Pinigų valdovai 8

Aukso standartas

Auksinio standarto sugrąžinimas

Kai tik pašalino Linkolną, sekantis lupikautojų tikslas buvo visiška Amerikos valiutos kontrolė. Tačiau tai padaryti buvo ne taip paprasta. Pradėjus įsisavinti Laukinius Vakarus, ten buvo atrasti didžiuliai sidabro telkiniai. Be to, Linkolno „žaliosios nugarėlės“ buvo labai populiarios žmonėse. Nepaisant nesiliaujančių Europos centrinių bankų išpuolių, šie banknotai išliko apyvartoje. Iš tikrųjų jie buvo išimti iš apyvartos visai neseniai. Kaip rašo istorikas V. Kleonas Skauzenas: „Iškart po Pilietinio karo buvo daug kalbama apie Linkolno Konstitucinės pinigų sistemos sugrąžinimą. Jei ne Europos finansų magnatų įsikišimas, ji, be jokios abejonės, galiausiai būtų tapusi oficialiu institutu“.

Suprantama, kad pati mintis apie tai, kad Amerika galės spausdintis savo pinigus, nesupančiotus užsienio skolomis, sukėlė europiečiams bankininkams šoką. Jie su siaubu stebėjo, kaip Amerikoje auga „žaliųjų nugarėlių“ masė. Galbūt jie užmušė Linkolną, tačiau ir po jo mirties jo pinigų sistemos populiarumas augo.

1866 balandžio 12, beveik po metų nuo Linkolno žūties, Kongresas susirinko į sesiją, kad prastumtų Europos centrinių bankų interesus. Buvo patvirtintas įstatymas dėl pinigų masės sumažinimo, kuris įpareigojo Iždo sekretorių pradėti dalinį „žaliųjų nugarėlių“ išėmimą iš apyvartos. Savo klasikiniame ekonominiame veikale „Kariuomenė piniginėje“ Teodoras Torenas ir Ričardas Vorneris paaiškino pinigų apyvartoje kiekio sumažinimą tokiu būdu: „Sunkmečio, kuris sekė po Pilietinio karo, galėjo ir nebūti, jei būtų tęsiama „žaliųjų nugarėlių“ emisijos politika, kaip ją sumanė Linkolnas. Vietoje to prasidėjo finansinės krizės, kurias mes dabar vadiname smukimais. Jie paskatino Kongresą įvesti bankinei sistemai centralizuotą kontrolę. Viskas baigėsi 1913 metų lapkričio 23 išleistu įstatymu dėl Federalinio Rezervo Sistemos“.

Kitaip sakant, lupikautojai siekė dviejų tikslų – atnaujinti visiškai jų kontroliuojamo centrinio banko darbą ir įvesti aukso standartą. Paskutiniu atveju buvo naudojama dvejopa strategija. Pirmiausiai buvo sukelta serija finansinių krizių, kad tauta įsitikintų, kad tik centralizuotas pinigų masės valdymas gali užtikrinti ekonominį stabilumą. Antra – išimti iš apyvartos tiek pinigų, kad dauguma gyventojų tiek nuskurstų, kad jiems jau būtų vis vien arba jie pernelyg nusilptų, kad galėtų priešintis bankininkams.

1886 metais apyvartoje buvo 1,8 mlrd $ arba 50,46 $ žmogui. Tik 1867 iš apyvartos buvo išimta pusė milijardo. Po 10 metų JAV pinigų masės apimtis buvo sumažinta iki 0,6 mlrd arba iki 14,6 $ žmogui. Kitaip sakant, bankininkai išėmė iš apyvartos du trečdalius pinigų masės. O dar po 10 metų apyvartoje liko viso labo 0,4 mlrd $, arba 8,67 $ žmogui. Tai reiškia, kad per 20 metų perkamoji galia sumažėjo 760%! Šiandien ekonomistai bando įtikinti mus tuo, kad nuosmukiai ir krizės yra neišvengiama reiškinio, kurį jie vadina „verslo ciklu“ dalimi. Realybė yra tokia, kas šalies pinigų mase ir toliau manipuliuojama, kaip buvo manipuliuojama pasibaigus Pilietiniam karui. Kas g atsitiko? Kodėl pinigų taip sumažėjo? Viskas paprasta. Buvo pareikalauta grąžinti bankų kreditus, o naujų paskolų neišdavinėjo. Be to, iš pinigų sistemos buvo išimtas sidabras.

1872 metais Anglijos bankas aprūpino žmogų, vardu Ernestas Seidas 100 000 svarų (apie 500 000 dolerių) ir pasiuntė jį į Ameriką papirkti įtakingų kongresmenų, kad tie padėtų išimti sidabrą iš apyvartos. Jam buvo pasakyta, kad jei šitų pinigų bus per mažai, tai gaus dar 100 000 svarų arba tiek, kiek prireiks.

Sekančiais 1873 metais Kongresas išleido įstatymą dėl monetų ir sidabrinių monetų kalimas nutrūko. Vėliau atstovų rūmų narys Semiuelis Huberis, pristatęs Kongresui šį įstatymo projektą, pripažino, kad su šiuo dokumentų išties susijęs misteris Seidas. Toliau – daugiau. 1874 metais pats Seidas prisipažino: „Man pavedė atvažiuoti į Ameriką 1872-1873 žiemą specialiai tam, kad prastumčiau Kongrese įstatymo projektą dėl sidabro apyvartos nutraukimo. Ta buvo padaryta asmenų, kuriuos aš atstovavau – Anglijos banko valdytojų – interesų labui. Dėl to 1873 metais vieninteliu AV apyvartoje esančiu metalu liko auksas“.

Tačiau kova dėl Amerikos valiutos kontrolės buvo dar nebaigta. Vos po 3 metų, 1876, kai trečdalis darbingų gyventojų tapo bedarbiais, prasidėjo neramumai, žmonės pradėjo reikalauti grąžinti „žaliąsias nugarėles“ arba sidabrines monetas. Bet ką, kad tik padidėtų pinigų kiekis apyvartoje. Kad ištirtų padėtį, tais pačiais metais Kongresas sukūrė komisiją sidabro klausimais. Jos ataskaita tiesiogiai susiejo ekonominius sunkumus su pinigų masės sumažinimu, kurį atliko nacionaliniai bankai. Šis pakankamai įdomus dokumentas palygina Amerikos pinigų masės sumažėjimą po Pilietinio karo su Romos imperijos žlugimu: „Romą sužlugdė pinigų apyvartoje sumažėjimas ir kainų kritimas… Be pinigų civilizacija egzistuoti negali. Sumažėjus pinigų pasiūlai, ji pradeda blėsti, ir jeigu jai nebus suteikta pagalba, ji galutinai žus“. „Pirmojo tūkstantmečio pradžioje metalinių pinigų visoje Romos imperijoje buvo maždaug už 1 milijardą dolerių. Baigiantis XV šimtmečiui visos Europos pinigų masę sudarė vos 200 mln dolerių… Istorija nežino kito tokio katastrofiško nuosmukio nuo civilizacijos į barbariškumą, kaip smuko Roma į tamsius Viduramžius“.

Nežiūrint į sidabro komisijos signalus, Kongresas nesiėmė jokių priemonių. 1877 metais Amerikoje, nuo Pitsburgo iki Čikagos, prasidėjo bado maištai. Alkanų vandalų fakelai suliepsnojo iki debesų. Šioje situacijoje bankininkai ilgai nedelsė priimti sprendimo – jie nutarė dar palaukti. Dabar, kai šalies pinigų sistema buvo iki tam tikro laipsnio jų rankose, skubėti nebuvo kur. Tais pačiais metais Amerikos Bankų Asociacijos susirinkime bankininkai parekomendavo visiems organizacijos nariams padaryti viską, kas įmanoma, kad žmonės ir galvoti pamirštų apie „žaliąsias nugarėles“. Organizacijos sekretorius Džeimsas Biuelis parašė visiems nariams laišką, kur su stebėtinu cinizmu raginama papirkti ne tik Kongresą, bet ir spaudą: „Pageidautina daryti viską, kad remtume autoritetingus kasdieninius ir savaitinius leidinius, ypač kaimiškus ir religinius, kurie pritestuos prieš popierinių pinigų atgimimą. O taip pat reikia padaryti viską, kad netektų jūsų globos leidiniai, nenorintys kovoti su vyriausybės požiūriu į popierinių pinigų leidimą“ Dar: „…Triuko su banknotais ar vyriausybės nuosavų pinigų emisija pasikartojimas gali aprūpinti tautą pinigais ir tai rimtai pažeis mūsų pajamų bazę, tiek bankininkų, tiek kreditorių“. Ir dar: „Tuojau pat susisiekite su savo pažįstamais kongresmenais ir užsitikrinkite jų paramą, kad galėtume kontroliuoti įstatymų leidimo procesą“.

Kongresui pradėtas daryti politinis spaudimas, laikraščiuose prasidėjo ištisa dezinformacijos kampanija. Pavyzdžiui, laikraštis New York Tribune rašė 1878 sausio 10: „Mūsų šalyje pagaliau atsirado sostinė. Šiandien mes patikrinsime, ar sugebės Kongresas pasidarbuoti iki prakaito“. Tačiau bankininkų lūkesčiai nepasiteisino. 1878 vasario 28 Kongresas išleido Šumano įstatymą, leidusį kalti ribotą kiekį sidabrinių dolerių per sekančius 5 metus. T.y. visiško pinigų padengimo auksu dar nebuvo, kaip nebuvo ir laisvos sidabro apyvartos.

Įdomu, kad iki 1873 metų bet kuris asmuo, atvežęs sidabro į Amerikos monetų kalyklą, galėjo visiškai nemokamai išsikalti iš jo monetas. Šitie laikai baigėsi, ir vis dėlto, šiek tiek pinigų į ekonomiką visgi pateko. Kadangi jų viešpatavimui daugiau niekas negrėse, bankininkai palengvino kreditų gavimą ir depresija pagaliau baigėsi. Po 3 metų amerikiečiai išsirinko prezidentu Džeimsą Hardfildą., kuris gerai suprato, kas manipuliuoja ekonomika. Būdamas kongresmenu, jis užėmė bankų ir asignavimų komiteto pirmininko postą. Iškart po inauguracijos 1881 metais Hardfildas viešai apkaltino lupikautojus: „Tas, kas kontroliuoja pinigų masę bet kurioje šalyje, yra visiškas jos pramonės ir prekybos viešpats… O kada jūs suprasite, kaip paprastai visa ekonominė sistema gali būti vienaip ar kitaip kontroliuojama kelių įtakingų žmonių, jums nebereiks aiškinti, kokios yra depresijų ir infliacijos priežastys“. Praėjus kelioms savaitėms po šio pareiškimo, 1881 liepos 2 dieną, prezidentas Hardfildas buvo nužudytas.

Laisva sidabro apyvarta

Lupikautojai sparčiai didino savo galią. Jie pradėjo sistemingai, kaip patys išsireiškė, „kirpti avis“, sukurdami ekonominių bumų ir po jų sekančių depresijų sistemą. Tokiu būdu jie supirkdavo tūkstančius pastatų ir fermų kaina, kurią sudarydavo vos keli procentai tikrosios vertės. 1891 lupikautojai ėmė ruošti eilinę krizę. Jų motyvai ir metodai nedviprasmiškai pavaizduoti memorandume, kurį Amerikos Bankų Asociacija išsiuntinėjo visiems savo nariams. Šis raštas ragino bankininkus sukelti depresiją konkrečią dieną, po 3 metų! Štai ištrauka iš Kongreso protokolų: „Po 1864 rugsėjo 1-osios mes nebepratęsime kreditų. Mes pareikalausime savo pinigų atgal“. „Mes atimsim iš skolininkų teisę išpirkti užstatus ir tapsim jų savininkais. Mes galėsime priversti du trečdalius fermerių į pietvakarius ir tūkstančius fermerių į rytus nuo Misisipės parduoti savo fermas mūsų nurodyta kaina… Tada jie taps nuomininkais, kaip yra Anglijoje… (Amerikos bankų asociacijos memorandumas, atkurtas Kongreso protokoluose 1913 balandžio 29).

Depresijas galima buvo valdyti dėl aukso standarto. Kadangi aukso yra mažai, jis tampa preke, kuria lengviausia manipuliuoti. Gyventojai troško sidabrinių pinigų legalizavimo, nes tai galėjo padėti išvengti įtakos, kurią auksui turėjo lupikautojai. Žmonės nenorėjo grįžti prie 1873 įstatymo dėl monetų, tais laikais praminto „73 metų nusikaltimu“. 1896 metais klausimas dėl sidabrinių monetų tapo pagrindine rinkimų į prezidentus tema. Viljamas Brajenas, senatorius iš Nebraskos, bolotiravosi į prezidentus nuo demokratų su programa, leidžiančia laisvą sidabro apyvartą. Nacionaliniame demokratų partijos suvažiavime Čikagoje 1896 metais jis pasakė emocingą kalbą, kuri tapo žinoma kaip „Erškėčių vainikas ir aukso kryžius“. Dramatiškoje savo kalbos pabaigoje Brajenas pasakė: „Mes atsakysime į jų reikalavimą įvesti aukso standartą: „Jūs neuždėsite ant darbo galvos erškėčių vainiko, jūs nenukryžiuosite žmonijos ant aukso kryžiaus“.

Bankininkai dosniai parėmė aukso standarto šalininką Viljamą Makkinlį. Kampanija tapo viena iš aršiausių per visą Amerikos istoriją. Brajenas pasakė daugiau kaip 600 kalbų 17 valstijose, o Makkinlio šalininkai vertė pramonininkus aiškinti savo darbininkams, kad jeigu Brajenas nugalės, jų fabrikai užsidarys ir darbo daugiau nebebus. Sukčiams pasisekė, Makkinlis aplenkė Brajeną nedideliu balsų skirtumu. Vėliau Brajenas dalyvavo 1900 ir 1908 prezidento rinkimuose, bet kiekvieną kartą jam pritrūkdavo visai nedaug balsų. Demokratų suvažiavime 1912 metais jis buvo toji įtakinga figūra, kuri padėjo laimėti Vudrui Vilsonui. Tapęs prezidentu, Vilsonas paskyrė Brajeną Valstybės sekretoriumi. Tačiau tasai greitai nusivylė Vilsono administracija. Išbuvęs tarnyboje 2 metus, jis atsistatydino 1915 metais, po labai įtartino „Luzitanijos“ paskandinimo, kuris tapo pretekstu Amerikai įsivelti į I Pasaulinį karą. Ir nors Brajenui nepavyko tapti prezidentu, jo pastangos atitolino lupikautojų planus įgyvendinti eilinį jų tikslą – sukurti naują privatų centrinį Amerikos banką – ištisiems septyniolikai metų.

Filmas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *