Žymių žmonių citatos

Straipsniai

 

Pinigų valdovai, Money masters

„Pakankamai aišku, kad tautos žmonės nesupranta mūsų bankinės ir monetarinės sistemos, jei būtų kitaip, aš tikiu, kad jau rytojaus dieną kiltų revoliucija“

– Henris Fordas.

 

„Duokit man galimybę išleisti ir kontroliuoti pinigus valstybėje ir man visiškai nesvarbu, kas rašo įstatymus“

– Mayer Anzelm Rothschild, bankininkas.

 

„Jei valdžia finansiškai priklauso nuo bankininkų, tai valstybę valdo ne valdžia, o bankininkai. Ranka, kuri duoda visada yra aukščiau rankos, kuri ima. Pinigai neturi tėvynės. Finansininkai neturi nei patriotizmo, nei sąžinės, jų vienintelis tikslas – pasipelnymas.“

– Napaleonas Bonopartas.

 

„Tas, kas kontroliuoja pinigų masę bet kurioje šalyje, yra visiškas jos pramonės ir prekybos viešpats… O kada jūs suprasite, kaip paprastai visa ekonominė sistema gali būti vienaip ar kitaip kontroliuojama kelių įtakingų žmonių, jums nebereiks aiškinti, kokios yra depresijų ir infliacijos priežastys“

– Džeimsas Abramas Garfyldas, JAV prezidentas 1881, kelios savaitės prieš nužudymą.

 

„Aš pats nelaimingiausias žmogus, nesuprasdamas ką darau aš sugrioviau savo šalį. Galingiausia industrinė valstybė yra skolų vergijoje. Nacionalinis augimas yra kelių žmonių rankose. Mes tapome beteisia ir pavaldžia vyriausybe civilizuotame pasaulyje. Mes nesame valdžia, išrinkta liaudies valia, mes nesame jos valios reiškėjai. Mes esame valdžia, kuri pavaldi keletui žmonių.“

-Woodrow Wilson, JAV prezidentas 1913-1921, po Federalinio rezervo akto pasirašymo.

 

„Mes gavome vieną labiausiai nevaldomą ir priklausomą vyriausybę civilizuotame pasaulyje. Tai daugiau ne nuomonių reiškimo laisvės vyriausybė, ne vyriausybė, išreiškianti daugumos valią, bet vyriausybė, peršanti mums saujelės „šio pasaulio galingųjų“ sprendimus“

– Woodrow Wilson, JAV prezidentas 1913-1921

 

„Kai kurie įtakingiausi Amerikos komersantai ir pramonininkai kažko būgštauja. Jie jaučia, kad esama kažkokios valdžios, tokios organizuotos, tokios visur esančios ir visaapimančios, kad net prieštaraudami yra linkę pasilaikyti savo nuomonę sau“

– Woodrow Wilson, JAV prezidentas 1913-1921

 

„Aš nuoširdžiai tikiu, kad bankų organizacijos kelia didesnį pavojų nei priešų armijos. Teisė į pinigų emisiją turi būti atimta iš bankų ir perduota tautai, kuriai ši nuosavybė ir priklauso“

– Tomas Džefersonas, JAV prezidentas 1801-1809

 

„Istorija rodo, kad ‘pinigų keitėjai’ naudojasi bet kokiais piktnaudžiavimo, suokalbių ir prievartos metodais, kad išlaikytų vyriausybės kontrolę savo rankose, valdydami šalies pinigų srautus ir pinigų emisiją…“

– Džeimsas Medisonas JAV prezidentas 1809-1817

 

„Jeigu tik būtų galima papildyti Konstituciją vienintele pataisa, atimančia iš vyriausybės teisę skolintis!“

– Tomas Džefersonas JAV prezidentas 1801-1809

 

„Atiduoti bankui mūsų valiutą, šalies biudžeto tvarkymą ir laikyti tūkstančius mūsų piliečių priklausomybėje nuo jo… – tai gerokai didesnio masto iššūkis ir grėsmė, negu priešprieša su karine priešininko galia“

– Endriu Džeksonas 1832, JAV prezidentas 1829-1837

 

„Jeigu vyriausybės politika susives iki vienodo visų piliečių gynimo koncepcijos, tai kaip lietus vienodai ant visų lyja, taip tolygus valstybinių dotacijų paskirstymas stipriesiems ir silpniesiems, turtingiems ir vargingiems, taps nesąžiningu gėriu. Įstatyme, kurį man pateikė, matosi platus ir nepateisinamas atsitraukimas nuo šių teisingų principų“.

