Rusijos Centrinis Bankas – JAV Centrinio Banko (FED) filialas?

Pabudome ir kelkimės

„Centrinis Rusijos bankas (CRB) – tik spaustuvėje pakeistos dolerio ir euro išvaizdos pakaitalas, kuris pririšo Rusiją prie tarptautinės finansų sistemos jungo, kurio valdymo centras – Amerikos FED.“
Centrinis Rusijos Bankas – valstybės pinigų sistemos reguliavimo institutas. Pagal šį apibrėžimą, Centrinis Rusijos Bankas (CRB) yra šalies ekonomikos stuburas, kuris gali suteikti, o kai kuriais atvejais, nepriklausomai spręsti valstybės ekonominės gerovės klausimus.

Tačiau, pagrindinis šio klausimo teiginys yra tai, kad žodis „valstybė“, aukščiau paminėtame apibrėžime nėra lygus žodžiui „Rusija“.

 

Išnagrinėkime šią situaciją gerokai detaliau ir pradėkime nuo istorinės šio klausimo dalies.

Pagal Centrinio Banko įstatymą, 1 straipsnį (1990.12.02, N 394-1) Centrinis Rusijos Bankas (įstatyme – Rusijos Bankas) yra pagrindinis Rusijos Federacijos bankas ir yra jos nuosavybė. Tad kas negerai? Peržiūrėkime tą patį straipsnį, 1995 metų įstatymo redakcijoje:
„Centrinio Rusijos Federacijos Banko statusą (t.y. Rusijos Banko), užduotis, funkcijas, įgaliojimus, organizacijos principus ir veiklą apibrėžia Rusijos Federacijos Konstitucija, Federalinis įstatymas ir kiti federaliniai įstatymai.“
Pirmojo Rusijos piniginės teisės straipsnio tekstas iki mūsų laikų išgyveno be didesnių pakeitimų. Statuso turinys, užduotys, įpareigojimai ir principai Rusijos Konstitucijoje visiems yra gerai žinomi. Pagrindinis jo teiginys – Rusijos Banko nepriklausomybė nuo Rusijos ir Rusijos nepriklausomybė nuo Rusijos Banko.

Kaip tai tiesiogiai liečia mus?

Pagal net gi pačius paprasčiausius įvertinimus, tiesioginė žala siekia apie 300 milijardų dolerių per metus. Kaip ši sistema juos praranda ir kas dar svarbiau, kam šitie MŪSŲ pinigai atsitenka??
Pirmas klausimas – Ar Centrinis Rusijos Bankas (CRB) turi įstatymais įtvirtintus mechanizmus, galinčius pagerinti Rusijos kreditinę sistemą?
8 straipsnis. CB negali dalyvauti kreditinių organizacijų kapitale, nebent federaliniai įstatymai numato kitaip.
9 straipsnis. CRB gali dalyvauti kitų tarptautinių organizacijų kapitale ir veikloje, kurios užsiima bendradarbiavimo plėtra pinigų-kreditinėse, valiutinėse, bankinėse sferose, įskaitant ir užsienio šalių centrinius bankus.
Rusijos Banko ir užsienio šalių kreditinių organizacijų santykius reguliuoja ir apibrėžia tarptautinės sutartys su Rusijos federacija, federaliniai įstatymai ir tarpbankiniai susitarimai.
Gaunasi labai įdomus padalijimas – iš vienos pusės įstatymu užtvirtinta, kad dėl bet kokių kreditinių santykių su kitomis kreditinėmis organizacijomis, būtina tiesioginė įstatymo leidėjo nuoroda, tačiau tik tada, JEIGU TAI RUSIJOS KREDITINĖ ORGANIZACIJA!
O jeigu ne? Ką jūs ponai, ne taip viskas paprasta!!
“Atleiskite man, ne rusų bankas? Labai gerai! Įstatymas mums draudžia padėti mūsų bankams, žinote, jie tokie rusiški, tiesiog baisu!”
Kam visa šita painiava ir įstatyminiai barjerai? Gal todėl, kad neduok Dieve, rusų bankai pradės gerai dirbti ir pradės teikti paskolas rusiškam verslui? Kam dirbame, DRAUGAI?

Antras klausimas – kam gi dirba Rusijos Federacijos Centrinis Bankas?

22 straipsnis. Rusijos Bankas neturi teisės teikti paskolų Rusijos Federacijos Vyriausybei, tam, kad finansuoti federalinio biudžeto deficitą, pirkti pirminius Vyriausybės vertybinius popierius, išskyrus tuos atvejus, kai tai numatyta pagal federalinius, federalinio biudžeto teisės aktus. Rusijos bankas neteikia paskolų, biudžeto deficito finansavimui – valstybiniams nebiudžetiniams fondams, Rusijos Federacijos subjektams ir savivaldybėms.
Ar jums yra žinoma, kad dolerio emisija, kuriuos spausdina JAV FED (Federalinių rezervų sistema arba JAV Centrinis Bankas) yra tiesiogiai susijusi paskolų teikimu JAV vyriausybei? Viskas vyksta sekančia tvarka:
  1. JAV Vyriausybė skolon, mainais į obligacijas, perka dar neegzistuojančius pinigus;
  2. Įprastiniams komerciniams bankams, Federalinio rezervo sistemos bankai išduoda paskolas, jau užtikrintas JAV Vyriausybės vertybiniais popieriais.
  3. O mes turime demokratišką Centrinio Rusijos Banko įstatymo 22 straipsnį, pagal kurį CRB negali teikti paskolų Rusijos Vyriausybei jokiomis aplinkybėmis.
Ar tai nėra valstybinis darbas kontroliuoti piniginę masę ir nukreipti ją į realius ekonomikos sektorius? Rusija šio mechanizmo neturi. Tačiau pinigai kažkaip tai patenka į mūsų ekonomiką.

