukso standartu“ pagrįstą pinigų sistemą ir siekė suteikti bankininkams teisę valdyti viso pasaulio nacionalines valiutas ir biudžetus. Kai tik Linkolnas buvo „pašalintas“ iš jų kelio, bankininkams atsirado galimybė atkurti savo įtaką JAV. Ir jie tai padarė. Vos po 8 metų nuo Linkolno mirties sidabras buvo išimtas iš JAV pinigų sistemos ir įsiviešpatavo „aukso standartas“.

Žali banknotai su raudonu antspaudu buvo pradėti leisti ne prie Kenedžio, kaip daug kam atrodo. Tai buvo tos pačios JAV skola neapsunkintos Linkolno „žaliosios nugarėlės“, kurias valstybė leido metai po metų. Taip pat mažai kas žino, kad 1994 metais priimtas įstatymas praktiškai sankcionavo Linkolno „žaliųjų nugarėlių“ pakeitimą banknotais, paremtais skola. Kitaip sakant, „žaliosios nugarėlės“ cirkuliavo apyvartoje iki pat 1994 metų.

Tačiau kodėl bankininkams sidabras buvo blogai, o auksas – gerai? Dėl to, kad sidabro Amerikoje visuomet buvo daug, jo cirkuliavimą buvo sudėtinga kontroliuoti. O aukso trūko. Istorija moko, kad aukso apyvartą yra palyginti lengva monopolizuoti. O sidabro pasaulyje yra apytikriai 15 kartų daugiau.

Filmas

Pinigų valdovai 6

Andrew_Jackson

Prezidentas Endrius Džeksonas

Dvylika metų manipuliacijų su Amerikos ekonomika, kurias darė Antrasis JAV Bankas parodė amerikiečiams, kas yra kas. Tuomet banko priešininkai iškėlė į kandidatus į prezidentus gerbtiną senatorių iš Tenesio, mūšio prie Naujojo Orleano didvyrį Endrių Džeksoną.

Iš pradžių Džeksonui niekas negarantavo šanso nugalėti. Juk bankas jau seniai išmoko valdyti politinį procesą pinigų pagalba. Tačiau lupikautojų nuostabai ir siaubui Džeksonas laimėjo 1828 metų rinkimus. Jis buvo pilnas ryžto nutraukti banko veiklą pasitaikius pirmai palankiai progai ir nesiliovė mėginęs realizuoti šią savo idėją. Tačiau bankui išduota licencija baigė galioti tik 1836 metais, t.y. paskutiniais antrosios Džeksono kadencijos metais, jeigu jam pavyktų būti išrinktam antrą kartą.

Per savo pirmą kadenciją Džeksonas milijonu dolerių apkarpė išlaidas valstybinio aparato išlaikymui. Jis atleido 2000 žmonių iš 11 000 federalinės vyriausybės tarnautojų.

1832 metais, artėjant naujiems rinkimams, bankas smogė pasitiktinį smūgį. Jis tikėjosi, kad Džeksonas nedrįs stori į atvirą kovą. Bankininkai įtikino Kongresą paankstinti (4 metais) banko licencijos pratęsimą. Kaip galima susiprotėti, Kongresas prašymą įvykdė ir perdavė įstatymo projektą pasirašyti prezidentui. Tačiau Nepalaužiamas Hikoris (taip jį praminė amerikiečiai – hikoris, tai Amerikoje augančio riešuto rūšis), nebūdamas baikštus, pasitiko bankininkų ataką apsiginklavęs ir vetavo įstatymą. Kreipimasis dėl veto į Kongresą iki šiol laikomas vienu svarbiausiu dokumentu Amerikos istorijoje. Jis aiškiai argumentuoja Amerikos vyriausybės atsakomybę prieš savo piliečius, tiek turtingus, tiek vargšus:

„Nuo vyriausybės dosnumo pelnosi ne tik mūsų piliečiai. Centrinio banko akcijos už daugiau kaip 8 mln $ priklauso ir užsieniečiams… Kas gali būti pavojingiau mūsų laisvei ir nepriklausomybei už banką, kuris savo kilme nesusijęs su mūsų šalimi?“

„Atiduoti bankui mūsų valiutą, šalies biudžeto tvarkymą ir laikyti tūkstančius mūsų piliečių priklausomybėje nuo jo… – tai gerokai didesnio masto iššūkis ir grėsmė, negu priešprieša su karine priešininko galia“.

„Jeigu vyriausybės politika susives iki vienodo visų piliečių gynimo koncepcijos, tai kaip lietus vienodai ant visų lyja, taip tolygus valstybinių dotacijų paskirstymas stipriesiems ir silpniesiems, turtingiems ir vargingiems, taps nesąžiningu gėriu. Įstatyme, kurį man pateikė, matosi platus ir nepateisinamas atsitraukimas nuo šių teisingų principų“.

Vėliau, 1832 liepos mėnesį, Kongresas nesugebėjo įveikti prezidento veto ir Džeksonas įgavo rimtą pagrindą būti perrinktas. Jis kreipėsi tiesiai į tautą. Pirmą kartą šalies istorijoje Džeksonas per rinkimų kampaniją ėmė važinėti po šalį, kai tuo tarpu anksčiau kandidatai likdavo namuose. Džeksono kampanijos lozungas buvo: „Džeksonas ir jokio centrinio banko!“