– Endriu Džeksonas, JAV prezidentas 1829-1837, po bankininkų įstatymo pateikimo paankstinti bankų licenzijos pratęsimą 1832.

 

„Tarptautiniai bankininkai ir lobistai, atstovaujantys Rokfelerių ir Standart Oil interesus kontroliuoja daugumą laikraščių tam tikslui, kad priverstų paklusti arba palikti valstybinę tarnybą tuos žmones, kurie atsisako klausyti galingos korumpuotos klikos, kuri yra mūsų neregima vyriausybė“

– Teodoras Ruzveltas, JAV prezidentas 1901-1909, New York Times laikraštis 1922

 

„Teodoro Ruzvelto įspėjimas dabar atrodo labai savalaikis, kadangi tikra mūsų respublikos rykšte tampa neregima vyriausybė, tarsi gigantiškas aštuonkojis apraizgiusi savo čiuptuvais miestus, valstybę, visą šalį… Ji užgrobia mūsų vykdomuosius ir įstatymų leidybos organus, mokyklas, teismus, laikraščius ir bet kokią valstybinę žinybą, sukurtą ginti visuomeninei gerovei… Vengiant pagrindo neturinčių apibendrinimų, reikia apsakyti, kad šiam aštuonkojui vadovauja galingiausi bankai. Apgailėtina saujelė tarptautinių bankininkų praktiškai valdo JAV vyriausybę savo egoistinių interesų labui… Jie faktiškai kontroliuoja abi politines partijas, kuria joms platformas, naudojasi politiniais lyderiais, privačių organizacijų lyderiais ir imasi visokiausių priemonių, kad į aukštus postus būtų paskirti tik tie kandidatai, kurie paklūsta korumpuoto didžiojo biznio diktatui… Šitie tarptautiniai bankininkai ir asmenys, atstovaujantys Rokfelerių ir Standart Oil interesus, kontroliuoja daugumą laikraščių ir žurnalų mūsų šalyje…“

– Džonas Hailenas, New York miesto meras 1918-1925

 

„Jeigu mes pritarsime tokio pobūdžio principams, tai sutaupysime mokesčių mokėtojams didžiules sumas, kurias tektų išleisti palūkanoms. Pinigai nustos būti šeimininkais ir taps žmonijos tarnais“

– Abraomas Linkolnas, JAV prezidentas 1861-1865, komentuoja „žaliųjų nugarėlių“, laisvų nuo skolos pinigų principą.

 

„Tai, kad mano įstaiga prisidėjo prie nacionalinių bankų įstatymo priėmimo, buvo didžiausia finansinė klaida mano gyvenime. Šitas įstatymas sukūrė monopoliją, kuri paliečia visas šios šalies gyvenimo sferas“

– Solomonas Čeizas, JT senatorius, iždo sekretorius, laiškas Linkolnui prieš jo mirtį.

 

„Linkolno mirtis – tai katastrofa visam krikščioniškam pasauliui. Visoje Amerikoje nebuvo jam lygaus žmogaus. Aš būgštauju, kad žinomi savo klastingumu ir gudragalviškais triukais užsienio bankininkai paims visiškon savo kontrolėn milžiniškus Amerikos turtus ir panaudos juos sistemingam šiuolaikinės civilizacijos ištvirkinimui. Jie nepraleis progos įklampinti krikščionišką pasaulį į karų ir chaoso liūną, kad visas pasaulis atitektų jiems“

– Otas fon Bismarkas 1865

 

„Federalinė rezervų sistema sukūrė viršvalstybę, kurią valdo bankininkai ir pramonininkai, susivieniję tam, kad pavergtų pasaulį nuosavo pasipelnymo labui“

– Luji Makfedenas, JAV bankų ir valiutos komiteto pirmininkas 1920-1931

 

„Šita mintis šokiruoja, mes visiškai priklausomi nuo komercinių bankų. Kažkas turi duoti kiekvieną dolerį, esanti apyvartoje grynais ar negrynais. Jei bankai sukuria daug pinigų mes klestim, jei ne mirštam iš bado. Pas mus nėra pastovių pinigų. Kai matai visą šitą paveikslą, nesinori tikėti šita beviltiška padėtimi, bet taip yra.“

– Robert H.Hemphill, Federalinio rezervo kreditinio skyriaus vadovas.