Klausimas trečias – kaip į apyvartą paleidžiami rubliai?

Per užsienio valiutos pirkimą. Kiek dolerių į savo taupyklę įdės CRB, tiek jis ir išspausdins rublių ir paleis juos į apyvartą. Galima sakyti, kad rubliai – tai tie patys doleriai, CRB „užsienio atsargos“ (rezervinė valiuta), tik perdažyti kita spalva.

Moneta-suvenyras, 1988 metai. Rublio-dolerio moneta buvo pagaminta iš tarybinės raketos kaip JAV ir TSRS susitaikymo, ir šaltojo karo pabaigos ženklas. antikclub.ru/forum/10-73-0

 

Pagal įstatymą, CRB privalo palaikyti pastovų rublio kursą. Dolerio atžvilgiu, žinoma. Tokiu būdu, mūsų finansinė sistema – tai regioninis, Federalinės rezervo (JAV) finansinės sistemos, skyrius.

Labai svarbu yra tai, kad mūsų pinigų pasiūla šalies ekonomikoje, VISIŠKAI priklauso nuo eksporto, kuris atneša dolerius.
Kiek suprekiavome nafta – tiek pinigų turime ekonomikoje.
Realios vidinės šalies gamybos ir prekybos masės vidinėje rinkoje šiame scenarijuje nėra.
Akivaizdu, kad tokia situacija rodo nužemintą Rusijos finansų sistemos padėtį tarptautinėje finansų sistemoje, rodo jos pavaldumą pagrindiniam, pasaulinės finansinės sistemos, branduoliui – Amerikos FED. Akivaizdu ir tai, kad tokia situacija, Vakarų įtakos agentų pagalba, buvo sukurta dirbtinai.
Iš tikrųjų, prisidengiant, tariamai nepriklausoma ir nuo valstybės įsikišimo laisva finansine struktūra, buvo sukurta visiškai Vakarams pavaldi Rusijos finansų infrastruktūra.
Pačios CRB užsienio atsargos (rezervinė valiuta) neatlieka savo funkcijos, kitu atveju, kaip paaiškinti jos dydį, kuris 10 kartų viršija Didžiosios Britanijos atsargas. Valiutos kainos dydis turi atvirkštinį, beveik penkiasdešimt kartų mažesnį dydį.
Stabilizavimo mechanizmas sukurtas, bent jau iš dalies spręsti šią problemą, jo paskutinių reformų gale, buvo „patrumpintas“.
Pradžioje jis virto į valiutą, o paskui į JAV „vertybinius popierius“.
Tokiu būdu ir jis tapo Amerikos FED įrankiu.

Labai svarbu pažymėti, kad Putinas bandė nacionalizuoti Centrinį Rusijos Banką dar 2000 metais. Dūma neleido. Netgi „valdžios partija“ tame nesugebėjo palaikyti Putino. Apskritai jokios partijos nepalaikė, tame tarpe ir komunistų. O tai verčia susimąstyti apie mūsų partijų pobūdį apskritai.

 

Ne mažiau įdomu, tai, kad jeigu CRB savo veikloje gauna pelną, kurio jis neperduoda Rusijai, yra prasmė jį vadinti komerciniu.

Po CRB įstatymo pakeitimų 2003 metais, įstatyme atsirado toks tekstas: „Į Federalinį biudžetą CRB perves 50 % už metus, faktiškai gauto pelno, kuris lieka po mokesčių ir metinių finansinių ataskaitų tvirtinimo.“
Tai yra, atėmė iš CRB dalį nepriklausomybės, perdavė jos valdymo funkcijas ir svarbiausia – atėmė 50% jo pelno! Toks mokestis vadinasi – „per pusę“. Spausdini pinigus, tai bent pusę valstybei atiduok. Tai, kad spausdinimo aparatas, neturėtų gauti pelno iš principo, CRB nedomina, jie – komercinė struktūra.
Putinas dar nuo 2000 metų bandė keisti situaciją ir banką paversti pavaldžia struktūra. Dabar vykstantys pokyčiai yra jo nuopelnų rezultatas, tai visa ką mes gavome po ilgų kovų su FED šalininkais Dūmoje. Žinau viena, kad istorija su CRB nėra baigta. Paskutiniai įvykiai aplink CRB, liudija tai, kad kokie tai procesai ten vyksta. Ir esamos valdžios bandymai perimti valstybės kontrolėn šį „valstybinį“ organą tęsis. Tad palaikyti ją yra būtina.
O dabar pabandykime suvesti rezultatus:
  1. CRB nėra orientuotas į rusų ekonomikos sektorių, jam uždrausta juo užsiimti. Todėl, tokiu atveju, Rusijos ekonomika pereina į rankas tų, kurie yra pasiryžę jai skolinti – užsienio bankai. Tiesa – jų sąlygomis;
  2. CRB išsunkia ir spaudžia rusų gavėją (paskolos gavėją);
  3. Vyriausybė negali disponuoti užsienio atsargomis, nei kokiais kitais CRB aktyvais. Pagal įstatymą CRB net neturi teisės skolinti Vyriausybei, tai pati juokingiausia ir tragiškiausia dalis.
  4. Iš esmės, CRB – tik spaustuvėje pakeistos dolerio ir euro išvaizdos pakaitalas, kuris pririšo Rusiją prie tarptautinės finansų sistemos jungo, kurio valdymo centras – Amerikos FED.
  5. CRB supirkdami valstybines JAV obligacijas stiprina Amerikos ekonomiką.
Rusijos Bankas buvo sukurtas JAV FED ir Rusijos patarėjų iš užsienio komandos iniciatyva ir šiandien, iš esmės, veikia kaip JAV pinigų mašinos filialas.

Kodėl filialas?

