Stalinas ir auksinis rublis. Pamiršta istorija

Pabudome ir kelkimės

„Jeigu socialistinė šalis savo valiutą pririša prie kapitalistinės valiutos, tada, apie savarankišką, stabilią, finansinę – ekonominę sistemą reikia pamiršt.“

Tai istorija apie paskutinį, nebaigtą Stalino projektą – auksinį rublį

Tai istorija kaip rublis kadaise galėjo tapti viena iš rezervinių pasaulio valiutų, tolimais 1950…
Jūsų žiniai: šiandien pasauline rezervine valiuta yra: JAV doleris, Euras, japoniška Jena, britų Svaras sterlingas, Šveicarijos Frankas. Dar yra viena speciali Tarptautinio valiutos fondo (TVF) valiuta – SDR.
“Jeigu socialistinė šalis savo valiutą pririša prie kapitalistinės valiutos, tada apie savarankišką, stabilią, finansinę – ekonominę sistemą reikia pamiršt.“ (Stalinas)

Truputis istorijos

Didžiojo Tėvynės karo pradžioje (1941, birželio 22), TSRS aukso atsargos sudarė 2600 tonų aukso ir jis buvo mūsų teritorijoje.
TSRS aukso dėka, 1941 rugpjūtį, pirmaisiais karo mėnesiais iš antihitlerinės koalicijos narių pradėjo gauti labai reikalingą ginkluotę ir strateginę medžiagą (visų pirma iš Anglijos ir JAV).
1942 metais TSRS prisijungė prie tarptautinės programos Lend –liz, jungiančios 27 šalių ekonomikas. (Oficialus sprendimas dėl TSRS įstojimą į lend-lizą JAV prezidento fiksuotas tik 1942 birželio 11 dieną).
Tarybų Sąjungoje, buvo sukurta galinga aukso kasybos pramonė, kuri per metus šalies atsargas padidindavo daugiau nei 100 tonų (kasmet!). Aukso gavyba buvo paskelbta strategine pramonės šaka ir visa kas lietė auksą, o ypač jo gavybą, buvo paslaptis.
Už aukso gavybą buvo atsakingas Berija, NKVD vadovas, o didžioji dalis šalies aukso (70%) buvo išgaunama Kolyme, kalinių ir laisvai samdomų Dalstroj tresto darbuotojų (Magadanas). Visas išgaunamas auksas buvo kaupiamas Valstybiniame ižde.
Tarybinis rublis, pradedant 1937, buvo pririštas prie JAV dolerio. O kaina už auksą, tuo laiku irgi buvo skaičiuojama JAV doleriais.

