Pinigų valdovai 7

Abraomas Linkolnas

Abraomas Linkolnas

Net centrinį banką sutriuškinęs Džeksonas, deja, neįsivaizdavo, kokia iš tikrųjų yra situacija ir kokios realios įvykių priežastys. Ir nors jam pasisekė likviduoti banką, pats veiksmingiausias lupikautojų ginklas – bankinės operacijos su daliniu padengimu – liko daugybės valstybinių bankų arsenale. Tai kėlė ekonominį nestabilumą iki pat Pilietinio karo. Tačiau centrinis bankas buvo išvestas iš rikiuotės ir, kaip pasekmė, Amerika klestėjo, pamažu įsisavindama Laukinius Vakarus.

Visą tą laiką žymiausi pasaulio lupikautojai bergždžiai kovojo dėl savo ankstesnių pozicijų Amerikoje susigrąžinimo. Galiausiai jie griebėsi išbandyto centrinių bankų recepto – kad atsirastų skola ir priklausomybė, reikia sukurstyti karą. Kadangi jie negalėjo atgauti savo centrinio banko kitais būdais, buvo nutarta paklupdyti Ameriką, sukeliant pilietinį karą, kaip buvo padaryta 1812, kai valdžia atsisakė pratęsti licenciją Pirmajam Amerikos Bankui. Praėjus mėnesiui nuo A. Linkolno inauguracijos, kariniais veiksmais Fort Samtore, Pietų Karolinoje, 1861 balandžio 12 dieną prasidėjo Amerikos pilietinis karas.

Žinoma, viena iš karo priežasčių buvo vergija, bet tai buvo ne pagrindinė priežastis. Linkolnas suvokė, kas JAV Pietų ekonomika pagrįsta vergvaldyste, todėl prieš karą neturėjo ketinimų ją panaikinti. Savo šventinėje kalboje inauguracijos proga, jis pasakė: „Aš neturiu ketinimų tiesiogiai ar netiesiogiai kištis į vergvaldystės institutą valstijose, kur jis egzistuoja. Noriu jus patikinti, kad neturiu nei teisės, nei noro tai daryti“. Net prasidėjus karui, Linkolnas toliau tvirtino,kas Pilietinis karas niekaip nesusijęs su vergove: „Mano pirmaeilis rūpestis – išgelbėti sąjungą. O tai niekaip nesusiję su vergijos išsaugojimu ar panaikinimu. Jeigu aš galėsiu išgelbėti sąjungą, neišlaisvinęs nė vieno vergo, aš tai padarysiu“.

Tai dėl o įsiplieskė pilietinis karas? Įtaką tam padarė daug faktorių. Šiaurės pramonininkai naudojo protekcionistinius tarifus, kad Pietūs negalėtų pirkti pigių europietiškų prekių. Europa atsakė tuo, kad liovėsi importuoti medvilnę iš Pietų, dėl ko pietinės valstijos pakliuvo į dvigubus finansinius spąstus – jas privertė mokėti daugiau už daugumą pramoninių prekių, kai tuo tarpu pajamos iš medvilnės eksporto smarkiai sumažėjo. Pietūs piktinosi. Tačiau buvo ir kitų faktorių. Lupikautojai iki šiol buvo išmušti iš vėžių fakto, kad Amerika prieš 25 metus išslydo iš jų letenų. Nuo to laiko ekonominė „katino, kuris vaikšto sau vienas“ politika praturtino šalį. Kuo ne pavyzdys visam pasauliui? Užtat dabar centriniai bankininkai įžvelgė puikią galimybę suskaldyti naują turtingą šalį į dalis ir pavergti karinė jėga.

Ar būta kažkokio pasaulinio sąmokslo prieš Ameriką tais laikais? Išklausykime rafinuoto įvykių liudininko nuomonę. Jo vardas – Otas fon Bismarkas, Vokietijos kancleris, žmogus, kuris po metų suvienijo suskaldytą Vokietiją: „Sprendimas suskaldyti Jungtines Valstijas į tolygios galios federacijas buvo priimtas gerokai prieš Pilietinį karą. Sprendimą priėmė Europos finansiniai sluoksniai. Šitie bankininkai išsigando, kad jeigu JAV išliks kaip vientisa valstybė ir viena tauta, tai įgys ekonominę ir finansinę nepriklausomybę, kuri kels grėsmę bankininkų finansinei valdžiai visame pasaulyje“.