Todėl, kad į CRB pareigas įeina pajamų, kurias Rusija gauna už savo dujas ir naftą, pardavinėdama jas visame pasaulyje, keitimas į JAV obligacijas. Būtent amerikiečių „trežers“ yra saugomas visas Rusijos stabilizavimo fondas ir niekur daugiau!
Vladimiras Putinas kartu su Elvyra Nabuilina (naujai paskirta CRB vadovė) pereina į rankinį CRB valdymą, kurio galutinis tikslas – Rusijos teisė turėti savo tikrai nepriklausomą Valstybinį Centrinį Rusijos Banką. Mūšis už Rusiją tęsiasi! Ir pergalė bus mūsų rankose!
Bankininkystė – didžiausia sukčiavimo schema Žemėje (video žemiau:)

 

70 metų dominavusio dolerio saulėlydžio išvakarėse

Pabudome ir kelkimės

„Kad suprasti politikos ir galios žaidimą tereikia sekti pinigus. Ir pastaruosius 70 metų doleris valdė visą žaidimą.“
70 metų trukęs pasaulinis dolerio dominavimas eina į pabaigą… Mažiau nei per dešimtmetį doleris neteks pasaulinės rezervinės valiutos statuso?

1944 metų Breton Vudso konferencija. Doleris tampa rezervine valiuta

Ankstyvais 1944 liepą, 44 šalių delegatai susitinko Mount Washington viešbutyje Bretton Woods, New Hampshire (JAV). Jame vyko 3 savaites trukęs susitikimas, kurio metu buvo priimta nauja sistema, po Antrojo Pasaulinio karo, reguliuojanti tarptautinę pinigų ir finansinę tvarką.

JAV jau buvo pasaulio komercinis jėgos centras, užtemdžiusi Britų imperiją keletą dešimtmečių atgal. Amerika buvo viena iš „Europos konflikto“ nugalėtojų, nors jos ekonomikos karas didžiąja dalimi nepalietė. Bretton Woods dominavo JAV ir ten sudaryti susitarimai labiausiai atitiko jos interesus.

Šis lemtingas susitikimas baigėsi prieš 70 metų. Jo uždarymas baigėsi neabejotinu dolerio viršenybės užtikrinimu. Nuo tada, globali prekyba daugiausiai buvo vykdoma doleriais ir pirmaujančios ekonomikos žaliuosius pavertė rezervine valiuta.
Ši sistema lieka nepakitusi ir šiandien – liūto dalis visų komercinių sandorių pasaulyje atliekami JAV bankinės sistemos rėmuose – net jeigu pusės neturi nieko bendro su Valstijomis.
Dolerio viešpatystė toliau cementuojama, Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) ir Pasaulio Banko operacijomis. Įkurtos Bretton Woods, abi įsikūrė Vašingtone ir žinoma, yra kontroliuojamos Amerikos.
Šios sistemos privalumai JAV yra milžiniški. „ Rezervinės valiutos statusas“ sukuria didžiulę paklausą doleriams nuo vyriausybių iki kompanijų visame pasaulyje, nes ji reikalinga rezervams ir prekybai. Tai leido Amerikos administracijoms nuosekliai, iš metų į metus, leisti daugiau nei buvo uždirbama iš mokesčių ir eksporto pajamų.

1971 metais Amerika atriša dolerį nuo aukso

Vėlyvais septyniasdešimtaisiais, JAV ekonomikos dominavimas buvo toks užtikrintas, jog net po to, kai prezidentas Niksonas išsižadėjo anksčiau nepalaužiamo dolerio pririšimo prie aukso, kas sukėlė masinį įsipareigojimų nevykdymą, dolerio paklausa augo nesustojamai.

1971 metais, rugpjūčio 15 dieną, Niksonas paskelbė, kad doleris „atrišamas“ nuo aukso standarto, kitaip tariant, pinigai virto spausdinamu popieriumi.

Taigi Amerika nesirūpina dėl mokėjimo balansų krizės, kai už importuojamas prekes ji gali atsiskaityti doleriais, kuriuos Federalinis Rezervas (JAV Centrinis bankas) gali tiesiog atspausdinti.
Ši “besaikė privilegija” – kaip kartą pastebėjo prancūzų valstybininkas Valéry Giscard d’Estaing – buvo pamatinis pokarinės Amerikos hegemonijos akmuo.
Būtent dolerio statusas, virš visa kita, leido Vašingtonui viską spręsti savo būdu – su TVF spaudžiant finansinių įsipareigojimų negalinčias vykdyti šalis, tuo pačiu finansuojant karus užsienyje. Kad suprasti politikos ir galios žaidimą tereikia sekti pinigus. Ir pastaruosius 70 metų doleris valdė visą žaidimą.
Ir tai nepasikeis taip greitai. Tačiau kai kas įvyko, kas signalizuoja, kad doleris ilgai nelaikys rezervinės valiutos statuso ir gali būti stipriai susilpnintas.

BRICs – atsakas Vakarams

Praėjusią savaitę, praėjus 7 dešimtims metų po Bretton Woods susitikimo, Brazilija, Rusija, Indija ir Kinija Fortalez mieste Brazilijoje surengė konferenciją, kurioje buvo paskelbta apie naujo BRICs Plėtros Banko (NDB) įkūrimas, kurį kaip bebandytų diplomatiškai pristatyti, savo esme yra ketinimas sukurti alternatyvą TVF ir Pasaulio Bankui.

BRICs šalių vadovai. Foto: Roberto Stuckert Filho/PR

 

Jau seniai aišku, kad ateina BRICs. Bendra metinė šių 4 ekonomikų produkcijos suma vystėsi spiralės principu, kildama iki stulbinančių 29.6 trilijonų dolerių.

ES ir ES ekonomikos kartu generuoja 34.2 trilijonus dolerių. Taigi, visai nedidelis skirtumas.

JAV BVP, Pasaulio Banko skaičiais, siekė 16.8 trilijono, Kinijos – 16.2 trilijono dolerių – per plauką, nuo JAV. Pasaulinės ekonomikos galios balansas yra ant kritinės ribos. Rytojus yra beveik šiandiena.

Atsižvelkite į tai, kad BRICs kartu – 50pc pasaulinės valiutos rezervų, apima tris ketvirtadalius jeigu įtraukti besivystančias rinkas. G7 šalys kontroliuoja tik 20pc – ir mažiau nei 8pc jeigu neskaičiuotume Japonijos.

Remiantis tokiu balansu, mes matome institucinius pokyčius. Naujasis BRICs Plėtros Bankas, sukurtas TVF banko principu, turės 100 milijardų valiutos rezervą, kuris galės skolinti visame pasaulyje – „stresuojantiems skolininkams“ tapdami alternatyva „Vašingtono sutarimams.“

Ilgą laiką, BRICs mokėjo TVF, tačiau neturėjo įtakos tam, kas atsitinka su pinigais. Belgija, pavyzdžiui, turėjo daugiau balsų nei Brazilija, Kanada daugiau nei Kinija.

Institucijos reguliuojančios globalią ekonomiką nesugebėjo koja kojon žengti su realybe. Reformos, kurios didelėms augančioms ekonomikoms turėjo suteikti daugiau galių, su entuziazmu sutiktos 2007 ir dar kartą 2010, buvo vilkinamos Vašingtono įstatymų leidėjų.

Atėjo laikas ir BRICs sukūrė savo alternatyvią instituciją, įsikūrusią Šanchajuje.

 

Svarbiausia dolerio ateičiai yra naftos dolerio statusas – ar jis bus naudojamas naftos prekyboje ar kitoms populiariausioms prekėms. Čia taip pat vyksta pokyčiai.

Kinijos nepasotinamas apetitas energetikai ir Amerikos padidintas dėmesys vidaus produkcijai reiškia, kad doleriais įkainojamos energijos kainos dienos yra suskaičiuotos.

Susitarimai be dolerio

Pekinas turi daugybę susitarimų su Brazilija ir Indija, kuriuose apeinamas doleris. Kinija ir Rusija taip sudarė rublio- juanio apsikeitimus, kurie stumia Amerikos dolerį iš bendro paveikslo.
Tačiau jei Pekinas ir Maskva – pasaulio didžiausi energijos importuotojai ir gamintojai – nustos naudoti dolerines energijos kainas, Amerikos dolerio kaip rezervinės valiutos statusas gali baigti savo dienas.
Tai rimtai pakenktų JAV iždo rinkai ir rimtai komplikuotų Vašingtono galimybes finansuoti savo didžiulę ir greitai augančią 17,5 trilijonų dolerinę skolą.
Gegužę, Pekinas ir Maskva pasirašė 30 metų trukmės dujų tiekimo sutartį, šalia naftos kontrakto, pasirašyto 2009. Niekas nežino kokia dalis šio energetinio sandorio bus vykdoma rublio- juanio pagrindu – abi šalys to neatskleidžia. Šis klausimas, atrodytų nereikšmingas, yra vienas svarbiausių mūsų laikmečio diplomatinių klausimų.
Šiuo metu, nors Rusijos eksporto parneriai kartais atsiskaitinėja rubliais, dauguma Kinijos – Rusijos prekybos vis dar vyksta doleriais. Tačiau šio naujo dujų kontrakto ir Vakarų sankcijų kombinacija – gali paspartinti Maskvą ir Pekiną greičiau sureguliuoti atsiskaitymo ne doleriais klausimus.
Sankcijos Rusijai greičiausiai griežtės po tragiško Malaizijos lėktuvo numušimo Ukrainos teritorijoje, tačiau Pekinas atsakymą atidžiai tikrins ir reik tikėtis Kinija neskubės komentuoti, kol nebus tiksliai įvardinta kas numušė lėktuvą ir kodėl.
Nors dolerio rezervinės valiutos statusas nepasikeis per vieną naktį, globali mokėjimų sistema jau šiandien nenumaldomai juda link šio tikslo. JAV rezervinė valiuta, TVF skaičiavimais, sudarė tik 33pc visų užsienio valiutų atsargų 2013 metais, žemyn nuo 55pc 2001.
Per dešimtmetį, “rezervinės valiutos krepšelis” gali išaugti, centriniuose bankuose saugyklose turtus saugant doleriais, juaniais, rupijomis, realais ir rubliais, bei kitais brangiaisiais metalais.
Galbūt bus sukurtas koks nors sintetinis krepšelis, kurį gali sudaryti pirmaujančios pasaulinės valiutos, (po metų metais niekuo neparemto ir neriboto Vakarų pinigų spausdinimo) paremtos turtu ir kitomis materialinėmis vertybėms.
Aš tikiu, kad centriniai bankai į savo rezervus gali įtraukti kibernetines valiutas (tokias kaip bit coinai). Jeigu manote, kad tai beprotybė, žmonija ilgą laiką kovojo su trūkumų kaupdami turtą – ar tai būtų kriauklės, akmenys, metaliniai elementai.
Kadangi pinigų spausdinimo tabu jau buvo vieną kartą sulaužytas, kitai kartai taptų prasminga naudoti sudėtingus kompiuterinius algoritmus, siekiant užtikrinti, kad egzistuoti galėtų tik tam tikras konkretus piniginių vienetų skaičius.
Dolerio statusas yra didelis klausimas. Kaip viskas baigsis yra lengviau prognozuoti žvelgiant į žvaigždes, nei kliautis moksline ekonomika. Tačiau BRICs Plėtros banko įkūrimas sutampa su Bretton Woods metinėmis, kas yra įžūlus ir reikšmingas žingsnis.
Kylančios pasaulio milžinės dabar jau turi atsaką Vakarams.

Kas yra Tarptautinis Valiutos Fondas (TVF) ir kokie jo tikslai?

Pabudome ir kelkimės

TVF - Tarptautinis valiutos fondas

Lietuva po TVF reformų: vakar – pramoninė valstybė, šiandien tik vakariečių eksporto rinka?

Prieš dvidešimt metų Lietuva buvo pramoninė valstybė, o dabar įvykdžius visas demokratines ir liberalias reformas tapo bedarbių šalimi. Gamyklos beveik visos sunaikintos, sugriautos, paverstos importinio šlamšto sandėliais.

Visur vien importas.

O reformos sumanytos ne Lietuvoje – jų autorystė priklauso Tarptautiniam Valiutos Fondui (TVF), Briuseliui ir Vašingtonui. Primenu. Tokios pat reformos pagal investicinius čekius (vaučerius) buvo daromos Rusijoje ir kitose pokomunistinėse šalyse.

Iš kur tokia vienybė? Vienybė yra todėl, kad centras iš kur jos buvo paleistos yra vienas!!!

„Liberalių ar minimalių vyriausybių pagrindinė užduotis yra nesikišti į ekonomiką, nebandyti reguliuoti rinkos. Jos privalo savo šalyje įvesti „laisvąją rinką“, t.y. į rinkos ir prekybos santykius visiškai nesikišti ir leisti vakariečiams dempinguoti, o po to leisti vakariečiams turėti visokiausius monopolius, kokių tik jie nori.“

Įvykdžius reformas visur, ne tik Lietuvoje, vien tik suirutė ir ūkio griovimas. Kam tokios reformos tuomet reikalingos? Kartoju – reformų sumanytojai TVF, Briuselis ir Vašingtonas.

TVF veikloje dalyvauja daug valstybių. Visos turi po tam tikrą kiekį akcijų, panašiai kaip akcinėje bendrovėje. Tačiau liūto dalį akcijų turi JAV vyriausybė, nes akcijos skirstomos tokia proporcija kiek kas yra pinigų įdėjęs, o JAV indėlis didžiausias. Taigi balsuojant ir priimant sprendimus TVF visada lemiamą svorį turi JAV vyriausybės balsas.

Faktiškai TVF yra JAV vyriausybės įrankis. Tai kodėl tuomet JAV tiesiai nesako, kad to ar kito reikalauja būtent JAV, o ne kažkoks beasmenis TVF? Todėl, kad jankiai veidmainiauja ir slepiasi už TVF, t.y. už tarptautinės organizacijos ir bendruomenės pečių.

Kas yra Briuselis ir ES?

Pravartu priminti, kad beveik visi ES nariai yra ir NATO nariai ir jų žemėje stovi JAV kariuomenė – taigi jie yra JAV sąjungininkai, t.y. vasalai. Štai viskas ir susiveda – visos reformos eina iš Vašingtono.

Kam tokios reformos reikalingos ir kam jos naudingos? Kodėl jos būtent tokios, o ne kitokios? Reformos didžiulę naudą duoda visų pirma JAV ir jų vasalui ES, nes sunaikinus gamybą visoje buvusioje socialistinėje Rytų Europoje ir buvusioje TSRS visoms Vakarų pramoninėms valstybėms, t.y. JAV ir jos vasalui ES, visas buvęs socialistinis lageris tapo eksporto rinka.

Jie iš reformų laimėjo daug, nes dabar įsigijo didžiulę rinką savo prekių eksportui, ir neturi šioje rinkoje jokios konkurencijos.

Seniau dėl eksporto rinkų kariavo, grobė kolonijas ir taip kūrė savo prekėms rinkas. O dabar apsiėjo be karo – privertė įvykdyti reformas tokias kokių jiems reikėjo.

Maždaug prieš penkiolika metų visi kas važinėjo į Vokietiją parvažiavę visada sakydavo, kad tos pačios prekės Vokietijoje markėmis kainuoja tiek pat kaip pas mus litais. O viena markė tuomet kainavo beveik tris litus. Kodėl taip pigiai, beveik tris kartus pigiau negu pas save, vakariečiai savo prekes pas mus pardavinėjo? Iš kur toks kapitalistų dosnumas? Taip buvo daroma, kad mūsų gamintojai negalėtų parduoti savo prekių ir bankrutuotų, nes vakarietiškos tokios pačios prekės buvo pardavinėjamos pigiau negu lietuviškų prekių savikaina (pavyzdžiui „Akmenės cementas“ negalėjo savo produkcijos parduoti nes cementą žymiai pigiau ir netgi pigiau nei Akmenės savikaina pardavinėjo „Skansen“).

Tuomet mūsų politikai, visi be išimties, kalbėjo, kad lietuviai nemoka gaminti, nemoka dirbti, todėl ir prekės mūsų brangesnės už vakarietiškas. Bet juk prekės gaminamos iš tų pačių žaliavų ir pas mus ir Vakaruose. Mūsų darbininkai už tokį patį darbą gaudavo dešimtis kartų mažesnius atlyginimus, o vakariečių prekės vis tiek tris kartus pigesnės.

O kaip yra dabar?

Dabar jau seniai visos gamyklos bankrutavusios, visa jų įranga parduota į metalo laužą, o patalpos paverstos vakarietiško šlamšto sandėliais ir parduotuvėmis. Tai dabar tos pačios vakarietiškos prekės pas mus kainuoja porą kartų brangiau negu Vakaruose.

Kodėl taip yra?

Todėl, kad pas mus nieko negamina ir mes dabar esame priversti viską pirkti iš vakariečių. Mes tapome vakariečių eksporto rinka. Reformos pasiekė tą, ką ir turėjo pasiekti.

Akivaizdu, kad tada vakariečiai masiškai dempingavo. Dempingas (angliškai numetimas) yra ekonominė sąvoka. Dempingas aiškinamas taip:

„Dempingas – tai prekių pardavimas užsienio rinkose mažesnėmis už vidaus rinkos kainas, mažesnėmis už gamybos kaštus. Užsienio rinkose dempinguojama visada siekiant sugriauti, sunaikinti vietos gamintojus, o juos sunaikinus įgyti tame krašte monopolį ir tada įgijus monopolį kainas padidinti kelis ar keliasdešimt kartų“.