Auksinis rublis

1950 metų vasarį Centrinis TSRS statistikos biuras, pagal skubų Stalino užsakymą perskaičiavo naujojo rublio valiutos kursą. Kad sulyginti perkamąją dolerio ir rublio galią, buvo išrinktos naudingiausios Tarybų Sąjungai prekės.
Pavyzdžiui, grupėje „Drabužiai“, buvo sulyginti, palyginus brangūs šiaurės Amerikos gabardinų paltai su prieinama kaina perdažytais raudonosios armijos paltais iš karinių atsargų;
Grupėje „Avalynė“ – sulygino odinius ir kerzinius batus ir taip toliau. Laikydami tarybines prekes kokybiškesnėmis ir ilgaamžėmis, specialistai pridėjo, kas vadinama, „iš viso“ dar 13-15 % ( pataisyta dėl dolerio kainos kintamumo) ir gavosi skaičius – 14 rublių už dolerį.
Pasak A. Zverevo ir tuometinio tarybinio Valstybinio plano vadovo M.Z. Saburovo (sunkiosios mašinų pramonės ministras 1954-1958 metais), tame dalyvavusio kinų premjero Čžou Enlaja ir Envero Chodži (valdžiusio Albaniją 1947 -1985 metais), vasario 27 dieną, savo garsiuoju mėlynuoju pieštuku, Stalinas perbraukė jam duotus paskaičiavimus ir parašė: Daugių daugiausiai – 4 rubliai“.
Iki tol (iki 1947 metų!), už amerikietišką dolerį mokėdavo 53 rublius.
1950 metais, vasario 28 dieną MT Taryba perskaičiavo rublį į pastovaus aukso bazę. Paskelbto rublio aukso kiekis sudarė 0.222168 gramo gryno aukso; buvo nustatyta mažmeninė 1 gramo aukso kaina – 4,45 rublio.
Pasirašydamas dokumentą dėl auksinio rublio užtikrinimo, Stalinas pareiškė:
Amerikiečiai tikrai, visomis įmanomomis priemonėmis bandys atsikratyti dolerių pertekliaus, sukauptų karo metais ir išleistų daugeliui nuo jų priklausančių šalių pagalbai. Mes su mūsų sąjungininkais turime neleisti tam įvykti.“
1950 metais kovo 1 dieną, tarybiniuose laikraščiuose buvo publikuotas TSRS Vyriausybės dekretas, kuriame buvo skelbiama:
„Vakaruose vyko ir iki šiol tęsiasi valiutų nuvertėjimas, kas privedė iki Europos valiutų devalvacijos. Kalbant apie JAV – joje nesiliauja masinio vartojimo prekių kainų augimas, auga infliacija, apie tai ne kartą skelbė JAV vyriausybės atstovai, tai privedė prie dolerio perkamosios galios sumažėjimo. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių – rublio perkamoji galia tapo aukštesnė nei jo oficialus kursas.“
Atsižvelgdama į tai, Tarybų vyriausybė pripažino, kad būtina pakelti oficialų rublio kursą ir skaičiavimus vykdyti remiantis ne doleriu, o žymiai tvaresniu aukso pagrindu, atsižvelgiant į rublio turinį.
Tuo remdamiesi TSRS Ministrų Taryba nustatė:
  1. Nuo 1950 metų kovo 1 dienos nustoti nustatinėti rublio kursą valiutomis, kurios remiasi doleriu ir persivesti į žymiai stabilesnį aukso standartą, pagal aukso rublio apibrėžimą.
  2. Nustatyti aukso rublį turinio vertę – 0.222168 gryno aukso.
  3. Nuo 1950 metų kovo 1 dienos nustatyti Valstybinio banko aukso pirkimo kainą – 4 rubliai 45 kapeikos už 1 gramą gryno aukso.
  4. Nuo 1950.03.01 nustatyti kitų valiutų kursą, remiantis aukso rubliu, nustatytu 2 punkte:
4 rubliai už viena JAV dolerį, vietoj buvusių 5 rublių, 30 kapeikų.
11 rublių už 1 anglų svarą sterlingą, vietoj buvusių 14 rublių 84 kapeikų.
Pavesti TSRS Valstybiniam bankui atitinkamai paleisti rublio kursą kitų valiutų atžvilgiu. Tuo atveju jeigu keistųsi užsienio valiutų aukso turinys, TSRS Valstybinis bankas turėjo padaryti atitinkamus pakeitimus rublio ir valiutos santykyje.
Kinijos premjero Čžou Enlaja atsimena: „Stalinas rekomendavo griežtai reguliuoti nacionalinių pinigų kursą – kraštutiniu atveju iki ekonominės ir socialinės stabilizacijos šalyje“.
„Jeigu socialistinė šalis savo valiutą pririša prie kapitalistinės valiutos, tada apie savarankišką, stabilią, finansinę – ekonominę sistemą reikia pamiršt. I.V. Stalinas“
Kaip finansinės, o reiškia ir politinės nepriklausomybės nuo Vakarų pavyzdį, Stalinas nurodydavo Jugoslavijos pavyzdį, kurios valiuta buvo pririšta prie JAV dolerio ir britų sterlingo „krepšelio“. Stalinas sakė: „…anksčiau ar vėliau Vakarai Jugoslaviją „sugriaus“ ekonomiškai ir padalins politiškai …“
(Ši prognozė išsipildė praėjus 40 metų po Stalino mirties, 1991-1999 metais, kai karinis NATO blokas, palaikydami separatistus Jugoslavijoje, vykdė karinę agresiją ir suskaldė šalį.)