Kaip atsvarą jam respublikonai iškėlė kandidatu senatorių Henrį Kleiną. Nežiūrint į tai, kad bankininkai paaukojo Kleino kampanijai 4 mln $, Džeksonas gavo antrą kadenciją su didele balsų persvara. Tačiau pats jis puikiai suprato, kad kova dar tik prasideda ir suvokė, kad korupcijos hidra sužeista, bet gyva. Dėl to davė sao naujam Iždo sekretoriui Luji Makleinui nurodymą pervesti valstybines lėšas iš Antrojo JAV Banko sąskaitų į patikimesnes kreditines organizacijas. Makleinas atsisakė paklusti, Džeksonas jį atleido ir paskyrė jo vieton Viljamą Dveiną, kuris taipogi atsisakė paklusti ir taipogi buvo atleistas. Paskirtas Iždo sekretoriumi Rodžeris Teinis, pradedant 1833 spalio 1 diena pradėjo pervedinėti lėšas. Džeksonas džiūgavo: „Aš turiu grandinę, kuria surakinsiu visus besipriešinančius!“ Tačiau bankas nemanė pasiduoti, jo pirmininkas Nikolas Bidlis spustelėjo Kongresą ir tasai užprotestavo Iždo sekretoriaus paskyrimą. Paskui, reto puikybės priepuolio metu, Bidlis pagrasino sukelti šalyje depresiją, jei licencija bankui nebus pratęsta: „Jeigu šitas gerbiamas prezidentas mano, kad po to, kai ėmė skalpus nuo indėnų galvų ir sodino į kalėjimus teisėjus, galima savavališkai elgtis su centriniu banku, jis klysta“.

Paskui, beprecedentinio centriniam bankininkui atvirumo priepuolio metu Bidlas pripažino, kad Bankas ruošiasi sumažinti pinigų masės apimtis, kad priverstų Kongresą atnaujinti jo darbą. „Niekas, išskyrus visos tautos nelaimę, nepadarys kongresui įspūdžio… Vienintelė mūsų saugumo garantija – griežtai vykdyti pinigų masės mažinimo programą… ir aš neabejoju, kad tai atnaujins nacionalinės valiutos cirkuliavimą ir užtikrins banko licencijos pratęsimą.“ Koks nuostabus atvirumas! Štai čia ir atsiskleidė visa tiesa – Bidlis ruošėsi panaudoti banko teisę sumažinti pinigų masę tam , kad išlaikytų Ameriką depresijos būsenoje iki to laiko, kol ji nepasiduos. Mūsų nelaimei, tokie dalykai jau vyko šalies istorijoje ir gali pasikartoti šiandien.

Bidlis įgyvendino savo grasinimus – netrukus bankas išties sumažino pinigų masę, pareikalavęs sugrąžinti visus kreditus ir atsisakęs išduoti naujus. Kilo panika finansų rinkoje ir prasidėjo gili ekonominė krizė. Suprantama, kad dėl jos Bidlis apkaltino prezidentą Džeksoną, pagrįsdamas kaltinimą tuo, kad krizės priežastis neva yra valstybinių lėšų išėmimas iš banko. Sumažėjo atlyginimai, pasipylė bankrotai. Žmonė pradėjo murmėti. Beveik kiekviename laikraščio vedamajame tų laikų redaktoriai keikė Džeksoną. Be to, Centrinis bankas pagrasino užšaldyti mokėjimus, skirtus palaikyti įvairias politines jėgas.

Dėl viso to po mėnesio Kongresas susirinko į sesiją, kuri buvo pavadinta „paniška“. Po 6 mėnesių nuo vyriausybės lėšų pervedimo iš centrinio banko sąskaitų, Džeksonui buvo surengta apkaltos procedūra, balsų santykiu 26:20. Tai buvo pirmas toks atvejis JAV Kongreso istorijoje. Džeksonas, savo ruožtu, užsipuolė banką: „Jūs – nuodingos gyvatės valstybės viduje! Aš ruošiausi jus iškapoti ir aš tai padarysiu!“ Jeigu Kongresas surinktų pakankamai balsų prezidentinio veto įveikimui, bankas gautų dar 20 metų trukmės monopoliją tvarkyti nacionalinę valiutą. Pakankamas laikas tolimesniam ir taip jau didelės banko valdžios įtvirtinimui. Tačiau nutiko stebuklas – palaikydamas Džeksoną su rimta kritika banko adresu stojo Pensilvanijos gubernatorius. Dar daugiau – Bidlas buvo apkaltintas viešomis pagyromis apie tai, kaip bankas ruošiasi sugriauti ekonomiką. Tai iš karto pakeitė politinių jėgų santykį. 1834 balandžio 4 Atstovų Rūmai nubalsavo 134:82 prieš licencijos bankui pratęsimą. Dar įtikinamesnė balsų persvara buvo gauta tiriant banko kaltę dėl ekonominės krizės specialiojoje Senato komisijoje. Kai komisijos nariai atvyko į banko pastatą Filadelfijoje, Bidlis atsisakė pateikti jiems buhalterines knygas. Taip pat jis neleido atlikti inspekcijos sąskaitų, susijusių su kongresmenams išduotais kreditais ir avansais. Be to, jis atsisakė duoti parodymus Komisijai Vašingtone.

1835 sausio 8 Džeksonas padengė paskutinę valstybės skolos dalį. Tai tapo galima dėka leidimo bankams leisti valiutą išpirktų valstybinių obligacijų sumai, o ne šiaip leidžiant iždo įsipareigojimus, nepadengtus kreditais. Po kelių savaičių, 1835 sausio 20, žudikas, vardu Ričardas Lourensas šovė į Džeksoną iš dviejų pistoletų, tačiau abu kartus nepataikė. Vėliau teismas pripažino jį nepakaltinamu. Tačiau po savo išlaisvinimo jis gyrėsi, kad kažkokie galingi europiečiai užsakė jam žmogžudystę ir pažadėjo arešto atveju padėti.

Sekančiais metais, pasibaigus licencijai, Antrasis JAV Bankas liovėsi egzistavęs. Bidlis buvo areštuotas ir atiduotas į teismą dėl sukčiavimo. Teismas netrukus jį išteisino, tačiau jis išliko areštuotas dėl įtarimų smulkesniais nusikaltimais.

Pasibaigus antrai kadencijai, prezidentas Džeksonas atsistatydino ir praleido likusį gyvenimą savo dvare netoli Nešvilio. Čia jį iki šiol prisimena už ryžtingumą kovoje su centriniu banku. Ir iš tiesų jam pavyko taip puikiai „likviduoti“ privatų centrinį banką, kad lupikautojams prireikė ištisų 77 metų, kad užsilaižytų žaizdas. Kai Džeksonui užduodavo klausimą, ką jis laiko svarbiausiu gyvenimo pasiekimu, jis atsakydavo: „Aš likvidavau banką“.

Filmas

Pinigų valdovai 5

Vaterlo mūšis

Pirmojo JAV Banko žlugimas

1811 metais Kongresui svarstyti pateikiamas pasiūlymas pratęsti Jungtinių Valstijų Banko licenciją. Įsiplieskė aštri diskusija, ir deputatai iš Pensilvanijos ir Virdžinijos priėmė rezoliuciją su prašymu, kad Kongresas atšauktų licenciją. Tų laikų spauda atakavo banką, atvirai vadindama jį sukčiumi, maitvanagiu, vampyru ir kobra. Tokiu būdu, jeigu Amerikoje tuo metu ir buvo kažkas nepriklausomas, tai buvo spauda. Kongresmenas P. D. Porteris užsipuolė banką iš Kongreso tribūnos, pareiškęs, kad jei licencija bus pratęsta, tai Kongresas „sušildys ant savo krūtinės Konstitucijos palaimintą gyvatę, kuri anksčiau ar vėliau įkąs šiai šaliai į širdį ir atims iš jos išsikovotas laisves“.

Debesys virš banko tirštėjo. Dalis tyrinėtojų netgi tvirtina, kad Natanas Rotšildas pagrasino, kad jei licencija nebus pratęsta, tai JAV ištiks katastrofiškas savo pasekmėmis karas. Bet tai nepadėjo. Kai „nusėdo dulkės“, atnaujintas įstatymo projektas buvo „papjautas“ Atstovų Rūmuose 1 balso dauguma ir buvo sustabdytas Senate.

Tuo metu Baltuosiuose Rūmuose valdė ketvirtasis prezidentas Džeimsas Medisonas. Kaip mes pamename, jis buvo aršus privataus centrinio banko priešininkas, dėl to jo viceprezidentui Džordžui Klintonui pasisekė perkirsti Gordijaus mazgą Senate ir išsiųsti banką į nebūtį.

Vos po 5 mėnesių Anglija užpuolė Ameriką ir prasidėjo 1812 metų karas. Tačiau anglai tuo pačiu metu kariavo su Napoleonu, todėl karas 1814 baigėsi lygiosiomis. Ir nors verteivos kuriam laikui patyrė pralaimėjimą, jie jautėsi dar pakankamai tvirtai. Jiems prireikė vos 2 metų, kad vėl reanimuotų savo banką, dar galingesnį ir įtakingesnį nei anksčiau.

Vaterlo mūšis

Grįžkime prie Napoleono, nes niekas taip akivaizdžiai nerodo Rotšildų išradingumo kaip Britų fondų rinkos užgrobimas po Vaterlo mūšio. 1815 metais, praėjus metams nuo karo Amerikoje pabaigos, Napoleonui pavyko pabėgti iš tremties ir sugrįžti į Paryžių. Jo areštuoti buvo pasiųsta prancūzų armija, tačiau šis žmogus turėjo tokią charizmą, kad kareiviai vėl susirinko po jo vėliavomis ir paskelbė jį imperatoriumi. 1815 kovo mėnesį Napoleonas surinko armiją, kurią britų hercogui Velingtonui pavyko sumušto po 19 dienų Vaterlo vietovėje.

Dalis tyrinėtojų mano, kad armijos perginklavimui Napoleonas pasiskolino iš Anglijos banko 5 mln svarų sterlingų. Tačiau iš tiesu pinigai atėjo iš Huberto banko Paryžiuje. Kaip ten bebūtų, būtent nuo šio privačių centrinių bankų istorijos momento tapo įprasta karo metu finansuoti abu vienas prieš kitą kovojančius priešus. Kam to reikia? Priežastis yra ta, kad karas – tai pats geriausias pasaulyje skolų generatorius. Kad laimėtų karą, valstybė pasirengusi pasiskolinti bet kokią sumą. Dėl to numatomam nevykėliui bus paskolinta lygiai tiek, kad būtų palaikoma viltis laimėti, o galimam nugalėtojui skolinama tiek, kiek reikia pergalei pasiekti. Be to, tokius kreditus paprastai lydi garantijos, kad nugalėtojas apmokės pralaimėjusios pusės skolas.

Vaterlo mūšio laukas yra maždaug už 200 mylių į šiaurės rytus nuo Paryžiaus, šiuolaikinėje Belgijoje. Čia 1815 metais Napoleonas patyrė galutinį pralaimėjimą, užmokėjęs tūkstančiais prancūzų ir anglų gyvybių. Būtent čia 1815 birželio 18 74 000 prancūzų armija susitiko su 67 000 britų ir kitų europiečių kareiviais. Mūšio baigtis iš pradžių atrodė nenuspėjama. Jei Napoleonas būtų smūgiavęs keliomis valandomis anksčiau, iki ateinant britų ekspediciniam korpusui, jis tikriausiai būtų laimėjęs šį mūšį. Tačiau nepriklausomai nuo spėjamos karinių veiksmų baigties, Natanas Rotšildas Londone toliau kūrė planus, kaip užgrobti anglų fondų rinką ir, esant galimybei, Anglijos Banką.