Praėjus mėnesiui nuo pirmųjų šūvių Fort Samtore, centriniai bankininkai paskolino prancūzų imperatoriui Napoleonui III 210 mln frankų, kad tas užgrobtų Meksiką ir išdėstytų kariuomenę palei pietinę Amerikos sieną, kad karinėmis priemonėmis būtų sugriauta „laviravimo doktrina“ ir Meksika būtų sugrąžinta į kolonijos būseną. Pagal jų apskaičiavimus, nepriklausomai nuo Pilietinio karo rezultato, Amerika, nusilpusi ir įklimpusi į skolas, vėl atvers Centrinę ir Pietų Ameriką Europos kolonizatoriams. T.y. padarys tai, kam padarė galą 1823 metais priimta „laviravimo doktrina“. Tuo pat metu Anglija Kanados kontingentą, kurį sudarė išdėstė 11 000 karių, palei šiaurinę JAV sieną. Britų karinis laivynas buvo pasirengęs greitai intervencijai.

Linkolnas suprato, kad padėtis rimta, dėl to taip pergyveno dėl sąjungos likimo. Jam grėsė gerokai didesni pavojai už nesutarimus tarp Pietų ir Šiaurės. Dėl to jis visuomet siekė būtent sąjungos išsaugojimo, o ne Pietų sutriuškinimo. Tačiau pergalei buvo reikalingi pinigai. 1861 Linkolnas ir tuometinis Iždo sekretorius Solomonas Čizas išvažiavo į Niujorką kreditų. Lupikautojai, trokštantys Sąjungos galo, pasiūlė kreditus su 24-36% metinių palūkanų. Linkolnas atsisakė ir pasiuntė savo seną draugą pulkininką Diką Teilorą į Čikagą, užkrovęs ant jo pečių karinių veiksmų finansavimo problemą. Po kurio laiko jis paklausė Teiloro, ką jam pavyko padaryti. Tasai atsakė: „Viskas labai paprasta, mielas Linkolnai. Prastumkite Kongrese įstatymo projektą dėl valstybinių įsipareigojimų, turinčių teisėtą mokumą išleidimo… ir užmokėkite jais savo kareiviams. Ir tomis pačiomis lėšomis toliau finansuokite karą iki pat pergalės“.

Kai Linkolnas pasidomėjo, kaip pažiūrės į tuos įsipareigojimus tauta, Teiloras atsakė: „Tauta paprasčiausiai neturės pasirinkimo. Jei padarysite įsipareigojimus teisėta atsiskaitymo priemone, jos bus priimamos kaip pinigai, kadangi Kongresą tokiems sprendimams daryti įgalioja Konstitucija“. 1862-1863 metais buvo išspausdinta 450 mln $ naujų įsipareigojimų. Kad atskirti juos nuo kitų apyvartoje esančių banknotų, jų kitą pusę nuspalvino žaliai, dėl to nauji banknotai buvo praminti „greenbacks“ – „žaliomis nugarėlėmis“. Tokiu būdu per karą buvo išleista 450 dolerių be jokių procentų iš federalinės vyriausybės pusės.

Linkolnas matė, kas tokie realiai tampo viską už siūlelių ir ką pastatė ant kortos Amerikos tauta. Savo požiūrį jis taip paaiškino: „Jeigu mes pritarsime tokio pobūdžio principams, tai sutaupysime mokesčių mokėtojams didžiules sumas, kurias tektų išleisti palūkanoms. Pinigai nustos būti šeimininkais ir tams žmonijos tarnais“. Įdomu, kaip tuometinio „London Times“ redakcinis straipsnis aiškino centrinių bankininkų požiūrį į Linkolno „žaliąsias nugarėles“: „Jeigu šita ydinga finansinė politika, atsiradusi Amerikoje, bus privesta iki logiškos pabaigos, tai JAV vyriausybė aprūpins šalį pinigais be užmokesčio už jų naudojimą. Amerika padengs savo užsienio skolą ir daugiau nebeturės skolų. Ji turės lėšų, reikalingų prekybai palaikyti ir šalis nepaprastai praturtės. Visų šalių protai ir turtai nutekės į Ameriką. Šitą šalį reikia sugriauti, nes ji sunaikins viso pasaulio monarchijas“.