Tarpvalstybinė ESPT šalių aukso valiuta

Beveik visose socialistinėse šalyse buvo pravestos reformos, kurios suteikė galimybę vykdyti koordinuotą valiutinę – finansinę ir bendrą ekonominę politiką, įskaitant ir tarpvalstybinio auksinio rublio sukūrimą.
Būtent tais metais susiformavo Ekonominės savitarpio pagalbos taryba (ESPT).
1949 metų sausį, į ją įstojo TSRS ir didžioji Rytų Europos šalių dalis (išskyrus Jugoslaviją), o 1950 metais, vasarį – VDR ir Albanija. Nuo 1953 metų sausį visos ESPT šalys- narės perėjo į vieną bendrą užsienio prekybos ir užsienio statistikos klasifikacijos sistemą.
Įdomi medžiaga yra publikuojama Stalino epochos tyrėjo, Aleksejaus Čičkino darbe „Užmiršta, senaties neturinti idėja“.
Jo duomenimis, 1952 metais Maskvoje įvyko tarptautinis ekonomikos susitikimas, kuriame TSRS, Rytų Europos šalys ir Kinija pasiūlė sukurti pasaulio prekybos zoną, alternatyvią dolerinei zonai.
Didžiulį susidomėjimą šiuo pasiūlymu parodė: Iranas, Etiopija, Argentina, Meksika, Urugvajus, Austrija, Suomija, Airija, Islandija.
Susitikime Stalinas pasiūlė sukurti savo „bendrą rinką“. Dar daugiau. Šiame susirinkime buvo iškelta idėja įvesti tarpvalstybinę atsiskaitomąją valiutą.
Turint omeny, kad alternatyvinės doleriui prekybos rinkos sukūrimo iniciatoriumi buvo TSRS, tad atsiskaitymams tarptautine valiuta tapti tokioje „bendroje rinkoje“ visus šansus turėjo tarybinis rublis, kurio kursas, prieš porą metų iki šio susitikimo, buvo nustatytas aukso pagrindu.
Kalbant paprasta kalba – pasaulyje galėjo atsirasti nauja pasaulinė valiuta – Stalino Aukso Rublis.
Kaip ji vadintųsi neturi jokios reikšmės – Tarybinis rublis, Rusiškas rublis, Stalino rublis ar „Stalinecas“ (Rusijos istorijoje yra buvę laisvai konvertuojamų pasaulyje – auksinis „ Kunigaikščio Vladimiro auksinis“, „Nikolalajevo auksinis červonsas“, „Lenino auksinis sėjėjas“).
Kinijos, Mongolijos, ESPT valstybių ir vyriausybių pasitarime, 1951 metais, Maskvoje, Stalinas pareiškė:
„Po to kai mes savo pinigus susiesime su auksu, galėsime kalbėti apie tarpvalstybinį aukso ekvivalentą savo tarpusavio atsiskaitymuose. Tam mes sukursime specialią tarpvalstybinę komisiją…“
Į komisijos sudėtį įėjo Rakoši (Vengrijos vadovas 1948-1956 metais), Gotvaldas (Čekoslovakijos vadovas 1948-1953 metais), Grotevolis (VDR vadovas 1949-1962 metai) ir Čžou Enlaja (Kinija).
Iš tuometinio tarybinio Valstybinio plano vadovo, Maksimo Saburovo atsiminimų:
“… Socialistinių šalių specialistai jau 1952-53 metais pristatė 5 atsiskaitymo tarpvalstybinio atsiskaitymo variantus, su auksu susietos valiutos, kuri nebuvo susieta su doleriu, pagrindu.
Ją planavo įvesti nuo 1955 arba nuo 1960 metų. Stalinas pradžioje nustatė 1955 metus, bet mums pavyko jį įtikinti, kad pirma reikia pasiekti nuolatinio nacionalinių ekonomikų augimo ir nacionalinių pinigų perkamosios galios didinimo. Suderinti socialinį – ekonominį socialinių šalių planavimo charakterį ir tik tada įvesti tokią valiutą.
1953 metais vasarį, Stalinas, likus pusantro mėnesio iki jo mirties, sutiko su „ribiniu“ terminu – ne vėliau 1957 metų, Spalio 40-čiui. Jis baiminosi, kad po jo mirties projektas bus „palaidotas“. Taip iš tikrųjų ir atsitiko…“
Stalinas suprato, kad pasauliniai finansiniai rateliai ir visų pirma JAV, nežiūrės pro pirštus į alternatyvios pasaulinės valiutos sukūrimą, kuri yra aprūpinta aukso atsargomis ir nepririšta prie dolerio, ieškos visokių būdų kaip tai sustabdyti.
Kaip susilpninti TSRS ir neduoti galimybės atsirasti auksiniam rubliui? Primesti TSRS karą, svetimoje teritorijoje.
Tai atsitiko Korėjoje, 1950 metais. 1950 metais, birželio 25 dieną prasidėjo Korėjos karas.
Karo pasekmės JAV: daugiau kaip 1 milijonas užmuštų, sužeistų ir belaisvių, didžiuliai kiekiai prarastos technikos ir ginkluotės, išleista 20 milijardų.
Tačiau pagrindinis JAV tikslas buvo pasiektas, apie kurį niekas tiesiog nežino ir linkę nekalbėti, juk Rusijos inteligentijos tarpe dar nėra priimtina blogai kalbėti apie Ameriką.
JAV turėjo strateginį tikslą: neleisti TSRS įvesti tarpvalstybinės auksinės valiutos – alternatyvos doleriui.