Va tuomet, užkėlus kainas, gaunamas milžiniškas pelnas.

Dempingas yra apiplėšinėjimo būdas

Lordas Broghemas 18 amžiuje Anglijos parlamentui pasiūlė, kad pradedant prekių eksportą į kokią nors šalį pradžioje labai apsimokėtų prekių kainas nuleisti tiek, kad jos būtų mažesnės už tų prekių gamybos savikainą toje šalyje. O kad Anglijos gamintojai dėl tokios prekybos nenukentėtų ir jiems apsimokėtų gaminti pasiūlė, kad vyriausybė eksportuotojams nuostolius atlygintų. Taip atsirado dotacijos. Anglijos parlamentas pritarė Broghemo projektui ir Anglija pradėjo kituose kraštuose dempinguoti, t.y. plėšikauti. Kai JAV iškovojo nepriklausomybę, Anglija pradėjo masiškai dempinguoti JAV vidaus rinkoje.

Kai JAV šitą pastebėjo ir pradėjo dempingą drausti, Anglija pradėjo organizuoti savo prekių kontrabandą į JAV. Prieidavo iki ginkluotų susidūrimų, bet JAV niekaip negalėjo įveikti Anglijos dempingo. JAV atsigavo ir nugalėjo Anglijos dempingą tik kai Europoje kilo Napoleono karai. Tuomet Anglija buvo ne juokais išsigandusi ir visas jėgas skyrė karams Europoje. JAV per tą laiką spėjo susitvarkyti taip, kad po karo anglai jau neįstengė nei dempinguoti, nei kontrabandos įvežti į Ameriką.

Tuomet prasidėjo didelis pramonės augimas Amerikoje. Anglai dempingavo ne tik Amerikoje, bet ir visame pasaulyje ir iš to susikrovė didžiulius turtus.

Dabar šiais laikais dempingą naudoja visos pramoninės šalys prieš taip vadinamą trečiąjį pasaulį arba dar kitaip sakoma prieš besivystančias šalis. Vienu žodžiu prieš buvusias kolonijas. Prisiminkime eksporto dotacijas. Kai Lietuva tapo nepriklausoma ES dotavo visas eksportuojamas į Lietuvą prekes. Taigi, griuvus komunizmui Vakarų pramoninės šalys dempingą panaudojo ir prieš buvusias socialistines ir komunistines šalis. Prieš Lietuvą irgi.

Kai Lietuvoje buvo sunaikinta gamyba, uždarytos ir sugriautos gamyklos, nereikalingi tapo ir darbininkai. Dėl to kilo masinis nedarbas ir skurdas. Žmonės priversti gelbėtis nuo bado mirties masiškai pradėjo važiuoti ieškotis pragyvenimo šaltinio į Vakarų Europos pramonines šalis. Emigracijos mastai tiesiog katastrofiški.

Kas bus kai visas jaunimas išvažiuos, o seniai išmirs?

Ne veltui jau dabar kai kas pranašauja, kad iki 2050-jų lietuvių neliks. Šitaip Lietuva nebuvo sugriauta, sunaikinta per jokius karus, o demokratai ir liberalai sugebėjo sugriauti ir be karo.

Bet kodėl tokios reformos yra įmanomos įvykdyti? Kodėl vyriausybės (ne tik Lietuvos, bet ir visų buvusių socialistinių ir komunistinių šalių) leidžia tokiems dalykams vykti? Ar jie visi akli ir nieko nemato?

Atsakymas į šiuos klausimus yra labai paprastas. Londono ekonomikos mokykla teigia, kad liberalios vyriausybės reikalingos ne Didžiajai Britanijai ir ne kitoms ES pramoninėms valstybėms ir ne JAV, o toms šalims, kurias pramoninės valstybės nori apiplėšti. D.Britanijoje, JAV ir kitose pramoninėse valstybėse vyriausybės yra stiprios – jų pareiga ir vienas pagrindinių rūpesčių yra rinkos reguliavimas. Pas juos nėra jokių laisvųjų rinkų – rinkos yra reguliuojamos, o už dempingą ir monopolio siekimą labai griežtai baudžiama.

Neseniai Amerikoje „Mikrosoft“ kompanija už antimonopolinių įstatymų pažeidimą sumokėjo kelis milijardus dolerių baudą ir buvo priversta suskaidyti įmonę į kelias nepriklausomas dalis taip, kad tos dalys negalėtų turėti monopolio ar į jį pretenduoti.

Pavyzdys kaip buvo dempinguojami Meksikos fermeriai, JAV- Meksikos prekybos metu. 1997-2005 metais, Meksika buvo užversta žemės ūkio produktais, kainomis žemesnėmis nei vietinių fermerių kaštai. Šiame tyrime, 8 studijuoti produktai: kukurūzai, sojų pupelės, kviečiai, medvilnė, ryžiai, jautiena, kiauliena ir paukštiena. Visų produktų eksportas pastebimai išaugo – nuo žemiausio 159% (soja) iki 707% (kiaulienos)

Dažnai girdime, kad JAV vyriausybė uždraudė savo šalies gamintojams pardavinėti savo gaminius vienai ar kitai šaliai, kad uždraudė savo šalies bankams skolinti pinigus kokios nors valstybės įmonėms ar piliečiams, kad uždraudė kokios nors šalies prekes pardavinėti Amerikoje. Už draudimų nepaisymą labai griežtai baudžiama.

Kas tai yra? Ar tai „laisvoji rinka“?

