Pinigų valdovai 5

Money masters

Vaterlo mūšis

Pirmojo JAV Banko žlugimas

1811 metais Kongresui svarstyti pateikiamas pasiūlymas pratęsti Jungtinių Valstijų Banko licenciją. Įsiplieskė aštri diskusija, ir deputatai iš Pensilvanijos ir Virdžinijos priėmė rezoliuciją su prašymu, kad Kongresas atšauktų licenciją. Tų laikų spauda atakavo banką, atvirai vadindama jį sukčiumi, maitvanagiu, vampyru ir kobra. Tokiu būdu, jeigu Amerikoje tuo metu ir buvo kažkas nepriklausomas, tai buvo spauda. Kongresmenas P. D. Porteris užsipuolė banką iš Kongreso tribūnos, pareiškęs, kad jei licencija bus pratęsta, tai Kongresas „sušildys ant savo krūtinės Konstitucijos palaimintą gyvatę, kuri anksčiau ar vėliau įkąs šiai šaliai į širdį ir atims iš jos išsikovotas laisves“.

Debesys virš banko tirštėjo. Dalis tyrinėtojų netgi tvirtina, kad Natanas Rotšildas pagrasino, kad jei licencija nebus pratęsta, tai JAV ištiks katastrofiškas savo pasekmėmis karas. Bet tai nepadėjo. Kai „nusėdo dulkės“, atnaujintas įstatymo projektas buvo „papjautas“ Atstovų Rūmuose 1 balso dauguma ir buvo sustabdytas Senate.

Tuo metu Baltuosiuose Rūmuose valdė ketvirtasis prezidentas Džeimsas Medisonas. Kaip mes pamename, jis buvo aršus privataus centrinio banko priešininkas, dėl to jo viceprezidentui Džordžui Klintonui pasisekė perkirsti Gordijaus mazgą Senate ir išsiųsti banką į nebūtį.

Vos po 5 mėnesių Anglija užpuolė Ameriką ir prasidėjo 1812 metų karas. Tačiau anglai tuo pačiu metu kariavo su Napoleonu, todėl karas 1814 baigėsi lygiosiomis. Ir nors verteivos kuriam laikui patyrė pralaimėjimą, jie jautėsi dar pakankamai tvirtai. Jiems prireikė vos 2 metų, kad vėl reanimuotų savo banką, dar galingesnį ir įtakingesnį nei anksčiau.

Vaterlo mūšis

Grįžkime prie Napoleono, nes niekas taip akivaizdžiai nerodo Rotšildų išradingumo kaip Britų fondų rinkos užgrobimas po Vaterlo mūšio. 1815 metais, praėjus metams nuo karo Amerikoje pabaigos, Napoleonui pavyko pabėgti iš tremties ir sugrįžti į Paryžių. Jo areštuoti buvo pasiųsta prancūzų armija, tačiau šis žmogus turėjo tokią charizmą, kad kareiviai vėl susirinko po jo vėliavomis ir paskelbė jį imperatoriumi. 1815 kovo mėnesį Napoleonas surinko armiją, kurią britų hercogui Velingtonui pavyko sumušto po 19 dienų Vaterlo vietovėje.

Dalis tyrinėtojų mano, kad armijos perginklavimui Napoleonas pasiskolino iš Anglijos banko 5 mln svarų sterlingų. Tačiau iš tiesu pinigai atėjo iš Huberto banko Paryžiuje. Kaip ten bebūtų, būtent nuo šio privačių centrinių bankų istorijos momento tapo įprasta karo metu finansuoti abu vienas prieš kitą kovojančius priešus. Kam to reikia? Priežastis yra ta, kad karas – tai pats geriausias pasaulyje skolų generatorius. Kad laimėtų karą, valstybė pasirengusi pasiskolinti bet kokią sumą. Dėl to numatomam nevykėliui bus paskolinta lygiai tiek, kad būtų palaikoma viltis laimėti, o galimam nugalėtojui skolinama tiek, kiek reikia pergalei pasiekti. Be to, tokius kreditus paprastai lydi garantijos, kad nugalėtojas apmokės pralaimėjusios pusės skolas.

Vaterlo mūšio laukas yra maždaug už 200 mylių į šiaurės rytus nuo Paryžiaus, šiuolaikinėje Belgijoje. Čia 1815 metais Napoleonas patyrė galutinį pralaimėjimą, užmokėjęs tūkstančiais prancūzų ir anglų gyvybių. Būtent čia 1815 birželio 18 74 000 prancūzų armija susitiko su 67 000 britų ir kitų europiečių kareiviais. Mūšio baigtis iš pradžių atrodė nenuspėjama. Jei Napoleonas būtų smūgiavęs keliomis valandomis anksčiau, iki ateinant britų ekspediciniam korpusui, jis tikriausiai būtų laimėjęs šį mūšį. Tačiau nepriklausomai nuo spėjamos karinių veiksmų baigties, Natanas Rotšildas Londone toliau kūrė planus, kaip užgrobti anglų fondų rinką ir, esant galimybei, Anglijos Banką.

Jis įkurdino savo patikėtinį, vardu Rokvudas, šiaurinėje mūšio lauko dalyje, netoli Lamanšo sąsiaurio. Kai tik mūšio baigtis buvo aiški, Rokvudas perplaukė sąsiaurį ir pristatė Natanui šią naujieną 24 valandomis anksčiau negu Londoną pasiekė Velingtono hercogo kurjeris. Rotšildas iškart nuskubėjo į akcijų biržą ir užėmė savo įprastą vietą šalia senovinės kolonos. Visų žvilgsniai buvo nukreipti į jį – visi žinojo, kad Rotšildai turi nepranokstamą informatorių tinklą visame pasaulyje. Jeigu Velingtonas pralaimėtų, Anglijos finansinė situacija gerokai susvyruotų.

Rotšildas atrodė liūdnas. Jis stovėjo savo vietoje nejudėdamas, nudelbtomis akimis. Paskui netikėtai pradėjo pardavinėti. Tai pamatę, nervingi investuotojai galėjo pamanyti, kad mūšis pralaimėtas. Rinka staigiai smuko. Greitai visi pardavinėjo britų vyriausybės obligacijas, kurių kaina smarkiai krito, o Rotšildas per savo agentus ėmė slapta jas supirkinėti už nedidelę dalį tos kainos, kurią obligacijos turėjo dar prieš valandą.

„Och jau tie mitai ir legendos!“ – pasakysite jūs. Tačiau po 100 metų laikraštis „New York Times“ papasakojo, kaip Natano proanūkis mėgino išimti iš knygos apie fondų rinką skyrių su šia įdomia istorija. Rotšildų šeima pavadino šią istoriją melaginga, neįrodoma ir padavė į teismą, tačiau ieškinys buvo atmestas, taip pat buvo priteista Rotšildams apmokėti visas teismo išlaidas.

Visa eilė istorikų rašo, kad per kelias valandas po Vaterlo mūšio pabaigos Natanas Rotšildas ėmė kontroliuoti ne tik britų vyriausybinių obligacijų rinką, bet ir Anglijos Banką. Ar užgrobė Rotšildų šeima pirmą ir stambiausią pačios galingiausios to laiko valstybės centrinį banką, ar neužgrobė, bet vieną galima tikrai pasakyti – XIX amžiaus viduryje Rotšildai tapo turtingiausia pasaulio šeima. Jie valdė vyriausybinių skolos įsipareigojimų rinką, atidarinėjo visur bankų ir gamybinių įmonių filialus. Ne veltui likusį XIX amžiaus laikotarpį vadina „Rotšildų epocha“.

Nežiūrint kolosalios galios, Rotšildai linkę laikytis šešėlyje. Nors šeima kontroliuoja prekybos tinklus, pramonės, prekybos, kalnakasybos ir turistines korporacijas, tik nedaugelis jų turi pavadinime Rotšildų pavardę. Ekspertų vertinimais, XIX amžiaus pabaigoje šeima valdė pusę pasaulio turtų. Tačiau kad ir kokie dideli būtų jų turtai, būtų protinga daryti prielaidą, kad nuo tų laikų jie dar padidėjo. Vis dėlto nuo XX amžiaus pradžios Rotšildai mėgina įkalti į visuomenės sąmonę mintį, kad nors jų turtai ir auga, bet įtaka mažėja.

Antrasis Amerikos Bankas

Tuo metu Vašingtone 1816 metais, praėjus vos metams nuo mūšio prie Vaterlo ir Rotšildų inicijuoto Anglijos banko užgrobimo, Amerikos kongresas patvirtino įstatymą dėl eilinio privataus centrinio banko, gavusio „Antrojo Jungtinių Valstijų Banko“ pavadinimą. Naujo banko įstatai buvo tiksli ankstesnių bankų įstatų kopija – 20% akcijų teko valstybei ir federalinę dalį, suprantama, Iždas išmokėjo tiesiai į banko „aruodus“. Paskui, atlikus fokusą su daliniu padengimu, šie pinigai pavirto kreditais privatiems investoriams, už kuriuos pastarieji ir išpirko likusius 80% įstatinio kapitalo. Kaip ir anksčiau, pagrindinių akcininkų vardai liko paslaptyje. Tačiau žinoma, kad stambiausias akcijų paketas, maždaug trečdalis įstatinio kapitalo, buvo parduotas užsieniečiams. Kaip pasakė apie tai vienas įvykių amžininkas: „…neperlenksiu lazdos, pasakydamas, kas Jungtinių Valstijų Bankas turi tokį patį santykį su Anglija, kaip ir su Amerika“. Tokiu būdu 1816 metais Rotšildai užgrobė tiek Anglijos, tiek naują Amerikos bankus.