Chruščiovo era – atgal į Vakarus

Po Korėjos karo į ESBT planavo įstoti Kinija, Šiaurės Korėja, Mongolija, Vietnamas. Tačiau Korėjos karas baigėsi po Stalino mirties, o naujojo TSRS ir TSKP vadovybė ir asmeniškai N.S. Chruščiovas, pakeitė ekonominę orientaciją į provakarietišką …
Atėjęs į valdžią, N.S. Chruščiovas, davė suprasti visiems, kad tarpvalstybinio auksinio rublio idėja yra nesavalaikė. Ir vėl susiejo rublį prie dolerio.
Chruščiovas reformavo žemės ūkį, uždraudė daržus ir sodo sklypus, ir kovodamas su religija (netgi žadėjo „…visam pasauliui parodyti paskutinį popą“), kaip bausmę gavo sausrą ir prastą pasėlių šalyje. Ir pradėjo už auksą pirkti grūdus Amerikos kontinente …
Vos per kelis metus Chruščiovas sugebėjo į užsienį parduoti 2900 tonų aukso (vienintelis toks atvejis pasaulio istorijoje!), kuriuos sukaupė Stalinas ir kurie turėjo aprūpinti planuojamą tarpvalstybinės aukso valiutą – auksinį Stalino rublį.
Jeigu ne aukso pardavimas į užsienį, tai aukso atsargos mūsų šalyje 1964 metais būtų mažų mažiausiai 3150 tonų.
Maždaug tokį aukso atsargų kiekį 2010 metais turėjo visas Tarptautinis Valiutos Fondas (TVF).
Palyginimui: valstybinės aukso atsargos JAV, saugomos JAV teritorijoje, sudaro – 8133,5 tonos.
Šiandien Rusijoje, mūsų nacionalinė valiuta – rublis. Rublis pririštas ne prie aukso kaip Stalino laikais, 1950 metais, o prie JAV dolerio. Kuo daugiau dolerių spausdins amerikiečiai ir leis juos į apyvartą, tuo „kūdesnis ir kūdesnis“ bus mūsų rublis.

Rusijos Centrinis Bankas – JAV Centrinio Banko (FED) filialas?

Pabudome ir kelkimės

„Centrinis Rusijos bankas (CRB) – tik spaustuvėje pakeistos dolerio ir euro išvaizdos pakaitalas, kuris pririšo Rusiją prie tarptautinės finansų sistemos jungo, kurio valdymo centras – Amerikos FED.“
Centrinis Rusijos Bankas – valstybės pinigų sistemos reguliavimo institutas. Pagal šį apibrėžimą, Centrinis Rusijos Bankas (CRB) yra šalies ekonomikos stuburas, kuris gali suteikti, o kai kuriais atvejais, nepriklausomai spręsti valstybės ekonominės gerovės klausimus.

Tačiau, pagrindinis šio klausimo teiginys yra tai, kad žodis „valstybė“, aukščiau paminėtame apibrėžime nėra lygus žodžiui „Rusija“.

 

Išnagrinėkime šią situaciją gerokai detaliau ir pradėkime nuo istorinės šio klausimo dalies.

Pagal Centrinio Banko įstatymą, 1 straipsnį (1990.12.02, N 394-1) Centrinis Rusijos Bankas (įstatyme – Rusijos Bankas) yra pagrindinis Rusijos Federacijos bankas ir yra jos nuosavybė. Tad kas negerai? Peržiūrėkime tą patį straipsnį, 1995 metų įstatymo redakcijoje:
„Centrinio Rusijos Federacijos Banko statusą (t.y. Rusijos Banko), užduotis, funkcijas, įgaliojimus, organizacijos principus ir veiklą apibrėžia Rusijos Federacijos Konstitucija, Federalinis įstatymas ir kiti federaliniai įstatymai.“
Pirmojo Rusijos piniginės teisės straipsnio tekstas iki mūsų laikų išgyveno be didesnių pakeitimų. Statuso turinys, užduotys, įpareigojimai ir principai Rusijos Konstitucijoje visiems yra gerai žinomi. Pagrindinis jo teiginys – Rusijos Banko nepriklausomybė nuo Rusijos ir Rusijos nepriklausomybė nuo Rusijos Banko.

Kaip tai tiesiogiai liečia mus?

Pagal net gi pačius paprasčiausius įvertinimus, tiesioginė žala siekia apie 300 milijardų dolerių per metus. Kaip ši sistema juos praranda ir kas dar svarbiau, kam šitie MŪSŲ pinigai atsitenka??
Pirmas klausimas – Ar Centrinis Rusijos Bankas (CRB) turi įstatymais įtvirtintus mechanizmus, galinčius pagerinti Rusijos kreditinę sistemą?
8 straipsnis. CB negali dalyvauti kreditinių organizacijų kapitale, nebent federaliniai įstatymai numato kitaip.
9 straipsnis. CRB gali dalyvauti kitų tarptautinių organizacijų kapitale ir veikloje, kurios užsiima bendradarbiavimo plėtra pinigų-kreditinėse, valiutinėse, bankinėse sferose, įskaitant ir užsienio šalių centrinius bankus.
Rusijos Banko ir užsienio šalių kreditinių organizacijų santykius reguliuoja ir apibrėžia tarptautinės sutartys su Rusijos federacija, federaliniai įstatymai ir tarpbankiniai susitarimai.
Gaunasi labai įdomus padalijimas – iš vienos pusės įstatymu užtvirtinta, kad dėl bet kokių kreditinių santykių su kitomis kreditinėmis organizacijomis, būtina tiesioginė įstatymo leidėjo nuoroda, tačiau tik tada, JEIGU TAI RUSIJOS KREDITINĖ ORGANIZACIJA!
O jeigu ne? Ką jūs ponai, ne taip viskas paprasta!!
“Atleiskite man, ne rusų bankas? Labai gerai! Įstatymas mums draudžia padėti mūsų bankams, žinote, jie tokie rusiški, tiesiog baisu!”
Kam visa šita painiava ir įstatyminiai barjerai? Gal todėl, kad neduok Dieve, rusų bankai pradės gerai dirbti ir pradės teikti paskolas rusiškam verslui? Kam dirbame, DRAUGAI?