Jis įkurdino savo patikėtinį, vardu Rokvudas, šiaurinėje mūšio lauko dalyje, netoli Lamanšo sąsiaurio. Kai tik mūšio baigtis buvo aiški, Rokvudas perplaukė sąsiaurį ir pristatė Natanui šią naujieną 24 valandomis anksčiau negu Londoną pasiekė Velingtono hercogo kurjeris. Rotšildas iškart nuskubėjo į akcijų biržą ir užėmė savo įprastą vietą šalia senovinės kolonos. Visų žvilgsniai buvo nukreipti į jį – visi žinojo, kad Rotšildai turi nepranokstamą informatorių tinklą visame pasaulyje. Jeigu Velingtonas pralaimėtų, Anglijos finansinė situacija gerokai susvyruotų.

Rotšildas atrodė liūdnas. Jis stovėjo savo vietoje nejudėdamas, nudelbtomis akimis. Paskui netikėtai pradėjo pardavinėti. Tai pamatę, nervingi investuotojai galėjo pamanyti, kad mūšis pralaimėtas. Rinka staigiai smuko. Greitai visi pardavinėjo britų vyriausybės obligacijas, kurių kaina smarkiai krito, o Rotšildas per savo agentus ėmė slapta jas supirkinėti už nedidelę dalį tos kainos, kurią obligacijos turėjo dar prieš valandą.

„Och jau tie mitai ir legendos!“ – pasakysite jūs. Tačiau po 100 metų laikraštis „New York Times“ papasakojo, kaip Natano proanūkis mėgino išimti iš knygos apie fondų rinką skyrių su šia įdomia istorija. Rotšildų šeima pavadino šią istoriją melaginga, neįrodoma ir padavė į teismą, tačiau ieškinys buvo atmestas, taip pat buvo priteista Rotšildams apmokėti visas teismo išlaidas.

Visa eilė istorikų rašo, kad per kelias valandas po Vaterlo mūšio pabaigos Natanas Rotšildas ėmė kontroliuoti ne tik britų vyriausybinių obligacijų rinką, bet ir Anglijos Banką. Ar užgrobė Rotšildų šeima pirmą ir stambiausią pačios galingiausios to laiko valstybės centrinį banką, ar neužgrobė, bet vieną galima tikrai pasakyti – XIX amžiaus viduryje Rotšildai tapo turtingiausia pasaulio šeima. Jie valdė vyriausybinių skolos įsipareigojimų rinką, atidarinėjo visur bankų ir gamybinių įmonių filialus. Ne veltui likusį XIX amžiaus laikotarpį vadina „Rotšildų epocha“.

Nežiūrint kolosalios galios, Rotšildai linkę laikytis šešėlyje. Nors šeima kontroliuoja prekybos tinklus, pramonės, prekybos, kalnakasybos ir turistines korporacijas, tik nedaugelis jų turi pavadinime Rotšildų pavardę. Ekspertų vertinimais, XIX amžiaus pabaigoje šeima valdė pusę pasaulio turtų. Tačiau kad ir kokie dideli būtų jų turtai, būtų protinga daryti prielaidą, kad nuo tų laikų jie dar padidėjo. Vis dėlto nuo XX amžiaus pradžios Rotšildai mėgina įkalti į visuomenės sąmonę mintį, kad nors jų turtai ir auga, bet įtaka mažėja.

Antrasis Amerikos Bankas

Tuo metu Vašingtone 1816 metais, praėjus vos metams nuo mūšio prie Vaterlo ir Rotšildų inicijuoto Anglijos banko užgrobimo, Amerikos kongresas patvirtino įstatymą dėl eilinio privataus centrinio banko, gavusio „Antrojo Jungtinių Valstijų Banko“ pavadinimą. Naujo banko įstatai buvo tiksli ankstesnių bankų įstatų kopija – 20% akcijų teko valstybei ir federalinę dalį, suprantama, Iždas išmokėjo tiesiai į banko „aruodus“. Paskui, atlikus fokusą su daliniu padengimu, šie pinigai pavirto kreditais privatiems investoriams, už kuriuos pastarieji ir išpirko likusius 80% įstatinio kapitalo. Kaip ir anksčiau, pagrindinių akcininkų vardai liko paslaptyje. Tačiau žinoma, kad stambiausias akcijų paketas, maždaug trečdalis įstatinio kapitalo, buvo parduotas užsieniečiams. Kaip pasakė apie tai vienas įvykių amžininkas: „…neperlenksiu lazdos, pasakydamas, kas Jungtinių Valstijų Bankas turi tokį patį santykį su Anglija, kaip ir su Amerika“. Tokiu būdu 1816 metais Rotšildai užgrobė tiek Anglijos, tiek naują Amerikos bankus.

Filmas

Pinigų valdovai 4

Napoleonas

Konstitucinė konvencija

1878 metais kolonijos vadovai susirinko Filadelfijoje, kad pakeistų visus nebetenkinantį Konfederacijos Statutą. Kaip jau rašėme, Tomas Džefersonas ir Džeimsas Medisonas buvo nesutaikomi privataus centrinio banko priešininkai. Jie tapo liudininkais problemų, kurias sukėlė Anglijos Banko kišimasis ir nenorėjo, kad tai vėl pasikartotų. Kaip vėliau išsireiškė Džefersonas: „Jeigu Amerikos tauta leis privačiam bankui kontroliuoti savo valiutos emisiją, tai pastarasis iš pradžių infliacijos, paskui defliacijos, bankų ir aplink juos dygstančių korporacijų pagalba atims iš žmonių visą jų nuosavybę. Ir gali atsitikti taip, kad vieną rytą jų vaikai atsibus benamiais žemėje, kurią užkariavo jų tėvai“.