 

„Lupikavimas sugalvotas netiesos ir gimęs apgaulėje. Bankams priklauso visas pasaulis. Atsiimkime pasaulį atgal iš bankų savininkų rankų, bet jei neatimsime jiems teisės plunksnos brūkštelėjimu kurti pinigus tai jie pasaulį išpirks iš mūsų atgal į savo rankas. Paimkit iš jų šitą teisę ir visi didieji turtai, kaip mat išnyks ir pasaulis taps laimingesnis. Bet jei ir toliau norite būti bankų vergais ir patys apmokėti savo vergiją, tai palikit bankininkams teisę ir toliau kurti pinigus“

– Sir Josiah Stamp, Anglijos banko direktorius 1928-1941

 

„Dabartinės ekonominės sistemos esmė yra ta, kad privatūs bankai pinigus gali kurti iš nieko, dažniausiai kvailu skolinimo būdu“

– Martin Wolf 2011, vyriausias Financial Times redaktorius, nepriklausomas ekonomistas.

 

„Bankai išduoda paskolas, paprasčiausiai padidindami klientų sąskaitas. […] Štai kaip bankai sukuria naujus pinigus“

– Paul Tucker 2007, Anglijos banko direktoriaus pavaduotojas ir monetarinio komiteto narys.

 

„Dabar besitęsianti ekonominė krizė yra dirbtinė. Ją sąmoningai sukėlė vadinamasis pasaulinis elitas, t.y. turtingiausi ir įtakingiausi pasaulio žmonės. Tikslas yra grynai merkantilinis: šios krizės dėka užvaldyti pasaulį. Priemonės taip pat aiškios: krizės metu nacionalinės valstybės priverčiamos bankrutuoti ir tuomet į darbą paleidžiami išorinio valdymo mechanizmai. Europoje ir JAV tai daroma per dvi struktūras – Europos Sąjungą ir Tarptautinį valiutos fondą (TVF). Galutinis šių struktūrų veiklos rezultatas: ateityje bus panaikintos bet kokios nacionalinės valstybės, o žmonės pateks į absoliučią ekonominę vergiją.“

– Dimitrijs Smirnovs 2012, Latvijos ekonomistas, išpranašavęs 2008 krizę ir už tai sėdėjęs kalėjime.

 

„Esminė bėda – pasaulį valdo nebe Vyriausybės, o finansiniai oligarchai. Kadangi net stipriausių valiutų kursų šokčiojimus darosi sunku prognozuoti, jie išrado elektroninius pinigus. Tad matydamas globalią problemą ir sakau: žiūrėkime į tai atsargiai. Elektroninės sąskaitos – tik pati pradžia centralizuojant viso pasaulio pinigų valdymą kažkieno rankose, tai yra globalistų žingsnis link mūsų valiutos padarymo menkaverčiais popierėliais bei siekis galutinai užvaldyti valstybę“

– Julius Veselka, Seimo narys.

 

„Iš visų turėtų bankininkystės sistemų blogiausia yra ta, kurią turime šiandien“

– Mervyn King 2010, Anglijos banko valdytojas.

Pinigų valdovai 1

Money masters

Pinigų valdovai, Money masters

Amerikos Federalinio Rezervo būstinė įsikūrusi Vašingtone, Konstitucijos aveniu, tiesiai priešais Linkolno memorialą. Niekas nekelia klausimo, ar Amerikos FRS išties yra federalinis, t.y. dalis JAV vyriausybės. Mes norime jums parodyti, kad nieko federalinio šiame banke nėra, kaip nėra ir jokių rezervų. Tai apgavystė, sukurta dar 1913 metais, kai buvo išleistas Federalinio Rezervo įstatymas. Tai ne valstybinis bankas, dirbantis visos visuomenės labui. Tiesa yra ta, kad FRS yra privatus bankas, kurį privačių akcininkų vardu valdo direktorių taryba ir kurio tikslas – gauti privatų pelną.