Antras klausimas – kam gi dirba Rusijos Federacijos Centrinis Bankas?

22 straipsnis. Rusijos Bankas neturi teisės teikti paskolų Rusijos Federacijos Vyriausybei, tam, kad finansuoti federalinio biudžeto deficitą, pirkti pirminius Vyriausybės vertybinius popierius, išskyrus tuos atvejus, kai tai numatyta pagal federalinius, federalinio biudžeto teisės aktus. Rusijos bankas neteikia paskolų, biudžeto deficito finansavimui – valstybiniams nebiudžetiniams fondams, Rusijos Federacijos subjektams ir savivaldybėms.
Ar jums yra žinoma, kad dolerio emisija, kuriuos spausdina JAV FED (Federalinių rezervų sistema arba JAV Centrinis Bankas) yra tiesiogiai susijusi paskolų teikimu JAV vyriausybei? Viskas vyksta sekančia tvarka:
  1. JAV Vyriausybė skolon, mainais į obligacijas, perka dar neegzistuojančius pinigus;
  2. Įprastiniams komerciniams bankams, Federalinio rezervo sistemos bankai išduoda paskolas, jau užtikrintas JAV Vyriausybės vertybiniais popieriais.
  3. O mes turime demokratišką Centrinio Rusijos Banko įstatymo 22 straipsnį, pagal kurį CRB negali teikti paskolų Rusijos Vyriausybei jokiomis aplinkybėmis.
Ar tai nėra valstybinis darbas kontroliuoti piniginę masę ir nukreipti ją į realius ekonomikos sektorius? Rusija šio mechanizmo neturi. Tačiau pinigai kažkaip tai patenka į mūsų ekonomiką.

Klausimas trečias – kaip į apyvartą paleidžiami rubliai?

Per užsienio valiutos pirkimą. Kiek dolerių į savo taupyklę įdės CRB, tiek jis ir išspausdins rublių ir paleis juos į apyvartą. Galima sakyti, kad rubliai – tai tie patys doleriai, CRB „užsienio atsargos“ (rezervinė valiuta), tik perdažyti kita spalva.

Moneta-suvenyras, 1988 metai. Rublio-dolerio moneta buvo pagaminta iš tarybinės raketos kaip JAV ir TSRS susitaikymo, ir šaltojo karo pabaigos ženklas. antikclub.ru/forum/10-73-0

 

Pagal įstatymą, CRB privalo palaikyti pastovų rublio kursą. Dolerio atžvilgiu, žinoma. Tokiu būdu, mūsų finansinė sistema – tai regioninis, Federalinės rezervo (JAV) finansinės sistemos, skyrius.

Labai svarbu yra tai, kad mūsų pinigų pasiūla šalies ekonomikoje, VISIŠKAI priklauso nuo eksporto, kuris atneša dolerius.
Kiek suprekiavome nafta – tiek pinigų turime ekonomikoje.
Realios vidinės šalies gamybos ir prekybos masės vidinėje rinkoje šiame scenarijuje nėra.
Akivaizdu, kad tokia situacija rodo nužemintą Rusijos finansų sistemos padėtį tarptautinėje finansų sistemoje, rodo jos pavaldumą pagrindiniam, pasaulinės finansinės sistemos, branduoliui – Amerikos FED. Akivaizdu ir tai, kad tokia situacija, Vakarų įtakos agentų pagalba, buvo sukurta dirbtinai.
Iš tikrųjų, prisidengiant, tariamai nepriklausoma ir nuo valstybės įsikišimo laisva finansine struktūra, buvo sukurta visiškai Vakarams pavaldi Rusijos finansų infrastruktūra.
Pačios CRB užsienio atsargos (rezervinė valiuta) neatlieka savo funkcijos, kitu atveju, kaip paaiškinti jos dydį, kuris 10 kartų viršija Didžiosios Britanijos atsargas. Valiutos kainos dydis turi atvirkštinį, beveik penkiasdešimt kartų mažesnį dydį.
Stabilizavimo mechanizmas sukurtas, bent jau iš dalies spręsti šią problemą, jo paskutinių reformų gale, buvo „patrumpintas“.
Pradžioje jis virto į valiutą, o paskui į JAV „vertybinius popierius“.
Tokiu būdu ir jis tapo Amerikos FED įrankiu.

Labai svarbu pažymėti, kad Putinas bandė nacionalizuoti Centrinį Rusijos Banką dar 2000 metais. Dūma neleido. Netgi „valdžios partija“ tame nesugebėjo palaikyti Putino. Apskritai jokios partijos nepalaikė, tame tarpe ir komunistų. O tai verčia susimąstyti apie mūsų partijų pobūdį apskritai.

 

Ne mažiau įdomu, tai, kad jeigu CRB savo veikloje gauna pelną, kurio jis neperduoda Rusijai, yra prasmė jį vadinti komerciniu.

Po CRB įstatymo pakeitimų 2003 metais, įstatyme atsirado toks tekstas: „Į Federalinį biudžetą CRB perves 50 % už metus, faktiškai gauto pelno, kuris lieka po mokesčių ir metinių finansinių ataskaitų tvirtinimo.“
Tai yra, atėmė iš CRB dalį nepriklausomybės, perdavė jos valdymo funkcijas ir svarbiausia – atėmė 50% jo pelno! Toks mokestis vadinasi – „per pusę“. Spausdini pinigus, tai bent pusę valstybei atiduok. Tai, kad spausdinimo aparatas, neturėtų gauti pelno iš principo, CRB nedomina, jie – komercinė struktūra.
Putinas dar nuo 2000 metų bandė keisti situaciją ir banką paversti pavaldžia struktūra. Dabar vykstantys pokyčiai yra jo nuopelnų rezultatas, tai visa ką mes gavome po ilgų kovų su FED šalininkais Dūmoje. Žinau viena, kad istorija su CRB nėra baigta. Paskutiniai įvykiai aplink CRB, liudija tai, kad kokie tai procesai ten vyksta. Ir esamos valdžios bandymai perimti valstybės kontrolėn šį „valstybinį“ organą tęsis. Tad palaikyti ją yra būtina.
O dabar pabandykime suvesti rezultatus:
  1. CRB nėra orientuotas į rusų ekonomikos sektorių, jam uždrausta juo užsiimti. Todėl, tokiu atveju, Rusijos ekonomika pereina į rankas tų, kurie yra pasiryžę jai skolinti – užsienio bankai. Tiesa – jų sąlygomis;
  2. CRB išsunkia ir spaudžia rusų gavėją (paskolos gavėją);
  3. Vyriausybė negali disponuoti užsienio atsargomis, nei kokiais kitais CRB aktyvais. Pagal įstatymą CRB net neturi teisės skolinti Vyriausybei, tai pati juokingiausia ir tragiškiausia dalis.
  4. Iš esmės, CRB – tik spaustuvėje pakeistos dolerio ir euro išvaizdos pakaitalas, kuris pririšo Rusiją prie tarptautinės finansų sistemos jungo, kurio valdymo centras – Amerikos FED.
  5. CRB supirkdami valstybines JAV obligacijas stiprina Amerikos ekonomiką.
Rusijos Bankas buvo sukurtas JAV FED ir Rusijos patarėjų iš užsienio komandos iniciatyva ir šiandien, iš esmės, veikia kaip JAV pinigų mašinos filialas.

Kodėl filialas?

Todėl, kad į CRB pareigas įeina pajamų, kurias Rusija gauna už savo dujas ir naftą, pardavinėdama jas visame pasaulyje, keitimas į JAV obligacijas. Būtent amerikiečių „trežers“ yra saugomas visas Rusijos stabilizavimo fondas ir niekur daugiau!
Vladimiras Putinas kartu su Elvyra Nabuilina (naujai paskirta CRB vadovė) pereina į rankinį CRB valdymą, kurio galutinis tikslas – Rusijos teisė turėti savo tikrai nepriklausomą Valstybinį Centrinį Rusijos Banką. Mūšis už Rusiją tęsiasi! Ir pergalė bus mūsų rankose!
Bankininkystė – didžiausia sukčiavimo schema Žemėje (video žemiau:)

 

70 metų dominavusio dolerio saulėlydžio išvakarėse

Pabudome ir kelkimės

„Kad suprasti politikos ir galios žaidimą tereikia sekti pinigus. Ir pastaruosius 70 metų doleris valdė visą žaidimą.“
70 metų trukęs pasaulinis dolerio dominavimas eina į pabaigą… Mažiau nei per dešimtmetį doleris neteks pasaulinės rezervinės valiutos statuso?

1944 metų Breton Vudso konferencija. Doleris tampa rezervine valiuta

Ankstyvais 1944 liepą, 44 šalių delegatai susitinko Mount Washington viešbutyje Bretton Woods, New Hampshire (JAV). Jame vyko 3 savaites trukęs susitikimas, kurio metu buvo priimta nauja sistema, po Antrojo Pasaulinio karo, reguliuojanti tarptautinę pinigų ir finansinę tvarką.

JAV jau buvo pasaulio komercinis jėgos centras, užtemdžiusi Britų imperiją keletą dešimtmečių atgal. Amerika buvo viena iš „Europos konflikto“ nugalėtojų, nors jos ekonomikos karas didžiąja dalimi nepalietė. Bretton Woods dominavo JAV ir ten sudaryti susitarimai labiausiai atitiko jos interesus.