Aptariant būsimą pinigų sistemą, kitas iš tėvų-įkūrėjų, Hubertonas Morisas, taikliai apibūdino Šiaurės Amerikos banko savininkų motyvus. Jis vadovavo komitetui, kuris ruošė galutinį Konstitucijos projektą. Kartu su savo senu kolega ir viršininku Robertu Morisu, Hubertonas ir Aleksandras Hamiltonas buvo žmonės, kurie per paskutinius revoliucijos metus pristatė Kongresui Šiaurės Amerikos banko įkūrimo planą. Laiške Džeimsui Medisonui 1787 liepos 2 dieną Morisas nušvietė, kas vyksta iš tikrųjų: „Turtingieji pasistengs paimti viršų ir pavergti visus likusius. Jie visada taip elgėsi. Ir toliau taip darys… Jie pasieks savo tikslų čionai, kaip ir visur, jeigu mes vyriausybiniais svertais nesulaikysime jų šiandieninių jų įtakos sferų ribose“.

Nežiūrint į tai, kad Hubertonas Morisas neužėmė banke jokių pareigybių, Hamiltonas, Robertas Morisas ir Tomas Vajolinas nesiruošė pasiduoti. Jiems pasisekė įtikinti daugumą Konstitucinės Konvencijos delegatų perduoti jiems teisę leisti popierinius pinigus. Juolab, kad dauguma delegatų turėjo ne kokių prisiminimų apie popierinės valiutos nuvertėjimą revoliucijos laikais. Jie pamirši, kaip puikiai užsirekomendavo „kolonijiniai kvitai“ anksčiau. Tačiau Anglijos Bankas nepamiršo. Verteivos negalėjo leisti Amerikai vėl spausdinti savo pinigus. Dėl to JAV konstitucijoje šiuo klausimu nieko nepasakyta. Ir ši liūdna klaida, kaip jie ir planavo, paliko lupikautojams puikią landą.

Jungtinių Valstijų bankas

1790 metais, mažiau kaip po trijų metų nuo Konstitucijos pasirašymo, lupikautojai vėl smogė. Tapęs Pirmuoju Iždo sekretoriumi, Aleksandras Hamiltonas pasiūlė svarstyti Kongrese įstatymo projektą apie naują privatų centrinį banką. Pagal keistą aplinkybių sutapimą, būtent tais pačiais metais Anchelis Rotšildas padarė tokį pareiškimą iš savo „flagmaninio“ banko Frankfurte: „Suteikite man teisę leisti ir kontroliuoti šalies pinigus, ir man bus visiškai vis vien, kas leidžia įstatymus“.

Čarlzas Kolinzas, vienas iš šiuolaikinių kandidatų į prezidentus, pažymėjo: „Aleksandras Hamiltonas buvo įrankis tarptautinių bankininkų rankose. Jis norėjo paversti Amerikos bankų sistemą privačia, ir jam tai pavyko“. Įdomu, kad viena iš pirmųjų Hamiltono pareigybių po juridinės mokyklos baigimo 1782 metais, buvo Šiaurės Amerikos banko vadovo Roberto Moriso padėjėjas. Paaiškėjo, kad dar prieš metus iki to, Hamiltonas rašė Morisui laišką, kur buvo tokie žodžiai: „Jeigu nacionalinė skola ne per didelė, ji gali tapti nacionaliniu palaiminimu“. Palaiminimu kam?

Po metus trukusių audringų debatų, 1791 metais Kongresas pritarė įstatymo projektui ir išdavė 20 metų licenciją naujam bankui, pavadintam Pirmuoju Jungtinių Valstijų banku. Šiam bankui, kuris įsikūrė Filadelfijoje, buvo suteikta monopolija leisti Amerikos valiutą, nežiūrint į tai, kad 80% jo akcijų turėjo priklausyti privatiems investoriams, o 20% – vyriausybei. Svarbu buvo neprileisti vyriausybės prie banko valdymo. Vyriausybė turėjo tik suteikti 80-ies procentų įstatinio kapitalo savininkams startinį kapitalą. Kaip ir Šiaurės Amerikos banko bei Anglijos banko atveju, akcininkai taip ir neapmokėjo iki galo savo akcijų.

JAV vyriausybė atliko pirminį 2 mln $ įnašą, dėl ko bankas, dėka stebuklingos operacijų su daliniu padengiu schemos, išdavė kitiems akcininkams kreditus likusių 80% įstatinio kapitalo išpirkimui, tokiu būdu užtikrinęs jiems absoliučiai nerizikingus kapitalinius įdėjimus. Kaip ir Anglijos Banko atveju, naujos įstaigos vardas buvo specialiai sukurtas toks, kad būtų paslėptas jos privatus pobūdis. Ir investorių vardai niekad nebuvo paviešinti. Tik po daugelio metų visuomenė sužinojo tą faktą, kad Pirmojo Jungtinių Valstijų banko idėją iškėlė Rotšildai.

Kongresui šita idėja buvo pateikta kaip būdas stabilizuoti bankų sistemą ir susidoroti su infliacija. Kas nutiko vėliau? Per sekančius 5 metus JAV vyriausybė pasiskolino iš JAV Banko 8,2 mln $. Per tą patį laiką kainų lygis išaugo 72%. Džefersonas, tuo metu išrinktas į Valstybės sekretoriaus postą, negalėjo tam sutrukdyti ir dėl to žvelgė į skolinimosi procesą su liūdesiu: „Jeigu tik būtų galima papildyti Konstituciją vienintele pataisa, atimančia iš vyriausybės teisę skolintis!“

Tą patį jausmą šiandien patiria milijonai amerikiečių. Jie bejėgiškai, su nusivylimu stebi, kai federalinė valdžia begalinėmis skolomis naikina ekonomiką. Tokiu būdu, jei antrasis JAV istorijoje privatus centrinis bankas buvo pavadintas Pirmuoju JAV Banku, tai čia buvo toli gražu ne pirmasis bandymas sukurti privatiems asmenims priklausantį centrinį banką. Kaip ir Anglijos Banko atveju, didžiąją dalį pinigų, reikalingų banko įkūrimui, paklojo vyriausybė, paskui bankininkai paprasčiausiai skolino vienas kitam, kad išpirktų likusias akcijas. Sąmokslo planas pasirodė esąs labai paprastas. Ir ilgai išlaikyti jį paslaptyje buvo praktiškai neįmanoma.

Tačiau grįžkime atgal į Europą, kad pažiūrėtume, kaip vienas vienintelis žmogus galėjo manipuliuoti visa britų ekonomika, anksčiau už kitus sužinojęs apie galutinį Napoleono pralaimėjimą.

Napoleonas

1800 metais Paryžiuje pagal Anglijos banko pavyzdį buvo organizuotas Prancūzijos bankas. Tačiau Napoleonas nepasitikėjo Prancūzijos banku ir nusprendė, kad |Prancūzija turi galutinai atsikratyti skolų. Jis pareiškė, kad jeigu vyriausybė finansiškai priklauso nuo bankininkų, tai šalį valdo ne vyriausybė, bet bankininkai. „Ranka, kuri duoda, visada tampa svarbesnė už imančią ranką. Pinigai neturi tėvynės. Finansininkai neturi patriotizmo ir sąžinės – jų vienintelis tikslas yra pelnas“.

Tuo metu Prancūzija gavo nelauktą pagalbą iš Amerikos banko. 1800 metais Tomas Džefersonas nugalėjo Džoną Adamsą ir tapo trečiuoju JAV prezidentu. 1803 Džefersonas ir Napoleonas sudarė sandėrį. JAV davė Napoleonui 3 mln $ mainais į didžiules prancūzams priklausiusias teritorijas į vakarus nuo Misisipės. Sandėris tapo žinomas kaip „Luizianos pirkimas“. Dėka šių pinigų Napoleonas greitai suformavo armiją ir ėmė plėsti savo įtaką visoje Europoje, grobdamas viską pakeliui.

Anglijos bankas tučtuojau nusprendė tam priešintis. Jis suteikė kreditus praktiškai visoms šalims, atsidūrusioms Napoleono priešų stovykloje ir užsidirbo iš karo fantastišką pelną. Prūsija, Austrija ir Rusija iki ausų įsiskolino anglams tik dėl to, kad būtų sustabdytas Napoleonas. Po 4 metų, kai Napoleono armijos branduolys buvo Rusijoje, 30-metis Natanas Rotšildas, šeimyninio Rotšildų banko Londono skyriaus vadovas, sugalvojo drąsų planą, kaip pristatyti į Prancūziją partiją aukso, reikalingo tam, kad būtų finansuojamas hercogo Velingtono puolimas prieš Napoleoną iš Ispanijos. Vėliau, per vienus dalykinius pietus Londone Natanas gyrėsi, kad tai buvo geriausias jo gyvenimo sandėris. Tačiau jis dar nežinojo, kad geriausia jo finansinė operacija laukia ateityje.

Napoleonas pralaimėjo ir atsisakė sosto karaliaus Liudviko XVIII naudai. Napoleonas buvo iki gyvos galvos ištremtas į nedidukę Albos salą, netoli Italijos krantų. O Amerika tuo metu irgi mėgino atsikratyti savo centrinio banko.

Filmas

Pinigų valdovai 3

Franklinas

Rotšildų šeimos iškilimas

Frankfurtas. Vokietija. Praėjus 50 metų nuo Anglijos Banko įkūrimo savo dirbtuvę čia atidarė juvelyras, vardu Anchelis Mozė Baueris. Virš durų jis pasikabino emblemą – Romos erelis raudoname skyde. Dirbtuvė greitai tapo žinoma kaip „Raudonasis skydas“. Vokiškai – Rotschield. Kai dirbtuvę paveldėjo sūnus Mejeris Anchelis, jis nutarė pasikeisti pavardę į Rotšildą. Be to, sūnus suprato, kad kredituoti vyriausybes ir karalius yra nepalyginamai pelningiau negu privačius asmenis. Ne tik dėl to, kad tokiais atvejais skolinimaisi didesni, bet ir dėl to, kad paskolas garantuoja valstybiniai mokesčiai.

Mejeris Rotšildas turėjo 5 sūnus. Jis išmokė juos visus daryti pinigus ir išsiuntinėjo į pagrindines Europos sostines atidaryti šeimyninio banko filialų. Pirmasis sūnus Anchelis liko Frankfurte prižiūrėti motininio banko. Antrasis – Solomonas – buvo apsiųstas į Vieną. Trečiasis, protingiausias iš visų jų, Natanas – į Londoną. Ketvirtas sūnus, Karlas, išvažiavo į Neapolį. Penktasis, Jokūbas, atsidūrė Paryžiuje. 1785 metais Majerio Anchelio šeima Frankfurte žymiai pagerino savo gyvenimo sąlygas. Jie persikėlė į 5 aukštų namą, kurį dalijosi su Šifų šeima. Miestiečiai šį namą praminė „Žaliuoju skydu“. Įdomu tai, kad tolimesnėje finansinėje Europos ir Amerikos istorijoje Rotšildai ir Šifai vaidins pagrindinį vaidmenį.