Ir aklas gali matyti, kad rinka Amerikoje yra griežtai vyriausybės reguliuojama. Taip pat yra ir Europos Sąjungoje. Londono ekonomikos mokykla teigia, kad D.Britanija ir kitos pramoninės valstybės žūt būt privalo besivystančiose ir kitose trečiojo pasaulio valstybėse į valdžią atvesti liberalias vyriausybes, kurias jie dar vadina minimaliomis vyriausybėmis.

Liberalių ar minimalių vyriausybių pagrindinė užduotis yra nesikišti į ekonomiką, nebandyti reguliuoti rinkos.

Jos privalo savo šalyje įvesti laisvąją rinką, t.y. į rinkos ir prekybos santykius visiškai nesikišti ir leisti vakariečiams dempinguoti, o po to leisti vakariečiams turėti visokiausius monopolius, kokių tik jie nori.

Štai kodėl ponas M.Makfolas labai kategoriškai reikalauja, kad JAV vyriausybė bet kokiomis priemonėmis siektų liberalizuoti visų pasaulio valstybių vyriausybes ir, kad prieš nenorinčius liberalizuotis, naudotų karinę jėgą arba žudytų vyriausybių narius, politinius ir visuomenės veikėjus vien tik dėl to, kad jie nenori leisti, kad jų tėvynė būtų apiplėšta. Tai ir liberalizavo Rytų Europą. Ir visur išplatino skurdą.

O Lietuvoje kuo toliau tuo liberalesnės vyriausybės stojasi prie valdžios vairo. Ekonomika rieda žemyn. Žmonės masiškai palieka tėvynę.

Buvęs Lietuvos liberalizmo “tėvas” ir ideologas Algirdas Degutis pasakoja kas iš tikrųjų yra liberalizmas (VIDEO žemiau)

Kaip dabar vykdomas dempingas prieš Lietuvą?

Visoje Europos Sąjungoje žemdirbiai gauna išmokas už pasėlius. Žemdirbių pajamos susideda iš dviejų dalių – vieną dalį gauna pardavę produkciją, kita dalis yra ES mokamos išmokos už pasėlius.

Lietuvos žemdirbiai gauna 3 kartus mažesnes išmokas, o produkciją parduoda panašiomis ar mažesnėmis kainomis nei jų kolegos iš senosios ES (tos kuri buvo iki jai išsiplečiant į Rytų Europą).

Lietuviai gauna mažesnes pajamas už tą patį darbą, tai ir naujos našios technikos nelabai įperka ir samdomiems darbininkams yra priversti mokėti daug kartų mažesnius atlyginimus.

Mūsų žemdirbiai gauna mažesnes pajamas, o produkciją visi ES nariai gali pardavinėti be jokių kliūčių visoje ES. Mūsų žemdirbiai pastatyti į žymiai blogesnes sąlygas. Atsilikimas garantuotas.

O kodėl taip yra? Kodėl Lietuvos žemdirbiai pastatyti į tokias nelygias sąlygas?

„Šiuo metu Baltijos šalys gauna mažiausias tiesiogines išmokas ES, nors mūsų gamybos kaštai ir išlaidos yra tokie pat, o kai kuriais atvejais netgi didesni negu kitose ES šalyse. Vienodi ir aplinkosaugos, gyvūnų gerovės, maisto saugos ir kiti reikalavimai – kurie, beje, yra griežčiausi pasaulyje. Todėl Baltijos šalių žemdirbiams yra pernelyg sunku konkuruoti bendroje ES rinkoje“, – sako A. Stančikas.

Baltijos šalių žemdirbiai reikalauja stipraus ir sąžiningo Bendrosios žemės ūkio politikos biudžeto. 2013 vasario 4. // neurope.eu nuotr.

Todėl, kad tokią sutartį pasirašė Lietuvos vyriausybė, prezidentas ir ją patvirtino seimas. Tokia yra stojimo į ES sutartis – taip joje parašyta, kad lietuviai pinigų negaus.

O kas tą sutartį skaitė?

Tuo metu, kai vyriausybė ir prezidentas pasirašinėjo sutartį ir ją ratifikavo (patvirtino) seimas ji nebuvo išversta į lietuvių kalbą, buvo surašyta angliškai, o vyriausybės vadovas ir prezidentas anglų kalbos nemokėjo.

Visą sutarties tekstą sudaro kelios dešimtys tūkstančių puslapių. Tokios apimties teksto išversti nebuvo laiko, o angliškai nemokėjo. Pasirašė neskaitę. Seimo nariai irgi už ją balsavo jos neskaitę. Balsavo taip todėl, kad taip reikia. Tai ko dabar norėti?

Jei kas dabar pareikalautų sulyginti Lietuvos žemdirbiams mokamas išmokas su jų kolegų Vakaruose gaunamomis ir išlyginti ūkininkavimo sąlygas, vakariečiai iš karto pirštu durtų į sutartį ir sakytų – va patys taip pasirašėte, reikėjo tada sakyti. Turime – sutartyje įrašyta, kad vakariečiai turi teisę dempinguoti Lietuvos žemės ūkį.

Štai ką reiškia liberalios (anot Londono ekonomikos mokyklos „minimalios“) vyriausybės. Liberalai (visų veislių) ir visi „laisvosios rinkos“, kurios Vakaruose nė su žiburiu nerasi, gynėjai ir propaguotojai klusniai vykdo ir pasirašinėja viską ko tik pareikalauja jų šeimininkai ir viršininkai iš Vašingtono ir Briuselio.

Ne veltui juk jie parvažiavę iš Vakarų visada giriasi – „gavome namų užduočių“, „vykdome namų užduotis“.

Tokias kalbas iš mūsų politikų esame girdėję šimtus kartų. Tokias kalbas transliuoja radijas televizija, rašo laikraščiai. Mūsų politikai didžiuojasi, kad gauna namų užduotis, kad jas vykdo. Štai ir turime – užduotis įvykdė ir Lietuva tapo bedarbių šalimi.

Iš kitos pusės žiūrint, viršininkas yra ne tas kas vaidina viršininką nors ir vadintųsi premjeru, prezidentu ar seimo dauguma, o viršininkas yra tas, kurio įsakymai vykdomi. Taigi mūsiškiai tik vykdo namų užduotis, o jas jiems duoda Briuselis ir Vašingtonas. Kas yra viršininkas ir kas tarnas gerai matyti.

Zoknių karinė aviacijos bazė

Imkime Zoknių karinę aviacijos bazę. Šiaulių merija ir verslininkai daug kartų mėgino joje įrengti „laisvąją ekonomikos zoną“, krovininės aviacijos oro uostą ir dar įvairių projektų siūlė, tačiau nė viena vyriausybė neleido šiauliečiams ničnieko daryti, o kai „įstojome“ į NATO vyriausybė skyrė pinigų, suremontavo apgriuvusią bazę, įrengė viską ko reikalavo NATO ir atidavė nemokamai naudotis. Visi NATO nariai yra JAV vasalai, taigi faktiškai Zoknių aviacijos bazę nemokamai naudotis gavo JAV, t.y. taip, kaip ir sako Č.Frimenas.

Bazė buvo reikalinga Amerikai, todėl visos vyriausybės neleido šiauliečiams ką nors joje daryti, o paskui, kai atėjo laikas, mūsų vyriausybė už mūsų pinigus suremontavo, įrengė ir atidavė nemokamai naudotis ir dabar dar ją išlaiko. Kodėl taip vyriausybės darė ir daro? Jos vykdė ir vykdo namų užduotis.

Jei Amerikai prireiks, tai iš Zoknių kils lėktuvai ir skris bombarduoti kurį nors mūsų kaimyną. Kaimynai gali smogti atgal. Amerikos gal ir nepasieks kaimynų atsakas, o už ką žus lietuviai? Tai va toks yra NATO saugumas.

Zoknių karinė bazė

Komunalinių įmonių privatizacija

Va dabar TVF (suprask Vašingtonas) reikalauja, kad Lietuvoje būtų privatizuojamos komunalinės įmonės, t.y. vandentiekis, šilumos ūkis, šiukšlių išvežimas ir kitos.

Kokios bus pasekmės?

Pasekmės aiškios – kai Vilniuje A.Zuokas privatizavo šilumos ūkį, šiluma vilniečiams pabrango 2-3 kartus. Dabar už šildymą mokame brangiau nei mūsų šiaurės kaimynai švedai ir suomiai, nors pas juos žiemos šaltesnės. Švedai ir suomiai neprivatizuoja šilumos ūkio. Jį pas juos valdo savivaldybės. Privatizuos vandentiekį – bus ir su vandeniu tas pats.

Ar išsimokėsime, kai visą komunalinį ūkį perims privatininkai?

Dabar didelę dalį Lietuvos biudžeto sudaro ES pagalba ir sanglaudos fondo duodami pinigai. Ir tai biudžete labai trūksta pinigų, todėl didinami mokesčiai. Valdžios atstovai giriasi, kad ES mums labai padeda, duoda daug pinigų. Aišku sugriovė ūkį tai dabar duoda daug pinigų, kad valdininkai turėtų iš ko sau atlyginimus susimokėti ir nesistengtų ūkio kurti ir žmones įdarbinti. O kas bus kai pinigų neduos? O taip gali atsitikti. Tada mūsų liberali-minimali valdžia klaupsis ant kelių prieš Briuselį ir vykdys kiekvieną jo užgaidą.

Ir aklas gali matyti – visas valdymas eina per pinigus. Briuselis duoda pinigų ir taip nusiperka visą mūsų vyriausybę ir prezidentą, ir seimą. Visi nupirkti. Jie turi pinigų, yra viskuo patenkinti, o liaudis tegu eina po velnių. Ji reikalinga tik tam, kad per rinkimus pabalsuotų už jų partijas. Ar yra iš ko rinktis? Kol kas visos partijos kiek jų buvo pasirodo yra nupirktos. Mes savo kailiu esame patyrę komunizmą. O dabar mums kailį lupa liberalizmas. Ar ištversime?

Tai sąjungininkai jie (Briuselis ir Vašingtonas) mums ar ne sąjungininkai? Kartoju – dar nė karto per jokius karus Lietuva nebuvo taip sugriauta, sunaikinta kaip kad dabar sugriovė mūsų šalį Briuselio ir Vašingtono mums primestos reformos.

Stalinas trėmė lietuvius į Sibirą, bet nors ir labai žiauriai elgėsi, ištrėmė daug mažiau žmonių negu dabar išvijo iš Lietuvos mums primestų reformų vykdymas. Tai ar po to, kai mūsų tariami sąjungininkai taip pasidarbavo Lietuvoje, mes ir toliau juos dar vadinsime sąjungininkais?

Didžiausia kova pasaulyje šiais laikais vyksta ekonomikoje. Senosios pramoninės valstybės iš visų jėgų stengiasi buvusioms kolonijoms ir kitiems pramoninės gamybos neturintiems kraštams neleisti sukurti pramonės, nes gamyba sukuria viską ko žmonėms reikia, kad jie gerai, turtingai ir laisvai gyventų. Senosios pramoninės šalys nori išlaikyti gamybos monopolį. Dėl to jos veikia vieningai.

Prieš dvidešimt metų Lietuva buvo pramoninė valstybė. Dabar, įvykdžius reformas, pramonės beveik neliko. Jau dvidešimt metų kai pagrindinį mūšį mes kasdien pralaimime. Įmonės vis užsidarinėja ir užsidarinėja. Darbininkai į užsienį važiuoja ir važiuoja.

Šitoje kovoje išgyvens tik tie, kas sugebės susikurti pramonę, visi kiti anksčiau ar vėliau bus sunaikinti arba taps juodadarbiais pramoninėse šalyse. Kito kelio nėra.