Šis lemtingas susitikimas baigėsi prieš 70 metų. Jo uždarymas baigėsi neabejotinu dolerio viršenybės užtikrinimu. Nuo tada, globali prekyba daugiausiai buvo vykdoma doleriais ir pirmaujančios ekonomikos žaliuosius pavertė rezervine valiuta.
Ši sistema lieka nepakitusi ir šiandien – liūto dalis visų komercinių sandorių pasaulyje atliekami JAV bankinės sistemos rėmuose – net jeigu pusės neturi nieko bendro su Valstijomis.
Dolerio viešpatystė toliau cementuojama, Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) ir Pasaulio Banko operacijomis. Įkurtos Bretton Woods, abi įsikūrė Vašingtone ir žinoma, yra kontroliuojamos Amerikos.
Šios sistemos privalumai JAV yra milžiniški. „ Rezervinės valiutos statusas“ sukuria didžiulę paklausą doleriams nuo vyriausybių iki kompanijų visame pasaulyje, nes ji reikalinga rezervams ir prekybai. Tai leido Amerikos administracijoms nuosekliai, iš metų į metus, leisti daugiau nei buvo uždirbama iš mokesčių ir eksporto pajamų.

1971 metais Amerika atriša dolerį nuo aukso

Vėlyvais septyniasdešimtaisiais, JAV ekonomikos dominavimas buvo toks užtikrintas, jog net po to, kai prezidentas Niksonas išsižadėjo anksčiau nepalaužiamo dolerio pririšimo prie aukso, kas sukėlė masinį įsipareigojimų nevykdymą, dolerio paklausa augo nesustojamai.

1971 metais, rugpjūčio 15 dieną, Niksonas paskelbė, kad doleris „atrišamas“ nuo aukso standarto, kitaip tariant, pinigai virto spausdinamu popieriumi.

Taigi Amerika nesirūpina dėl mokėjimo balansų krizės, kai už importuojamas prekes ji gali atsiskaityti doleriais, kuriuos Federalinis Rezervas (JAV Centrinis bankas) gali tiesiog atspausdinti.
Ši “besaikė privilegija” – kaip kartą pastebėjo prancūzų valstybininkas Valéry Giscard d’Estaing – buvo pamatinis pokarinės Amerikos hegemonijos akmuo.
Būtent dolerio statusas, virš visa kita, leido Vašingtonui viską spręsti savo būdu – su TVF spaudžiant finansinių įsipareigojimų negalinčias vykdyti šalis, tuo pačiu finansuojant karus užsienyje. Kad suprasti politikos ir galios žaidimą tereikia sekti pinigus. Ir pastaruosius 70 metų doleris valdė visą žaidimą.
Ir tai nepasikeis taip greitai. Tačiau kai kas įvyko, kas signalizuoja, kad doleris ilgai nelaikys rezervinės valiutos statuso ir gali būti stipriai susilpnintas.

BRICs – atsakas Vakarams

Praėjusią savaitę, praėjus 7 dešimtims metų po Bretton Woods susitikimo, Brazilija, Rusija, Indija ir Kinija Fortalez mieste Brazilijoje surengė konferenciją, kurioje buvo paskelbta apie naujo BRICs Plėtros Banko (NDB) įkūrimas, kurį kaip bebandytų diplomatiškai pristatyti, savo esme yra ketinimas sukurti alternatyvą TVF ir Pasaulio Bankui.

BRICs šalių vadovai. Foto: Roberto Stuckert Filho/PR

 

Jau seniai aišku, kad ateina BRICs. Bendra metinė šių 4 ekonomikų produkcijos suma vystėsi spiralės principu, kildama iki stulbinančių 29.6 trilijonų dolerių.

ES ir ES ekonomikos kartu generuoja 34.2 trilijonus dolerių. Taigi, visai nedidelis skirtumas.

JAV BVP, Pasaulio Banko skaičiais, siekė 16.8 trilijono, Kinijos – 16.2 trilijono dolerių – per plauką, nuo JAV. Pasaulinės ekonomikos galios balansas yra ant kritinės ribos. Rytojus yra beveik šiandiena.

Atsižvelkite į tai, kad BRICs kartu – 50pc pasaulinės valiutos rezervų, apima tris ketvirtadalius jeigu įtraukti besivystančias rinkas. G7 šalys kontroliuoja tik 20pc – ir mažiau nei 8pc jeigu neskaičiuotume Japonijos.

Remiantis tokiu balansu, mes matome institucinius pokyčius. Naujasis BRICs Plėtros Bankas, sukurtas TVF banko principu, turės 100 milijardų valiutos rezervą, kuris galės skolinti visame pasaulyje – „stresuojantiems skolininkams“ tapdami alternatyva „Vašingtono sutarimams.“

Ilgą laiką, BRICs mokėjo TVF, tačiau neturėjo įtakos tam, kas atsitinka su pinigais. Belgija, pavyzdžiui, turėjo daugiau balsų nei Brazilija, Kanada daugiau nei Kinija.