Rotšildai pradėjo operacijas su Europos aktyvais Vilhelmshofe, turtingiausio Vokietijos žmogaus ir įtakingiausio Europos monarcho, princo Vilhelmo I Sakso rūmuose. Iš pradžių Rotšildai tik padėjo jam spekuliuoti monetomis iš brangiųjų metalų. Kai Napoleonas ištrėmė Vilhelmą, jis pasiuntė gigantišką tiems laikams sumą – 550 000 svarų sterlingų – Natanui Rotšildui į Londoną, kad tas nupirktų britų vyriausybinių obligacijų. Tačiau Rotšildas panaudojo pinigus savo nuožiūra. Juk kai Napoleonas išplėtė karinius veiksmus Europoje, atsirado išties beribės galimybės investuoti į karą. Kai Vilhelmas, prieš pat Vaterlo mūšį 1815, sugrįžo namo, jis pasikvietė Rotšildą ir pareikalavo gražinti pinigus. Rotšildai grąžino pinigus su procentais, kurie buvo lygūs pelnui, kuris būtų gautas, jei pinigai būtų įdėti į britų obligacijas. Tačiau pasisavino iš operacijų su Vilhelmo pinigais gautą pelną. Vėliau Natanas Rotšilds gyrėsi, kad per 17 metų, kuriuos jis praleido Anglijoje, pradinį 25 000 svarų kapitalą, kurį jam davė tėvas biznio Anglijoje „startui“, padidino 2500 kartų.

Šeimyninės kooperacijos dėka giminė nepaprastai praturtėjo. XVIII amžiaus viduryje Rotšildai virto stambiausiu Europos banku ir turtingiausia pasaulio šeima. Jie finansavo kimberlito apdorojimą, kas leido įvesti deimantų ir aukso telkinių Pietų Afrikoje monopoliją. Amerikoje jie finansavo geležinkelių statybą ir metalurgiją. Galiausiai šeima supirko Amerikoje nemažai laikraščių ir, šalia viso kito, Karnegių plieno lydymo įmones.

Istorikų duomenimis, per I Pasaulinį karą turtingiausių Amerikos žmogumi buvo laikomas Dž. P. Morganas. Tačiau po jo mirtis paaiškėjo, kad jis buvo viso labo Rotšildų parankinis. Kai tik Morgano testamentas buvo paviešintas, atsiskleidė, kad jis valdė tik 19% savo kompanijų. Prie to reikėtų pridurti, kad 1815 metais Džeimsas Rotšildas, prancūziškos šeimos šakos atstovas, „kainavo“ 600 milijonų frankų, kas 150 milijonų frankų viršijo visų likusių Prancūzijos bankų, kartu paėmus, kapitalą. Jis pasistatė Paryžiuje dvarą, kurį pamatęs, Vilhelmas I-asis sušuko: „To net karaliai sau negali leisti! Tai gali priklausyti tik Rotšildui!“ Kitas prancūzų XVIII amžiaus tyrinėtojas išsireiškė šitokiu būdu: „Europoje egzistuoja tik viena valdžia – Rotšildų valdžia“. Ir mūsų laikais nėra požymių, kad dominuojanti Rotšildų padėtis finansiniame pasaulyje būtų patyrusi kokius nors pokyčius.

O dabar pažvelkime į tai, kokią įtaką Anglijos Bankas padarė šios šalies ekonomikai ir kokiu būdu tai galiausiai baigėsi Amerikos revoliucija.

Amerikos revoliucija

XVII amžiaus viduryje Britų imperija buvo vienintelė pasaulio supervalstybė. Tačiau nuo savo privataus centrinio banko sukūrimo šalis dalyvavo keturiuose brangiai kainuojančiuose karuose. Tokios politikos kaina buvo pernelyg didelė. Kad galėtų finansuoti karinius veiksmus, vyriausybė iki ausų įsiskolino Anglijos Bankui. Dėl to vidinė britų vyriausybės skola išaugo iki 140 mln svarų, astronominės tiems laikams sumos. Galiausiai, kad galėtų aptarnauti skolą bankui, vyriausybė ėmė didinti biudžeto pajamas apdėdama mokesčiais Amerikos kolonijas.

Iš kolonijų visai tai atrodė kitaip. Privataus centrinio banko godumo rekordas iki šiol dar niekieno nesumuštas. Tai – Independence Hall Filadelfijoje, kur buvo pasirašytos JAV Nepriklausomybės deklaracija ir Konstitucija. XVII amžiaus viduryje ikirevoliucinė Amerika buvo palyginti skurdi šalis. Katastrofiškai trūko monetų iš brangių metalų, kad būtų palaikoma prekyba. Dėl to pirmieji kolonistai buvo priversti eksperimentuoti su nuosavų popierinių pinigų leidimu. Kai kurie šių bandymų buvo gana sėkmingi.

B. Franklinas buvo savų pinigų, kuriuos leidžia kolonistai, šalininkas. 1757 metais jis pasiunčiamas į Londoną, kur jis pergyveno 17 metų, beveik iki Amerikos revoliucijos pradžios. Per tą laiką kolonistai ėmė leisti savo popierinius pinigus, pramintus „kolonijiniais kvitais“. Eksperimentas pavyko. Pinigai tapo patikima mainų priemone, o taip pat padėjo pasiekti kolonistų vienybę ir susitelkimą. Nereikia pamiršti, kad „kolonijiniai kvitai“ buvo viso labo popieriniai pinigai, skolos įsipareigojimais, leidžiamais bendrų interesų labui ir nepadengtais auksu ir sidabru. Kitaip tariant, tai buvo tik „sąlyginė“ valiuta.