Henris Raskė – „FRS neturi jokio ryšio su nacionaliniais rezervais. Tai privati korporacija. Ir neegzistuoja jokie rezervai, kuriais būtų padengti čionai leidžiami piniginiai ženklai – mūsų nacionalinė valiuta“.

Laris Beitsas, ekonomistas – „FRS įkurtas 1913 gruodžio 23 kaip privati korporacija. Pagal „Senato žurnalo“ informaciją, tai buvo saulėta diena, dauguma kongreso narių išsivažinėjo po namus Kalėdų atostogoms, dėl to pakako 3 Senato narių balsų, kad įstatymą priimtų vienbalsiai. Jei bent vienas jų balsuotų prieš ar susilaikytų, įstatymas niekad nebūtų priimtas“.

Jei abejojate dėl šios organizacijos statuso, žvilgtelkime į amerikietišką telefonų žinyną „Geltonieji puslapiai“. FRS skyriai patalpinti čia ne žydruose puslapiuose, kaip kitos valstybinės organizacijos, bet baltuose puslapiuose, kaip privati kompanija, šalia korporacijos Federal Express.

Amerikos teismams irgi karts nuo karto tenka skelbti verdiktus apie tai, kad FRS yra privati korporacija. Kodėl tyli Kongresas? Dauguma parlamento narių nesuvokia susiklosčiusios sistemos esmės, o tie, kurie supranta, bijo kalbėti. Tik vienas iš kongresmenų iš Čikagos sutiko pareikšti savo nuomonę apie tai, tačiau, atvykęs sutartu laiku į jo ofisą žurnalistas nieko nerado. Matyt, kongresmenas persigalvojo. Tiesa, kai kurie parlamentarai savo laiku buvo atviresni savo pasisakymuose. 1923 metais Čarlzas Lindbergas, respublikonas iš Minesotos, pasakė štai ką: „JAV finansų sistema perduota į FRS direktorių tarybos rankas. Tai privati korporacija, sukurta išimtinai tam, kad būtų išsunktas maksimalus pelnas iš naudojimosi svetimais pinigais“.

Vienas žymesnių FRS kritikų, respublikonas iš Pensilvanijos ir buvęs JAV Kongreso Bankų komiteto pirmininkas Didžiosios depresijos laikais Liuisas Makfedenas pažymėjo: „Šioje šalyje sukurta viena labiausiai korumpuotų pasaulyje organizacija. Turiu galvoje FRS… Ji paleido elgetomis Amerikos tautą ir praktiškai privedė prie bankroto vyriausybę. Prie tokių rezultatų privedė korumpuota pinigų maišų, kontroliuojančių FRS, politika“.

Senatorius Baris Goldvoteris, irgi dažnai kritikavęs FRS, išreiškė savo požiūrį tokiu būdu: „Dauguma amerikiečių neturi supratimo apie tai, kaip veikia tarptautinės kreditinės organizacijos. FRS sąskaitų niekada netikrino auditas. FRS nekontroliuoja Kongresas, ši organizacija manipuliuoja JAV finansais“.

Laris Beisas priduria: „FRS nėra JAV vyriausybės dalis, jis turi didesnę valdžią nei prezidentas, kongresas ir teismai kartu sudėti. Galbūt kas nors norės užginčyti mano požiūrį. Leiskite man jį pagrįsti. Šita organizacija nustato, koks turi būti juridinių ir fizinių asmenų, esančių JAV jurisdikcijoje, pelnas, tvarko šalies vidinius ir tarptautinius mokėjimus, yra didžiausias ir vienintelis valstybės kreditorius. O skolininkas paprastai šoka pagal kreditoriaus dūdelę“.

Nuo JAV konstitucijos priėmimo momento iš bankų veiklos pelnėsi tik tie, kuriuos anksčiau pusiau su panieka vadino „pinigų keitėjais“. Jie pastoviai kovoja už teisę spausdinti amerikietiškus pinigus. Kodėl ši teisė tokia svarbi? Įsivaizduokite, kad pinigai – tai irgi prekė. Jeigu turite monopoliją prekei, kuri reikalinga kiekvienam ir kurios visiems trūksta, atsiranda begalė būdų naudotis savo padėties pranašumu. Ir daryti milžinišką įtaką politikai. Štai dėl ko iš tikrųjų vyksta kova. Per visą Amerikos istoriją finansinė valdžia nuolat ėjo iš rankų į rankas, iš Kongreso ji atitekdavo kokiai nors privataus centrinio banko formai ir vėl sugrįždavo kongresui. Amerikos įkūrėjai numatė šį pavojų. Ne veltui toje pačioje Anglijoje XVII amžiuje privatus centrinis bankas privedė šalies finansinę sistemą iki tokios būsenos, kad Parlamentas buvo priverstas apdėti kolonijas grobikišku mokesčiu, kuris pastūmėjo Ameriką siekti nepriklausomybės. Bendžaminas Franklinas pavadino tai „tikrąja Amerikos revoliucijos priežastimi“.

Negalima sakyti, kad Amerikos demokratijos „tėvai“ nematė grėsmės, kurią kelia bankų sistema. Jie suvokė turto ir valdžios koncentracijos bankų rankose pavojų. Tomas Džefersonas paaiškino tai šitaip: „Aš nuoširdžiai tikiu, kad bankų organizacijos kelia didesnį pavojų nei priešų armijos. Teisė į pinigų emisiją turi būti atimta iš bankų ir perduota tautai, kuriai ši nuosavybė teisėtai priklauso“. Ši citata yra receptas, kaip išspręsti šiuolaikines Amerikos ekonomines problemas. Džeimsas Medisonas, JAV konstitucijos autorius, vadinęs bankininkus „pinigų keitėjais“, rimtai kritikavo jų veiklą: „Istorija rodo, kad pinigų keitėjai naudojasi bet kokiais piktnaudžiavimo, suokalbių ir prievartos metodais, kad išlaikytų vyriausybės kontrolę savo rankose, valdydami šalies pinigų srautus ir pinigų emisiją…“

Kova už teisę emituoti pinigus vyko per visą Amerikos istoriją. Dėl to buvo kariaujama, dėl teisės gauti šią teisę buvo organizuojamos krizės. Tačiau po I Pasaulinio karo šis klausimas buvo sumaniai nutylimas laikraščiuose ir istorijos knygose. Kodėl? Todėl, kad iki I Pasaulinio karo pinigų keitėjai pinigų dėka užgrobė didžiąją dalį nacionalinės spaudos. Teisė leisti pinigus ėjo iš rankų į rankas 8 kartus nuo Konstitucijos paskelbimo 1764 metais. Šis faktas lieka nežinomas visuomenei jau tris žmonių kartas dėl dūmų uždangos, kurią FRS paleido žiniasklaidoje.

Jei liausimės kalbėti apie biudžeto deficitą ir vyriausybės išlaidas ir pamąstysime, kas nustato, kiek pinigų mes turime turėti, mums atsiskleis tiesa, kad visa tai tėra didelis lošimas, absoliuti ir atvira apgavystė. Nepagelbės netgi „geležinė“ pataisa konstitucijoje, kuri subalansuotų šalies biudžetą. Situacija prastės tol, kol mes neatskirsime priežasties nuo pasekmės.

Kokį mes matome JAV nacionalinės problemos sprendimą? Pirmiausiai reikia informuoti gyventojus. Antra – reikia kažką daryti, reikia atsiimti atgal teisę leisti mūsų pinigus. Nors ir tai nebus kardinalus problemos sprendimas. Šį būdą jau ne kartą naudojo įvairiais JAV istorijos laikotarpiais tokie prezidentai kaip Bendžaminas Franklinas, Tomas Džefersonas, Endrius Džeksonas ir Abraomas Linkolnas. Tačiau, galiausiai, 1913 metais Kongresas suteikė nepriklausomam centriniam bankui, apgaulingai pasivadinusiam FRS, monopoliją spausdinti amerikietiškus pinigus. Ir skola, kurią generuoja ši privati korporacija, palaipsniui žudo Amerikos ekonomiką.

Nors FRS šiandien yra pats galingiausias pasaulio centrinis bankas, jis buvo ne pirmas toks istorijoje. Kokiu būdu užgimė ši idėja? Kad suvoktume problemos mastą, turime padaryti trumpą ekskursiją į Europos istoriją.