Institucijos reguliuojančios globalią ekonomiką nesugebėjo koja kojon žengti su realybe. Reformos, kurios didelėms augančioms ekonomikoms turėjo suteikti daugiau galių, su entuziazmu sutiktos 2007 ir dar kartą 2010, buvo vilkinamos Vašingtono įstatymų leidėjų.

Atėjo laikas ir BRICs sukūrė savo alternatyvią instituciją, įsikūrusią Šanchajuje.

 

Svarbiausia dolerio ateičiai yra naftos dolerio statusas – ar jis bus naudojamas naftos prekyboje ar kitoms populiariausioms prekėms. Čia taip pat vyksta pokyčiai.

Kinijos nepasotinamas apetitas energetikai ir Amerikos padidintas dėmesys vidaus produkcijai reiškia, kad doleriais įkainojamos energijos kainos dienos yra suskaičiuotos.

Susitarimai be dolerio

Pekinas turi daugybę susitarimų su Brazilija ir Indija, kuriuose apeinamas doleris. Kinija ir Rusija taip sudarė rublio- juanio apsikeitimus, kurie stumia Amerikos dolerį iš bendro paveikslo.
Tačiau jei Pekinas ir Maskva – pasaulio didžiausi energijos importuotojai ir gamintojai – nustos naudoti dolerines energijos kainas, Amerikos dolerio kaip rezervinės valiutos statusas gali baigti savo dienas.
Tai rimtai pakenktų JAV iždo rinkai ir rimtai komplikuotų Vašingtono galimybes finansuoti savo didžiulę ir greitai augančią 17,5 trilijonų dolerinę skolą.
Gegužę, Pekinas ir Maskva pasirašė 30 metų trukmės dujų tiekimo sutartį, šalia naftos kontrakto, pasirašyto 2009. Niekas nežino kokia dalis šio energetinio sandorio bus vykdoma rublio- juanio pagrindu – abi šalys to neatskleidžia. Šis klausimas, atrodytų nereikšmingas, yra vienas svarbiausių mūsų laikmečio diplomatinių klausimų.
Šiuo metu, nors Rusijos eksporto parneriai kartais atsiskaitinėja rubliais, dauguma Kinijos – Rusijos prekybos vis dar vyksta doleriais. Tačiau šio naujo dujų kontrakto ir Vakarų sankcijų kombinacija – gali paspartinti Maskvą ir Pekiną greičiau sureguliuoti atsiskaitymo ne doleriais klausimus.
Sankcijos Rusijai greičiausiai griežtės po tragiško Malaizijos lėktuvo numušimo Ukrainos teritorijoje, tačiau Pekinas atsakymą atidžiai tikrins ir reik tikėtis Kinija neskubės komentuoti, kol nebus tiksliai įvardinta kas numušė lėktuvą ir kodėl.
Nors dolerio rezervinės valiutos statusas nepasikeis per vieną naktį, globali mokėjimų sistema jau šiandien nenumaldomai juda link šio tikslo. JAV rezervinė valiuta, TVF skaičiavimais, sudarė tik 33pc visų užsienio valiutų atsargų 2013 metais, žemyn nuo 55pc 2001.
Per dešimtmetį, “rezervinės valiutos krepšelis” gali išaugti, centriniuose bankuose saugyklose turtus saugant doleriais, juaniais, rupijomis, realais ir rubliais, bei kitais brangiaisiais metalais.
Galbūt bus sukurtas koks nors sintetinis krepšelis, kurį gali sudaryti pirmaujančios pasaulinės valiutos, (po metų metais niekuo neparemto ir neriboto Vakarų pinigų spausdinimo) paremtos turtu ir kitomis materialinėmis vertybėms.
Aš tikiu, kad centriniai bankai į savo rezervus gali įtraukti kibernetines valiutas (tokias kaip bit coinai). Jeigu manote, kad tai beprotybė, žmonija ilgą laiką kovojo su trūkumų kaupdami turtą – ar tai būtų kriauklės, akmenys, metaliniai elementai.
Kadangi pinigų spausdinimo tabu jau buvo vieną kartą sulaužytas, kitai kartai taptų prasminga naudoti sudėtingus kompiuterinius algoritmus, siekiant užtikrinti, kad egzistuoti galėtų tik tam tikras konkretus piniginių vienetų skaičius.
Dolerio statusas yra didelis klausimas. Kaip viskas baigsis yra lengviau prognozuoti žvelgiant į žvaigždes, nei kliautis moksline ekonomika. Tačiau BRICs Plėtros banko įkūrimas sutampa su Bretton Woods metinėmis, kas yra įžūlus ir reikšmingas žingsnis.
Kylančios pasaulio milžinės dabar jau turi atsaką Vakarams.