Vieną gražią dieną Anglijos Banko vadovybė pasiteiravo B. Franklino, kaip jis gali paaiškinti neįtikėtiną kolonijos klestėjimą. Be jokių dvejonių jis atsakė: „Tai paprasta. Kolonijose mes leidžiame nuosavą valiutą. Ji vadinama „kolonijiniais kvitais“. Mes spausdiname ją taip, kad valiuta griežtai atitiktų prekybos ir pramonės poreikius, kad prekės lengvai patektų iš gamintojo pirkėjui. Tokiu būdu, leisdami sau popierinius pinigus, mes kontroliuojame jų perkamąją galią ir nesame suinteresuoti mokėti dar kam nors.“

Kas atrodė kaip sveikas protas Franklinui, tas buvo neįtikėtinas atradimas Anglijos Bankui. Amerika sužinojo pinigų paslaptį! Šitą džiną reikėjo kuo greičiau sugrūsti atgal į jo butelį… Dėl ko Britų parlamentas 1764 metais išleido „Valiutos įstatymą“, kuris draudė kolonijų administracijai leisti nuosavus pinigus ir įpareigojo ateityje mokėti visus mokesčius aukinėmis ir sidabrinėmis monetomis. Kitaip sakant, kolonijos buvo prievarta pervestos prie aukso standarto. Tiems, kas iki šiol tiki, kad šiuolaikinių Amerikos problemų sprendimas yra aukso standartas, pakanka pažvelgti į tai, kas nutiko su Amerika toliau.

Savo autobiografijoje B. Franklinas rašė: „Vos per vienerius metus ekonominės sąlygos pablogėjo tiek, kad klestėjimo era pasibaigė. Užgriuvo tokia depresija, kad miestų gatvės užsipildė bedarbiais“. Franklinas tikina, kad tai buvo pagrindinė Amerikos revoliucijos priežastis. Arba, kaip sakoma jo autobiografijoje: „Kolonistai būtų iškentę nedidelį mokesčių už arbatą ir kitus daiktus padidinimą, jeigu Anglijos Bankas neatimtų iš kolonijų visų pinigų. Tai provokavo nedarbo ir liaudies nepasitenkinimo augimą. Kolonistų nesugebėjimas atsiimti atgal teisę leisti savo pinigus iš karaliaus Jurgio III ir tarptautinių bankininkų tapo Amerikos išsilaisvinimo karo pirmine priežastimi“.

Kai Leksingtone, Masačiusetso valstijoje, 1775 balandžio 19 nuaidėjo pirmieji šio karo šūviai, britų mokesčių sistema visiškai išsiurbė iš kolonijos visas auksines ir sidabrines monetas. Dėl to kolonijos vyriausybė, karo finansavimui buvo priversta spausdinti popierinius pinigus. Revoliucijos pradžioje Amerikos pinigų masė sudarė 12 mln $. Revoliucijai baigiantis, ji pasiekė 500 mln $. Nacionalinė valiuta tapo praktiškai beverte. Už 5000 dolerių galima buvo nusipirkti tik porą batų.

„Kolonijiniai kvitai“ puikiai veikė, nes jų buvo išleidžiama lygiai tiek, kiek buvo reikalinga prekybai užtikrinti. Dabar gi, kaip savo laiku skundėsi Džordžas Vašingtonas, už vežimą pinigų vargiai galima nusipirkti vežimą provizijos. Mūsų laikais auksu padengto nacionalinės valiutos šalininkai pateikia Revoliucijos laikotarpį kaip pavyzdį, įrodantį „sąlyginės“ valiutos silpnumą. Tačiau nereikia pamiršti, kad ta pati valiuta taip puikiai save užsirekomendavo taikos metu, kad Anglijos Bankas privertė parlamentą paskelbti ją už įstatymo ribų.

Šiaurės Amerikos bankas

Baigiantis Amerikos revoliucijai, Kontinentiniam Kongresui, susirinkusiam Independence Hall, Filadelfijoje, labai reikėjo pinigų. Dėl to 1781 metais jis leido Robertui Morisui, atsakingam tais laikais už finansus, atidaryti privatų centrinį banką. Morisas buvo turtingas žmogus, tapęs dar turtingesniu per revoliuciją karinių tiekimų dėka. Nauja organizacija, pavadinta Šiaurės Amerikos banku, buvo įkurta pagal Anglijos Banko pavyzdį – jai irgi leido vykdyti bankines operacijas su daliniu padengimu. T.y. bankas galėjo skolinti pinigus, kurių jis neturėjo, o paskui imti už juos procentą. Jeigu taip darytumėte jūs ar aš, mus nuteistų už sukčiavimą.

Pagal banko statutą, privatūs investuotojai turėjo pakloti 400 000 dolerių indėlių į įstatinį kapitalą. Bet kai Morisas nesugebėjo surinkti šios sumos, jis nedelsdamas paleido į darbą savo politinę įtaką, kad paimtų kreditą auksu iš savo draugų bankininkų Europoje. Paskui jis paskolino tuos pinigus sau ir savo draugams, kad reinvestuotų juo į įstatinį kapitalą. Kaip ir Anglijos Bankas, naujasis bankas įgijo monopoliją leisti nacionalinę valiutą. Su tuo susiję pavojai neprivertė ilgai savęs laukti. Amerikos valiutos vertė toliau smuko. Dėl to 1785 metais, po 4 metų, banko licencija nebuvo pratęsta. Jėgų, siekusių atšaukti licenciją, priešakyje stojo senatorius Viljamas Lindlis iš Pensilvanjos. Jis paaiškino problemą tokiu būdu: „Ši organizacija neturi jokių principų, išskyrus savanaudiškumą ir niekad nepakeis savo požiūrio… į valstybės klestėjimą, valdžią ir įtaką“.

Tačiau už Šiaurės Amerikos banko projekto stovintys asmenys – Aleksandras Hamiltonas, Robertas Morisas ir banko prezidentas Tomas Vajolinas pasiduoti nesiruošė. Vos po 6 metų Hamiltonas, tapęs Iždo sekretoriumi, kartu su savo globėju Morisu prastūmė įstatymo projektą apie naują privatų banką per iš naujo išrinktą kongresą. Dabar įstaiga gavo pavadinimą Pirmasis Jungtinių Valstijų bankas ir Tomas Vajolinas vėl tapo jo prezidentu. Viskas liko po senovei, pasikeitė tik banko pavadinimas.

Filmas