Schema pasirodė esanti tokia efektyvi, kad sekančiais 1863 metais, kai federalų ir Konfederacijos armijos ėmė ruoštis lemiamam susirėmimui, o Iždui prireikė dar vieno Kongreso leidimo išleisti naujai „nugarėlių“ partijai, Linkolnas leido bankininkams prastumti per įstatymų leidimo organą įstatymą dėl nacionalinių bankų. Nauji nacionaliniai bankai turėjo dirbti be jokių mokesčių ir turėti išimtinę monopoliją leisti naują pinigų formatą – banknotus. Ir nors „žaliosios nugarėlės“ išliko apyvartoje, jų kiekis nedidėjo. Kas svarbiausia, nuo to laiko JAV pinigų masė buvo pradėta kurti bankams išperkant valstybines obligacijas ir leidžiant adekvatų kiekį banknotų, kad būtų sudarytas rezervas. Istorikas Džonas Kenetas Helbraitas komentuoja: „Daugelį ikikarinių metų federalinė vyriausybė dirbo su dideliu biudžeto proficitu. Tačiau ji negalėjo padengti savo skolos ir išpirkti vyriausybinius vertybinius popierius, kadangi tada neliktų obligacijų, kurios padengė nacionalinę valiutą. Padengti vidinę skolą reiškė sugriauti nacionalinę pinigų sistemą“.

1863 metais Linkolnas sulaukė netikėtos pagalbos iš rusų imperatoriaus Aleksandro II. Imperatorius, kaip ir vokiečių kancleris Bismarkas, suprato, ką sugeba tarptautiniai lupikautojai ir dėl tos priežasties atsisakinėjo steigti Rusijos centrinį banką. Jeigu Amerika išgyventų ir išvengtų lupikautojų nagų, imperatoriaus padėtis taptų nepajudinama. O jeigu bankininkams pasisektų, tai Anglija ir Prancūzija, kontroliuojamos savo centrinių bankų, pasidalinusios tarpusavyje Amerika, pradėtų kelti grėsmę Rusijai. Dėl to Aleksandras II oficialiai įspėjo, kad jeigu Anglija ar Prancūzija suteiks Pietums karinę ar kitokią pagalbą, Rusija laikys tai karo paskelbimu. Jis paskelbė karinę parengtį rusų Ramiojo vandenyno laivyne ir pasiuntė jį į San Francisko uostą.

Sekančiais 1864 metais Linkolnas buvo perrinktas. Jeigu jo nebūtų nužudę, tai jis greičiausiai būtų sunaikinęs nacionalinių bankų monopoliją, kurią jie įgijo karo metais. Laiške draugui 1864 lapkričio 21 jis rašė: „Pinigų valdžia medžioja mūsų tautą taikos metu jie rezga prieš ją sąmokslą, kai vyksta karas. Ji despotiškesnė už monarchiją, įžūlesnė už autokratiją ir egoistiškesnė už biurokratiją“. Prieš pasikėsinimą, buvęs Iždo sekretorius Solomonas Čeizas apgailestavo, kad pagelbėjo „prastumti įstatymą dėl nacionalinių bankų: Tai, kad mano įstaiga prisidėjo prie nacionalinių bankų įstatymo priėmimo, buvo didžiausia finansinė klaida mano gyvenime. Šitas įstatymas sukūrė monopoliją, kuri paliečia visas šios šalies gyvenimo sferas“.

