Žemės referendumo mitai (2014)

Pabudome ir kelkimės

Žemės referendumas

Mitas nr.1: „Referendumas prieštarauja konstitucijai“

Konstitucijos keitimas visuomet prieštarauja ankstesniajai, kitaip pakeisti būtų neįmanoma, o surinkus nurodytą kiekį parašų referendumas privalo būti skelbiamas pagal įstatymą.
“Jeigu Seimo sudaryta ekspertų grupė padaro išvadą, kad piliečių reikalavime paskelbti referendumą teikiamas sprendimo tekstas gali neatitikti Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Seimas šią išvadą turi paskelbti visuomenei, tačiau ši išvada negali būti pagrindas neskelbti referendumo.”
Referendumo įstatymas 14 str.2. (http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=470728 )
“Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.’’- LR Konstitucija 9str.
(http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm )

Mitas nr.2: „Referendumas pažeidžia įstojimo į Europos sajungą sutartį“

ES sutartyje kalbama tik apie laisvą kapitalo judėjimą, kurį visiškai užtikrina ir turto įsigijimas nuomos, panaudos, servituto ar uzufrukto teisėmis – parduoti žemės neprivalome. Mūsų ūkininkų išmokos dar neprilygsta kitų ES šalių išmokoms, o tai prieštarauja ES konkurencijos taisyklėms sudaryti sąžiningas ir vienodas sąlygas. Nuoma – daikto perleidimas laikinai jį naudoti už atlygį. (http://tm.infolex.lt/? item=taktai_list&aktoid=50803&strnr=4.165 ) Panauda – sutartis, kai yra perduodama teisė sutartą laiką naudotis tam tikromis vertybėmis. (http://www.infolex.lt/ta/12755:str6.629 ) Uzufruktas – asmens gyvenimo trukmei ar trumpesniam apibrėžtam terminui nustatyta teisė naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo produkciją, pajamas. (http://tm.infolex.lt/?item=taktai_list&aktoid=50803&strnr=4.141 ) Servitutas – teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu. (http://tm.infolex.lt/?item=taktai_list&aktoid=50803&strnr=4.111 )

Mitas nr.3: „Užsienio investuotojai suteiks ekonominę naudą“

Užsienio verslininkams ,,investavus” Lietuvoje, gautas pelnas grįžtų į jų valstybę. Naujų darbo vietų atsiradimas taip pat daugiau teorinis nei realus: įmonė nebūtinai samdys lietuvį, bet tą darbuotoją, kuris sutiks dirbti už mažiausią atlyginimą.
Dauguma Latvijoje žemę nupirkusių užsieniečių nieko nesukūrė ir latvių neįdarbino, laiko žemę nenaudojamą perparduoti, kai ši pabrangs.
Investavimas į ekonominių konkurentų „auginimą“ prieštarauja ekonominei logikai. Afrika netapo turtingesnė vien todėl, kad užsienio subjektai išgauna jos deimantus ir Lietuva netaptų turtingesnė vien todėl, kad užsienio subjektas eksploatuotų Lietuvos skalūnus. (http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/verslas/latvija_virsta_dirvonu_eileje__lietuva/)

Mitas nr.4: „Žemės užsienietis niekur neišveš“

Yra daugybė pavyzdžių, kai užsienio subjektai užima teritorijas ne užkariaudami, bet nusipirkdami žemes ir taip įgydami įtaką ar net įkurdami savo valstybes: Aliaska, Niujorko Manhetenas, Indijos kolonizavimas, Palestinos – Izraelio situacija. Žemės kaip teritorijos niekur neišveža, bet ji de facto nebepriklauso valstybei, iš kurios (ar kurios gyventojų) buvo nupirkta.
Žemė išvežama ir tiesiogine reikšme: durpės, augalinis dirvožemio sluoksnis, juodžemis, smėlis, žvyras, anhidritas ir kt.
1. Palestinos pavyzdys: Žydai slapčiomis, dažniausiai arabų vardu, iš vietos gyventojų ir turtingų šeichų, o vėliau iš Palestiną okupavusių britų kolonistų pirko žemės sklypus. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir britams palikus Palestiną, supirktas žemes sujungė ir paskelbė, kad yra įkuriama žydų valstybė – Izraelis.
2. Niujorko Manhetenas: 1626 m. Peteris Mineitas iš vietinių indėnų nupirko salą už daiktus, kurių vertė buvo 60 guldenų (apie 24 doleriai). Pirko, o ne užgrobė, nes pagal Olandijos įstatymus tai buvo teisėtas nuosavybės įsigijimas, o ne užgrobimas ginklu.
Dabartinė žemės saloje vertė siekia 49 mlrd. dolerių.
3. Aliaska: Sandėris tarp Rusijos ir Amerikos įvyko 1867 m. – Rusijai priklausiusi teritorija (apie 1,5 mln. kv. km žemės) Šiaurės Amerikoje buvo parduota už 7,2 mln. dolerių. Tarp kitko, nors pinigų už tai Rusija taip dar ir negavo, sandėris laikomas baigtas ir niekas net nemano jo peržiūrėti. http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/s.-lapenas.-kieno-zeme-vaiksciosime-rytoj
http://www.sarmatas.lt/08/spekuliacija-lietuvos-zemes-neisves-jau-isveza/ http://www.propatria.lt/2013/11/audrius-rudys-tauta-ir-zeme.html

Mitas nr.5: „Referendumui pavykus, išmes iš Europos Sąjungos“

Nėra numatyta, kad ES galėtų pašalinti šalį narę. Kaip demokratinė sąjunga, ES greičiausiai pradėtų derybas sutarčiai peržiūrėti. Vokietijos kanclerė Angela Merkel atvirai pareiškė, jog Europos Sąjungos sutartys nėra „šventa karvė“ – jas galima keisti. Europos Sąjunga jau pažeidė sutartį, atsisakydama suvienodinti išmokas Lietuvos ir kitų šalių žemdirbiams (šiuo metu Lietuvai skiriamos išmokos – vienos mažiausių), o Lietuvos valdžia jau pažeidė Europos Socialinę Chartiją, kuria minimalus atlyginimas privalo būti ne mažesnis kaip 60% nuo vidutinio atlyginimo. Gal prisiminkime šiuos įsipareigojimus – iš abiejų pusių?

Mitas nr.6: „Europos sąjunga atims duotas lėšas ir turėsime sumokėti baudas.“

ES pati nevykdo įsipareigojimų, nes išmokos mūsų ir kitų narių ūkininkams nesulygintos, beto dar nebaigta Žemės reforma, todėl negalime atverti žemės rinkos.
Gąsdinimai, kad turėsime grąžinti milijonus yra melagingi ir niekuo neparemti, blogiausia, kas mums grėstų – derybos, kurių metu mūsų atstovai turėtų apginti savo piliečių valią lygiateisių šalių sąjungoje.
Europos teisės specialistas D. Kriaučiūnas teigia, kad jei būtų nuspęsta, jog šalis narė pažeidžia įsipareigojimus, jai pirmiausia būtų pasiūlyta nutraukti netinkamus veiksmus. Jeigu atsisakytų, būtų pasiūlyta sumokėti baudas. Jeigu atsisakytų sumokėti baudas, tada… Teisininkas nebežino, anot jo, GAL duotų mažiau išmokų – ES teisės ekspertas net nemini galimybės priversti grąžinti jau gautas išmokas arba vėliau visiškai nebeskirti išmokų Lietuvai.

Mitas nr.7: „Žemę vistiek pirks“

Sugrąžinus teisę į žemę, miškus bei vidaus vandenis tik Lietuvos valstybei ir piliečiams, neteisėtas jų pardavimas užsienio kapitalui bus nusikalstamas. Ne nusikaltimai turi būti legalizuoti – įstatymų pažeidėjai turi būti nubausti.

Mitas nr.8: „Nenaudojamą žemę reikia būtinai įdirbti“

Dirvonuojanti žemė nėra joks blogis gamtiniu atžvilgiu.Tokioje žemėje, neteršiant chemikalais, atsistato normalus augalų augimo ciklas, dirvožemio struktūra, atsigauna dirvožemio mikroorganizmai, kurie aktyvina dirvos fermentus, o tai sudaro dirvos derlingumą ir neša ilgalaikę naudą, priešingai negu dirbtinės trąšos.
Tik neišmanantys apie dirvą, dirvožemį tikina, kad dirvonai neneša pelno.
Žemės dirbimas intensyviomis chemizuotomis technologijomis yra pražūtingas dirvos mikroorganizmams ir visai gamtai, kadangi mikroorganizmai, gyvenantys dirvoje, ir kuria tą ekonomistų minimą vertę NEMOKAMAI, o mes ką darome? – Pilame trąšas, žudome dirvožemius, o po to vėl perkame trąšas, augalų apsaugos priemones… Sukurti melagingi stereotipai: netręši – neturėsi, nearsi – neturėsi, kai pasaulyje jau naudojamasi neartine žemdirbyste. Taip pat egzistuoja ekstensyvios augalų veislės, kurioms nereikia mineralinių trąšų, chemijos priemonių ir viskas puikiai auga, o rentabilumas ekstensyviai netgi didesnis!

Mitas nr.9: „Kitos valstybės neriboja žemės įsigyjimo užsieniečiams“

Jungtinėje Karalystėje visa žemė priklauso Karūnai, Danijoje norintis įsigyti žemės asmuo turi mokėti kalbą, gauti bendruomenės sutikimą, Vengrija uždraudė žemės pardavimą užsieniečiams ir t.t. Paskutiniu metu vis daugiau šalių nori drausti žemės pardavimą nepiliečiams: lenkų ūkininkai rengia didžiulius protestus, o latviai ketina surengti referendumą.
http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/zemes-isigijimo-apribojimai-europos- sajungos-valstybese
http://manabalss.lv/latvijas-zeme-latvijas-pilsoniem/show 
http://www.thenews.pl/1/12/Artykul/163435,Polish-farmers-protest-land-sales-to-foreigner s

Mitas nr.10: „Sumažinus parašų skaičių iškils grėsmė mažumoms keisti įstatymus savo naudai“

Sprendimai referendumais priimami į balsavimą atėjus ne mažiau nei pusei balsavimo teisę turinčių piliečių (viso – 2,55mln., tad ateiti turi apie 1,3mln.) ir teigiamai nubalsavus didžiajai daliai dalyvavusių referendume. Sąlyginai nedidelė dalis (100 000 piliečių) galės tik iškelti siūlymą, kuriam jau didžioji dalis žmonių spręs pritarti ar ne. Kitose valstybėse užtenka surinkti dar mažiau parašų ir per ilgesnį laiką (Latvijoje – 10 000 per 1 metus). http://www.zemesvardu.lt/uploads/images/main/Referendumo-susaukimo-galimybes-didelis.jpg
,, Sprendimas dėl kitų klausimų, įstatymų ar jų nuostatų, kurie buvo svarstyti privalomajame referendume, yra laikomas priimtu, jeigu tam pritarė daugiau kaip pusė piliečių, dalyvavusių referendume, bet ne mažiau kaip 1/3 piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus.”
Referendumo įstatymas 7str. 4. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=267136 http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=437639

Euro įvedimas (2014)

Pabudome ir kelkimės

Euro ivedimas

Ar apsimoka Lietuvai įsivesti eurą? Kategoriškai – ne.

„Nesunku paskaičiuoti, kad jei viskas bus gerai, euro įvedimo sąnaudos atsipirks po 16 – 19 metų ir tada kiekvienais metais Lietuvos eksportuotojai ir importuotojai bei keliautojai į euro zoną išsidalins apie 100 mln.lt kasmet. Tai yra tiek, tiek kainuoja vienas daugiabutis namas Lietuvos didmiestyje. Bet jei atsitiks nelaimė ir reikės gelbėti geranoriškus užsienio bankus, kuriems skolų nebegalės gražinti prasiskolinusios Pietų Europos ir kitos euro zonos šalys, Lietuva turės pervesti 8.6 mlrd. lt į ESM. Tuomet iš euro gaunama nauda nusikels dar 86 metams.

http://alkas.lt/2014/01/30/r-garuolis-lietuvos-bankas-optimistiniais-skaiciavimais-euras-atsipirks-po-16-pesimistiniais-po-102-metu/

Signataras, nepriklausomas finansų analitikas Valdemaras Katkus sausio 6 dieną LRT laidoje „Teisė žinoti” atskleidė, kad Lietuva neatitinka Mastrichto kriterijų. Kad tai nuslėptų, Lietuvos valdžia „pagražino” ir neįtraukė į 2014 metų biudžetą 1 milijardo skolos, kurią privalo grąžinti pensininkams. Jis pažymėjo, jog euro šalininkai naudoja argumentus, kurie tiko iki 2008 metų krizės. Dabar euro zoną sudaro dviejų grupių šalys: prasiskolinusios ir šalys kreditorės. Lietuva, stodama į euro zoną, „eina į blogesnį valiutų režimą” ir privalės tapti kreditore bei įnešti 1 milijardą litų į Euro stabilizavimo fondą, prisiimti 8,5 milijardo litų kreditinių įsipareigojimų už prasiskolinusių valstybių skolas. Tai sudaro apie pusę Lietuvos biudžeto pajamų. „Nėra tos fantastinės euro zonos, – pasakė V. Katkus. – Euro zona yra labai brangi. Iš pradžių sustiprėkime, o paskui prisiimkime papildomą naštą.” Taigi, užuot pasirūpinusi greičiau grąžinti skolas Lietuvos pensininkams, Lietuvos valdžia net klastoja duomenis, kad kuo greičiau sumokėtų milijardines turtingesnių šalių skolas.

http://www.ekspertai.eu/lietuva-klastoja-duomenis-tamkad-isivestu-eura/

Po Lietuvą važinėjantys ir euro propagandą varantys Vyriausybės nariai žmonėms pasakoja tik apie šios valiutos pliusus, minusus dažniausiai nutylėdami. Jie nutylėjo ir faktą, kad nebūtinai litai gali būti keičiami dabartiniu santykiu su euru. Gali būti keičiami ir daug nepalankesniu. Pasirodo, kursą nustatys Europos Komisija, o jį tvirtins ES Taryba. Lietuvai teliks tam pritarti. Jei kursas bus nepalankesnis, žmonių santaupos, kurios siekia 59 mlrd. litų, gali gerokai nuvertėti.

http://www.ve.lt/naujienos/ekonomika/ekonomikos-naujienos/valdemaras-katkus-del-euro-gali-nuverteti-santaupos-1176638/

Dabar, pasak jo, Lietuva turi „labai gerą padėtį“, nes, jeigu reikia, gali kreiptis į Tarptautinį valiutos fondą ir gauti tas pačias palūkanas ir tą patį ūkio gydymo „receptą“, kokius siūlo euro stabilizavimo mechanizmas, bet, skirtingai nuo eurą turinčių šalių, už tai nereikia mokėti 1 mlrd. Lt į euro stabilizavimo fondą ir prisiimti 8,5 mlrd. Lt kreditinių įsipareigojimų ateityje padengti svetimas skolas. V. Katkus, daug metų sėkmingai vadovaujantis investiciniams fondams, įsitikinęs, kad, neturėdama euro, Lietuva turi „ženkliai geresnį“ ir „pigesnį mechanizmą“ skolintis bei „labai gerą fiksuotą lito režimą“. Tačiau chemikas Rimantas Šadžius, vadovaujantis Finansų ministerijai, arba to nesupranta, arba, kaip buvusi ministrė I. Šimonytė, turi slaptą potraukį brangiai skolintis, todėl siekia kuo skubiau panaikinti nacionalinę valiutą.

http://www.ekspertai.eu/vokietijos-bundesbankasbuvimas-euro-zonoje-pagilino-ir-pratesia-krize-metams

Nenorom prisimeni Didžiosios Britanijos finansų ministro ataskaitą, kurioje konstatuojama, kad euro įvedimas neduoda jokios naudos šalies ekonomikai ir naudingas tik bankiniam sektoriui. Tada ir paaiškėjo, kad pagrindinis „pabrangusios valstybės“ kaltininkas – euro stabilumo palaikymui sukurti Europos stabilizavimo mechanizmo fondai, į kuriuos Estija, kaip ir bet kuri kita euro zonos šalis privalo sumokėti milžiniškas lėšas TIK PO šios valiutos įvedimo. Užtenka pasakyti, kad Estija norėdama sumokėti savo įmoką į šiuos fondus, buvo priversta dvigubai padidinti valstybinės skolos naštą.

http://www.ekspertai.eu/po-euro-ivedimo-estijoje-valstybes-skola-padvigubejoi/