1865 balandžio 14, praėjus 41 dienai nuo inauguracijos, Linkolną nušovė. Vokietijos kancleris apgailestavo: „Linkolno mirtis – tai katastrofa visam krikščioniškam pasauliui. Visoje Amerikoje nebuvo jam lygaus žmogaus. Aš būgštauju, kad žinomi savo klastingumu ir gudragalviškais triukais užsienio bankininkai paims visiškon savo kontrolėn milžiniškus Amerikos turtus ir panaudos juos sistemingam šiuolaikinės civilizacijos ištvirkinimui. Jie nepraleis progos įklampinti krikščionišką pasaulį į karų ir chaoso liūną, kad visas pasaulis atitektų jiems“.

Bismarkas puikiausiai suprato, koks lupikautojų planas. Pagrįstas prielaidas, kad Linkolno nužudymą organizavo tarptautiniai bankininkai, po 70 metų 1934 išsakė žinomas Kanados juristas Džeraldas MakGiras. 5 valandos trukmės kalboje Kanados Atstovų rūmuose, jis sukritikavo skolinimusi pagrįstą Kanados piniginę sistemą. Tai buvo pats Didžiosios Depresijos įkarštis. Po Džono Vorkspu mirties į MakGiro rankas iš spectarnybų pateko nuo visuomenės slepiami liudijimai, gauti jau po teismo proceso. MakGiras tvirtino, kad juose nurodoma, jog Vorkspu buvo tarptautinių bankininkų samdinys. Štai kaip tai aprašoma laikraštyje „Vankuver Sun“ 1934 gegužės 2 d.:

„Linkolnas, kritęs kaip kankinys vergų išlaisvintojas, buvo nužudytas dėl grupės tarptautinių bankininkų atstovų intrigų, jie bijojo JAV prezidento planų reformuoti nacionalinę pinigų sistemą“ Ir dar: „Tuo metu pasaulyje egzistavo tik viena grupė, turėjusi pagrindo linkėti Linkolnui mirties“ Ir: „Tai buvo žmonės, nenorėję, kad būtų realizuota Linkolno pinigų sistemos reforma. Jie kovojo su jo politika leisti banknotus-„žaliąsias nugarėles“ per visą Pilietinį karą…“

Įdomu, kad MakGiras pareiškė, jog Linkolno nužudymo priežastis buvo ne tik tai, kad tarptautiniai bankininkai troško atkurti Amerikoje centrinį banką. Jie siekė, kad amerikiečių valiuta būtų paremta auksu. O aukso atsargas jie visiškai kontroliavo. Kitaip sakant, jie norėjo įvesti Amerikoje aukso standartą, o Linkolnas darė atvirkščiai – leido banknotus („žaliąsias nugarėles“), kuriuos dengė Amerikos mokumas ir biudžetas, tame pačiame straipsnyje MakGiras rašo: „Šie žmonės buvo suinteresuoti įvesti „aukso standartu“ pagrįstą pinigų sistemą ir siekė suteikti bankininkams teisę valdyti viso pasaulio nacionalines valiutas ir biudžetus. Kai tik Linkolnas buvo „pašalintas“ iš jų kelio, bankininkams atsirado galimybė atkurti savo įtaką JAV. Ir jie tai padarė. Vos po 8 metų nuo Linkolno mirties sidabras buvo išimtas iš JAV pinigų sistemos ir įsiviešpatavo „aukso standartas“.

Žali banknotai su raudonu antspaudu buvo pradėti leisti ne prie Kenedžio, kaip daug kam atrodo. Tai buvo tos pačios JAV skola neapsunkintos Linkolno „žaliosios nugarėlės“, kurias valstybė leido metai po metų. Taip pat mažai kas žino, kad 1994 metais priimtas įstatymas praktiškai sankcionavo Linkolno „žaliųjų nugarėlių“ pakeitimą banknotais, paremtais skola. Kitaip sakant, „žaliosios nugarėlės“ cirkuliavo apyvartoje iki pat 1994 metų.

Tačiau kodėl bankininkams sidabras buvo blogai, o auksas – gerai? Dėl to, kad sidabro Amerikoje visuomet buvo daug, jo cirkuliavimą buvo sudėtinga kontroliuoti. O aukso trūko. Istorija moko, kad aukso apyvartą yra palyginti lengva monopolizuoti. O sidabro pasaulyje yra apytikriai 15 kartų daugiau.

Filmas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *